Gimus mergytei, susidūrėme su iššūkiais, ypač gyvenant Airijoje, kur žindymas nėra toks populiarus kaip Lietuvoje. Jau pirmąją naktį ligoninėje teko atlaikyti personalo spaudimą, siūlantį papildyti kūdikio mitybą dirbtiniu mišiniu, nes, jų manymu, vaikelis neprivalgo ir todėl daug verkia. Tačiau atkakliai laikėmės savo, nepasidavėme jokiems siūlymams ar priekaištams, abi naktis praleidau nemiegodama, laikydama mažylę tik prie krūtinės.
Taip pat susidūrėme su ligoninės taisyklėmis, kurios neleidžia kūdikio laikyti šalia mamos, jis turi miegoti atskiroje lovelėje. Tai sukėlė papildomų nepatogumų, nes mūsų mažylė pradėdavo verkti, vos tik ją padėjus į lovelį, o nurimdavo tik paimta ant rankų. Vis dėlto, mums pavyko atlaikyti ir grįžome namo.
Tačiau sunkumai nesibaigė. Namuose buvau pasiryžusi viskam, suprasdama, kad mokomės ir aš, ir mano dukrytė. Nuolat kankino baimė, kad pieno neužtektų, nes neturėjau atsargų dirbtinio mišinio, turbūt todėl, kad nenorėjau net galvoti apie tokią galimybę. Netrukus po spienelių skausmų atsirado kita problema - pienligė. Išvargome, bet ir tai įveikėme.
Po mėnesio ar kiek ilgiau viskas pradėjo taisytis. Nebesijaučiau skausmo (išskyrus spienelių kaitimą, kurį jaučiu kartais ir dabar), o dukrytė nebeverkdavo valgydama. Šiuo metu jai beveik 3 mėnesiai.
Maitinimo režimas ir kūdikio elgsena
Dabar mergytė naktimis valgo kas 2 valandas. Dieną tarp maitinimų daro didesnes pertraukas, apie 4 valandas. Jei bandau pamaitinti dažniau, ji pradeda verkti, suktis, atsisako krūties, lyg siūlyčiau jai kažką, ko ji tikrai nenori. Žinoma, pasitaiko išimčių, kai valgo ir po valandos. Tačiau dažniausiai tos ilgos pertraukos dieną kelia nerimą. Juk mamos pienas greitai virškinamas, ir ar tikrai kūdikis gali taip pasisotinti naktį, kad dieną nenorėtų valgyti? Gal naktimis per daug siūlau? Niekada nelaukiu, kol pravirks, vos tik pajuntu, kad muistosi, iškart glaudžiu prie krūtinės. Gal neturėčiau taip daryti? Bet kaip tada žinoti, kada kūdikis alkanas?
Buvo kelis kartus, kai tik pravirko, pridėjus prie krūtinės, nes ji nenorėjo. Tačiau dažniausiai ji valgo neilgai, apie 5-10 minučių, kartais ilgiau. Dienos metu miega mažiau, nori pusiau sėdėti, stebėti aplinką, „sportuoti“ kojytėmis. Tačiau visam tam energijos su maisteliu atrodo reikia minimaliai, ir kodėl taip yra, sunku suprasti. Atrodo, kad miegodama (net ir dieną) ji greičiau išalksta nei tada, kai domisi aplinkiniu pasauliu. Kodėl taip yra?
Sauskelnės atrodo pakankamai šlapios, ypač po nakties. Vieną rytą, juokais pasvėriau atėmus sauskelnę, skysčiai svėrė 315 g. Ar tai daug, ar mažai? Po pirmo mėnesio tuštintis pradėjo daug rečiau - kas antrą dieną, o kartais ir su didesne pertrauka. Ar tai normalu?
Šiuo metu (mergytei beveik 3 mėnesiai) ji sveria apie 6 kg, gimė sverdama 3.58 kg. Ar turite svorio augimo lentelę?
Kūdikio priežiūros aspektai: mankšta, čiulptukai, nosytės užgulimas
Taip pat norėčiau Jūsų nuomonės apie kūdikių mankštelę. Gal galėtumėte rekomenduoti kokią nors knygą šia tema? Mankštintis sveika bet kurio amžiaus žmogui, taigi ir mažam kūdikiui, ir žindančiai mamytei. Judesiai pagyvina kraujotaką, medžiagų apykaitą visame kūne, pagerina nuotaiką ir t.t. Šiuo metu negaliu prisiminti konkrečios knygos, skirtos būtent kūdikių mankštos mokymui. Tačiau esmė yra leisti kūdikiui kuo daugiau judėti pačiam ir jį judinti įvairiais pratimėliais, panašiais į tuos, kuriuos galbūt dar prisimenate iš savo pirmosios klasės.
Ir apie čiulptukus. Jūsų knygoje griežtai pasisakoma prieš juos. Mūsų atveju jie padeda mergaitei užmigti. Po kelių minučių ištraukiame arba čiulptukas iškrenta savaime. Tikrai stengiamės su tuo nepiktnaudžiauti, naudojame tik tais atvejais, kai sunku užmigti. Ar tai nieko bloga?
Taip, čiulptukų aš tikrai negirsiu, nes jų nelaikau kūdikio draugais. Čiulptukas gali trukdyti gerų prigludimo prie krūties įgūdžių įtvirtinimui, tai ypač svarbu naujagimiui pirmosiomis savaitėmis. (Apie tai knygos skyriuje „Žindymo stomatologija…“). Juk neretam vaikui nuo čiulptuko būna sunku atprasti tada, kai jo laikymo burnoje prasmės jau nebemato niekas. Čiulptukas daugiau ar mažiau sukausto vaiko mintis, o Anglijoje atlikti tyrimai patvirtino, jog čiulptuko-tuštuko naudojimas kūdikystėje yra vienas iš nepriklausomų žemesnio intelekto suaugusiojo amžiuje pranašautojų.
Taip pat mergytei labai užsikemša nosytė, ypač naktimis, atrodo, kad sunkiai pakvėpuoja, ypač valgydama. Nors naudojame reguliariai aspiratorių ir fiziologinį tirpalą, o ji daug čiaudi (nuo gimimo) - seselė sakė, kad tokiu būdu pati nosytė valosi. Kai pirmasis vaikas, daug nerimo ir klausimų. O ypač sudėtinga, kai gyveni svetur. Čia esamais gydytojais mes nepasitikime.
Tačiau jeigu užgulimas tęsiasi jau ilgiau ir pasireiškia ne tik nosytės užgulimu, bet ir dažnu čiauduliu, labiau panašu, jog kažkas, patekęs iš aplinkos, dirgina mergytės nosies gleivinę. Teoriškai, vien sausas oras gali džiovinti nosį ir sukelti užgulimą, tačiau tam nebūdingas čiaudulys. Užgulimo su čiauduliu priežastimi galėtų būti, pvz., augalų žiedadulkės (tačiau dabar žiema), vaistų (ypač antibiotikų) ir cheminių medžiagų (tokių, kaip dezodorantai) dalelės ore, namų pelėsiai ir dulkės (ypač nuo kilimų ir nuo minkštų baldų palylančios dulkės, dulkėse esančios mikroskopinės erkutės, patalynės (dažniausiai senų antklodžių ir pagalvių) erkutės, skalbimo miltelių dulkelės (jeigu skalbiniai nebuvo gerai išskalauti).
Jūsų gydytojos patartas metodas yra simptominis (simptomą - nosies užgulimą mažinantis) gydymas, kurio tikslas palengvinti kūdikio kvėpavimą sutraukiant nosies gleivinę, t.y., laikinai padarant ją plonesne ir taip atveriant platesnį tarpą/erdvę orui praeiti. Laikinai, nes vaisto veikimui pasibaigus, simptomas (nosies užgulimas) vėl atsinaujins. Ar galėtų nosies užgulimo priežastimi būti jos valymas aspiratoriumi? Aspiratoriaus vamzdelis, liesdamasis prie nosies gleivinės, gali ją dirginti. Papildomai dirginti gali ir siurbimo poveikis į gleivinės ląsteles, ypač energingas siurbimas gali net traumuoti švelnią kūdikio nosies gleivinę. Sudirginta gleivinė paburksta, o jeigu dirginimas (siurbimas aspiratoriumi) kartojasi dažnai, tas paburkimas gali nespėti atsileisti iki kito karto ir pasidaro kaip nuolatinis.
Taip, aspiratoriumi švelniai siurbti vertėtų tik nosyje esančius nešvarumus - tirštus ar į gumuliukus susimetusius snargliukus. „Jūros vandeniu“ irgi verta plauti tik nešvarią nosį. Į sveiką nosį jo pilti, o ypač dažnai, nereikėtų. Nes, nors ir silpnas, vis dėlto tai yra druskos tirpalas. Išgaravus vandeniui, druska pasilieka ant nosies gleivinės ir savo ruožtu gali ją dirginti. Teoriškai tikėtina, jog tai gali išprovokuoti ir čiaudulį. Paprasto vandens į nosį pilti taip pat nereikia.
Dėl aromatinių aliejų. Jeigu domina mano asmeninė nuomonė, tai: kuo aplink kūdikį oras švaresnis ir mažiau visokių pašalinių kvapų jame, tuo geriau.
Kūdikio vystymasis ir aplinka
Dienos metu kūdikiui jau nevalia tik valgyti ir miegoti, jis turi vystyti savo protą ir fizinius gebėjimus, o tam reikia stebėti aplinką ir ja domėtis, taip pat ir lavinti raumenis, sąnarius ir bandyti vis naujus judesius ir juos tobulinti. Viskam reikia energijos, nemažai jos bei įvairių medžiagų iš gauto maisto reikia ir kūno „statybai“. Kita vertus, organizmas sugeba dabar, šią valandą, neišnaudotą energiją bei medžiagas ir pataupyti ateičiai.
Sauskelnės atrodo pakankamai šlapios, ypač po nakties, tik tuštintis po pirmo mėnesio pradėjo daug mažiau kas antrą dieną, o kartais ir su didesne dienų pertrauka. Ar tai normalu? Šiuo metu ji sveria 6 kg, gime 3.58 kg.
Taip, aš turiu kūdikių augimo lenteles/diagramas. Pagal jas 3.58 kg yra vidutinis naujagimės mergaitės svoris, o 6 kg yra vidutinis 3 mėnesių mergaitės svoris. Taigi Jūsų dukrelė per tą laiką užaugo idealiai gerai. Žindomo kūdikio tuštinimasis suretėja paprastai dėl to, jog didesnio kūdikio sustiprėjusi virškinimo sistema sugeba dar geriau ir daugiau medžiagų įsisavinti, ir iš motinos pieno kūdikio žarnyne pasilieka mažiau atliekų: kol jų susikaupia tiek, jog sužadintų tuštinimosi refleksą, užtrunka ilgiau.
Vandens svarba ir vartojimas
Vanduo yra vienas pagrindinių geros sveikatos šaltinių. Grynas vanduo - ne sultys ar saldūs gėrimai su dirbtiniais saldikliais, dažikliais ir konservantais, kurių nereikia nei suaugusiajam, nei vaikui. Vaiko vandens poreikis, kaip ir maisto, skiriasi nuo suaugusiųjų. Kada pradėti vandenuku girdyti žindomą kūdikį, kokį vandenį vaikui duoti - iš čiaupo, virtą ar pirktinį? Kaip atsirinkti vandenį parduotuvėje? Klausimai, kurie kyla daugeliui tėvelių.
Vanduo sudaro didžiąją žmogaus kūno dalį: suaugusiojo 55-60 procentų, o kūdikio - net 70 procentų. Todėl kūdikiui vandens reikia daugiau - per parą po 150-200 ml kiekvienam kūno svorio kilogramui. Vanduo nuolat būtinas kiekvienai kūno ląstelei. Tik būdamas skystas - turėdamas pakankamai vandens - kraujas teka kraujagyslėmis ir nuneša į tas ląsteles deguonį ir maistą, o paskui iš jų išneša anglies dvideginį ir ląstelių veiklos atliekas. Be vandens galima sunkiai apsinuodyti ir net mirti. Seilės ir skrandžio sultys taip pat turi būti skystos, kitaip negalės suvirškinti maisto. Vanduo padeda pasisavinti augančiam vaikui būtinas mineralines medžiagas.
Vaiko vandens poreikis priklauso nuo jo amžiaus, veiklos intensyvumo ir aplinkos temperatūros. Pavyzdžiui, 5-8 metų vaikui per dieną reikėtų išgerti 1 litrą (5 stiklines), 9-12 metų - 1,5 litro (6-7 stiklines), 13 metų ir vyresniam - 2 litrus (8-10 stiklinių). Ne visi vaikai noriai geria. Išties, mažo vaiko įprotis reguliariai gerti vandenį dar nesusiformavęs, todėl reikėtų jį stebėti ir nuolat priminti. Reikia atkreipti dėmesį į vaiko šlapinimosi dažnumą, šlapimo kiekį ir šlapimo spalvą bei kvapą. Vandens netekęs kūdikis pasidaro neramus, retai šlapinasi, šlapimas tamsus, stipraus kvapo, gali užkietėti viduriai. Normaliai kūdikis turėtų šlapintis ne mažiau kaip šešis kartus per parą, o šlapimas turėtų būti beveik bespalvis ir bekvapis. Trūkstant skysčių įdumba momenėlis, išsausėja liežuvis, oda.
Jei laukiatės, jums reikėtų išgerti 2,5-3 litrus skysčių per parą, o didžiąją dalį (apie 2 litrus) jų turėtų sudaryti vanduo. Vanduo padeda per kraują nugabenti maisto medžiagas būsimam kūdikiui. Tai, ką jūs valgote ir geriate, perduodate ir kūdikiui. Vanduo yra pagrindinė mamos pieno sudėtinė dalis.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vandenį duoti vyresniems nei pusės metų vaikams. Tokio amžiaus kūdikius patariama pradėti girdyti vandeniu todėl, kad maždaug nuo šešių mėnesių pradedama duoti ir tiršto ar kieto maisto. Žindomus kūdikius motinos pienas aprūpina viskuo - ir vandeniu (88 procentai motinos piene) ir maistu - vienu metu. Nežindomiems kūdikiams reikia kažko panašaus. Jiems gaminami motinos pieno pakaitalai - mišinukai - pagal laboratoriškai ištirto daugelio motinų pieno sudėtį: maistines medžiagas ir jų santykio su vandens kiekiu formulę. Taigi ir tinkamai paruoštais mišinukais maitinamų kūdikių papildomai girdyti vandeniu nereikia.
Nežindomiems kūdikiams iki 6 mėn. pieno mišinius ir kitą maistą derėtų gaminti su virintu atvėsintu vandeniu arba vartoti buteliuose parduodamą vandenį - taip tėvai gali būti tikri, jog savo vaikui duoda saugų, geros kokybės vandenį.
Kaip išsirinkti gerą pirktinį vandenį vaikui? Tikrai ne visi pirktiniai vandenys vienodi ir tinka kūdikių bei vaikų maistui. Jų kokybė priklauso nuo vandens gręžinio vietovės, nuo jo kelionės iki pilstymo įrenginių, pačios įrangos, ar ruošiant vandenį išsaugomos visos jo naudingos savybės. Aukščiausios kategorijos produktu laikomas natūralus mineralinis vanduo. Jame yra pačios gamtos tinkamai subalansuotas mineralinių medžiagų kiekis. Be to, tokį vandenį pilstanti įmonė privalo laikytis aukščiausių kokybės reikalavimų, o vanduo nuolat tikrinamas. Šį vandenį drąsiai galite duoti kūdikiui ir vaikui, jį gali gerti besilaukianti moteris.
Specialistų nuomonė, kad vanduo iš čiaupo Lietuvoje geras ir tinkamas gerti. Vandenį į vandentiekių vamzdynus tiekiančių įmonių specialistai privalo garantuoti, kad geriamasis vanduo atitiktų standartus. Ir tai jiems nėra sunku, nes Lietuvoje dabar vanduo išgaunamas iš giluminių gręžinių ir yra santykinai labai švarus. Jo tikrai nereikėtų nei filtruoti, nei virinti, jeigu čiaupas būtų prie gręžinio arba vamzdžiai iki kiekvieno buto virtuvės būtų idealūs. Tačiau čiaupai yra gyventojų butų virtuvėse iki kurių neretai vanduo vamzdynais keliauja ne vieną kilometrą. Ar esate garantuoti jų kokybe ir švara? Jei taip - patys gerkite ir vaikams duokite drąsiai. Dauguma kaimo gyventojų vis dar vartoja šachtinių šulinių vandenį, kuriame dažnai randama pavojingų sveikatai priedų - mikrobų ir chemikalų. Pavyzdžiui, dėl per didelio nitratų kiekio kūdikis gali net mirti. Tokio šulinio vandens gerti negalima ir suaugusiesiems, todėl nelieka kitos išeities kaip vandenį įsigyti parduotuvėje.
Parduotuvėse yra keletas pirktinių vandenų rūšių. Mineralinio vandens tėvams nederėtų painioti su mineralizuotu ar fasuotu geriamuoju, taip pat - šaltinio vandeniu. Mineralizuotas paprastai gaminamas iš geriamojo vandens su įvairiomis cheminėmis druskomis. Jis kitoks negu druskingose žemės gelmių kloduose susidaręs natūralus mineralinis vanduo. Šaltinio vanduo išgaunamas iš požeminių vandens telkinių, gręžtinių šulinių, tačiau jam netaikomi tokie griežti reikalavimai kaip natūraliam mineraliniam vandeniui. Geriamasis vanduo - tai paprastas vanduo. Kūdikiams ir vaikams netinka vanduo, kuriame yra daug mineralinių medžiagų, nes vaiko organizmui sunku išskaidyti didelį šių medžiagų kiekį ir jis verčiamas dirbti daug didesniu pajėgumu, ypač vargsta inkstai. Nelabai tiktų ir gazuotas vanduo - angliarūgštė dirgintų skrandį, susidarę burbulai gali pūsti mažylio pilvelį, sukelti atpylimus. Ypač vertingi yra natūraliai šarminiai ir nedidelę mineralų koncentraciją turintys natūralūs mineraliniai vandenys.
Nitritais ir nitratais užterštas vanduo neturi specifinio kvapo, skonio ar spalvos, o patekęs į žmogaus organizmą gali sutrikdyti kraujo deguonies pernešimą ir sukelti vidinį deguonies stygių. Jeigu nėščioji vartoja šiomis cheminėmis medžiagomis užterštą vandenį, dėl nuolatinio deguonies stygiaus kraujyje gimsta mažesnio svorio ir silpnesni kūdikiai, lėtėja jų fizinis bei psichinis vystymasis. Dėl sutrikdyto kraujo deguonies pernešimo pasireiškia vidinis deguonies badas - methemoglobinemija. Ji ypač pavojinga kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus. Stipriai apsinuodijus, kūdikį gali ištikti mirtis. Buitiniai filtrai ar virinimas kenksmingų medžiagų iš vandens nepašalina. Priešingai, ilgai virinant užterštą vandenį, nitratų koncentracija jame gali padidėti, nes dalis vandens nugaruoja.
Vandens kokybės reikalavimų neatitiko kas ketvirtas (27 proc.) šulinys. Daugiausiai šulinių, kurių vanduo neatitiko nustatytų kokybės reikalavimų, buvo Kauno ir Šiaulių apskrityse - net 34 proc. tirtų šulinių vandens ėminių neatitiko nustatytų normų. Mažiausiai kokybės reikalavimų neatitikimų nustatyta Klaipėdos apskrityje - 17 proc. šulinių rasta nitritų ir nitratų.
Nustačius šulinio vandens taršą nitritais ir nitratais, tokio vandens vartoti negalima. Ypač nėščiųjų ir kūdikių maistui ruošti. Patariama ieškoti kitų geriamojo vandens šaltinių - jungtis prie centralizuotai tiekiamo vandens sistemos arba naudoti fasuotą geriamąjį vandenį iš parduotuvių.
Vanduo nėštumo laikotarpiu ypač svarbus. Jis palaiko reikiamą vaisiaus vandenų kiekį, gerina kraujotaką, padeda transportuoti deguonį ir kitas maistines medžiagas vaisiui. Jei nėščioji geria pakankamai vandens, gerėja virškinimas, mažėja vidurių užkietėjimo rizika. Nėščioji dažniau šlapinasi, tad mažėja bakterijų dauginimosi tikimybė. Paprastai rekomenduojama per dieną išgerti 8-10 stiklinių vandens. Nėščiosioms minimali vandens dozė per parą - 2 litrai. Svarbu, kad geriamas vanduo būtų švarus. Nitritais ir nitratais užterštas vanduo sukelia hemoglobino problemas: kenksmingos medžiagos jam trukdo prisijungti deguonį, tad nutrūksta jo tiekimas. O deguonis, kaip žinome, svarbus absoliučiai visų organizmo ląstelių funkcijoms, vaisiaus vystymuisi. Pernai danų atliktame tyrime nustatyta, kad nitritais ir nitratais užterštas vanduo lemia įvairius naujagimių defektus. Pastebėti regos, klausos, veido ir kaklo defektai. Organizmui kenksmingi ne tik nitritai ir nitratai, bet ir bakterijos, pirmuonys, sunkieji metalai. Todėl būtina reguliariai tirti vandenį, ypač jei naudojamas šulinio vanduo.
Pirmiausia, pasistengti nepulti į paniką, nes kaip ir minėjau, tik iki 10 proc. atvejų, kai vaisiaus vandenys žali, gali sukelti komplikacijų. Įvertinkite vandenų spalvą (žalsvi, žali, žaliai rudi ar net žaliai juodi) ir konsistenciją (skysti, homogeniški, su neištirpusio mekonijaus gabalėliais, tiršti, „žirnių sriubos“ konsistencijos). Žalsvi vandenys be plaukiojančių mekonijaus gabaliukų yra mažai pavojingi. Pavojų kelia žali vandenys su plaukiojančiais „tirščiais“. Būtent „tirščių“ patekimas į kvėpavimo takus yra pavojingas. Tai pamatę skubiai važiuokite į artimiausią gimdymo skyrių, kur bus įvertinama ir nuolat sekama vaisiaus būklė. Jei nutekėjus žaliems vaisiaus vandenims nėra, kas Jus nuvežtų į ligoninę, drąsiai skambinkite 112 ir kvieskite greitąją pagalbą.
Kiekvienas kūdikis nusipelno kiek įmanoma mažiau įtempto gimimo. Ir dar svarbiau, kad galimybė gimti ramiai būtų suteikta kūdikiui, kuris pasituštino į vaisiaus vandenis. Tokiam kūdikiui ypatingai svarbu nepatirti deguonies stygiaus ir hipoksijos gimdymo metu, nes tai gali sukelti AMS. Todėl žemiau išvardyti pasiūlymai galioja visiems gimdymams. Vengti amniotomijos (vandenų nuleidimo). Jei vaisiaus vandenys yra užteršti mekonijumi - kad tai liktų nežinoma iki vaisiaus vandenų plėšės spontaniškai (tikintis, kad tai įvyks, kai gimdymas jau artės prie pabaigos). Jei mekonijus tirštas, galima siūlyti nuolat klausyti vaisiaus širdies tonų. Kad būtų sudarytos palankios sąlygos savaiminiam kvėpavimo takų išsivalymui, leisti iš lėto užgimti kūdikio galvutei tokioje gimdyvės pozoje, kuri padėtų skysčiams nubėgti (t. y. nelaikyti moters paguldytos ant nugaros). Padrąsinti motiną kreiptis pagalbos, jei tik kiltų mažiausias nerimas dėl kūdikio per 24 val.
Išimtinai žindomiems kūdikiams pirmuosius 6 mėnesius visiškai pakanka to vandens, kuris yra mamos piene. Nors Lietuva nėra karšto klimato zona, mūsų vasaromis vis dažniau pasitaiko palyginti karštų dienų, kurių metu mamoms, o ypač močiutėms, kurios buvo išmokytos visada papildomai girdyti kūdikius, kyla abejonių dėl to, ar mamos pienas tikrai užtikrina pakankamą vandens kiekį žinomam kūdikiui. Iš tiesų kūdikiams, kuriems leidžiama žįsti krūtį taip dažnai, kaip jie nori, ir tiek ilgai, kiek nori, net ir labai karštu oru nereikia duoti vandens atsigerti. Net ir karščiausiame ir sausiausiame klimate išimtinai žindomi kūdikiai gauna pakankamai skysčių tik iš mamos pieno. Jeigu kūdikiui duodamas vanduo, jis užpildo skrandį ir kuriam laikui nuslopina alkio jausmą, dėl to kūdikis bus nelinkęs žįsti krūties. Vanduo neturi kalorijų, todėl kūdikis neturi iš ko augti. Naujagimiams, gimusiems karštu metu, pirmomis dienomis visiškai pakanka vandens iš priešpienio. Vandens davimas naujagimystės laikotarpyje gali padidinti naujagimių geltą, trukdyti priaugti svorio ir dėl šių priežasčių gali tekti ilgiau užtrukti ligoninėje. Karštomis dienomis kūdikis dažniausiai nori žįsti dažnai ir po truputį. Tokiu būdu kūdikis dažniau geria liesesnio pienelio ir labiau atsigeria.
Sulaukę 4-6 mėnesių kūdikiai gali pamėginti vandens gėrimą iš atviro puodelio, o pradėjus primaitinimą kietu maistu nuo 6 mėnesių reikėtų kaskart valgant pasiūlyti kūdikiui atsigerti. Kai kuriems kūdikiams visiškai pakanka vandens iš mamos pieno, o kai kuriems gali reikėti vandens papildomai. Valgymo metu kūdikiui vanduo tiesiog pasiūlomas, o jis pats sprendžia, ar nori gerti. Nors įvairios gertuvėlės gali būti patogios kelionėse ir namuose, nes neleidžia vandeniui išsilieti, gerti iš jų, ypatingai nepratekančių, irgi reikia išmokti. Dauguma kūdikių lengviausiai išmoksta gerti iš paprasto atviro puodelio ar per šiaudelį.
Vanduo - pats svarbiausias maisto komponentas nuo pat gimimo. Pavyzdžiui, motinos piene vanduo sudaro beveik 90 procentų viso tūrio. Taigi, kol kūdikis žindomas ir gauna tik motinos pieną, jam papildomai duoti vandens nereikia. Papildomo vandens poreikis atsiranda tik tada, kai kūdikiui pradedama duoti papildomo tiršto arba kieto maisto, - maždaug nuo 4,5-6 mėnesių. Ant kūdikio mitybai tinkamo vandens etiketės turi būti nurodyta, kad jis tinka būtent kūdikiams ir mažiems vaikams. Pirkėjai ne visada gilinasi į etikečių užrašus - visas pilstytas plastikiniuose buteliuose vanduo atrodo gražus, skaidrus. Tačiau jo sudėtis gali visiškai skirtis. Nors teigiama, kad Lietuvoje vandens kokybė yra gera, „iš krano“ vandenį gali gerti sveiki suaugę žmonės. Kūdikių ir mažų vaikų mitybai toks vanduo ne visada tinkamas. Juk artezinių gręžinių vanduo, net jei jis ir labai kokybiškas, į namus atiteka vamzdynais. Šulinių ar individualių gręžinių vandens kokybė turėtų būti nuolat tikrinama specialiose laboratorijose. Kūdikių maistui ruošti vanduo iš šulinio gali netikti dėl biologinių teršalų, ypač jei netoliese yra gyvūnų ar paukščių laikymo vietos. Paprastų buitiškų vandens valymo būdų gali nepakakti, nes virinant vandenį sunaikinamos ligas sukeliančios bakterijos, kirmėlių kiaušinėliai, tačiau cheminių medžiagų virinimas nepašalina. O jos mažam vaikui gali būti labai kenksmingos, ypač nitratai, kurių neįmanoma pastebėti plika akimi. Buitiniai filtrai nepašalina iš vandens bakterijų. Šie filtrai skirti tik juslinėms vandens savybėms pagerinti: sulaiko geležies perteklių, sugeria nemalonius kvapus, vandenį minkština. Vanduo, kaip ir visi produktai, genda. Pirkdami vandenį kūdikio mitybai, pažiūrėkite į galiojimo datą. Jei vanduo galioja 2 ir daugiau metų, vadinasi, jis dezinfekuotas - „negyvas“ vanduo, praradęs didžiąją dalį savo teigiamų savybių. Paprastai ilgai galioja importuoti vandenys, o lietuviški - trumpiau. Vanduo - labai svarbus kūdikio maisto (košių, tyrių, sulčių) paruošimo komponentas, todėl ir jo gamybai turi būti naudojamas ne bet koks. Pirmiausia jis turi būti švarus. Jame negali būti virusų, bakterijų, parazitų. Kūdikio maistui gaminti netinka ir didelės mineralizacijos vanduo. Tai vargintų ne tik mažylio virškinimo sistemą, kepenis ir inkstus, bet ir išderintų medžiagų apykaitą kiekvienoje kūno ląstelėje.
Naujagimio maudymas | Pirmą Kartą Tėtis #5
