Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: įveikti krizę arba neįveikti. Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902-1994). Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis.
Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką, įgyja vis daugiau įvairių įgūdžių, kasdien keičiasi, o pokyčių kokybė tiesiogiai priklauso nuo ryšių su artimais žmonėmis kokybės. Kasdien įgydamas vis daugiau patirties vaikas tampa vis savarankiškesnis, siekia pažinti aplinką ir neišvengiamai susiduria su draudimais, kuriuos įveikia arba ne.
Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: pirma - įveikti krizę ir tai skatina asmenybės augimą, emocinę brandą; antra - neįveikti krizės ir tai lemia fizinės, psichinės sveikatos, asmenybės integracijos sutrikimus, adaptavimosi sunkumus. Priklausomai nuo teigiamo ar neigiamo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu.
Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam.
Ankstyvosios vaikystės krizės
Pirmąją amžiaus tarpsnių krizę kūdikis išgyvena gimdamas. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties.
Pavyzdžiui, mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį.
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių. Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti.
Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Pavyzdžiui, vaikas mėto košę su šaukštu ant stalo, o mama kalba: „nemėtyk košės, negražu, niekas taip nedaro“. Vaikas šito nesuvokia, jis tyrinėja aplinką ir pažindamas save suvokia, kad jis gali padaryti šitą veiksmą. Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia su sultimis, reikėtų porą kartų pasakyti ir parodyti, kad sultis reikia gerti, ir perspėti: jeigu jis žais su sultimis, tada jos bus paimtos. Jeigu vaikas ir toliau elgiasi netinkamai, būtinai privalote atlikti veiksmą, kurį minėjote, - paimti sultis. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius - išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų.
Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą.
Trejų metų krizė ir jos ypatumai
Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas.
Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti.
Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai - noras pažinti aplinkinį pasaulį.
Vaikų krizių darželyje psichologiniai aspektai
Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Kitas klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą.
Nieko nėra įdomesnio už vaiko brendimą ir pastangas eiti gyvenimu, už mažo žmogaus norą tapti savarankiškai mąstančia, savo nuomonę turinčia asmenybe… Būkime pasirengę padėti vaikui pažinti jį supančią aplinką.
Kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu. Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams.
Krizės darželyje: kaip suaugusieji gali padėti?
Krizės - tai ne problema, o raidos ženklas. Jos rodo, kad vaikas auga ir mokosi. Jūsų reakcija - svarbiausias įrankis. Net kai vaiko elgesys vargina, jūsų ramus, supratingas tonas padės jam susivokti savo emocijose. Taisyklės ir ribos - saugumo garantas. Vaikams reikia žinoti, kas leidžiama, o kas ne - tai jiems suteikia stabilumo. Nereikia būti tobulu tėvu.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichika vystosi netolygiai, šuoliais. Tarp šių šuolių būna momentų, kurie vadinami krize. Nors šis žodis mums kelia begalę neigiamų asociacijų ir skamba labai bauginamai, psichinio vystymosi krizė neturėtų būti suprantama kaip kažkas labai baisaus.
Krizės metu vaikas gali tapti neprognozuojamas: jeigu ankščiau mažylis buvo tylus ir nedrąsus, klusniai darė tai, kas jam liepta, buvo aišku, kaip su juo susitarti, ateina toks metas, kai viskas apvirsta aukštyn kojom: galima pamanyti, kad vaikas patyrė kokią nors psichologinę traumą, nes nebepadeda jokios bausmės, iki tol naudoti auklėjimo metodai pasirodo visiškai neveiksmingi, tai, į ką vaikutis anksčiau reagavo, jo nebeveikia.
Krizės požymiai: vaiko nebeveikia patikrintos auklėjimo priemonės, padaugėja konfliktų, skandalų, emocinių iškrovų (jeigu mažylis ekstravertas), arba atvirkščiai - pasineriama į save (jeigu intravertas). Mažam vaikui krizė gali trukti nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių, suaugusiajam - net ir kelerius metus, tačiau vaikams jos požymiai pasireiškia labiau.
Tėveliai vaiko krizines apraiškas dažnai bando užgniaužti, padaryti taip, kad sūnelis arba dukrytė elgtųsi taip, kaip anksčiau: vėl klausytų, nešauktų (trumpai tariant - vėl būtų toks, koks buvo). Galima slopinti simptomus, krizės apraiškas, bet tai bus tas pats, kas gydyti vaiką nuo slogos venas plečiančiais vaistais. Krizinėje situacijoje atsidūręs vaikas turi „pertvarkyti“ savo santykius su tėvais ir žengti į naują gyvenimo etapą, tapti savarankiškesnis. Tai nereiškia, kad reikia suteikti visą laisvę ir savarankiškumą, kurio jis prašo, tačiau vertėtų su juo aptarti tai, kas jam bus leidžiama daugiau, o kas - mažiau.
Visi pusantrųjų metų mažyliai nori patys iš pakelio įsipilti į puodelį sulčių, o mes iš anksto puikiai žinome, kuo viskas baigsis. Vaikas to nė nenumano, tačiau jam būtina įgyti šios patirties. Mums tai gali visiškai nepatikti: gal tai paskutinės sultys, gal mes virtuvėje negalime pakęsti netvarkos, o gal pamename, kad ir mums vaikystėje neleido nieko pilti, ir šis modelis vis dar veikia mūsų mąstymą. Vaiko elgesys krizės metu smarkiai išsiskiria atkaklumu ir net užsispyrimu, jis greičiausiai nuolat reikalaus, kad patenkintum šį jo poreikį. Ne viską galima leisti, tačiau labai svarbu, kad vaikas pats kažko išmoktų ir įgytų patirties. Režimas turi išlikti - tą sprendžia tėvai.
Daugelyje šalių egzistuoja tokia problema: tėvelis dirba iki vėlumos. Kartais, norėdami turėti daugiau teisių, vaikai ima gąsdinti ir grasinti. Napasiduok. Gali būti, kad kokiam nors reikalavimui teks „išleisti“ ir atitinkamą įstatymą. Pasitark su vyru. Kelios minutės, praleistos su tėčiu, gali būti aukso vertės, tačiau iš pradžių suaugusieji turi susitarti tarpusavyje ir vaikui paskelbti „verdiktą“: tarkim, jis gali palaukti tėčio, tačiau tegul ryte nesispyrioja ir keliasi gražiuoju. O dabar pakalbėkime apie pietų miegą. Kiekviena šeima yra tarytum mažytė valstybė, kurioje galioja savos taisyklės ir įstatymai. Yra manoma, kad ikimokyklinukams (kartais net pirmokėliams ir antrokėliams) reikėtų dieną numigti, tačiau miega tikrai ne visi, ir tai normalu. Ir dar: tėvai turi pasirūpinti vaiko saugumu. Jeigu vaikas primygtinai prašo, kad leistum jam į įkaitintą keptuvę įdėti kotletą, paprašyk jo, kad priglaustų pirštą prie karšto puodelio, o po to pasakyk, kad keptuvėje daug karščiau, o tai reiškia, kad nusideginus labai skaudės. Paaiškinimai turi būti ištariami ramiu tonu ir suprantamai, o svarbiausia - tada, kai vaikas girdi. Suirzusio žmogaus vaikas nesiklauso. Jis girdi tik toną, ir tuoj pat suvokia, kad mama šiuo metu yra pikta. Kalbėjimo būdas gali visiškai užblokuoti turinį. Kartais reikia ne tik kabėti, bet ir imtis veiksmų. Jeigu augini ne vieną vaiką, tikriausiai teko matyti, kaip vienas kitam meta į galvą mašinėlę ar kurį kitą žaisliuką... Pasakyk, kad jeigu tai pasikartos, mašinėlė keliaus į spintą. Jeigu nusprendei kalbėti ir paaiškinti, kodėl taip daryti negalima, nereiškia, kad tai suveiks iš karto. Gal reikės penkių kartų, o gal - šimto dvidešimt penkių. Jeigu kalbos neefektyvios, pagalvok, kodėl. Mėtymas ir žaidimai su lazda - tai vienas iš pagrindinių vaiko poreikių, tad gal reikėtų nupirkti žaisliuką, kurį galima mėtyti? Išmokyk vaiką emocijas reikšti žodžiais, o ne tik veiksmais.
Itin daug problemų kriziniu laikotarpiu būna tada, jeigu vaiką auklėja močiutė arba auklė. Priežastis paprasta: tėvai, matydami vaiko pasiekimus, nori suteikti jam daugiau laisvės, tuo tarpu auklės ir močiutės vis dar mano, kad mažylį reikia saugoti, kad jis pats dar nieko nesugeba.
Kada reikėtų įsiterpti į vaikų konfliktą? Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. „Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, - pabrėžia psichologė, rengianti mokytojus dirbti su „Antro žingsnio darželiams“ programa.
Pasak I. Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiem tinkamą sprendimą.
Svarbu mokyti suprasti jausmus ir ieškoti sprendimo
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams cento psichologė. - Abiem konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Pavyzdžiui: „Sesė užmynė tavo statomą pilį ir dėl to tu labai supykai“, „Supykęs brolis tave pastūmė, dėl to tu labai nuliūdai“.
Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.
Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.
Ko nedaryti suaugusiems?
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.
Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
Spręsti konfliktus, valdyti savo jausmus, kurti draugystes ir kitų socialinių emocinių įgūdžių, šiais metais vaikai yra mokomi 23-juose įvairių Lietuvos miestų ir miestelių darželiuose, Paramos vaikams centrui kartu su „Eika“ grupe įgyvendinant projektą „Antras žingsnis darželiams“.
Amžiaus tarpsnių krizės ir jų valdymo strategijos
Auginti vaiką - tai kelionė, kupina džiaugsmo, atradimų ir… krizių. Taip, krizės - neišvengiama augimo dalis. Nuo garsiojo dvejų metų „ne!“ iki tyliai ištarto „nenoriu eiti į kiemą“ aštuonerių - kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių. Tačiau svarbiausia - suprasti, kad šie elgesio pokyčiai nėra blogas auklėjimas ar vaiko „užsispyrimas“, o natūralūs raidos etapai.
2 metų krizė: garsusis „NE!“
Ką reiškia? Tai pirmasis vaiko „aš“ pareiškimas. Vaikas atranda savo valią ir nori ją išbandyti - viskam sako „ne“, net jei prieš minutę pats to norėjo. Priešgyniavimas, pykčio priepuoliai, verksmas viešose vietose - visa tai dažni šio amžiaus palydovai.
Kodėl tai vyksta? Dvejų metų vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenybę, tačiau dar neturi pakankamai žodžių, kad išreikštų, ką jaučia. Štai kodėl emocijos dažnai „sprogsta“ verksmu ar riksmais.
Kaip padėti? Išlaikykite ramybę - jūsų emocinė būsena perduodama vaikui. Siūlykite pasirinkimus: „Nori vilkėti mėlyną ar raudoną megztinį?“ Venkite ilgų paaiškinimų - trumpas ir aiškus žodis veikia geriau.
3-4 metų krizė: mažasis maištautojas
Ką reiškia? Vaikas vis labiau išbando ribas, kyla daugiau konfliktų, dažnas žodis - „aš pats!“. Gali pasireikšti vaikiška agresija, brolių ar sesių erzinimas, noras dominuoti.
Kodėl tai vyksta? Šiame amžiuje vaikas siekia kontrolės, bando suvokti, kiek gali paveikti aplinką ir žmones aplink save. Jo socialiniai įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl konfliktai - normalu.
Kaip padėti? Nustatykite aiškias ribas ir jų laikykitės. Skatinkite savarankiškumą, bet padėkite, kai reikia. Pagirkite pastangas, ne tik rezultatą - „Smagu, kad bandei pats apsiauti!“
5-6 metų krizė: mažasis filosofas
Ką reiškia? Vaikas pradeda daug klausinėti („kodėl dangus mėlynas?“, „kas yra mirtis?“), tampa jautresnis kritikoms, ieško taisyklių ir teisingumo. Gali pasireikšti didesnis nerimas, noras būti pirmu ar geriausiu.
Kodėl tai vyksta? Smegenų vystymasis leidžia vaikui suprasti sudėtingesnius dalykus, bet emocinė brandą dar atsilieka. Tai lemia prieštaringą elgesį - vieną dieną jis nori būti savarankiškas, kitą - glaustytis kaip kūdikis.
Kaip padėti? Atsakykite į klausimus rimtai, net jei jie atrodo juokingi. Skatinkite empatiją - kalbėkite apie jausmus, ką jaučia kiti. Leiskite jam „būti geru“ savo tempu - neverskite lenktyniauti.
7-8 metų krizė: mažasis intravertas
Ką reiškia? Vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo.
Kodėl tai vyksta? 7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
Kaip padėti? Skirkite kokybiško laiko be spaudimo - tiesiog būkite šalia. Kalbinkite ne tik apie mokyklą, bet ir apie jausmus. Leiskite ilsėtis - šiuo laikotarpiu vaikui svarbus ne tik mokymasis, bet ir saugi emocinė erdvė.
Bendravimo su vaikais krizinėse situacijose principai
Vaikų krizių darželyje metu svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu.
Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams.
Vaikų darželių pedagogai ir tėvai susiduria su įvairiomis situacijomis, kai vaikai, bandydami išreikšti save, gali sukelti konfliktus ar nepageidaujamą elgesį. Svarbu atsiminti, kad šie elgesio modeliai yra natūrali vaiko raidos dalis.
Pavyzdžiui, kaip elgtis, kai vaikas darželyje patiria smurtą? Vienos mamos patirtis rodo, kad svarbu ne tik reaguoti į situaciją, bet ir ieškoti būdų, kaip vaikas galėtų jaustis saugiai ugdymo įstaigoje. Nors auklėtojai stengiasi užtikrinti saugumą, vaiko savarankiškumo ugdymas yra labai svarbus.
Tėvai turėtų būti šalia, stebėti ir pataisyti vaiką, tačiau ne perdėtai saugoti ir viską daryti už jį. Pasitikėjimas vaiku - geriausia, ką tėvai gali duoti vaikui.
Jei situacija darželyje nesikeičia, galima apsvarstyti vaiko perkėlimą į kitą ugdymo įstaigą ar grupę. Svarbu suprasti, kad vaikai - ne mūsų nuosavybė, o mes esame jiems.
