Verksmas - tai vienintelis būdas kūdikiui bendrauti su aplinkiniais, išreikšti savo poreikius ir emocijas. Tėvams ne visada lengva suprasti, kodėl mažylis pravirko, tačiau atidžiai stebėdami vaiko elgesį, galime atpažinti daugelį priežasčių.
Dažniausios verksmo priežastys
Neretai vaikai kūdikystėje išgyvena periodus, kai tampa neįprastai irzlūs, nervingi arba verkia be jokios priežasties. Visi mažyliai daug ir dažnai verkia pirmuosius tris gyvenimo mėnesius. Šiuo laikotarpiu vidutinė verkimo trukmė svyruoja nuo 42 min. iki 2 val. per dieną! Maždaug 6-8 savaičių amžiaus kūdikiai pasiekia verkimo piką. Dažniausia priežastis - pilvuko diegliai. Po 4 gyvenimo mėn. kūdikis verkia rečiau ir trumpiau (jau apie 72 min.).
Alkanas
Garsus vaiko verksmas dažnai gali reikšti, kad jis alkanas. Sužinoti, ar ši versija teisinga, galite tokiu būdu: ištieskite savo ranką prie vaikučio veido. Jei jis alkanas, prasižios, tarsi ieškodamas krūties, ims čiulpti jūsų delną ar pirštą. Pirmus gyvenimo mėnesius mažylis praalksta kas 3-4 valandas, o kartais ir dar dažniau. Iki 6 mėnesių kūdikiui pakanka mamos pieno (arba mišinėlio), jei gydytojas nerekomendavo primaitinimo pradėti anksčiau. Vaikas žindomas pagal poreikį.
Jeigu kūdikis klykia 15 minučių ar ilgiau ir jeigu nuo paskutinio maitinimo praėjo daugiau ar net mažiau kaip 2 valandos, o per ankstesnį maitinimą kūdikis išgėrė visai mažai pieno, pamaitinkite jį. Jeigu jis užmigs patenkintas, vadinasi, jūs atspėjote jo norą. Jeigu jis pravirko, praėjus mažiau kaip 2 valandoms, kai per paskutinį maitinimą išgėrė įprastą pieno porciją, tai vargu ar jis verkia iš alkio. Leiskite jam paverkti 15-20 minučių, jeigu galite iškęsti. Pamėginkite nuraminti jį čiulptuku. O jeigu jis vis labiau verkia, pamaitinkite. Tai nepakenks.
Pilvo diegliai
Jei jūsų kūdikiui 1-3 mėnesiai, visai gali būti, kad jis verkia iš skausmo, kamuojamas pilvo dieglių. Vaikai, kuriems skauda pilvuką, verkia netolygiai: verksmas tai pagarsėja, tai prityla. Kiti požymiai: vaikas riečia kojytes prie pilvo, muistosi. Viena geriausių rekomendacijų, padedančių atskirti sveikatai nepavojingą verkimą nuo pavojingo, vadinama Tim’s cries.
Kolika yra užsitęsęs ir intensyvus kūdikio verksmas ar nerimastingumas. Tai ypač vargina tėvus, nes atrodo, jog kūdikio kančios kyla be jokios aiškios priežasties ir jokia paguoda nepadeda vaikui nusiraminti. Kolikos sindromas dažnai siejamas su kūdikių pilvo pūtimu ir diegliais. Kolikos dieglių epizodai dažniausiai pasirodo kūdikiams iki maždaug 6 savaitės, tačiau po 3-4 mėnesių amžiaus jų skaičius gerokai sumažėja.
Galimas daiktas, jog visi tie elgesio tipai - tos pačios būklės variacijos. Galima tik apytikriai spręsti, kad pirmaisiais trim mėnesiais netobula vaiko nervų bei virškinimo sistema prisitaiko prie išorinio pasaulio. Vieniems vaikams šis procesas praeina lengvai, kitiems - sunkiai. Svarbiausia, atsiminkite, jog nuolatinis verkimas pirmomis savaitėmis po gimimo - laikinas reiškinys ir ne ligos požymis.
Pamėginkite rasti ir sušvelninti problemą. Jei jums atrodo, kad kaltos dujos, po kiekvieno maitinimo įsitikinkite, kad mažylis atsirūgo. Jei žindote, kurį laiką nevalgykite pupų, kopūstų ar brokolių ir pažiūrėkite, ar reikalai nesikeičia. Jei kūdikį kamuoja vidurių užkietėjimas (tai dažnai pasitaiko perėjimo nuo mamos pieno prie mišinuko metu ar pažindinantis su kietu maistu apie šeštą mėnesį), pasitarkite su pediatru.
Pagalba vaikui: Paimkite kūdikį ant rankų, prispauskite jo pilvuką prie savo šilto kūno (oda prie odos kontaktas). Pamasažuokite pilvuką laikrodžio rodyklės kryptimi. Šiluma šiek tiek sumažina skausmą.
Nešvarios sauskelnės
Kai kurie jautrūs mažyliai gali verkti ir tada, kai pasišlapina ar pasituština. Mažam kūdikiui rekomenduojama keisti sauskelnes ne rečiau kaip kas tris valandas arba dažniau, jei jis pasituština. Nepatogiai dėl pilnų sauskelnių besijaučiančio mažylio verksmas yra ne toks garsus, kaip, pavyzdžiui, alkano. Jis labiau kniaukia, zirzia, o ne rėkia visu balsu.
Pagalba vaikui: Pakeisti sauskelnes. Jei vaikas pasituština, nuplaukite užpakaliuką. Drėgnąsias servetėles naudokite ypatingu atveju, kelionėje arba kai neturite galimybės namuose apiplauti vaikučio po tekančiu šiltu vandeniu. Prieš pakeičiant sauskelnes, leiskite kūdikiui pabūti pliku užpakaliuku. Oro vonios jam bus naudingos.
Karšta arba šalta
Visai gali būti, kad vaikui yra karšta. Rūpestingos mamos neretai persistengia ir namuose prirengia vaiką taip, lyg eitų į lauką. O kur dar pūkinė antklodė, kuria užkloja mažylį… Tai, kad vaikui per karšta, parodys ne tik jo nepatenkintas balselis, bet ir rausvi žandukai, sušilęs kūnelis (užkiškite ranką ties spranduku). Taip pat žr Ar mažyliui nešalta?
Pagalba vaikui: Nuklokite šiltas antklodes ir perrenkite vaiką švariais, sausais rūbeliais. Jei jis atrodo ištroškęs, pažindykite.
Pervargimas
Tai tikrai labai dažna kūdikių verksmo priežastis. Vaikus gali pervarginti įvairūs aplinkos dirgikliai - šviesos ir garsai prekybos centre, zyziantis televizorius, užgriuvę svečiai į namus, rodantys jam ypatingą dėmesį. Toks mažylis tampa verksmingas ir jo negalima sudominti jokia iki tol jam buvusia įdomia veikla. Tėvai užmiršta svarbiausią verkimo priežastį - nuovargį.
Pagalba vaikui: Panešiokite ramiai vaikelį, pavėžinkite vežimėlyje, leiskite pagulėti ramioje aplinkoje. Vaikus raminamai veikia liūliavimas, ramus mamos balsas, fizinis kontaktas su ja. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau jam reikia dirgiklių. Jeigu kūdikis labai ilgai budi (nemiega) arba jeigu jis ilgai būna tarp nepažįstamų žmonių ar nepažįstamoje vietoje, arba jeigu tėvai per ilgai su juo žaidžia, visa tai gali pertempti jo nervų sistemą ir jį sudirginti. Užuot taip nuvargęs greitai užmigtų, jis niekaip negali sudėti akių. Jeigu tėvai ar nepažįstami žmonės stengsis kūdikį nuraminti ir toliau su juo žaisdami bei kalbėdami, tai tik pablogins reikalą. Kai kurie vaikai jau yra tokie, jog niekaip negali ramiai užmigti. Jie į kiekvieno budėjimo (nemiegojimo) periodo pabaigą taip nuvargsta, kad jų nervų sistema įsitempia ir sudaro savotišką barjerą. Kad galėtų užmigti, jie pirma turi nugalėti šį barjerą. Tokiems vaikams verkti tiesiog būtina. Kai kurie vaikai iš pradžių klykia, rėkia, o paskui arba staiga, arba pamažu nutilsta ir užmiega. Taigi, jeigu jūsų kūdikis verkia, baigiantis budėjimo periodui po maitinimo, tai pirmiausia pagalvokite, kad jis nuvargo, ir paguldykite jį į lovą. Tegul jis paverkia 15-30 minučių, jeigu jam tai būtina. Vieni vaikai užmiega geriau, lovelėje palikti vieni; prie to reikia pratinti visus vaikus. O kiti vaikai greičiau nusiramina, kai juos ramiai supa vežimėlyje arba jų lovelę (jei ji su ratais) stumdo pirmyn ir atgal, arba nešioja juos ant rankų, geriau užtemdytame kambaryje. Galima retkarčiais taip padėti kūdikiui užmigti, kai jis labai nuvargsta, bet ne diena dienon.
Nepatogumas
Kūdikis gali jaustis nepatogiai dėl įvairių priežasčių: jis nugulėjo vieną šoną, o ant kito pasiversti pats dar nemoka, guli nepatogioje lovelėje, pernelyg prigludę rūbai, aštrios jų etiketės ir t.t. Nemokėdamas pasakyti, ką jaučia, žodžiais, mažylis ima verkti. Jei nepatogumas susijęs su jo gulėjimo poza, kūdikis gali mostaguoti rankomis ir kojomis.
Pagalba vaikui: Paguldykite vaiką ant kitos pusės, aprenkite patogiais, švelnaus audinio ir judesių nevaržančiais rūbeliais.
Nuobodu
Vaikams reikia artumo nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje. Ne veltui iš karto gimę jie dedami mamai ant krūtinės. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis jaučia ypatingą artumą su mama ar kitu žmogumi, kuris jį nuolat prižiūri. Tai, kad mažylis verkia dėl to, kad jam nuobodu, suprasite jį pakalbinę ir priglaudę. Jei verksmas tada liaujasi, vadinasi, jūs atspėjote jo nerimo priežastį.
Pagalba vaikui: Bendraukite su vaiku, glauskite, myluokite, kalbinkite jį, kai tik turite laisvo laiko. Jei turite išeiti į kitą kambarį, o mažylis verkia, pasiimkite pagal galimybes jį su savimi.
Dygsta dantys
Vidutiniškai pirmieji dantys išdygsta 6-9 mėnesių vaikams. Tačiau pasitaiko ir išimčių, kai dantukai prasikala ir 4 mėnesių, ir gerokai vyresniam kūdikiui. Verkdami dėl dantų dygimo skausmo, kūdikiai kiša rankas į burną, stipriai kanda į mamos paduotą pirštą, graužia viską, kas tik pasitaiko po ranka.
Pagalba vaikui: Duokite kūdikiui specialių kramtukų, kad jis galėtų pasikasyti niežtinčias dantenas. Kai kurie kramtukai prieš naudojimą gali būti palaikomi šaldytuve.
Refliuksas
Jei mažylis taip elgiasi vidury maitinimo, be to dar ir verkia ar spjauna krūtį (buteliuką) - tai gali būti ženklas, jog jį kamuoja refliuksas. Tuomet rūgštys iš skrandžio grąžinamos į stemplę ir ją graužia. Vaiką erzinantis taškas yra maždaug stemplės viduryje, todėl išsiriesdamas jis mėgina sau padėti.
Kojyčių makalavimas
Na, ateity galbūt iš jo išaugs futbolininkas, bet ką gali reikšti kojyčių makalavimas dabar? Tai priklauso ir nuo kitų ženklų. Jei mažylis patenkintas ir šypsosi, tikriausiai jis tuo rodo, jog norėtų pažaisti. Bet jei jis neramus ir virkčioja, spardymasis rodo, jog jam kažkas nepatinka.
Galvos daužymas
Suprantama, neramu žiūrėti, kaip dešimties mėnesių kūdikis galvyte kaip būgno lazdele metodiškai muša į kietas grindis arba lovytės grotas. Tačiau taip elgiasi nemažai kūdikių, ir akivaizdu, kad jiems kažkokiu būdu neskauda. Bet kodėl jie taip elgiasi? Negalima to visiškai ignoruoti. Jei kūdikis daužo galvytę ilgą laiką ir nelabai domisi žaidimu su žmonėmis ar žaisliukais, reikėtų atkreipti savo pediatro dėmesį. Tai gali būti galvos skausmo išraiška, kurį galbūt sukelia sutrikusi galvos skysčio cirkuliacija - tai gali patvirtinti arba paneigti atlikta galvos smegenų echoskopija ar akių dugno tyrimas. Taip pat gali būti ir kitos neurologinės problemos ar klausos sutrikimas dėl serozinio otito.
Ausų tampymas
Daugeliui tėvų tai sukelia būtent tokį įtarimą, bet dažniausiai kūdikis būna tiesiog atradęs, kad turi ausis. Pasak tyrimų, jei ausų tampymas - vienintelis simptomas, didžiajai daliai vaikų ausų uždegimas nenustatomas. Pasidžiaukite kartu dėl tokio nuostabaus atradimo, bet stebėkite savo mažylį. Kai kurie kūdikiai itin įnirtingai „užgula“ savo ausis, kai jiems dygsta dantys, ypač, kai apie pirmą gimtadienį lenda pirmieji krūminiai.
Kojyčių tampymas
Ne, mažylis taip nebando sportuoti ir stiprinti pilvo raumenukų. Tokia padėtis paprastai reiškia diskomfortą pilvo srityje - gal tai susikaupusios dujos, gal užkietėję viduriukai.
Sugniaužti kumštukai
Suprantama, naujagimis neketina taip niekam grasinti… Daugelis naujagimių laiko sugniaužę kumštukus net ilsėdamiesi. Kol kas mažylio rankos nelabai kažką daugiau ir sugeba, mat plaštakų ir pirštukų judinimui reikia brandesnės nervų sistemos ir sudėtingesnių smegenų funkcijų. Kūdikiai delniukus atveria apytikriai 8 savaitę, o siekti ir čiupti pradeda 3-4 mėnesių. Kita vertus, sugniaužti kumštukai retkarčiais gali reikšti ir stresą, įtampą ar netgi alkį.
Pagalba vaikui: Jei mažylis ir sulaukęs trijų mėnesių vis dar neatpalaiduoja kumštelių, pasirodykite gydytojui.
Moro refleksas
Daugeliui pažįstama seka: mažylis snūduriuoja ir jau tuoj tuoj užmigs, keliate jį į lovytę, bet staiga jis galingai sumosuoja rankytėmis ir pats to išsigandęs plačiai atmerkia akis… Tai - tipiškas naujagimių refleksas, neturiu moksliškai pavadinimą - Moro refleksas.
Pagalba vaikui: Šio reflekso prasmė tokia, kad paleistas iš rankų kūdikis staiga galėtų ir vėl į ką nors įsikibti. Tai normalu, tačiau išgąstingo krūpčiojimo galite padėti išvengti tiesiog vystydami migdomo mažiuko rankutes.
Kaip padėti vaikui nusiraminti?
Kai vaikas verkia, reikėtų įvertinti ašarų priežastį ir, jeigu įmanoma, ją pašalinti. Tėvų elgesys, emocijos, gyvensena besilaukiant vaikelio ar netgi dar neužsimezgus naujai gyvybei kuria aplinką, kurioje pasitinkama į pasaulį ateinanti nauja gyvybė, ir palieka žymę vaiko raidoje. Darniai kūdikio ir vaiko raidai reikalinga ne tik fizinė priežiūra, bet ir emocinė bei socialinė gerovė.
Strategijos nuraminti kūdikį:
- Sugalvokite „rimtą“ priežastį: Atsižvelkite į situaciją ir improvizuokite: „Oi, debesėliai renkasi, nėra kada verkti, reikia greičiau bėgti į lauką, nes pradės lyti ir negalėsime pasivaikščioti.“ Visa gudrybė - jog jūs nedraudžiate vaikui verkti ir nenuvertinate jo ašarų.
- Ignoruokite nerimtas situacijas: Ignoruoti verkimą ir nukreipti vaiko dėmesį reikėtų tik tipinėse „nerimtose“ situacijose: pavyzdžiui, jeigu mažylis visada kelia skandalą, kai reikia mautis kepurę ar sėsti į vežimėlį. Nelaukite protesto, pasistenkite nukreipti pravirkusio vaiko dėmesį.
- „Dantų užkalbėjimas“: Gudrybė ta, kad reikia „numušti“ blogą nuotaiką savo monologu. Daug kalbėkite nesustodami: vaikas įsiklausys ir nutils. Svarbiausia - kalbėti emocionaliai ir apie ką nors įdomaus mažyliui.
- Staiga parodykite ką nors įdomaus (dėmesio atitraukimas): Tai gali būti bet kas - praskrendantis drugelis, lėktuvas aukštai danguje ar bėgantis šuniukas. Galima nukreipti vaiko dėmesį į jo paties kūną ir pojūčius: „Atrodo, tau blakstiena iškrito. Atspėk, iš kurios akytės.“
- Sudominkite žaislu ar kažkokiu daiktu: Jeigu pamatyti šuniuko arba drugelio nepavyko arba jeigu tai iš viso buvo mamos vaizduotės vaisius, galima pasinaudoti realiu daiktu, kuris sudomintų vaiką. Praverstų su savimi nešiotis mėgstamą vaiko žaislą ar bloknotėlį su flomasteriais ar kokį nors skanėstą, kuris padėtų greitai nuraminti vaiką.
- Parodykite, kad suprantate jo jausmus: Jeigu mažylis tuoj pravirks, išsakykite viską, ką jis gali jausti: „Tu nusiminęs, kad nenupirkome tau žaisliuko. Pyksti ant mamos. Tau labai skaudu: norėjai pažaisti su nauja mašinyte, o mes jos negalime nupirkti“, ir t.t.
- Juokinga procedūra-žaidimas: Kai tik vaikas pradės verkti, pradėkite švelniai pūsti orą jam į veiduką ir džiovinkite ašaras (tiesiogine prasme). Arba galima įsitaisyti gražią stiklinaitę/maišelį, kur „rinksite“ ašaras. Duokite užduotį: tegul vaikas priverkia pilną.
- Paversti ašaras juokais: Pamatę, kad mažylis tuoj pravirks, parodykite savo nuostabą: „Oi, kas čia toks priešais mane? Kur dingo mano linksmas ir besišypsantis sūnelis / linksmoji dukrytė?“
- „Meškos apkabinimas“: Tai labai stiprus ir ilgai (daugiau nei 20 sekundžių) trunkantis apkabinimas.
- Masažas teniso kamuoliuku: Tai - senas fizioterapeutų triukas. Jis gerai atpalaiduoja, kai vaikas iš nuobodulio ima rodyti kaprizus - pavyzdžiui, kelionės metu ar laukiant eilėje.
- „Pastumk sieną“: Puikus būdas atsikratyti streso, kai susierzinimas viduje tiesiog kunkuliuoja: pasiūlykite vaikui įsiremti į sieną abiem rankom ir stumti iš visų jėgų. Taip stresas virsta raumenų energija.
- „Riaumok, kaip liūtas ir trypk, kaip dramblys“: Susikaupusias neigias emocijas išleisti, mintis nukreipti ir aktorinį meistriškumą tobulinti padės įsijautimas į skirtingų gyvūnų roles.
- „Užpūsk žvakę“: Uždekite arba pasiūlykite vaikui įsivaizduoti, kad uždegėte žvakę. Paraginkite vaiką ją užpūsti, tačiau laikykite ją ne prie pat, o šiek tiek atokiau. Bet kuris vaikas mielu noru tą padarys. Po to uždekite žvakę dar kartą ir pastatykite ją dar toliau. Vaikas įkvėps kuo daugiau oro ir mėgins užpūsti iš visų jėgų.
- „Baimių, ašarų ir blogos nuotaikos valgytojas“: Galima nusipirkti ar pasisiūti žaisliuką, kuris „suvalgo“ baimes, ašaras, liūdesį ir kitas blogas emocijas. Idealu, jei šis žaisliukas turi plačią burną, užtraukiamą užtrauktuku.
Moksliniai tyrimai ir šeimos svarba
2009 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose buvo pradėtas ilgalaikis čia gimusių kūdikių tyrimas, bendradarbiaujant Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus universiteto mokslininkams. Publikacijos autoriai G.Širvinskienė, N.Žemaitienė, E.Markūnienė, A.Zaborskis ir R.Jusienė išanalizavę 189 mamų ir jų kūdikių duomenis nustatė, kad maždaug kas trečiam trijų mėnesių kūdikiui ir kas penktam šešių mėnesių kūdikiui pasireiškė probleminis elgesys, apimantis tokius sunkumus kaip dažnas ir /ar intensyvus vaiko verkimas, miego, maitinimo ir kiti sunkumai. Tokiems sunkumams pasireiškus trijų mėnesių amžiuje buvo didelė galimybė, kad šie sunkumai bus dažnesni ir pusės metų amžiaus.
Mokslininkai nustatė, kad kūdikių probleminis elgesys buvo susijęs su jaunu motinos amžiumi, motinos ir tėvo neigiamomis emocinėmis reakcijomis į pastojimą, blogesniais poros santykius dar iki pastojimo, blogesne motinos emocine savijauta nėštumo metu bei po gimdymo. Mamos, kurios patirdavo stresą nėštumo metu, dažnai išgyvendavo neigiamas emocijas nėštumo metu ir po gimdymo dažniau nurodė, kad jų kūdikiui pasireiškia probleminis elgesys. Tyrimo duomenys paneigia kartais iš moterų girdimą frazę: „Užsiauginsiu vaiką pati, nes svarbiausias juk tik mamos vaidmuo“. Šeimos santykiai nėra tik santykiai tarp vaiko ir mamos. Tai santykiai tarp vaiko, mamos ir tėčio.
Nėštumas, kaip pasikeitęs gyvenimo etapas gali atnešti tiek džiaugsmo ar kitų teigiamų emocijų, tiek nerimo, nežinomybės. Todėl vyro ir tėčio vaidmuo yra itin svarbus ne tik tarpusavio santykiams, vienas kito supratimui, bet ir darniai kūdikio raidai, jo savijautai ir elgesiui. Tyrimas parodė, kad jei poros santykiai iki nėštumo motinos vertinimu nebuvo geri, trijų mėnesių kūdikiai su probleminiu elgesiu susidurdavo 2,59 karto dažniau, o šešių mėnesių kūdikiai 3,06 kartus dažniau nei gerus santykius iki pastojimo turėjusiose porose. Santykiai iki pastojimo buvo netgi svarbesni už vėlesnius poros santykius nėštumo metu ir po gimimo. Taip pat tyrimas išryškino nėštumo planavimo ir emocinio nėštumo priėmimo svarbos skirtumus. Tai, ar nėštumas buvo planuotas ar ne, nebuvo susijęs su kūdikių probleminiu elgesiu. Taigi siekiant, kad kūdikis augtų emociškai ir fiziškai sveikas neišvengiamai svarbu rūpintis visos šeimos gerove ir tvirtumu, pozityviais santykiais šeimoje, gera motinos emocine savijauta bei emocinis vaiko priėmimu bei dėmesiu jam nėštumo metu ir po gimimo.
Kaip užmigdyti kūdikį? Veiksminga lopšinė miegui ir nuraminimui | Pagalba migdant mažylį
Kad sveikatos problemų turintis kūdikis iš tiesų daug jautresnis - tikra tiesa. Dažnai toks mažiukas klykia iš skausmo ar dėl to, kad jo nervų sistema labilesnė, tad ir slenkstis, kiek aplinkos „svyravimo” jis gali pakelti - gerokai žemesnis. Tačiau ar visi nuolat verkiantys ir jautriai į aplinką reaguojantys kūdikiai - neurologų pacientai? Kad vieni vaikai gimsta „nervuotesni” už kitus, abejoja ir Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė. Pasak specialistės, viską lemia ryšys su mama, juk vaikas į pasaulį piktas neateina. Tuo tarpu ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant įsčiose. Svarbu viskas: kaip mama kūdikį nešioja, ar jo laukia, kas nėštumo metu dedasi jos gyvenime, kaip mamos ir kūdikio atžvilgiu nusiteikęs tėtis.
Kuo daugiau streso nėštumo metu patiria būsimoji mama, tuo labiau tikėtina, kad vaikelis gimęs jausis nesaugiai ir neramiai. Įtaką daro ne tik nėštumas, bet ir gimdymas - būtent dėl to labai svarbu, kad jis būtų kuo harmoningesnis. Jei vaikas sveikas, bet nuolat verkia, klykia, prastai miega - kažkas negerai jo ryšyje su mama ar su tėčiu,nes kai kūdikis gauna viską, kas būtina: yra sausas, švarus, pamaitintas, pamyluotas - jis tikrai nesielgia nervingai.“Nervuoti” vaikai, pasak V. Čioraitienės, - kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra įsitempusi, kažko bijo, dėl kažko nerimauja, - tokia nuotaika apima ir kūdikį. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekvačiai reaguoja į aplinką - vaikelis būna daug ramesnis. Tas pats su darželinukais ar pradinukais, kuriuos tėvai dėl pernelyg didelio jautrumo ar baimių atveda pas psichologus, - pakalbėjus paaiškėja, kad pasikeitusio elgesio šaknys slypi šeimoje. Vaikų nervingumą gali sukelti atvirai rodomi ar slepiami nesutarimai tarp tėvų, artimųjų netektis, mamos ar tėčio dėmesio trūkumas, dažniau keičiamos ugdymo įstaigos, bendraamžių patyčios ir t.t.
Taigi, jei norime padėti „nervingam” kūdikiui, reikia padėti mamai. Pirma, svarbu suprasti, kad verksmas - natūrali vaiko reakcija į aplinką. Kūdikis nemoka kalbėti, todėl reaguodamas į aplink vykstančius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei kūdikiui nieko neskauda, bet jis verkia, į šį verksmą reikia reaguoti adekvačiai - t.y. nesusierzinti pačiai mamai tiek, kad tas nerimas paveiktų vaiką. Jei mama vaiko įtampos nesugeba „sutalpinti”, ją vėl perima vaikas, nes, būdami savotiškoje simbiozėje, jie vienas kitą „maitina” emocijomis.
Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija į daugelį naujų patirčių, pavyzdžiui, į apsilankymą pas medikus. Juk pradžioje vaikas gydytojų nebijo, tačiau mamos nuolat „raminamas”, kad nereikia bijoti, kad viskas bus gerai, kad tik truputį skaudės, vaikas jaučia per didelį mamos rūpestį, ir ima bijoti pats, juk „net mama išsigando“. Be abejo, priežasčių, dėl kurių vaikas gali būti jautresnis, daug. Tad visos atsakomybės vien tėvams suversti nederėtų. Aptartas uždaro emocijų rato mechanizmas, pasak psichologės, paprasčiausiai vienas dažniausiai pasitaikančių.
Aišku, lengva patarti talpinti savyje visas vaiko išdaigas ir „ožius” - juk dažnai tėvai patys būna pervargę, tad jiems būtina pasirūpinti ir savimi. Būtent todėl reiktų pasistengti kartais palikti mažulį močiutei ar auklei, ir išeiti pailsėti. Pailsėję tėvai - tai ramūs tėvai. Tobulos tėvystės siekiantys tėvai beveik visada yra įsitempę ir pervargę tėvai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidinės ramybės. Būtent todėl neverta aklai sekti knygų patarimais, kaimynų ar giminių patarimais, kiek vaikas turi būti žindomas ir kaip auginamas. Vadovaukitės nuojauta ir nesivelkite į stereotipus - kiekvienas vaikas, ir santykis su juo individualus ir nepakartojamas.
Vaikui užtenka pakankamai geros mamos - nekeliančios sau hiperužduočių. Juk jūs esate šalia savo vaiko, paimate jį ant rankų, reaguojate, kai jis to nori, domitės juo, kalbinate - mažyliui to tikrai pakanka. Hiperužduotys reiškia pervargimą, o pervargimas - nervingumą, tiek jūsų, tiek kūdikio. Nuo kelių mėnesių amžiaus mama savo elgesiu turėtų ramiai rodyti kūdikiui, kad ir ji turi savo poreikių, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradžių vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada būsi tik mano ir miegosi šalia manęs”, tačiau nuolat rodant jam, kaip turi būti, mažylis tikrai priims realybę ir reaguos daug ramiau, nei anksčiau. Netiesa, kad kūdikiui vienam pabuvus vos keliolika minučių, jam gresia depresija, greičiau nerimas apima mamą, o ne vaiką. Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, tačiau šios vis tiek „vibruoja” taip įsitempdamos pačios ir perduodamos įtampą kūdikiui. Net neprašomos tokios mamos padaro viską, rezultatas - vaikas nežino savo norų, nes viską žino mama. Reakcija į kūdikį turi būti adekvati, jei vaikas kažką sako tėvams, rodo dėmesį rankytėm, kojytėm - kūdikiui būtina atsakyti nuoširdžiai. Jei mažylis žiūri tėvams į akis ar kažką rodo, labai svarbu sureaguoti, o ne plepėti su drauge ar žiūrėti televizorių.
Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpažįsta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo kūdikiui, jis būtinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš jūsų, - kad kai rodys piešinį, jūs žiūrėsite, o ne sumurmėsite: „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk”. Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenybės raidai. Jei vaikai mato apatišką, be išraiškos, depresišką mamos veidą, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš mūsų - tėčių ir mamų. Taigi, jei norite, kad vaikas būtų ramus ir laimingas, tokie turite būti patys.
