Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau; 1712 m. birželio 28 d. - 1778 m. liepos 2 d.) - viena iškiliausių prancūzų Švietimo epochos asmenybių, šveicarų kilmės filosofas, rašytojas, politikos teoretikas ir kompozitorius. Jo idėjos padėjo pamatus didžiajam meno ir mokslo atgimimui Prancūzijoje ir turėjo didžiulę įtaką Prancūzijos revoliucijai.

Ankstyvasis gyvenimas ir kelionės

Žanas Žakas Ruso gimė Ženevoje, Šveicarijoje, Siuzanos Bernard ir Izaoko Ruso šeimoje. Jo tėvas buvo laikrodininkas ir šokių mokytojas. Devynios dienos po gimdymo naujagimio mama mirė. Vaikystėje juo rūpinosi motinos giminės ir tėvas. Jau būdamas trejų metų Žanas skaitydavo prancūziškus romanus kartu su tėvu, o aistrą muzikai berniukas paveldėjo iš savo tetos. Kai vaikui buvo dešimt metų, tėvas paliko Ženevą, vengdamas įkalinimo bausmės. Kai Žanui suėjo trylika metų, jo formalusis švietimas buvo baigtas, ir vaikinas buvo nusiųstas dirbti į notarų biurą, tačiau iš šio darbo jis buvo greitai atleistas, pareiškus, kad jis tinkamas tik laikrodžius taisyti. Bėgdamas nuo nuobodaus, jo netenkinančio gyvenimo, 1728 m. Žanas Žakas Ruso atsidūrė Prancūzijoje, kur apsigyveno apsukrios baronienės namuose. Po šios moters stogu vaikinas praleido trylika metų - ji išlaikydavo jį, kai jam būdavo sunku, ir surasdavo jam darbų, kurių daugumos Žanas nemėgo. Vienas baronienės draugas pareiškė, kad Ruso nėra tinkamas niekam daugiau, tik būti kaimo kunigu. Tačiau vaikinas toliau daug skaitė, studijavo ir mąstė.

Nuo vaikystės jis buvo linkęs į klajoklišką gyvenimo būdą: išvaikščiojo Pietų Prancūziją, buvo Italijoje, keitė tikėjimą, kol galiausiai 1754 m. tapo kalvinistu. Būdamas 16 metų Ruso pasirinko klajūno gyvenimą. Tuo metu lavinosi skaitydamas knygas ir mokomas kilmingų globėjų. Kadangi nebuvo įgijęs jokios profesijos, dirbo liokajumi, ūkvedžiu, sekretoriumi, vaikų auklėtoju, gaidų perrašinėtoju. Tačiau jį globojo Prancūzijos ir Anglijos didikai, gyvendamas jų dvaruose, jis daug rašė.

1742 m. jis išvažiavo į Paryžių, norėdamas Prancūzų akademijoje perskaityti pranešimą ir parodyti, kaip nauju būdu (skaičiais) galima užrašyti melodiją. Gabus muzikai Ž. Ž. Ruso parašė keletą operų, kai kurios (pavyzdžiui, „Kaimo burtininkas“) buvo sėkmingos. Paryžiuje pragyvenimui užsidirbdavo perrašinėdamas natas ir duodamas muzikos pamokas. Čia jis susipažino su jaunais filosofais bei mokslininkais - d’Alamberu, Kondijaku, D. Didro.

1743 m. Ruso tapo Prancūzijos pasiuntinio Venecijoje sekretoriumi. Bet ir iš čia po vienerių metų jis buvo atleistas. Grįžo į Paryžių, kur privačiame teatre buvo sėkmingai statomos scenos iš jo operos „Įsimylėjusios mūzos“ (Les Muses galantes). Tuo pat laiku Ruso įsitaiso meilužę. Tai tarnaitė Teresė Levaser, kuri 1746 - 1754 m. jam pagimdė penkis vaikus. Jaunystėje sutiko Terezą Levaser (Thérèse Levasseur), kuri pagimdė nuo jo 5 vaikus (visi atiduoti į našlaičių namus). Penki jų vaikai augo pamestinukų prieglaudoje.

Kūrybinė veikla ir idėjos

Pirmasis Ruso traktatas - „Samprotavimas Dižono akademijos pateikia klausimą: ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?“. Praėjus keleriems metams, Ruso rašo kitą traktatą pagal Dižono akademijos temą „Kodėl atsirado žmonių nelygybė ir ar ją pateisina prigimties dėsnis?“. "Samprotavimą apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus" rašytojas skiria Ženevos respublikai.

1750 m. Ruso kūrinys „Samprotavimai apie mokslus ir menus (Discours sur les arts et les sciences) pelnė Dižonsko akademijos premiją ir suteikė jam visuotinį pripažinimą. Veikalo pagrindinė mintis - civilizacija žmonijai nieko gero neatnešė, pati geriausia pirmykštė bendruomenė. Pats Ruso šiuo metu atsisakė jam siūlomų pelningų darbo vietų, nepriiminėjo jokių arbatpinigių ar kitokių dovanų, gyveno vykdydamas savo nepriklausomybės ir beturčio programą.

Ž. Ž. Ruso drąsiai teigė, jog visi žmonės iš prigimties yra lygūs, todėl neturi būti dviejų socialinių sluoksnių (luomų), prabangaus aukštuomenės ir sunkaus trečiojo luomo gyvenimo. Simpatijas paprastiems žmonėms Ruso patvirtino ne tik žodžiu, bet ir veiksmu.

1751 m. buvo paskelbtas Ruso kūrinys „Julija arba Nauja Eloiza“(Julie,ou La Nouvelle Hlose), 1762 - „Visuotinė sutartis“(Le Contrat social) ir „Emilis, arba Apie auklėjimą“(Emile, ou de l'Education). Pastarasis veikalas užtraukė ant Ruso galvos katalikų bažnyčios šulų neapykantą, o vyriausybė 1762 m. liepos 11d. įsakė jį suimti ir patupdyti į kalėjimą. Šiame veikale filosofas teigia, kad auklėjimo tikslas - išsaugoti gamtiškus žmogaus polinkius; aukštuomenę šokiravo Ruso siūlymas, kad kiekvienas žmogus (kad ir kokios kilmės būtų) turi mokėti amato ir pelnyti duoną darbu.

Vienas žymiausių Apšvietos epochos filosofų ir rašytojų, sentimentalizmo literatūros pradininkas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau) gimė 1712 m. birželio 28 d. Ženevoje (Šveicarija), šveicarės ir prancūzo laikrodininko šeimoje. Savo darbuose autorius aukštino natūralią, civilizacijos „nesugadintą“ žmogaus būklę. Teigė, kad žmogus iš prigimties esąs geras, kad iki civilizacijos gyvenęs laisvėje ir ramybėje, o mokslų ir menų pažanga žlugdanti visuomenę, jos kilnius papročius ir moralę. Žmogus turėtų remtis ne protu, o jausmais: juos ir mįslingą žmogaus prigimtį pažinti yra svarbiausia.

Iš grožinių kūrinių išskirtina romanui traktatui „Emilis, arba Apie auklėjimą“. Dar vienas grožinis Ruso kūrinys „Julija“ - psichologinis romanas, parašytas epistoline forma. Pagrindinė kūrinio mintis - reikia energingai pasmerkti luominius prietarus, kurie priešingi žmogaus prigimčiai ir yra nelaimingų įsimylėjėlių kančių priežastis. Romanas logiškas ir emocionalus, todėl kūrinio įtaiga labai stipri. Laiškų romane Naujoji Eloiza subtilius nekilmingų žmonių jausmus iškėlė virš dirbtinių visuomenės papročių, o romane Emilis aprašė naują individualų auklėjimo būdą - šio auklėjimo paskirtis atskleisti gerąją, dorąją žmogaus prigimtį, padėti tapti nepriklausomu, laisvos dvasios asmeniu.

Savąjį „aš“ rašytojas pateikia kaip gamtos žmogaus etaloną, racionaliai apibendrintą pavyzdį. Kalbant apie svarbiausius kūrinius išskirtinas „Julija“ - psichologinis romanas, parašytas epistoline forma. Ypač rašytojas pabrėžia socialines tragiškos istorijos priežastis. Rašytojas iškalbingai pasakoja apie stiprų meilės jausmą tarp dorybingų bei kilnių Julijos ir Sen-Prė (neabejotinai pelnančių tuometinio skaitytojo simpatijas). Natūralų jaunuolių potraukį papildo gamtos vaizdai, miško ir Alpių kalnų peizažai.

Filosofiniuose traktatuose buvo aiškinama, kad pagrindinė žmonių nelygybės priežastis - privati nuosavybė, kad valstybė remiasi visuomenės sutartimi ir visuotine valia, kad valstybė priklauso tautai. Ruso politiniai idealai buvo senosios demokratinės graikų ir romėnų valstybės bei Ženevos respublika.

Vėlesnis gyvenimas ir mirtis

1752 m. jo pjesė „Narcizas“(Narcisse) triukšmingai žlugo. Nuvykęs į Ženevą jis vėl tapo protestantu ir iš ponios Epine priėmė dovanų - Mormoransi slėnyje namelį, kuris vadinosi Ermitažu. Be atsako likusi Ruso meilė poniai Udeto, o taip pat Didro nesantaika su ponia Epine, privertė Ruso atsisakyti dovanoto namelio ir 1757 m. pabaigoje persikelti į apgriuvusią Monlui fermą. Jo laiškas Dalamberui apie teatro spektaklius (Lettre d'Alembert sur les spectacles, 1758), kur kritiškai įvertinta ženevinė Voltero veikla šioje srityje, sukėlė pastarojo pasipiktinimą ir užtraukė ilgai trukusią neapykantą.

Ruso, vengdamas arešto, greitai spruko į Berną, vėliau į Motje, kurie priklausė prūsams. Ženeva tuojau pat atėmė jam savo pilietybę. 1764 m. pasirodė „Laiškai nuo kalno“(Lettres de la montagne) ir ant Ruso galvos užtraukė protestantų pyktį. Ruso teko vėl bėgti. Šį kartą jis pasirinko Angliją.

1767 m. vėl grįžo į Prancūziją ir klajojo po daugelį jos miestų. 1770 m. jis vėl pasirodė Paryžiuje ir lagamine jau turėjo užbaigtą didelio kūrinio „Išpažintis“ rankraštį. 1776 m. buvo užbaigti rašyti „Dialogai: Ruso smerkia Žan-Žaką“ (Dialogues: Rousseau juge de Jean-Jaques) ir pradėta rašyti pati įdomiausia jo knyga „Vienišo svajotojo pasivaikščiojimai“ (Rveries du promeneur solitaire).

1778 m. gegužės mėnesį Žanas-Žakas Ruso pasitraukė į Ermenonvilio kotedžą, kurį jam pasiųlė markizas Žirardenas. Tuo laiku Ruso labai kentėjo nuo hipertonijos. Čia jis 1778 m. liepos 2 d. išėjęs pasivaikščioti ryte nuo apopleksijos smūgio ir mirė. Jis buvo palaidotas Topolių saloje, tačiau 1794 m. jo palaikai iškilmingai perkelti į Paryžiaus Panteoną. Ž. Ž. Ruso kentėjo nuo hipertenzijos; mirė ryte išėjęs pasivaikščioti.

Palikimas ir įtaka

Svarbiausias literatūrinis Ruso kūrinys „Išpažintis“, skatina žmones geriau pažinti savo prigimtį ir visada derinti savo gyvenimą su bendražmogiškaisiais ir humanistiniais postulatais.

Autoriaus idėjos turėjo didelę įtaką Prancūzijos revoliucijai, o jo kūryba rėmėsi romantizmas ir psichologinis XIX a. romanas. Buvo labai populiarus LDK ir carų valdžios prislėgtoje Lietuvoje, jo idėjomis savo kūrybą grindė Simonas Daukantas, kiti lietuvių romantikai.

„Jei negalite išvengti, kad jūsų neprarytų, nesileiskite suvirškinami“, - tokiu Ruso priesaku rėmėsi lietuviai ir lenkai kovose už nepriklausomybę net ir XIX a.

Jo laiškas Dalamberui apie teatro spektaklius (Lettre d'Alembert sur les spectacles, 1758), kur kritiškai įvertinta ženevinė Voltero veikla šioje srityje, sukėlė pastarojo pasipiktinimą ir užtraukė ilgai trukusią neapykantą.

1762 m. pasirodžius romanui-traktatui „Emilis, arba Apie auklėjimą“; Paryžiuje kūrinys iš karto buvo viešai pasmerktas, po savaitės tai atsitiko ir Ženevoje.

Anri Ruso (pranc. Henri Rousseau, 1844 m. gegužės 21 d. - 1910 m. rugsėjo 2 d.) - prancūzų savamokslis dailininkas, primityvistas. A. Ruso pasižymėjo, iš pirmo žvilgsnio, vaikiškos piešimo technikos lygio ir įvairiais fantastiniais egzotiškų tropinių džiunglių paveikslais. Gyvenimo metu A. Ruso buvo pramintas Muitininku Ruso dėl jo, iki tapimo tapytoju, buvusios profesijos. Ši pravardė prigijo ir vėlesnėje literatūroje apie dailininką. Ilgainiui A. Ruso buvo pripažintas vienu unikaliausių postimpresionizmo meistrų.

A. Ruso kūryba garsi savo egzotiniais, tropinių džiunglių peizažais. Pirmą tokio pobūdžio paveikslą „Tigras džiunglėse (Staigmena !)” dailininkas parodė 1891 m. ir sulaukė visiško publikos nesupratimo, tačiau vėliau tokius peizažus ėmė tapyti drąsiau. Iš tikro A. Ruso niekuomet netgi nebuvo išvažiavęs iš Prancūzijos, o įkvėpimo sėmėsi Paryžiaus zoologijos ir botanikos sode.

Ruso biografijos faktų galima rasti specifinio žanro knygoje „Išpažintis“ (les Confessions).

Pagrindiniai Žano Žako Ruso kūriniai

tags: #ruso #gimimo #data

• Ikimokyklinis ugdymas Kybartuose
• Meilė, atsakomybė ir iššūkiai tėvystėje
• Karščiuojantis kūdikis: ką daryti
• Visi apie vaikiškas basutes su guma
• Sužinokite apie priešlaikinį gimdymą