Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Klausyk, Izraeli! Viešpaties žodis apie Izraelį. 4 Klausyk, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats vienas.
Iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus. Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. 4 Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Siela, kuri nusikalsta, mirs. Sūnus neatsakys už tėvo nusikaltimą, o tėvas neatsakys už sūnaus kaltes. 20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų.
Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. 15 Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. 16 Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. 20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų.
Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. 6 Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Pats Viešpats duos jums ženklą. 14 Pats Viešpats duos jums ženklą. 2 “Kur yra gimęs žydų karalius? 8 ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: “Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį. 9 Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. 11Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. 18 Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. 5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. 13 Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. 19 Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. 22 Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. 28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! 32 Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. 38 Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. 48 nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. 36 Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo seno amžiaus. 37 o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų.
Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. 34 Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui.
13 Jiems iškeliavus, štai pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir tarė: “Kelkis, imk kūdikį, Jo motiną ir bėk į Egiptą. 14 Atsikėlęs Juozapas paėmė kūdikį ir Jo motiną ir pasitraukė į Egiptą. 22 Bet, išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti.
2 žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. 6 Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. 4 Nikodemas paklausė: “Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? 8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina.
5 Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! 5 Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! 48 Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: “Vaikeli, kodėl mums taip padarei? 49 Jis atsakė: “Kam gi manęs ieškojote? 51 Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus.
Tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. 9 Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. 4 Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje.
Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! 17 Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!
5 Dabar kalba Viešpats, kuris nuo gimimo padarė mane savo tarnu, kad sugrąžinčiau Jam Jokūbą ir surinkčiau Izraelį. 5 Dabar kalba Viešpats, kuris nuo gimimo padarė mane savo tarnu, kad sugrąžinčiau Jam Jokūbą ir surinkčiau Izraelį.
14 Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. 14 Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. 14 Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas.
18 Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio. 18 Jei mėginčiau skaičiuoti, jų būtų daugiau kaip smėlio.
7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela. 7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.
10 Argi visi nesame vieno tėvo vaikai? Argi ne tas pats Dievas mus sutvėrė? 10 Argi visi nesame vieno tėvo vaikai? Argi ne tas pats Dievas mus sutvėrė?
11 namus pilnus visokių gėrybių, kurių nekaupei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai. 11 namus pilnus visokių gėrybių, kurių nekaupei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai.
16 sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. 17 O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu. 16 sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. 17 O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu.
9 Pakilk į aukštą kalną, geros žinios nešėjau Sione! Pakelk galingai balsą, geros žinios nešėja Jeruzale! Pakelk balsą, nebijok! 10 Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa. 9 Pakilk į aukštą kalną, geros žinios nešėjau Sione! Pakelk galingai balsą, geros žinios nešėja Jeruzale! Pakelk balsą, nebijok! 10 Viešpats Dievas ateina su galia, Jo ranka valdo visa.
Jos gyvenimo tyrimas vadinamas tautotyra arba etnografija. voti arba fantastiškai perdirbti tikrumos vaizdai. prigimties. fantazijos ir kūrybos pradų. riuos trumpai galima taip aptarti. minimai bei atsitikimai. II. dainuškos, sueiliuoti posmeliai, kartu su jų melodijomis. III. kavimai, oracijos. ir dainuojamosios tautosakos. kūrybą, tačiau nėra dainuojama, o sakoma arba rečituojama. IV. pasauliožiūra, pagaliau prietarai ir burtai. kiek išsamiau galima šit kas pasakyti. tumei nelaimės ar žalos. nedaryk, nes atsitiks tas ir tas. tai reikia laukti štai kokių pasekmių ar įvykių ateityje. sigynimo priemonės. kas jėgas klausyti žmogaus valios bei norų ir jam tarnauti. priešininkui. kančiam kraujui sulaikyti, drugio ligai išvaryti ir kt. pravesti tarp pasakų ir sakmių, tarp patarlių ir priežodžių. Liaudis jų irgi ryškiai neskiria. tikrai elgiamasi. dimą. V. Papročiai. tiesiog jų įtakoje susidarę, yra liaudies papročiai. gyvenime pritaikyti liaudies tikėjimai. kaukių. žiant tam tikrų valgių apeiginę reikšmę. ir kt). niškai pažvelgus atrodo jie naujoviški, siekia gilią senove. lės šviesos ir šilumos. VI. Liaudies vaidybair šokiai. iš vienos pusės su papročiais, iš kitos - su daina ir muzika. Iš darbų pažinsi žmogų, iš kūrybos pažinsi tautą. saka yra tos tautos kultūros istorija. kimą. remdamiesi galėsime statyti naujus kultūros rūmus. kartu ir jos kultūros istorija, ir psichologija, ir filosofija. dvasininkai, psichologai, net astronomai be jos neapseina. džiaugėsi ir liūdėjo. savo brangiąją Nepriklausomybe. kartojasi iš naujo. tauta, sugebanti sukurti patrauklias kultūrines vertybes. būvį. Tad branginkime ją ir stenkimės geriau pažinti! Savo tautosakos buvome jau gana daug surinke. --- tai didžiulis mažos tautos kultūrinis turtas. vienu metu sunaikinta. dainų. kitų tautosakos rūšių žymiai mažiau. galima. tikslams ir praktiško vartojimo reikalui. mokiniams.
Lietuvių liaudies pasaka „Apgautas velnias“
Katinas įėjo į kopūstų daržą. uodegos galo. aukštyn ir bėgt. Bebėgdamas susitinka šešką. - Katin, katin, kur tu bėgi? - Ei, kur“nebėgsiu, bėkim abudu, dangus griūna. anuodu bėga ir bebėgdami susitinka zuikį. - Šeške, peške, kur tu bėgi? - Ei, kur nebėgsiu, bėkim - dangus griūna! - Šeške, peške, kas tau sakė, kad dangus griūna? - Ei, man sakė katins patins. - Na, katin, patin, kas tau sakė? - Ei, bėkim, bėkim, man jau ant uodegos galo buvo užkritęs. Taip jie visi ir bėga. Susitinka lapę. - Zuiki, puiki, kur jūs bėgat? - Ei, kur nebėgsim, dangus griūna. - Zuiki, puiki, kas tau sakė, kad dangus griūna? - Šeškas peškas man pasakė. - Šeške, peške, kas tau sakė? - Katins patins man pasakė. - Katin, patin, kas tau sakė? - Ei, man jau ant uodegos galo užkrito. dangus griūna! Taip jie visi ir bėga. Susitinka vilką. - Vilke, pilke, bėkim - dangus griūna! - Lape, šlape, kas tau sakė? - Zuikis puikis man pasakė. - Zuiki, puiki, kas tau sakė? - Šeškas peškas man pasakė. - Šeške, peške, kas tau sakė? - Katins patins man pasakė. - Katin, patin, kas tau sakė? - Ei, man jau ant uodegos galo užkrito. dangus griūna! Taip jie visi ir bėgt. Susitinka mešką. - Meška, peška, bėkim - dangus griūna! - Vilke, pilke, kas tau sakė? - Lapė šlapė man pasakė. - Lape, šlape, kas tau sakė? - Zuikis puikis man pasakė. - Zuiki, puiki, kas tau sakė? - Šeškas peškas man pasakė. - Šeške, peške, kas tau sakė? - Katins patins man pasakė. - Katin, patin, kas tau sakė? -Ei, man jau ant uodegos galo užkrito. dangus griūna! - Ne, aš nebėgsiu. Kaip aš matau, jūs visi esat melagiai. Jūs man parodykit tą vietą, kur dangus griūti pradėjo. Taip jie visi ir nuėjo į kopūstų daržą. į tą vietą. šaukiat, kad dangus griūna. Tada meška puolė ant vilko. Vilkas spruko nuo meškos. Vilkas norėjo lapę nutverti, bet ji išsprūdo vilkui iš nagų. Lapė norėjo zuikį nutverti, ir tas išsprūdo iš lapės rankų. Zuikis norėjo šešką nutverti, šeškas“ irgi pabėgo. katiną pagauti, katinas išskriejo, savo ilgą uodegą nešdamas. Taip ir paliko meška viena pati bevampsoti.
Vieną kartą pavasario metu gandras išsiperėjo vaikus. sumanė savo vaikus pakrikštyti ir pavadino lape į kūmas. savo kūmuže. į pilvą niekas nekrito. - Dėkui, kūmeli, kad mane pavaišinai. mažiuką turėsiu, ir tave pakviesiu į bankietą. - Gerai, gerai, kūmužėle, kai pavadinsi, ir aš ateisiu. į krikštynas. liaus. į snapą paimti. vo namo.
Valgyti, tai paėmusi šledeles (rogutes) važiavo prie žmonių. maisto rinktis ir susitiko kelyje vilką. mane pavėžėti? - Negaliu, negaliu, vilkeli. - Miela lapele, nors vieną kojelę pavelyk įsidėti. Lapė pavelijo. prašė leisti ir antrą koją įsidėti. pavelijo. Vilkas valandėle dviem kojom važiavo, dviem bėgo. Po kiek laiko prašosis ir trečią koją leisti įdėti. - Tu mano šledeles sulaužysi. Bet vilkas nedavė jai ramybės. - Dėk jau, dėk! Taip vilkas įdėjo ir trečią koją į rogutes. visas atsigulti, bet lapė neleido. - Lapele, lapele, pavėžėk mane visą! - Sėsk, sėsk, bestija! Kaip vilkas gulėsi, ir sulaužė rogutes. - Matai, neprieteliau, ir sulaužei mano vežimėlį. vilkeli, einam mudu žvejoti. siu. Ir nusivedė lapė vilką prie vieno didelio prūdo. ūkininkai žiemą girdydavo savo gyvulius. - Vilkeli, ar tu nori žuvies? - Noriu, lapele, noriu. - Ar matai, kad čia yra daug žuvies? - Bet kaip mes jas susigausim? kibs prie tavo uodegos. Kai daug susikibs, trauk ir ištrauksi. - Ui ui ui, lapele, šalta, labai šalta. kai pradės kibti didžiosios, tuokart ištrauksi. O lapė daboja, kad tik veikiau prišaltų vilko uodega. didelis speigas, už pusės valandos uodega dikčiai prišalo. - Vilkeli, trauk žuvis lauk! Vilkas norėjo ištraukti, bet uodegos nei pajudinti negali. - Ėhė, pakliuvai, bjaurybe! Dabar vistiek tu galą gausi. Tai už tai, kad tu mano rogutes sulaužei. "Taip lapė ir nuėjo savo keliu, o vilkas pasiliko becypiąs. Ūkininko bernas vidurhakty ėjo arklių girdyti. prie eketės ir atranda įšalusį vilką besėdint. kad tai šuo. - Tėveli, tėveli, šuo į eketę įkrito. - Ei, vaike, juk visi mūsų šuneės namie. prūdo, kur tas vilkas riogsojo. ant jo ir norėjo sudraskyti. ir nutrūko uodega. Valy bėgt ir išbėgo nuo šunų. lapei atkeršyti. Kartą jis vėl susitiko lape. kiek tik reikiant, bet mėsos dar reikia. - Lapele, eikim mudu žąsų vogti. Taip juodu ir nuėjo prie to paties ūkininko. ir siuntė lape pirm savęs. šunis. urvą. Tada lapė pradėjo kalbėti pati su savimi. - Kojelės mano, ką jūs galvojot? - Mes tik galvojom, kaip nuo tų šunų išbėgti. - Snukeli mano, ką tu galvojai? - Aš vis galvojau, kaip pataikyti į savo urvelį. - Uodegėle, o ką tu galvojai? šunes tave sudraskytų. - Šekit, šuneliai, sudraskykit tą bestiją uodegą. urvo lauk, pukš pukš ir suplėšė. gyvą šunes suplėšė.
Kad Kalėdų naktį per dvyliktą gyvuliai tarpu savęs kalbasi. tai yra teisybė. Taip jis ir nuėjo. kad gyvuliai nematytų. gyvuliai ir pradėjo kalbėtis. - Ar jūs žinot, kad šią žiemą bus mums sunku išmisti? - O dėl ko gi? - Dėl to, kad mūsų šeiminiukas maža teturi pašaro. dailiai išmisime. - O kaipgi? - klausia pirmoji. tokiems apsileidėliams, kad jie puse grūdų paliko šiauduose. Dėl to mes dailiai išmisime. sybė, liepė visus šiaudus antrąkart iškulti. žiemą visi jo gyvuliai išgaišo.
4. ėjo vakarę namo. grįžk, grįžk .. liksi, pliks paliksi . klausyti? nis, ir šugrįžo į karčiamą. kiniais, nes jie žydui netiko. Auštant grįžta namo gulti. “pliks paliksi“. damas visą amžių tos paukštės grąžinimo daugiau neklausyti. nes viską buvo pragėręs. kaip kalė“.
Palėkė. padaro. išmintingi, o trečias pusprotis. liui tėvo ūkį paduoti. - Sūneliai, jūs nesibarkit, aš jums štai ką pasakysiu. parneš puikesnį ir skanesnį pyragą, tai tas gaus tėviškę. vienu keliu. Ir atėjo jie į vieną kryžkelę. kelės stovėjo stulpas, prie kurio buvo didelė lenta prikabinta. Ir čia buvo trys keliai: du dideli, o vienas mažas. ir tariasi: kur čia mes dabar eisim? visų mažuoju keliu. savo vardą ant tos lentos. kiekvienas savo keliu. dvarą. - Dieve, padėk! - Dėkui, - atsakė jam, bet jis nieko nematė. - Ko tu nori ir ko tu čia ieškai? - Noriu gauti tarnybą. - Gerai, gausi, jei tu tą darysi, ką aš tau liepsiu. gerą pyragą. pečiu. - Gerai, visą tą darbą aš atliksiu. Taip jis ir tarnavo ištikimai savo ponui. tas, tik jis jokio Žmogaus niekur nematė. tos parašė savo vardus. irgi maldavo savo poną iškepti puikų ir kvepantį pyragą. šėpelėj gatavą savo pyragą. nešinas namo. Šis džiaugdamasis išbėgo. parašytus. pasimatyti. - Na, kažin kokį pyragą mūsų kvailelis parneš? Taip šis parėjęs ir padėjo savo pyragą ant stalo. ragai buvo nei vandens atnešti neverti prieš kvailio pyragą. mano vietoje gyventi. prieš saule, palyginus su jauniausio. arklys bus geresnis, tas gaus mano namus. Taip jie visi pasivaišino susėdę ir iškeliavo tuo pačiu keliu. viens kitam sudiev ir nuėjo kiekvienas savo keliu. mažasis tiesiai keliavo į savo pažįstamą dvarą. nematė. - Ko tu daugiau nori? - Poneli, aš noriu dar vienus metus tarnauti. - Tarnauk, - atsakė tas ponas, bet jis nieko nematė. ko tu nori. Taip jis ir pasiliko. ištikimai: plovė žaltį du kartu per dieną ir pečių kūreno. ant lentos savo vardus. nori namo keliauti. - Man regis, mano tarne, tu nori namo keliauti. įnešes atiduok man raktą. Taip jis viską greitai ir padarė. pasakė savo ponui sudiev ir išjojo savo juodu žirgu. jau parašytus ir jojo tiesiai į savo tėvo dvarą. rint. puikesnis ir gražesnis, negu brolių. gyvenimą atiduoti. Šiuodu perpyko ir norėjo mažiausią brolį užmušti. katro bus puikesnė pati, tas gaus mano gyvenimą. iškeliavo visi vienu keliu. mažuoju keliu tiesiai į savo įprastą dvarą. nematė. - Ko tu daugiau benori? vargingesnis. - Ar tu apsiimi viską padaryti, ką aš tau liepsiu? - Poneli, o ką aš turėsiu daryti? pečių iškūrenti. būtų taip raudonas, kaip galežis kalvėje. pimo. Ir tu gausi tą, kurios norėsi. Jis apsiėmė viską taip padaryti. ponui ištikimai ir teisingai. kitas - kalvio dukterį ir keliavo namo prie tėvų. tos lentos, užrašė savo vardus ir patraukė namo. o pats ausis užsiėmęs bėgo šalin. už rankos, pakėlė nuo žemės ir pasodino į krasę. nematė. Taip įėjo puiki tarnaitė ir pasiūlė valgyti. - Noriu, atnešk. tris dienas gydė ir saugojo, kad negautų šviežio vėjo. trijų dienų jau reikėjo kvailiui namo keliauti. parveši savo tėvui jauną marčią. išvažiavo. pažiūrėti - jo broliai jau buvo praėje. ir apsistojo pas vieną savo tėvo kaimyną. išėjo abu pas tėvus. - Ar matai - ir mūsų kvailys pačią parsivedąs. - Matysim, koks galas bus. Kvailys, įėjęs į tėvo priemenę, sustojo. damas atidarė duris ir pavadino į vidų. - Tėveli, dabar tai jau mudu laimėjom. jos galvos raištį - ir pradėjo visa troba spindėti. nusigando, nebeišmanė kas daryti. sūnaus. diev, ir išvažiavo į savo dvarą. suvadino ponus ir generolus, ir pakėlė vestuves. savo jauna karaliene, o rasi ir šiandien taip tebegyvena.
Kitą kartą vienas karalius turėjo kalvį. ir kitą užsiėmimą - žvejoti. kelti didelį balių. tas kalvis ateitų pas karalių. žiuok į jūrą žvejoti. Kalvis džiaugdamasis pametė kūjį,. keletą vyrų, susėdo į vežimą ir išvažiavo į jūrą žvejoti. važiavo namo. Karalius buvo nepatenkintas. anksti išvažiavo žvejoti. vyrų - nei mažiausios stintelės nesugavo. - Ar daug žuvies parvežei? - Šviesiausias karaliau, nei mažiausios žuvelės nesugavau. patrankų sušaudyti. vyrais į jūrą. nei guirė neįkliuvo. - Ei Dievuliau, ei Dievuliau, kur bedingsiu?! parvažiuosiu namo tuščias, karalius mane užmuš. drūtą poną. - Mano mielas žmogeli, dėlko tu taip verki? - Mielas poneli, ką veiksiu neverkes... - O kokią tu turi nelaimę? - Trečia diena žvejoju, nesugavau nei guirės. nesi namie palikęs, tai tu gausi tiek žuvies, kiek tik nori. - Je, je, poneli, aš tau atiduosiu. savo vardą. Kalvis, nelaimės prispaustas, daug negalvojęs ir pasirašė. Taip tas ponas popierių nešinas ir nuėjo sau. namo. - Ar jau žuvies parveži? - Taip, šviesiausias karaliau, parvežu. kai jau dabar bėdą pamatei, tai ir žuvies gavai. tą žuvį į vidų ir atiduok mano šeimininkei. Kalvis taip ir padarė. pačios. Jai jau trijų dienų betrūksta, tuoj turės mažą kūdikį. - Ai-ja-jai, ką aš padariau... Bet daugiau jis niekam nieko nesakė. kūdikį. Tas kūdikis buvo sūnus. krikštynas, visi kiti buvo linksmi, bet kalvis buvo liūdnas. - Meisterėli, dėl ko tu toks liūdnas esi? - Mano mieli sveteliai, to negaliu nei vienam pasakyti. Tai ir buvo viskas. vaikelis. laukan, ir kaip tik ėjo pro šalį karalius. akelės juodos, burnelė apvali. - Mano meisteri, kieno čia kūdikėlis bėgo? - Šviesiausias karaliau, tas kūdikėlis yra mano. patinka. man tą kūdikį duoti auginti. tik mano mylima žmonelė nesigailės. gražu, kai jūsų kūdikis su manim už vieno. valgys? karaliui savo sūnų. davo savo sūnų, jis tuojau pradėdavo verkti. kalvienė jo motina. metus, jis jau daug mokslo įgavo. vienam tekoriui nutekinti puikią lazdelę kiauru viduriu. knygas. kišo. Taip jis jau pabaigė savo mokyklą ir pargrįžo namo. Vieną kartą juodu abu su karalium išėjo medžioti. dami užsuko pas kalvį. labai skaudžiai apsiverkė. tu mane pamates tuojau verki. man dideliai tavęs gaila, dėl to aš ir verkiu. - Dėl ko gi tu verki, kokį tu turi gailestį? džia, kai aš tave velniui užrašiau. - (Gerai, tėveli, kad tu man tą naujieną laiku pasakei. Eikim tuojau, tėveli, į tą vietą, kur tu mane velniui užrašei. - Mano sūnau, štai ta tavo nelaimės vieta. - (Gerai, tėveli, kad tu mane geru laiku perspėjai. manau, kad gerasis Dievas mudu dar išgelbės. Taip juodu parėjo namo. išauginai, davei mokslą, šiandie aš eisiu šalin. - Ką tu, nelaimingas kūdiki, galvoji?! manes būti? mirsiu, paliksi mano vietoje karaliumi. tėvas yra mane velniui užrašęs, šiandie turiu eiti mirti. verkė. jūrį, kur jį tėvas buvo velniui užrašęs. vaikščioja šen ir ten. kaip obelis plaukais. kia iš jūros didelis smakas ir jis tave prarys. tėvas ir užrašė. būsi ten, kur tik panorėsi. Tada senelis ir nuėjo sau. lazdele, su viskuo. tai ir išspjovė jis tą vaikelį lauk antroje pusėje jūros. vaikelis dabar atsikėlė nuo žemės ir vaikščioja po smiltyną. nei kokio žmogaus sutikti. esąs ant bažnyčios viršaus, ir kryžius bekyšąs. tą kryžių rankomis ir norėjo jį pakelti, bet negalėjo. tą kryžių atrado skylę ir pradėjo ta skyle lįsti. į tokį vienuolyną. nerado nei vieno žmogaus. atranda jis visokių valgių: pyragų, sviesto ir mėsos. darysis? Pagaliau, juk aš esu ar šiaip ar taip prapuoles. jis išsimiegojo, ir atsibudus čia visur buvo tamsu. jis ir rado tokią skrynele, o joje skiltuvą. degė žvakę ir vaikščioja po visą vienuolyną. sėdi, kitas lovoj guli, prieina arčiau - visi numire. varpelius laiko. šales. pirštus ant klavišių uždėjes. vargoninkas į akmenį sušalęs. vargonų žemyn ir eina per bažnyčią žvake nešinąs. ir nudauš tas spynas, tas apturės palaimą. pietus, tada atsigulė į lovą. bažnyčią. Atidaręs bažnyčios duris, jis įėjo į bobinčių. traukiančius. tai rado, kad ir jie visi numirę ir į akmenį pavirtę. galėjo pajudinti. darysiu su tais didžiaisiais? čia mišias belaikydamas numires stovėjo. mažojo kūjelio. Dabar jis jį jau truputį pajudino. į savo trobelę, pavalgė vakarienę ir atsigulė į savo lovelę. vėjo. dieną. negalėjo, per maža buvo: jėgos. pavakarieniavo ir atsigulė. melsti...
