Baigėsi gruodis. Lauke baisiai pustė. Sniegas didžiuliais verpetais sukosi gatvėse ir skersgatviuose, storai lipdė langus, tumulais virto nuo stogų.
Pagaliau pūga pasibaigė. Pagal namus prakasė siaurą taką, tokį siaurą, kad kai žmonės juo eidami susitikdavo, tai sustodavo, nenorėdami viens kitam užleisti kelio. Nei vienas nenorėjo pirmas žengti į pusnį, kad kitas galėtų prasilenkti. Ir taip abu stovėdavo tylėdami ir nejudėdami, kol pagaliau, lyg susitarę, abudu vienu kartu ryždavosi patraukti iš tako į šalį po vieną koją, kuri tuoj giliai įklimpdavo į sniegą.
Pavakary vėjas visai nutilo. Dangus pasidarė toks giedras, lyg jį kas būtų švariausiai nušlavęs, pakėlęs kiek aukščiau ir nuskaidrinęs; žvaigždės spindėjo tartum tik nušveistos, viena šviesiau už kitą. Salo, net tvoros poškėjo, ir jau prieš rytą sniego paviršius pasidarė toks kietas, kad ant jo šokinėdami nebeklimpo žvirbliai.
Jie skraidė nuo vienos pusnies ant kitos, striksėjo pramintais takeliais, bet lesti nieko nebuvo. O šaltis spiginte spigino.
- Čir čir! -sakė vienas žvirblis kitam,- tai tau ir nauji metai! Juk jie daug prastesni už senuosius. Vertėjo čia mainyti! Dėl daug ko jie man nepatinka!
- O žmonės, žiūrėk, kaip lakstė visą naktį, sveikindami naujus metus,- pasakė mažas, nuo šalčio pašiurpęs žvirblelis:- jie ir puodus į duris daužė, ir šaudė, ir tiesiog iš galvos ėjo iš džiaugsmo, kad baigėsi senieji metai. Turiu prisipažinti, džiaugiausi ir aš pats: tikėjausi, kad tuoj pat prasidės šiltos dienos, bet apsigavau. Šalti ėmė dar smarkiau, negu pirma.
- Matyt, žmonės apsiriko su laiku. Žinoma, apsiriko,- tarė trečias žvirblis su žilu nuo senatvės kuodu.- Jie turi vieną tokį daiktą, vadina kalendorium. Žmonės patys jį išgalvojo ir nori, ar girdi, kad viskas pasaulyje eitų, kaip ten parašyta. Bet labai apsirinka! Kai ateis Pavasaris, tada prasidės ir nauji metai. Taip jau eina iš senų senovės, tos tvarkos laikausi ir aš pats.
- O kada gi tas Pavasaris ateis?- klausė kiti žvirbliai.
- Kai parlėks gužai,-atsakė senis žvirblis:- bet kada jie parlėks, tą sunku žinoti iš anksto. Čia mieste to niekas nežino, bet kaime apie tokius daiktus išmano daugiau. Kad taip mums dabar nulėkus į kaimą ir ten palaukus Pavasario! Šiaip ar taip, ten mes būtume prie jo arčiau.
- Gal tas būtų ir gerai,- atsiliepė vienas žvirblis, ilgai šokinėjęs ir čirškėjęs, nesakydamas nei žodžio.- Tiktai aš jau įsitaisiau mieste, pripratau prie šiokių tokių patogumų, kurių kaime neturėsiu. Netoli nuo čia gyvena vieni žmonės, jiems atėjo į galvą toks labai geras daiktas: jie pritaisė prie sienos gėlių puodą taip, kad puodo viršus priglaustas prie sienos, o dugnas atsuktas į lauką; dugne pragręžta tokia skylė, kad aš lengvai galiu pro ją įlįsti ir išlįsti. Ten su pačia susinešėme lizdą ir išsiperėjome vaikus. Žinoma, žmonės tą padarė tik tam, kad galėtų pasidžiaugti, į mus žiūrėdami, todėl jie mums barsto ir duonos trupinius. Taigi su lesalu mums taip pat bėdos nėra. Tai geriau mes pasiliksime mieste.
- O mes lėksime į kaimą ir pažiūrėsime, ar neateina Pavasaris,- pasakė kiti žvirbliai ir išlėkė.
Bet ir kaime buvo šalta, šalo ten smarkiau, negu mieste. Aštrus, svilinantis vėjas lakstė užpustytais laukais. Apsimovęs dideles pirštines, laukininkas sėdėjo rogėse, trindamas ir daužydamas viena į kitą rankas, kad jos taip nešaltų; rimbą buvo pasidėjęs sau prie kojų, bet liesi arkliukai ir be to bėgo taip greitai, kad nuo jų kamuoliais virto garas. Sniegas cypė po pavažomis, žvirbliai šokinėjo rogių paliktose vėžėse ir stingo nuo šalčio.
- Čir čir! - čirškėjo jie.- Kada gi ateis Pavasaris? Kaip ilgai reikia laukti!
- Ilgai!-pasigirdo nuo gretimos apipustytos kalvelės. Gal čia buvo aidas, o gal čia pasakė tas keistas senis, sėdėjęs ant apipustyto kauburio. Senis buvo visas baltas kaip laukininkas su naujais baltais kailiniais. Jo veidas buvo išblyškęs, ilgi žili plaukai, didelės šviesios akys.
- Kas tas senis?- klausė žvirbliai.
- Aš jį pažįstu,- pasakė senas varnas, tupėjęs ant tvoros ir teikęsis šnektelėti net su žvirbliais.- Tai Žiema pernykščių metų senis. Jis nemirė, kaip skelbia kalendorius, o paskirtas mažojo princo Pavasario globėju. Tas Pavasaris jau greitai ateis. Taip, o kol kas pas mus viską rikiuoja Žiema. Karr! Tai šaltelis! O ką, riečia jis į ožio ragą, mažiukai?
- Matot, ar aš jums nesakiau?- atsiliepė mažasis žvirblis.- Kalendorius yra tik žmonių išgalvotas daiktas, jis visai nesutinka su metų pasisukimais. Jau verčiau tegu mums paliktų skirstyti metų laikus, mes tą reikalą geriau išmanome, negu žmonės.
Praėjo savaitė, kita. Miškas pajuodavo, užšalęs ežeras pasidarė panašus į ištirpusį šviną; žeme traukė drėgnas ir šaltas rūkas; būriais lakstė dideli juodi varnai, bet jie nekranksėjo; rodėsi, kad viskas miegojo.
Bet štai tykštelėjo saulė, ir visas ežeras staiga sublizgėjo kaip išlydytas cinas. Sniegas ant laukų ir kalniukų lyg papilkėjo, apsinešė, bet baltasis senis vis dar tebesėdėjo ten pat, tik nuolat žvalgėsi į pietus. Jis matė, kad sniegas vis labiau nyksta, smunka, tartum kiaurai žemę prasmegdamas, kad tai šen, tai ten ima rodytis žalias žemės lopiniukas, kur kapstinėjosi daugybė žvirblių.
- Čivir vivir pavasaris! - Pavasaris!-nuskambėjo per laukus ir pievas, per tamsius miškus, kur ant medžių jau žibėjo jaunos žalios samanos.
Štai parlėkė iš pietų pirmieji du gužai; kiekvienas iš jų ant nugaros turėjo po mažą gražų vaikutį - berniukas ir mergaitė. Vaikučiai sveikindami pabučiavo žemę, ir, kur tik jie žengė žingsnį, visur iš po sniego lindo baltos gėlytės.
Susiėmę rankomis, jie priėjo prie žilo žiemos senio, priglaudė galvas prie jo krūtinės, ir tą pačią akimirką jis išnyko. Paskui pakilo vėjas. Švilpdamas lėkė jis per visą kraštą ir blaškė šaltą rūką. Skaisti saulutė ėmė gerai šildyti. Žiemos vietoj į sostą įžengė gražūs Pavasario vaikai.
- Štai dabar tai nauji metai!-džiaugėsi žvirbliai.- Prikentėm žiemą, dabar bent atsigausime!
Kur tik rodėsi Pavasario vaikai, visur ant medžių ir krūmų sprogo žali pumpurai, dygo žolė, vis labiau žaliavo laukai. Mergaitė visur barstė gėles. Gėlių jos prijuostėj buvo tiek daug, ji niekaip negalėjo jų visų išbarstyti, kad ir kaip dosniai jas švaistė. Ji tiesiog pilte apipylė tikru žiedų sniegu obelių ir persikų medžius; tie labai puikavosi savo baltu apdaru, nors lapai dar nebuvo visai išsiskleidę.
Mergaitė suplojo delnais, berniukas taip pat. Beregint nežinia iš kur ėmė lėkti nesuskaitomi būriai paukščių, ir visi jie čiulbėjo: - Pavasaris atėjo! Pavasaris atėjo!
O, kaip gražu visur buvo! Net šimtametės senutės, ir tos ėjo pasėdėti lauke, pasišildyti prieš saulutę ir atsigaivinti. Jos žiūrėjo į gelsvas gėles, nubarstytas po visą pievą - visai taip pat, kaip ir tais seniai praėjusiais laikais, kada jos pačios buvo dar jaunos. Pasaulis rodėsi joms vėl jaunas, ir jos šypsodamos sakė: - Kokia puiki dienelė šiandien ištiko!
Miškas vis dar tebebuvo pilkšvai rausvas nuo išbrinkusių pumpurų, bet jau žaliavo jaunos samanos, kvepėjo nesuskaitoma daugybė žibučių, skleidė žiedus snieguolės ir raktažolės. Kiekvienas stiebelis buvo pilnas gyvybės sulčių, kas valandėlę augo ir stiprėjo. Visa žemė atrodė kaip koks nuostabus patalas ir traukte traukė ant jo pasėdėti. Ir tikrai ant jo sėdėjo susiglaudę jauni Pavasario vaikai. Jie dainavo linksmas dainas, juokėsi ir vis augo ir augo. Iš dangaus ant jų lynojo šiltas lietutis, o jie to nejautė. Lietaus lašai ir džiaugsmo ašaros liejosi drauge.
Jaunikis ir nuotaka pasibučiavo, ir tuo pačiu akies mirksniu medžiai išskleidė lapus. Kai patekėjo saulė, visi miškai jau žaliavo. Susikibę rankomis, jaunieji vaikščiojo tik išsiskleidusių lapų paūksmėje, lapų žaliumą nuolat keitė mirguliuodami saulės spinduliai ir šešėliai. Kokia skaistybė, koks gaivinantis kvapas dvelkė nuo kiekvieno lapelio! Smagiai ir skardžiai tarp šlamančių nendrių margais akmenėliais čiurleno sraunūs upeliai.
- Per amžių amžius! Taip buvo, yra ir visados bus! - sakė visa gamta. Kukavo gegutė, skambiai čireno vieversėlis. Buvo nuostabus pavasaris.
Vėl slinko dienos ir savaitės. Ėjo vis šiltyn. Karšto oro vilnys glostė rugius, ir tie vis balo ir balo. Ant spindinčio kaip veidrodis miško ežerų paviršiaus baltasis šiaurės lotas kėtė savo plačius, žalius lapus, ir žuvys slapstėsi jų šešėlyje.
Miško pakraštyje, ten, kur nuo laukininko triobelės sienos atsimušę saulės spinduliai šildė sužydusias rožes ir vyšnių šakas, aplipusias juodomis, sultingomis uogomis, sėdėjo gražioji Vasara, ta pati, kurią matėme dar vaiką, paskui - nuotaką. Įsmeigusi akis, ji žiūrėjo į juodus debesius, tartum kalnai slenkančius vis artyn ir artyn. Jie siautė dangų iš trijų pusių, vis didėjo ir didėjo ir pagaliau, lyg apversta jūra, nusileido ant miško, kur, lyg burtininko mostelėjimu, vienu akies mirksniu viskas nutilo. Nurimo vėjelis, paliovė giedoti paukščiai, visas prigimimas tartum išsigandęs ko laukė. Staiga žybtelėjo, ir akinanti šviesa kaip ugnim viską apipylė. Paskui sutemo, trenkė griaustinis, sudrebėjo visas oras. Lietus ėmė pilti čiurkšle. Tamsa ir šviesa, tyla ir griovimas keitėsi be paliovos. Žolę ir javus priplakė visai prie žemės, ir rodėsi, kad jie jau niekada nebeatsistos.
Bet kaip pradėjo, taip pat staiga nustojo smarkiai lyti, ėmė kristi tik stambūs reti lašai. Vėl išlindo saulė, ir ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai. Skardžiai pragydo paukščiai, vandenyje vikriai nardė žuvys, ore sukosi spiečiai uodų.
O ant vis dar tebepūtojančios, audros įsiūbuotos jūros kranto, ant akmens, sėdėjo Vasaros draugas - stambus ir tvirtas kaip ąžuolas vyras. Nuo jo garbanotų plaukų varvėjo vanduo. Atsigavęs, tartum pajaunėjęs po šaltos maudynės, jis sėdėjo ir šildėsi prieš kaitrią saulę. Ir visa gamta rodėsi atjaunėjusi. Viskas augo, viskas tarpo. Buvo vasara - karšta puiki vasara. Nuo vešlių dobilų dvelkė švelnus, saldus kvapas. Bitės dūzgė, sukosi apie seną meldyklą. Gervuogės raitėsi apie sugriuvusį jos aukurą. Prieš saulę blizgėjo dar šlapi nuo neseniai praėjusio lietaus aukuro akmenys. Čia su savo motina darbavosi spiečius bičių, rinko medų ir siuvo korius. Visa tai matė tik puikioji Vasara ir jos draugas. Jiems buvo skirtas tas aukuras su visomis gamtos dovanomis.
Vakaro dangus žėrėjo kaip auksas. Jokių kitų, žmonių statytų, gražiausių rūmų skliautai savo puošnumu nebūtų galėję su juo lygintis. Mėnuo švietė nuo saulės laidos iki užtekėjimo. Žemėje buvo vasara.
Bėgo dienos, savaitės. Laukuose sužibėjo pjovėjų dalgiai ir pjautuvai. Obelių šakos linko nuo geltonų ir raudonų vaisių sunkumo. Skleisdami smarkų kvapą, didelėmis kasomis kabojo apynių spurgai, o po lazdyno krūmu, aplipusiu kekėmis prinokusių geltonų riešutų, ilsėjosi rimtoji Vasara su savo draugu.
- Kaip gražu! - tarė ji.- Iš visur sklinda palaima, visur taip jauku, taip malonu, bet pati nežinau, kodėl aš trokštu kažkokios tylos, ramybės. Nemoku to pasakyti. Štai jau ir vėl aria laukus! Žmonėms vis maža, jie nori vis daugiau ir daugiau.
Ana, ir gužai renkasi į būrius ir iš tolo sekioja paskui arklą. Tai tie patys Egipto paukščiai, kur čia mus oru atnešė. Ar tu atsimeni, kaip mes, dar vaikai būdami, atkeliavome į šiaurę? Tada mes su savim atnešėm gėles, skaisčią saulės šviesą ir žalią apdarą miškams. Nemeiliai elgėsi su jais tada vėjas. Štai dabar jie gelsta ir tamsėja kaip pietų šalies medžiai, tiktai ant jų nėra tų aukso vaisių, kokie auga ten.
- Tu nori matyti aukso vaisius?-paklausė Vasaros draugas. Jis pakėlė rankas, ir medžių lapai pasidarė geltoni ir raudoni. Visi miškai mirgėte mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Erškėtrožių gyvatvorė apsipylė skaisčiai raudonomis uogomis, ant šeivamedžio šakų kabojo sunkios, juosvos uogų kekės; prinokę laukiniai kaštanai byrėjo žemėn iš savo sproginėjančių tamsiai žalių kevalų, o miško tankumyne antrą kartą pražydo žibutės.
Tik metų karalienė kasdien vis labiau blyško ir darėsi vis tylesnė. - Šaltas vėjas dvelkia! - skundėsi ji.- Naktimis vis kyla drėgnas rūkas. Mane traukia į tą šalį, kur praėjo mano mažos dienos. Ji sekė akimis į tolimus kraštus išlekiančius gužus ir tiesė paskui juos rankas. Ji pažvelgė į jų tuščius lizdus: viename lizde ant aukšto stiebelio pražydo rugiagėlė, kitame išaugo geltona svėrė, tartum lizdai būtų buvę tam tik sukrauti, kad jos čia ramiai galėtų augti! Atlėkė žvirbliai ir sulindo į gužų paliktus lizdus.
- Čir čir! Kurgi pasidėjo šeimininkai? Jie tikriausiai nemėgsta vėjo ir todėl pametė mūsų kraštą. Tiek to, laimingos kelionės!
Miško lapai dar labiau pageltę ir pradėjo kristi. Papūtė šalti, žvarbūs vėjai, buvo jau vėlus ruduo. Ant nukritusių geltonų lapų ilsėjosi metų karalienė ir kažko ilgėdamasi žiūrėjo į ramiai mirgančias žvaigždes. Šalia stovėjo jos draugas karalius. Staiga pūstelėjo smarkus vėjas, pakėlė aukštyn debesį sausų lapų, ėmė sukti, ir tame debesyje išnyko karalienė. Tiktai drugelis - paskutinis tais metais - praskrido šaltu rudens oru.
Kasnakt kilo drėgni rūkai, pūtė šaltas kaip ledas vėjas, prasidėjo ilgos, tamsios naktys. Metų karalius jau turėjo širmą galvą, bet jis pats to nežinojo: jis manė, kad jo plaukai apkritę baltomis snaigėmis. Plonutė balta skara užklojo žalius laukus.
Bažnyčiose suskambėjo varpai. - Kalėdų varpai!-tarė metų karalius.- Greitai užgims nauji valdovai, ir aš vyksiu paskui karalienę, kartu su ja rasiu atilsį žibančioj žvaigždelėj.
O į pripustytą eglyną atskrido kalėdų angelas ir palaimino tuos jaunus medelius, kurie buvo nuskirti šventei puošti.
- Visur džiaugsmas ir linksmybė! - sakė senasis karalius.- Per kelias paskutines savaitės jis buvo pavirtęs į baltą kaip obelė senelį.- Mano poilsio valanda jau arti. Veikiai jaunieji perims iš manęs visą valdžią.
- Bet tavo valdžia dar nepasibaigė,- tarė kalėdų angelas.- Tavo poilsio valanda dar neatėjo. Liepk sniegui šiltai užkloti jaunus želmenis. Mokykis nusilenkti kitam viešpačiui, pats dar tebesėdėdamas soste, mokykis nepykti už tai, kad tave dar gyvą užmirš kaip mirusį.
- O kada jis ateis?- paklausė Žiema.
- Kai parlėks gužai! Ir Žiema su žila galva ir su žila barzda, šalta, pasenusi ir sulinkusi, bet vis dar galinga kaip audra ir kieta kaip ledas, sėdėjo viena ant aukšto užpustyto kauburio ir, kaip praeitą žiemą, vis žvalgėsi į pietus. Treškėjo ledas, girgždėjo sniegas, čiuožėjai kaip vėjas dūmė užšalusiais ežerais, o varnai ir varnos gerai jautėsi sutūpusios ant balto sniego. Vėjo visai nebuvo. Žiema kietai sugniaužė kumščius, ir storas ledas apklojo visus vandenis.
Vėl atlėkė iš miesto žvirbliai ir pradėjo klausinėti: - Kas tas senis? Varnas, o gal jo sūnus -tai, tikrai sakant, juk vis tiek - vėl tupėjo ant šakos ir atsiliepė: - Tai Žiema! Tai pernykščių metų sen...
Istorijos skanėstai - tai taip pat istorija, tik ne tokia rimta, lengvai intriguojanti ir kupina smagių detalių, kurias rimtos istorijos knygos nutyli ar tiesiog neskiria joms dėmesio. Žinoti savo kilmės ar viso pasaulio istoriją, pažinti savo kraštą - labai svarbu. Be istorijos esame bejėgiai suvokti dabartį, paaiškinti reiškinius, kurie kartojasi arba procesus, kurie nulemia vienokius ar kitokius įvykius.
Knygoje Istorijos skanėstai pateikiamos netikėtos, pamirštos ar tiesiog niekada anksčiau negirdėtos smulkmenos, šmaikščios detalės, pagyvinančios net ir visai rimtus mūsų šalies istorinius įvykius. Čia sužinosite, kokius saldumynus lakūnai Darius ir Girėnas pasiėmė skrisdami per Atlantą, kur mėgo degintis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kaip Lietuvoje atsirado ir išpopuliarėjo krepšinis - kas išmokė lietuvius jį žaisti.
Skaityti tokią istoriją smagu ir naudinga, Istorijos skanėstai praturtins ne tik žiniomis, kuriomis galėsite nustebinti kitus, bet ir padės kur kas geriau suprasti praeitį. Juk ir tuomet gyvenę, ir dabar gyvenantys žmonės turi daug bendro - panašios jų silpnybės ir pomėgiai, dažnai panašios užsispyrimo ir keistų poelgių priežastys.
Knygą „Istorijos skanėstai“ sudarė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė. Audronė Meškauskaitė yra žurnalistė ir rašytoja, ji yra išleidusi knygą vaikams „Interviu su daiktais“, Aurina Venislovaitė - žurnalistė, rašytoja. „Istorijos skanėstų“ dizainą kūrė ir knygą iliustravo Inga Dagilė. Išskirtinėse iliustracijos smagiai, šmaikščiai ir patraukliai tiek suaugusiems, tiek jaunesniems skaitytojams pavaizduoti aprašomi įvykiai ir asmenybės. I. Dagilė yra dizainerė, dažniausiai iliustruoja knygas vaikams. Yra sukūrusi daugiau nei 200 internetinių svetainių dizainų, piešia iliustracijas, maketuoja knygas, kuria logotipus, atvirutes, plakatus.
„Padovanok knygą neregiui” - skaitymo džiaugsmas visiems! Iniciatyva skirta žmonėms su regos negalia. Dovanodami Brailio raštu knygas, skatiname skaitymo įgūdžių tobulinimą bei suteikiame galimybę mėgautis literatūra.Nori skaityti Brailio raštu? Registruokis.
Šį kartą „Vilniaus galerija“ rekomenduoja kartu su vaikais pasižiūrėti filmus kalbančius apie svarbius istorinius įvykius visame pasaulyje. Tai filmai, po kurių tikrai kils daug klausimų - nepraleiskite progos papasakoti vaikams apie pasaulinius karus, kitų šalių problemas, koncentracijos stovyklas ar gyvenimą nepritekliuje ir nežinioje.
10. Animacijos filmo „Egipto princas“ centre - biblinė istorija apie pranašą Mozę ir jo kelią nuo Egipto princo iki žmogaus, išvedusio izraelitus iš Egipto. Nuotykių, magijos ir stebuklų kupinas filmukas labiausiai išsiskiria stulbinančiais Egipto vaizdais, sukurtais jungiant tradicinę ir kompiuterio pagalba sukurtą animaciją.
9. Šis filmas pasakoja apie tai, kaip dvylikos metų berniukas pabėga iš Bulgarijos komunistų koncentracijos stovyklos ir patraukia į Daniją. Tai - jo dvasinio sustiprėjimo kelionė, kur berniukas pamažu praranda nepasitikėjimą žmonija, baimę karo žiaurumams ir pradeda mylėti, šypsotis, pasitikėti pasauliu ir jį supančiais žmonėmis.
8. Istorija nukelia ir 30-40-ųjų metų Japoniją, netoli Hirošimos, kur buvo numesta atominė bomba. Filmas pasakoja apie čia gyvenančią aštuoniolikmetę merginą, kuri išteka ir nuo šiol, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, turi pasirūpinti savo šeima. Žiūrovai sužinos apie Japonijos istoriją, karo atneštas pasėkmes, šeimos, užuojautos, pareigų svarbą.
7. Šis filmas įkvėptas tikrų įvykių, pasakojančių apie Bilal ibn Rabah - vergą, ilgainiui pakeitusį istoriją ir tapusiu svarbiu islamo istorijos veikėju. Tėvai turėtų žinoti, kad nors šis filmukas ir skirtas vaikams nuo 11 metų, jame nemažai žiaurių scenų, kovų, šiurkštaus elgesio su vergais, todėl jis nerekomenduojamas jautriems žiūrovams.
6. Tai - filmas pastatytas pagal tikrą istoriją ir nukeliantis į vargingą Malavio kaimelį Afrikoje. Čia gyvena drąsus ir mokytis itin mėgstantis berniukas Viljamas. Deja, jo kaimą užklupus sausrai žmonės nebeturi ko valgyti ir gerti, o ir taip skurdus kaimelio gyvenimas tampa sunkiai pakeliamas. Būdamas gabus mokinys, ypač mėgęs fiziką, berniukas nusprendžia išgelbėti gimtąjį kaimą nuo bado. Šis filmas, nors nekalba apie konkrečius istorinius įvykius, puikiai tiks norintiems daugiau sužinoti apie gyvenimą už mums gerai pažįstamų Europos sienų, susipažinti su skurdžiau gyvenančių šalių gyvenimu, jų vaikų kasdienybe.
5. Tai dar vienas filmas apie antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Jis pasakoja apie apie du jaunus brolius žydus, kurie priversti bėgti ir slapstytis nuo nacių persekiojimo okupuotoje Prancūzijoje. Filme išryškėja šeimos, atkaklumo, pasitikėjimo temos, nevengiama ir papasakoti apie nacių vykdytus nusikaltimus prieš niekuo dėtus žmones.
4. „Mulan“ - nesenstanti klasika vaikams, sukurta pagal kinų legendą ir pastatyta žymiosios „Walt Disney“ kompanijos. Pagrindinė filmo veikėja - drąsi ir atkakli mergina Mulan, kuri, norėdama išgelbėti savo tėtį, paslapčia tampa viena žymiausių kinų kovotojų.
3. „Knygų vagilė“ - 2013 m. sukurta ir Oskarui nominuota drama, pastatyta pagal to paties pavadinimo romaną. Filmas Antrojo pasaulinio karo fone pasakoja apie jauną mergaitę, kuri, išmokyta skaityti savo geros širdies patėvio pradeda vagiliauti knygas ir dalintis jomis su savo draugais.
2. Norintiems ne tik praleisti smagų vakarą su šeima, bet ir paskatinti vaikus pokalbiui apie svarbias pasaulio problemas, kitokią kultūrą ir tradicijas, rekomenduojame 2017 metų filmą „Maitintoja“ (ang. „The Breadwinner“). Animacinė juosta pasakoja apie vienuolikmetę mergaitę vardu Parvana, gyvenančią Kabule, Afganistane. Jos tėčiui patekus į nelaisvę mergaitei tenka nusikirpti plaukus ir apsimesti berniuku, mat Talibano mergaitėms išeiti iš namų be vyriškos palydos - draudžiama.
1. Legendinio anime kūrėjo Hyakio Myadzaki filmas pasakoja apie Jiro Horikoshi, žmogaus, kūrusio karinius Japonijos lėktuvus antrojo pasaulinio karo metais, gyvenimą. Dėl istorinių aplinkybių filme vaizduojamos realios katastrofos ir nelengvos to laikotarpio Japonijos aktualijos.
Mūsų knygyne rasite edukacinę literatūrą, su kuria mokytis smagiausia! Išsamios enciklopedijos ir žinynų kolekcijos, kuriose slypi kruopščiai atrinkti faktai ir įdomybės, įkvepiantys mažuosius ir skatinantys jų smalsumą. Enciklopedijose gausu įdomių faktų, ryškių iliustracijų ir lengvai suprantamų pamokėlių įvairiomis temomis - mokslas apie gamtą ir planetas, istorija, geografija ir įvairių profesijų pasaulis jūsų vaiko kiekvienos dienos skaitiniams.
