Vaikystė - tai ne tik atradimų, bet ir netekčių metas. Kiekvienas vaikas susiduria su praradimais, kurie tampa neišvengiama jo gyvenimo dalimi. Tai gali būti artimo žmogaus mirtis, tėvų skyrybos, persikraustymas, draugo ar mylimo mokytojo netektis. Vaikams ne visada lengva susidoroti su šiais išgyvenimais, o jų reakcijos skiriasi priklausomai nuo amžiaus, brandos ir asmenybės.

Vaikų netekčių išgyvenimas pagal amžiaus tarpsnius

Netektis vaikai išgyvena skirtingai nei suaugusieji. Šias reakcijas apriboja vaiko amžius bei su vaiko raida kartu išryškėjančios fizinės, emocinės ir kognityvinės galimybės.

Kūdikystė

Kūdikystės laikotarpiu skaudžiausia ir reikšmingiausia netektis yra mamos arba kito pagrindinio besirūpinančio asmens praradimas. Įvykus netekčiai, labai svarbu, kad vaiko gyvenime atsirastų kitas suaugęs žmogus, kuris suprastų vaiko siunčiamus signalus (verksmą, garsus, rodomus veiksmus ir kt.) ir atlieptų tuos pačius poreikius, kuriuos atliepdavo pagrindinis vaiko globėjas. Tai sušvelnintų netekties skausmą, kurio mažylis dar negali suvokti dėl savo amžiui būdingo nepakankamo kognityvinių funkcijų išsivystymo. Jei toks žmogus mažylio gyvenime neatsiranda ir kūdikis neturi galimybės toliau kurti saugaus ir jo poreikius atliepiančio ryšio su kitu asmeniu, praradimo trauma gali neigiamai paveikti vaiko fizinę, emocinę ir socialinę raidą.

Priešmokyklinis ir jaunesnis mokyklinis amžius

Mažyliui augant, sąmoningėjant, įgyjant vis daugiau kognityvinių gebėjimų (stiprėjant dėmesio koncentracijai, atminčiai, tebesivystant suvokimo ir mąstymo procesams), jo gyvenime atsiranda vis daugiau jam įdomių ir reikšmingų žmonių: senelių, auklių, auklėtojų; išorės objektų: naminių gyvūnų, vietų kur leidžia laiką ir žaidžia; ar tiesiog veiklų. Apie septintuosius metus, kiek sumažėjus vaiko egocentrizmui ir kokybiškai keičiantis jo mąstymo procesams, mokyklinukas jau pradeda suvokti mirtį kaip negrįžtamą procesą. Šio amžiaus vaikai netekę jiems svarbių žmonių, gyvūnų, patyrę įvarius persikraustymus bei kitus jiems reikšmingus praradimus gali liūdėti, pykti, išsakyti ar kitaip išreikšti daugiau nerimo, kaltės, baimės, sunkiau miegoti, prasčiau valgyti (ar pernelyg daug valgyti), sunkiau koncentruoti dėmesį pamokų metu. Jie pamažu pradeda suprasti, kad įvykusių pasikeitimų nebeįmanoma pakeisti bei itin domisi kaip praradimų galima būtų išvengti, kad su šia patirtimi daugiau nesusidurtų (pvz.: Ar aš mirsiu kaip senelis, jei nesportuosiu ar nevalgysiu daržovių?).

Paauglystė

Paauglystės laikotarpiu netektis suvokiama abstrakčiau. Ji suvokiama kaip labai individuali ir unikali patirtis.

Kaip padėti vaikui išgyventi netektis?

Suaugusio emocinė pagalba, bet kuriuo amžiaus tarpsniu yra ne tik naudinga, bet ir labai reikšminga. Ji gali būti įvairi: nuo pabūvimo šalia ir atsakymo į neraminančius klausimus, iki konkrečių būdų, padedančių nusiraminti, susidėlioti mintis. Tai gali padėti užkirsti kelią įvairių vaiko emocinių sunkumų atsiradimui bei padėti vaikui lengviau prisitaikyti po patirtų praradimų.

• Pasidalinkite informacija apie ateities pokyčius: Stenkitės išsaugoti vaiko rutiną, dienotvarkę. Pasikeitimus, jei tik įmanoma, įveskite pamažu.
• Skatinkite kalbėti apie jausmus: Paskatinkite vaiką kalbėti ar kitaip išreikšti savo jausmus. Jei netektis bendra, nebijokite pasidalinti ir savo jausmais. Jūsų jausmų slėpimą vaikas gali modeliuoti ir suprasti kaip socialiai priimtiną elgesį netekties metu (pvz., jei liūdna, pravartu tvardyti savo jausmus, juos neigti).
• Atsakykite į klausimus apie mirtį: Kai ištinka mirtis vaiko aplinkoje, išklausykite vaiko, jei galite atsakykite į jam kylančius klausimus pagal jo amžių. Ikimokyklinio amžiaus vaikai sunkiai suvokia mirtį kaip negrįžtamą procesą, tad tėvai norėdami apsaugoti vaiką nuo stiprių jausmų, netekties faktą dažnai “pagražina”.
• Siūlykite atsisveikinti: Kur įmanoma, pasiūlykite atsisveikinti prieš įvykstant svarbiems pasikeitimams: asmeniškai atsisveikinti su mokytojomis baigiant mokyklą, kiemo draugais prieš išsikraustant, su sergančiais artimais giminaičiais (pvz., seneliais, šeimos nariais) - prieš mirštant. Galima pasiūlyti nupiešti šiems žmonėms piešinį, parašyti atsisveikinimo laišką, kuriame vaikas įvardintų jausmus, kaip jis jaučiasi juos prarasdamas.

Netektys vaiką paliečia įvairiais jo gyvenimo etapais. Kaip vaikas įveiks jas priklauso nuo jo raidos ypatumų, jo asmenybės, artimųjų rato, jų emocinio palaikymo ir pagalbos svarbiu vaikui metu.

Kaip paguosti verkiančius vaikus?

Kūdikio verksmas - tai jo bendravimo būdas, vienintelis jam prieinamas signalas pasauliui: "Man reikia dėmesio!" Kadangi mažylis dar nemoka kalbėti, šypsotis ar gestikuliuoti, verksmas tampa jo "SOS signalu". Kūdikiai verkia dėl daugelio priežasčių, o verksmas yra pagrindinis kūdikių bendravimo būdas.

Dažniausios kūdikio verksmo priežastys:

• Alkis
• Nuovargis
• Perkrovimas įspūdžiais
• Liga
• Diskomfortas dėl šlapios sauskelnės
• Per aukšta arba per žema aplinkos temperatūra
• Artumo poreikis

Akivaizdu, kad evoliucija nesuteikė kūdikiams gebėjimų savarankiškai išgyventi po gimimo, tačiau aprūpino juos puikiai veikiančiu įrankiu, kuris užtikrintai ir greitai suorganizuoja pagalbą. Vaikų verksmas akimirksniu aktyvuoja smegenų žievės dalis, atsakingas už dėmesį ir empatiją, sutelkdamas visą tėvų energiją ir skubindamas juos uoliai pasirūpinti maistu, saugumu, komfortu ar dėmesiu.

Patarimai, kaip nuraminti verkiantį kūdikį

Kiekvienas vaikas unikalus: vienas nurimsta prie krūties, kitam reikia ritmingų šokių, trečiam - švelnaus mamos ar tėčio "šššš". Bandykite, stebėkite ir pasitikėkite savo intuicija. Greitai pradėsite atpažinti verksmo atspalvius kaip natas melodijoje.

Būdai, kurie gali padėti nuraminti verkiantį kūdikį:

• Paėmimas ant rankų: Pirmaisiais mėnesiais kūdikiui labiausiai reikia saugumo jausmo. Jam gali būti baisu didelėje erdvėje, kurioje jis nesijaučia saugus ir apie tai tėveliams pasako verksmu. Paguosti mažylį mama gali paėmusi ant rankų - tai jį nuramins. Nieko nuostabaus, jog saugiausiai kūdikis jaučiasi būdamas arti mamos - jos glėbyje.
• Priglaudimas prie savęs: Tai gana veiksmingas būdas nuraminti kūdikį. Apgaubtas mamos šilumos mažylis atsipalaiduoja, sumažėja stresas. Šis nuraminimo metodas veiksmingas ir pas gydytoją - išsigandusiam vaikui po neįprastų ar skausmingų procedūrų. Priglaudusi mažylį panešiokite, paglostykite jo pilvelį, paguoskite. Tai geriau negu duoti jam čiulptuką, nors ir ritmiški čiulpimo judesiai nuramina, bet niekada nepakeis tėvų šilumos.
• Švelnus sūpavimas: Iš tikrųjų, švelnus sūpavimas kūdikį apramina, bet jeigu tai nepadeda ir jis vis dar verkia, nedidinkite judesių amplitudės ir nekratykite. Dėl to gali ištikti trauma - sukrėsto vaiko sindromas, kuris pavojingas vaiko smegenims.
• Tyla ir ramybė: Kartais mažyliui užtenka ramiai pagulėti tyloje ir jis nurimsta. Jeigu vaikas paverks minutę, nieko bloga nenutiks, bet tai nereiškia, kad reikia palikti jį išsiverkti. Kūdikį gali slėgti triukšmas. Televizoriaus garsai, tranki muzika, ryški šviesa, tėvų barnis ne tik suerzina mažylį, bet ir išgąsdina. Todėl saugokite namų ramybę - venkite bet kokio triukšmo ir kitokių dirgiklių.
• Žaidimai ir šypsenos: Pasistenkite, kad sunerimęs mažylis nusišypsotų. Pabučiuokite pilvuką, po to, neatitraukusi lūpų, stipriau papūskite - kūdikis neliks abejingas lengvam kutenimui. Atsigulkite ant nugaros, kojas sulenkite per kelius, ant jų paguldykite mažylį ir pasupkite kaip sūpynėse. Šypsenėlę gali sukelti cypiantis žaisliukas, ant mamos galvos susuktas rankšluostis, plojimas rankomis, suradus dingusį daiktą. Linksmu žaidimu galite paversti krentančio žaisliuko gaudymą.
• Naujos patirtys: Kūdikis gali verkti ir dėl paprasčiausios priežasties, kad jam liūdna. Ypač nuobodu, jeigu jo erdvė apsiriboja lovelės šonais. Pritvirtinkite prie vaiko lovelės karuselę, kurią kartkartėmis įjungsite, pakabinkite virš kūdikio žaisliukų, rodykite jam įvairius daiktus ir leiskite juos paimti į delnukus. Pasukite mažylio lovelę taip, kad jis matytų jus arba jam naują daiktą. Nustebinkite mažylį kokia nors įdomybe, parodykite per langą, pavyzdžiui, šuniuką arba paukštį ant medžio šakos. Nepamirškite kalbėti su kūdikiu.
• Masažas: neramius vaikus raminamai gali paveikti masažas. Masažas sukamaisiais judesiais padeda nuslopinti pilvuko dieglius, kuriuos galite atpažinti, kai kūdikis riečiasi į kamuoliuką, paraudonuoja ir spardosi. Ritmiški mamos judesiai sumažina įtampą, atpalaiduoja raumenis, padeda užmigti.
• Prisilietimai, apkabinimai, bučiniai: Prisilietimai, apkabinimai, bučiniai labai svarbūs kūdikiui, jais pasakote, kaip stipriai jį mylite. Prisilietimai suteikia daug gerų emocijų, nuramina įsiaudrinusį ir verkiantį pypliuką, o pasyvų vaiką paskatina.

Ką daryti, jei kūdikis vis tiek verkia?

Pakeitėte sauskelnes, patikrinote, ar mažyliui nei per karšta, nei per šalta, pamaitinote, panešiojote, bet jis vis tiek nesustoja verkti. Visų pirma, prisiminkite, jog kūdikiai „šiek tiek atsilieka”, tad pavyzdžiui pakeitę nešiojimo padėtį ir neišgirdę palaimingos tylos - šiek tiek lukterkite, leiskite mažyliui susivokti, nustatyti, kas pasikeitė.

Galimos priežastys, kodėl kūdikis nenurimsta:

• Diegliai: Diegliai gali atsirasti jau pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Jiems būdinga tai, kad nepadeda nei viena iš anksčiau išvardintų priemonių. Diegliai dažniausiai kartojasi kasdien tuo pačiu metu (dažnai vakarais).
• Mamos emocijos: Nepamirškite, kad jūsų mažylis yra tikras empatas - jis puikiai jaučia visas mamos emocijas. Todėl įsiaudrinusi, pasimetusi, savo veiksmais neužtikrinta ar verkianti mama tikrai nenuramins mažylio. Geriau pareigas laikinai perduokite vyrui, o jūs šiek tiek nurimkite ir bandykite vėl. Taip pat jeigu mažylis ilgai verkia ir jums iš tiesų neramu, netylėkite, ieškokite pagalbos.

Svarbu atsiminti

• Reaguokite į kūdikio verksmą: Pediatrų ir psichologų nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais palikti verkiančio vaiko arba nereaguoti į jo verksmą negalima. Kadangi kūdikis pasakyti negali, verkdamas jis signalizuoja, kad kažkas yra ne taip.
• Būkite ramūs: Naujagimiai ir kūdikiai jaučia jiems artimiausio žmogaus - mamos nuotaiką. Jeigu mama dėl ko nors kremtasi ar pyksta, mažyliui darosi neramu ir jis pravirksta. Eidama prie verkiančio kūdikio išlikite rami, nesvarbu, kad jo įnirtingas riksmas jus tiesiog veda iš kantrybės, nurimti padeda tik teigiamos emocijos, švelnus mamos balsas.
• Kreipkitės pagalbos: Net patyrę tėvai kartais nesupranta, kodėl verkia vaikas - tai gyvenimo dalis ir tai normalu. Deleguokite užduotis, paprašykite artimųjų pasivaikščioti su vežimėliu, kad galėtumėte pailsėti. Nesidrovėkite kreiptis pagalbos į kūdikių raidos specialistus.

Vaikų verksmas yra normali reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Vaikai, mėgindami sulaikyti šiuos jausmus, net sulaiko kvėpavimą, jų kūnas įsitempia, pečiai pakyla aukštyn. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai. Verksmas patraukia kitų dėmesį. Mažiems vaikams verkimas gali būti kaip bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą.

Vaikams būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą. Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“. Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški.

Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau kalbėti apie ją su vaikais - vienas sudėtingiausių iššūkių tėvams ir globėjams. Kai šeimą ištinka netektis, suaugusieji ne tik patys išgyvena sudėtingus jausmus, bet ir susiduria su užduotimi padėti vaikams suprasti, kas įvyko, ir išreikšti savo emocijas. Vaiko gebėjimas suprasti mirtį priklauso nuo jo amžiaus, brandos ir ankstesnės patirties. Mažyliai dažnai nesuvokia mirties negrįžtamumo. Jie gali manyti, kad miręs žmogus tiesiog išvyko ir vėliau sugrįš, arba kad jis tik miega. Šio amžiaus vaikai pradeda suvokti, kad mirtis yra negrįžtama, tačiau gali nevisiškai suprasti jos visuotinumą. Paaugliai jau supranta mirties negrįžtamumą ir visuotinumą. Jie gali mąstyti apie mirtį abstrakčiau, svarstyti filosofinius ir egzistencinius klausimus. Gedėjimas nėra procesas su aiškia pabaiga - jis tęsiasi ir keičiasi bėgant laikui. Skirtingos kultūros ir šeimos turi skirtingas laidojimo tradicijas. Kai kurios paslaugos apima ir konsultacijas šeimoms, kuriose auginami vaikai. Kalbėdami su vaikais apie mirtį, dažnai remiamės savo kultūriniais ir religiniais įsitikinimais. Jei jūsų šeima religinė, galite remtis savo tikėjimo mokymu aiškindami, kas nutinka po mirties. Ritualai gali padėti vaikams suprasti ir išgyventi netektį. Mokytojai ir mokyklos darbuotojai gali tapti svarbiais pagalbininkais vaikui, išgyvenančiam netektį. Kalbėjimas su vaikais apie mirtį ir pagalba jiems išgyvenant netektį yra sudėtinga, bet labai svarbi užduotis. Netektis yra skaudi patirtis, tačiau tinkamai palaikomas vaikas gali išmokti susidoroti su sunkiais jausmais ir išsaugoti prasmingas mirusiojo prisiminimais.

Vaikai iki 5 metų. Tokio amžiaus vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinumo. Jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar grįš. Svarbu prisiminti, kad mažų vaikų mąstymas yra konkretus, jie dar nesupranta metaforų. Todėl, kalbant apie mirtį, nereikėtų vartoti tokių žodžių, kaip, pavyzdžiui, „senelis miega“. Matydamas, kad „miegantis“ senelis į nieką nereaguoja, kad jis yra laidojamas, vaikas ateityje gali bijoti, kad su visais miegančiais žmonėmis bus elgiamasi taip pat. 6-10 metų vaikai. Jie jau pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtama. Dalyvavimas laidotuvėse, kapo matymas, tokio amžiaus vaikams padeda geriau suprasti, kas atsitiko. Vyresni nei 10 metų. Vaikai mirtį supranta abstrakčiau: žino, kad kažkada mirs ir jie patys. Dėl to vyresni vaikai daug audringiau reaguoja į žinią apie artimo žmogaus netektį. Paauglystėje būdinga galvoti apie gyvenimo prasmę, savo mirtingumą, todėl artimųjų netektis gali paaštrinti šiuos išgyvenimus. Paaugliai yra linkę slėpti jausmus, tad, jei paauglys nekalba apie tą, kurio neteko, dar nereiškia, kad jis dėl to neišgyvena. Neretai gedėjimas pasireiškia per elgesį - paaugliai gali imti konfliktuoti, tapti uždaresni. Laidotuvių ritualas padeda suvokti mirties realumą, leidžia atsisveikinti su mirusiuoju. Leiskite vaikams dalyvauti laidotuvėse. Tačiau jeigu vaikas dalyvauti laidotuvėse nenori, nederėtų jo versti tai daryti. Vaikus būtina paruošti: paaiškinti, kaip viskas atrodo šarvojimo salėje, kas vyks per laidotuves, kaip jose gali reaguoti suaugę žmonės ir t.t. Labai svarbu, kad per laidotuves šalia vaiko būtų suaugęs žmogus, kuris galėtų juo ramiai pasirūpinti. Jeigu miršta vienas iš tėvų arba brolis ar sesuo, tokiu suaugusiu turėtų tapti artimas šeimos giminaitis arba draugas, nes tėvai tuo metu gali būti pernelyg stipriai emociškai paveikti. Kai vaiką supantys suaugę neslepia savo tikrų jausmų, neapsimeta, kad viskas yra gerai, vaikams yra daug lengviau kalbėti apie tai, kaip jaučiasi jie patys. Reikšmingos datos - laidotuvių metinės, mirusiojo gimtadienis, paties vaiko gimtadienis, šventės - sustiprina vaikų netekties išgyvenimus. Suaugę gali padėti vaikams juos išgyventi prisimindami ir paminėdami tą, kurio neteko. Su vaiku reikia kalbėti tiesiai ir atvirai. Paslaptys ir apsimetinėjimai tik didina sumaištį ir apsunkina netekties išgyvenimo procesą. Pasidalindami su vaikais savo jausmais, pavyzdžiui, „Pasiilgau senelio“, „Man labai liūdna, kad mamos su mumis nebėra“, suaugę rodo vaikams pavyzdį, kaip kalbėti apie jausmus ir suteikia galimybę išsikalbėti. Artimojo netektį išgyvenantiems vaikams yra būdingos šios reakcijos: jie yra liūdni ir prislėgti; pyksta: ant mirties; ant mirusiojo, kad paliko; ant likimo, kad jis yra toks neteisingas; ant kitų žmonių, kurie nesugebėjo nieko pakeisti; gali išgyventi kaltę dėl to, kad „negerai“ elgėsi su mirusiuoju. Ikimokyklinio amžiaus vaikai gali galvoti, kad artimas mirė dėl jų minčių ar dėl jų kaltės; blogiau miega ir jaučia fizinius negalavimus; turi mokymosi sunkumų; gali pradėti labiau nerimauti dėl kitų savo artimųjų. Specialistų pagalbos gali prireikti, jei artimas žmogus nusižudė, buvo nužudytas, kai vaikas tapo netikėtos mirties liudininku, kai jo elgesys po netekties labai stipriai pasikeitė. Vaikai iki maždaug 10 metų savo išgyvenimus išreiškia žaisdami: gali žaisti laidotuves, atkartoti laidotuvių ritualus. Suaugusius toks elgesys glumina, tačiau žaidimas vaikams yra svarbiausia priemonė suvokti pasaulį, „perdirbti“ savo jausmus.

tags: #kudikis #stena #ir #verkia

• Pagalvėlės maitinančioms mamoms
• Kaip vartoti Mucofalk nėštumo metu
• Skaitykite apie normalų kūdikio svorį ir vystymąsi
• Kai vaisiaus nematyti
• Kaip valdyti vaikų irzlumą sergant diabetu