Stabligė – pavojinga liga, kurios galima išvengti: svarbiausi faktai ir prevencija

Stabligė - tai ūminė, dažnai mirtina infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos Clostridium tetani išskiriamas toksinas, pažeidžiantis nervų sistemą ir sukeliantis raumenų traukulius.

NVSC specialistai primena, kad rizika susirgti šia pavojinga infekcija yra didesnė, jei nuo paskutinių skiepų praėjo daugiau nei 10 metų.

Lietuvoje kasmet vidutiniškai užregistruojami 1-2 stabligės atvejai. NVSC duomenimis, 2010-2023 m. registruoti 22 stabligės atvejai, iš kurių 8 baigėsi mirtimi. Pernai šalyje ši liga buvo diagnozuota trims asmenims: vienam 18-24 m. amžiaus grupės asmeniui ir dviem 25-44 m. amžiaus. Visi susirgusieji gydėsi ligoninėse. Šiemet sausio-liepos mėnesį buvo užfiksuotas vienas stabligės atvejis, kuris baigėsi mirtimi.

Kauno visuomenės sveikatos centras informuoja, kad Kėdainių rajone liepos pabaigoje, po dešimties metų pertraukos, vėl užregistruotas susirgimas stablige. Tikėtina, kad šio susirgimo priežastis - žaizda, užteršta žemėmis su stabligės sukėlėjais. Susirgusysis, besidarbuodamas darže, užmynė ant žemėje buvusios vinies. Pirmieji ligos simptomai pasireiškė po traumos praėjus vos kelioms dienoms, nors žaizdelė buvo ir visai maža. Per metus Lietuvoje registruojama iki 4 susirgimų stablige, Kauno apskrityje - po vieną beveik kasmet.

Stabligės sukėlėjas ir užsikrėtimo būdai

Stabligę sukelia bakterija Clostridium tetani. Tai bakterija, kuriai nereikia deguonies ir kuri gamina sporas, atsparias aplinkos veiksniams (karščiui, šalčiui, saulės šviesai), todėl sporos išlieka gyvybingos nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.

Stabligės sukėlėjai yra labai plačiai paplitę gamtoje. Jie aptinkami įvairiausių žinduolių (arklių, avių, galvijų, šunų, kačių, žiurkių ir kt.) taip pat ir žmonių žarnyne. Šios sporos su išmatomis patenka į dirvožemį.

Stabligės sukėlėjas, į žmogaus organizmą patekęs per burną, ligos nesukelia, tačiau pakliuvus į žaizdas - užsikrečiama šia mirtina infekcija.

Kauno visuomenės sveikatos centro Kėdainių skyriaus vyriausioji specialistė Lolita Menčikovienė primena, kad šia liga žmogus užsikrečia, jei susižaloja žemės ūkio įrankiais ar kitaip susižeidžia dirbdamas žemės ūkio darbus. Pakanka beveik nepastebimo odos pažeidimo, kad stabligės sukėlėjo spora patektų į organizmą ir jame pradėtų gaminti toksinus, kurie yra itin pavojingi. Stablige galima užsikrėsti net ir neišėjus iš namų: skutant bulves, valant žemėtas daržoves. Kartais stablige užsikrečiama stipriai nudegus, nušalus ar sužalojus gyvūnui.

Ypač pavojingos gilios, dirvožemiu užterštos arba purvinais įrankiais, aprūdijusiais rakandais padarytos žaizdos, tačiau stablige galima užsikrėsti ir per bet kurias kitas žaizdas: įkandus gyvūnui, stipriai nušalus, nusideginus ugnimi ar cheminėmis medžiagomis, nusiplikius verdančiais skysčiais, per pragulas.

Bet kokia žaizda - tiek, atrodo, nedidelis įbrėžimas, tiek rimtesnis gilesnių audinių ar net organų pažeidimas - atveria vartus antrinei infekcijai. Susižeidus gamtoje į žaizdą gali lengvai patekti stabligės, botulizmo ir kitų pavojingų sukėlėjų.

Kaip pasireiškia stabligė?

Užsikrėtus, pirmieji ligos požymiai dažniausiai pasireiškia po savaitės, bet gali būti ir po kelių dienų ar mėnesių. Liga prasideda palaipsniui.

Pirmieji ligos požymiai gali būti trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas” užkrato patekimo vietoje. Vėliau liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais. Šie spazmai labai skausmingi, trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, o jeigu apima didelių raumenų grupes, būna tokie stiprūs, kad nuo jų lūžta kaulai.

Stabligės sukeliami spazmai ima stiprėti ir dažnėti, apima vis daugiau raumenų grupių. Ligoniui periodiškai susitraukia kaklo, sprando, nugaros ir liemens raumenys.

Stabligė paprastai nustatoma pagal ligai būdingus, pirminius simptomus - žandikaulių ir veido spazmus. Taip pat, įvertinus anamnezę, t. y. aplinkybes, kaip buvo susižalota.

Nustačius stabligę, ligonis gydomas ligoninėje, įprastai - intensyvios terapijos skyriuje. Stablige sergančiam ligoniui sušvirkščiama serumo prieš stabligę, stabligės anatoksino arba specifinio imunoglobulino.

„Stabligės iš kitų ligų išsiskiria tuo, kad žmogus nuo žmogaus neužsikrečia ir nuo šios ligos galima apsisaugoti pasiskiepijus. Tačiau valstybės lėšomis suaugusieji nuo stabligės profilaktiškai skiepijasi gana vangiai“, - sako NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė.

Prevencija - skiepai

Patikimiausia stabligės profilaktikos priemonė - skiepai. Pabrėžiama, kad persirgus stablige ir pasveikus apsauginis imunitetas nesusiformuoja, todėl skiepai yra vienintelė apsisaugojimo priemonė.

Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, vaikai nuo šios ligos skiepijami vakcina, kuri apsaugo nuo stabligės, kokliušo ir difterijos (skiepijama sulaukus 2 mėn., 4 mėn., 6 mėn., 18 mėn., 6-7 m. ir 15-16 m.).

Kad būtų išlaikyta patikima ilgalaikė apsauga nuo šios infekcijos, suaugusiems skiepus rekomenduojama kartoti kas 5-10 metų (atsižvelgiant į skiepų aprašą). Lietuvoje 26 metų ir vyresni asmenys kas dešimtmetį skiepijami nemokamai. Suaugusiųjų skiepijimui naudojama vakcina apsaugo ne tik nuo stabligės, bet ir nuo difterijos.

Nuo 2009 m. vyresni nei 26 metų amžiaus Lietuvos gyventojai difterijos ir stabligės vakcina yra skiepijami nemokamai. Šia vakcina skiepijami ir visi traumas patyrę suaugę asmenys.

Didesnė rizika susirgti stablige yra asmenims, kurie niekada nebuvo skiepyti nuo šios ligos, taip pat tiems, kurie buvo skiepyti, bet negavo viso skiepų kurso ar po paskutinio skiepo praėjo daugiau nei 10 metų. Taip pat didesnė rizika susirgti šia liga yra žemės ūkyje dirbantiems asmenims, vyresniems žmonėms, nes jų tiek bendras imunitetas, tiek imunitetas stabligei gali būti susilpnėjęs.

Pirmosios pagalbos priemonės susižeidus

„Pirmiausia, kad ir kokia žaizda bebūtų, prieš liečiantis prie jos būtina nusiplauti rankas. Jei yra galimybė, žaizdą patariama nuplauti šiltu vandeniu ir muilu, geriausia - tekančiu. Kitu atveju tiks bet koks švarus vanduo, kad ir mineralinis. Po to žaizdą reikia nusausinti. Nereikėtų skubėti stabdyti kraujavimo, jeigu jis nėra pavojingas gyvybei.

Toliau reikia pasirūpinti žaizdos dezinfekavimu antiseptinėmis priemonėmis, slopinančiomis mikroorganizmų dauginimąsi. Anot pašnekovės, puikus pasirinkimas - specialus dezinfekuojamasis purškalas. „Juo dabar daugelis iš anksto pasirūpina prieš kelionę. Šiandien yra gausus šios priemonės formų ir įpakavimų pasirinkimas. Išvykose, kada ne visada yra galimybė nusiplauti rankas po liestų nešvarių paviršių ar daiktų, tokią priemonę itin pravartu turėti.

Kelionės vaistinėlėje vietą gali rasti ir kitos žaizdai praplauti ir dezinfekuoti skirtos priemonės - specialūs tirpalai, geliai, padedantys išvalyti žaizdą ir skatinantys gijimą. „Tik juos naudojant reikėtų įvertinti žaizdą, jos gylį, paciento amžių.

Dermatovenerologė priminė, kad norint dezinfekuoti žaizdą galima aplink ją (bet ne pačią žaizdą) patepti ir trupučiu jodo, šiek tiek praskiestu su vandeniu. Toliau ant žaizdos uždėjus sterilų tvarstį reikėtų stebėti situaciją. „Jeigu pasireiškia stipraus uždegimo požymiai - oda aplink žaizdą parausta, skauda, būtinai reikėtų kreiptis į gydytoją.

Reikia nepamiršti įvertinti ir aplinkybes, kaip buvo susižalota. Pas specialistą paskubėti reikėtų ir jei, pavyzdžiui, vaikas lakstydamas užlipo ant kokio surūdijusio vinies, nes tuomet atsiranda pavojus užsikrėsti stablige.

Jei nubrozdinimas yra sausas, nėra šlapiavimo, geriau sužeistos vietos išvis niekuo netepti. „Kraujui sukrešėjus užsideda šašas, kuris sudaro natūralią apsaugą ir sudaro sąlygas gijimui. Tuomet geriausia tiesiog uždėti sterilų tvarstį, kuris apsaugotų nuo antrinės infekcijos. Negalima žaizdų dezinfekuoti įvairiais antiseptiniais milteliais, nenaudoti liaudiškų „dezinfekcijos“ priemonių - neberti į žaizdą miltų, druskos, kt.