Gyvūnų globos namai yra svarbi grandis visuomenėje, teikianti pagalbą likimo nuskriaustiems gyvūnams. Tai vietos, kur gyvūnai randa prieglobstį, priežiūrą ir viltį sulaukti naujų namų. Tačiau už šių durų slypi ne tik meilė ir rūpestis, bet ir sudėtingos realijos, kurias svarbu suprasti tiek gyvūnų mylėtojams, tiek visuomenei.
„Mindraja“: 14 metų gyvūnų gelbėjimo misija
Jau keturiolika metų, nuo 2009-ųjų, UAB „Mindraja“ skiria savo veiklą likimo ir žmonių nuskriaustų naminių keturkojų gelbėjimui. Per šį laikotarpį globos namuose glaudėsi tūkstančiai šunų ir kačių, kurie prieš čia patekdami bastėsi miestų gatvėmis ar klajojo laukais. Vien per praėjusius metus į Uosinės kaime esančius gyvūnų globos namus buvo parvežtas 551 gatvėse rastas gyvūnas. „Mindraja“ šiuo metu aptarnauja 11 savivaldybių, iš kurių ne tik gatvėse pagautus, bet ir iš namų paimtus gyvūnus.
Prabuvę 14 dienų karantine, paskiepyti ir „čipuoti“, gyvūnai tampa tinkami keliauti į naujus namus. Tačiau ne visada procesas būna sklandus. „Galėjo būti ir daugiau laimingųjų, bet kai ieškančiam gyvūno išaiškiname šeimininko atsakomybę už jį, žmogus ima ir apsigalvoja“, - pastebi „Mindrajos“ atstovai. Voljeruose gyvena ne tik naujakuriai, bet ir senbuviai, kurių, deja, niekas neišsirenka. Tarp jų - kilmingi šunys, kurių buvę šeimininkai nesugebėjo susitvarkyti, ilgametės augintinės, grįžusios į globos namus, kai namuose nebeliko kam jų prižiūrėti, bei įvairių veislių mišrūnai.
Dauguma čia patekusių šunų yra paimti dėl žiauraus elgesio ar nepriežiūros. Toks „taškas“, pasak D. Barzduko, buvo Pilviškiuose, iš kur parvežta vienuolika nešertų, sulysusių šuniukų. „Mindrajos“ darbuotojai kviečiami paimti ne tik gyvus gyvūnus, bet ir jų gaišenas. Nenorėdami mokėti už utilizaciją ar neturėdami nuosavos žemės, žmonės dažnai netinkamai laimano savo nugaišusius augintinius. Neseniai Marijampolės Plytinės gatvėje lietus išplovė didelio šuns kūną, tiesiog numestą griovyje ir bandytą neva užkasti. „Mindrajoje“ yra įrengti specialūs šaldytuvai, į kuriuos talpinamos surinktos gyvūnų gaišenos, vėliau jas paima Rietavo utilizacijos centras.
„Mindrajos“ direktorius vadovaujasi taisykle, kad gyvūnas nepatikimas jaunesniems nei 18 metų žmonėms ir privaloma turėti galiojantį pasą, kad būtų galima registruoti. Jis stebisi kitų globėjų reikalavimais, kurie kartais sudaro kliūtis žmonėms įsigyti augintinį. „Globėjams, atrodo, patinka skųstis, jog trūksta lėšų globotinių išlaikymui ir kaltinti visus, kad neatsižvelgia į gyvūnų gerovę“, - kitų „nuostatomis“ stebisi D. Barzdukas.
„Aš išvis tokiam neduočiau jokio gyvūno, nes jeigu netinkamai elgėsi su vienu, taip elgsis ir su kitais“, - sako „Mindrajos“ direktorius. Jis nepritaria gyvūno „sužmoginimui“ ir pabrėžia, kad nereikia valgyti iš to paties dubens su šuniuku ar kate, o paskui skųstis, kad įkando ar apdraskė.
„Dabar, kai gyvūnams privalomos mikroschemos („čipai“), net ir labai nenorėdamas žmogus prisipažįsta, kad jo šuo buvo neprižiūrėtas, atitrūkęs ar specialiai paleistas. Atsakingas šeimininkas savo pabėgusio šuns ieškos nedelsdamas, praneš mums. Bet kai žmogus pasigenda savo šuns po trijų mėnesių, jis privalo už tai atsakyti“, - teigia direktorius.
Jis pasakoja atvejį, kai vyras, norėjęs priglausti šunį, visiškai nereagavo į vieno globotinio džiaugsmą ir dėmesį, o galiausiai išsirinko kitą šunį. Pildant dokumentus paaiškėjo, kad vyras buvo tikrasis šuns šeimininkas, kurį pats buvo išvijęs.
Kačių namai: tvarka ir prisijaukinimas
Didelėje teritorijoje „Mindrajoje“ yra ne tik šunų voljerai, bet ir kačių namai. Kai lankėmės, jų čia buvo 15. Kaip tikroje šeimininko svetainėje, ant sofos ir fotelių įsitaisiusios penkios katės. Buvusios „valkatos“ dabar mokosi tvarkos, pratinamos tarpusavyje nekonkuruoti, kiekviena turi savo dėžutę, atskirus maisto dubenėlius. Kates prisijaukinusi „Mindrajos“ darbuotoja Irina su jomis bendrauja, moko naudotis „tualetu“ - į ką labiausiai atkreipia dėmesį būsimi šeimininkai.
Kitame kambarėlyje - trys katės su naujagimiais. Dvi čia atvežtos jau besilaukiančios, o viena - su keturiais mažyliais. Kitame namelyje-vagone ir prie jo įrengtame voljere saulutėje šildosi dar keletas kačių.
Savanorių ir asociacijų veikla: svarbus indėlis
N. Pranskūnaitės teigimu, idėja įkurti „Antrojo šanso“ organizaciją brendo seniai. Prieš dvejus metus gyvūnų mylėtojai susibūrė viešai įvardindami norą įkurti asociaciją. „Dar prieš karantiną asociacijos steigėjai susibėgo ir pasirašė dokumentus, tačiau įregistravimas užtruko dėl padėties šalyje“, - pasakojo N. Pranskūnaitė.
Asociacijos ir virtualios grupės savanorių veikla nėra tas pats. Būti savanoriu - tai padaryti viską, ką ir kiek gali gyvūno labui konkrečioje situacijoje, pirmiausia - savo aplinkoje. N. Pranskūnaitė atskleidžia, kad organizacijos nariai kasdien sulaukia daugybės skambučių ir klausimų: apie benames kates, pastebėtus ar sugautus kačiukus, lakstančius šunis, partrenktus, nemaitinamus, skriaudžiamus gyvūnus… Gavę pranešimą, organizacijos nariai kiekvieną kartą ieško individualaus sprendimo, o tai - procesas. Nereikia pamiršti, kad dauguma savanorių turi darbus, todėl ne visuomet gali reaguoti staigiai.
Šiuo metu savanoriai rūpinasi per 30 kačių, iš kurių daugiausia - mažų kačiukų. Šie žmonės pasiryžę gyvūną laikinai priimti į namus, aprūpinti jį maistu, kraiku, guoliu, vaistais. Nijolė galėtų suskaičiuoti per šimtą geradarių, bent kartą priėmusių kates į savo namus, kol šios pasveiks ar joms bus surasti namai. Apie pusšimtį žmonių maitina priklydusias ar laukines kates mieste ir kaimo vietovėje. Visos šeriamos laukinės katės yra sterilizuojamos. Sterilizacija - svarbiausias būdas, norint sustabdyti nelaimingų gyvūnų populiacijos plitimą.
„Tada mes skoliname gaudyklę, instruktuojame, tariamės, kur gyvūnas gyvens po sterilizacijos. Sugauta suaugusi katė vežama veterinarui apžiūrėti. Jei ji sveika ir neturi „čipo“, yra sterilizuojama ir dvi paras prižiūrima. Sprendžiamas tolesnis gyvūno likimas. Jei meili, buvusi naminė - ieškoma namų; jei laukinė - ieškomas kuratorius, kuris ją maitins. Tuomet katė paleidžiama buvusioje teritorijoje - laukinės katės neuždarysi prieglaudoje ar savanorio bute“, - pasakojo N. Pranskūnaitė.
Paleidžiamoms katėms ir katinams pakerpamas ausies galiukas - tai tarptautinis ženklas, liudijantis, kad gyvūnas neturės palikuonių, yra saugomas valstybės ir jo gaudyti nebereikia.
Nijolė paminėjo, kad prieš kelias savaites moteris pasiskolino gaudyklę norėdama sterilizuoti į jos kiemą ateinančią paėsti katę.
Žmonių tipai ir jų požiūris į gyvūnus
Organizacijos narė Nijolė atskleidė susidurianti su trijų tipų žmonėmis. „Teikdamas pagalbą gyvūnams, matai ir žmonių elgesį, įžvelgi visuomenės procesus. Negaliu priprasti prie žiaurumo, savanaudiškumo“, - teigia ji. Šių savybių turintys žmonės linkę viską matuoti pagal naudos ir racionalumo prizmę. Tokiems gyvybė nėra vertybė, o gyvūnas reikalingas kaip daiktas, kuris naudojamas, kol naujas ir gražus, kuris nusibodęs lengva ranka išmetamas ar keičiamas kitu. Tokie atsikrato augintiniais pasikeitus gyvenimo sąlygoms, nesirūpina gyvūnų sterilizacija, nepageidaujamus palikuonis užkasa ar tiesiog išmeta kaip šiukšles, pasmerkdami bado ir šalčio mirčiai. Tokie ne tik nepadaro nieko, kad palengvintų benamio būtį, bet drasko ir ardo, kas padaryta kitų, pvz., priebėgas nuo šalčio katėms, piktinasi viskuo, kas gyva, pradedant medžių lapais, baigiant kieme vaikštančiu šuneliu ar katinėliu.
Ji paminėjo ir antrąją, ir trečiąją žmonių kategoriją - tikrus žmones. „Tai tie, kurie negali praeiti pro neteisybę ar blogį, kurie savo aplinkoje padaro viską, kas nuo jų priklauso, kurių dėka pasaulis tampa gražesnis ir teisingesnis. Tokių, atrodo, daugiausia. Tai jie dažniausiai skambina ir klausia, kaip padėti, patys dirba ar teikia paramą. Šie žmonės ir organizacija „Gyvūnų globa Rokiškyje“ ir Utenos gyvūnų globos namai yra svarbiausi mūsų bendradarbiai, partneriai, gydytojai, maitintojai ir konsultantai. Jie priglaudžia visus Rokiškio rajone rastus šunis, sergančius gyvūnus ir kates, kurių nesugebame padovanoti. Vykdydami sklaidą ir glaudžiai bendradarbiaudami, padėjome daugiau nei 2000 gyvūnų. Praėjusį sezoną padovanojome per 300 kačiukų. Šiuo metu taip pat tvarkomės su kačiukų bumo pasekmėmis“, - pasakojo N. Pranskūnaitė.
„Pastaruoju metu sulaukiu daug žmonių klausimų, kur yra prieglauda, kur atvežti benamius gyvūnus ar netgi savo nusibodusius augintinius. Šiems žmonėms aiškinu, kad asociacija nėra prieglauda. Tai - ne pelno siekianti organizacija, ginanti gyvūnų teises ir gerovę. Teikiant pagalbą gerų norų nepakanka.
Alytaus „Nuaro“ situacija: skandalai ir patikrinimai
Alytaus „Nuare“ savanoriaujanti moteris gavo pasiūlymą jame įsidarbinti, susipažino su būsimais bendradarbiais, kolegomis Renatu ir Rimante. „Voljeruose patinai gyveno kartu su kalytėmis net ir rujos metu. Pamačiusi tai, kalytes atskyriau nuo patinų. Viena iš jų buvo susilaukusi šuniukų nuo kartu gyvenusio šuns. Taip pat visas maitinančias kalytes su jų mažyliais perkėliau į atskirą patalpą, kad jiems būtų ramiau ir patirtų kuo mažiau streso. Viename iš voljerų gyveno kalytė su 5 savo šuniukais. Šuneliai buvo išsipūtusiais pilvais, ant grindų šliaužiodavo ilgos kirmėlės“, - nemalonų vaizdą prisimena moteris.
Toli gražu, tai dar ne viskas, kas sukrėtė įsidarbinusią Neringą. Dar vieną šoką ji patyrė tuomet, kai prieglaudoje esančios veterinarijos gydytojos Rūtos paprašė vaistų nuo kirminų. „Pasakė, kur jie sudėti. Vaistų nuo kirminų galiojimas buvo pasibaigęs 2011 m. Gydytoja atsakė - tyliai išmesk. Spintelėje visų buvusių vaistų galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Alytaus „Nuare“ gyvūnai nebuvo gydomi, nors kai kuriems reikėjo veterinarinės apžiūros bei paskirto gydymo“, - piktinasi Neringa.
„Įsiminė dar viena istorija. Darbuotojas Renatas buvo iškviestas vieną naktį į Vilnių sugauti besiblaškantį jauną šerną. Kažkodėl nuspręsta jį laikyti Alytuje, kur nėra patalpų laukiniams gyvūnams. Atvežus žvėrį, šunys buvo iškraustyti iš 5 voljerų, esančių aplink šernui paruoštą voljerą. Šunys buvo sukišti į kitus voljerus, neskirstant pagal lytį. Renatas vienas įtempė narvą su šernu, paskui, įgrūdęs šerną į nedidelį narvą, vienas ir ištempė. Darbuotojas Renatas labai daug darbų darė vienas. Šioje įstaigoje apie darbuotojo saugumą negalvojama, nors darbas pavojingas“, - pastebi moteris.
Balandžio mėnesį prieglaudoje vyko patikrinimas, kurį atliko Alytaus miesto savivaldybės darbuotojai. Neringa pasakoja, kad prieš jų vizitą į prieglaudą atvažiavo direktorė, nors Alytuje lankosi retai. Tikrintojai rado sutvarkytas patalpas - Neringa įsitikinusi, kad direktorei apie patikrinimus buvo pranešama iš anksto.
Egzekucijos arba humaniškas sprendimas?
Kaip pasakojo Neringa, šunų migdymas prasidėjo gegužės 29 d. Gegužės 30 d., pasak jos, buvo užsakytas transportas iš UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, kur atliekamas negyvų gyvūnų utilizavimas. Už utilizavimo paslaugas sumoka savivaldybė pagal sudarytą sutartį.
„Savanorė Rimantė nusprendė, kad dvejuose šaldytuvuose esančių negyvų gyvūnų nepakaks ir reikia migdyti kitus šunis. Bandžiau su ja kalbėtis, nes buvo absurdiška, kad ji žinotų tikslų svorį lavonų, kurie buvo šaldytuvuose, bet ji tvirtino, kad nepakaks ir reikia migdyti. Aš paskambinau Renatui ir jis pats patvirtino, kad svorio tikrai užteks. Neaišku, kas Rimantei davė tokius nurodymus“, - teigia Neringa.
Pirmas, anot moters, buvo užmigdytas šeimininkų atiduotas agresyvus šuo, paskui buvo migdomas sveikas 13 metų vokiečių aviganis. „Pasirodo, Rimantė surengė vokiečių aviganiui tikrą egzekuciją. Aš to nežinojau. Jai padėjo vyras, vardu Petras. Jis fiksuojančia lazda pakėlė aviganį, kad nesiektų kojomis grindų. Tada Rimantė badė švirkštu bet kur į šuns kūną. Bet kitą dieną atėjusi į darbą iš Petro, priimto dirbti ekipaže, sužinojau, kad buvo migdomi dar trys šunys. Nubėgusi patikrinti šunų, pamačiau, kad jie visi gyvi. Labai apsidžiaugiau ir pasakiau tai Petrui. Jis papasakojo, kad vaistai buvo duriami į pilvą ir tikriausiai todėl nesuveikė. Aš pasakiau, kad jeigu jie neužmigdyti, tai reiškia, kad ir nereikia. Naiviai tikėjau, kad tuo viskas ir pasibaigs. Deja“, - patirtimi dalinasi buvusi „Nuaro“ darbuotoja.
Gegužės 30 dieną, anot jos, buvo vėl daroma tas pats. Neringa prisimena, kaip kolegė mėtė negyvų šunų kūnus ir keikdamasi skundėsi: „K***a, kokie sunkūs“. Tą pačią dieną Neringa parašė pareiškimą išeiti iš darbo, nes darbo sąlygos pasidarė nebepakenčiamos. Vakare ji esą susisiekė su direktore ir papasakojo, kas nutikę, o ši paprašė kitą dieną ateiti į darbą. Po ilgų dvejonių, moteris atvyko į darbą. Čia ji rado atvykusią veterinarijos gydytoją Rūtą, moters žodžiais, „ne gydyti, bet žudyti“.
„Nuėjau į patalpas, kur laikomi šunys, kad juos išvesčiau pasivaikščioti. Pamačiau, kad trūko daug šunų. Jie nebuvo agresyvūs, jie nebuvo sergantys, kad reikėtų migdyti! Ir tada supratau, kas vyko iš tikrųjų. Ištikta šoko pasiėmiau savo daiktus ir, nė žodžio netarusi, išbėgau į lauką. Veterinarė dar paklausė, kur einu. Į mano klausimą „Kodėl užmigdėte šunis?“ buvo atsakyta: „Tavo reikalas yra valyti š***s ir tylėti. Be to, kažkas turi padaryti šį darbą tada, kai reikia“. Ji dar norėjo mane sustabdyti“, - teigia Neringa.
Moteris perspėjo, kad prie jos niekas nesiartintų. Patirtą šoką jai buvo sunku suvaldyti. Moteris prisipažįsta, kad net ir praėjus mėnesiui jai sunku su tuo kovoti ir atstatyti gerą savijautą - patirtis „Nuare“ ją sukrėtė ilgam. Neringa pateikė Alytaus VMVT prašymą, kad Alytaus „Nuaras“ būtų nuodugniai patikrintas.
„Nuaro“ vadovės atsakymai ir patikrinimų rezultatai
Reaguodama į buvusios darbuotojos išsakytus nemalonius įspūdžius darbovietėje Alytuje, „Nuaro“ vadovė Jurgita Gustaitienė pabrėžia, kad beglobius gyvūnus „gamina“ ne „Nuaras“. Vadovė nori atkreipti dėmesį, kad Alytaus regiono gyvūnų globos namai neseniai įsikūrė naujose patalpose, esančiose Strielčių g. 1, Norgeliškėse, Alytaus rajone. „Tai mūsų įmonės didžiausia investicija Dzūkijos regione siekiant gerinti beglobių gyvūnų gerbūvį. Šiuo metu visuose „Nuaro“ padaliniuose glaudžiasi beveik 600 gyvūnų. Šis milžiniškas skaičius - tai mūsų visuomenės abejingumo, išprusimo stokos ir neatsakingumo atspindys. Gyvūnų globos namų veikla yra griežtai reglamentuojama LR VMVT nustatytais teisės aktais, todėl labai skaudu nuolat girdėti įvairius kaltinimus dėl nepagrįstų dalykų“, - teigia J. Gustaitienė.
Anot jos, 2017 m. į Alytaus regiono gyvūnų globos namus buvo patekę 376 gyvūnai, iš jų 248 padovanoti, 28 grąžinti savininkams. 41 gyvūnui (10,9 proc.) atlikta beskausmė eutanazija. „Gyvūnų globos namuose beskausmė eutanazija yra atliekama tik tiems gyvūnams, kurie yra nepagydomai sužaloti ar sergantys, labai seni ar jiems nustatoma nevaldoma agresija. Šią procedūrą atlieka tik kvalifikuotas veterinarijos gydytojas. Jūsų minima mergina, buvusi darbuotoja, buvo atsakinga už gyvūnų globos namuose patekusių gyvūnų gerovę, t.y. jų priežiūrą, šėrimą, grupavimą, socializaciją. Gaila, bet tiesioginių jos pastangų gyvūnus padaryti laimingesniais neišvydome, o ir asmeninių „silpnybių” buvusi darbuotoja turėjo nemažai“, - aiškina J. Gustaitienė.
Darbuotoja Rimantė, kuri Neringai pasirodė žiauri ir netinkama darbui su gyvūnais, J. Gustaitienės teigimu yra viena pirmųjų ir aktyviausių prieglaudos savanorių, kuri yra neabejinga gyvūnams ir visada pasiruošusi jiems pagelbėti. „Kalbos apie nederamą asmens elgesį gyvūnų atžvilgiu yra absurdiškos. Mūsų norai ir siekiai - kad beglobių gyvūnų skaičius globos namuose būtų kuo mažesnis, surandant jiems naujus namus. Tačiau, kad ir kiek naujų voljerų pastatytume, jie akimirksniu užsipildo naujais, likimo nuskriaustais keturkojais. Tačiau ne „Nuaras“ „gamina“ beglobius gyvūnus, nors esame nuolat kaltinami, kad jų tiek daug turime“, - teigia prieglaudos vadovė.
„Labai liūdna, kad paskutiniu metu būtent gyvūnams negalime skirti viso dėmesio, nes esame nuolat tikrinami įvairių institucijų, teikiame informaciją žiniasklaidai ir tenka teisintis dėl nepagrįsto šmeižto kampanijos“, - prideda ji.
Paklausta, kodėl prieglaudoje beglobių gyvūnų populiacija reguliuojama atliekant eutanaziją, o ne kastruojant ir sterilizuojant beglobius, J. Gustaitienė kaltina tam nepalankią politiką. „Esu pirmoji Lietuvoje pradėjusi aiškinti kastracijos naudą ir praktiškai įrodžiusi - kartu su vokiečiais čia atlikau pirmąją beglobių kastraciją. Tik tada tam dar buvo per anksti! Nei visuomenė, nei veterinarijos tarnyba to nepriėmė. Gavau net įspėjimą, kad jei paleisiu kastruotą katę atgal - gausiu baudą. Tai buvo gal prieš 17-20 metų. Ne aš ir ne „Nuaras“ kaltas, kad politikai savo miestų biudžetuose vis neranda pinigų kastracijai. Tačiau džiugu, kad Kaune, Vilniuje ir net Jonavoje tam pinigų atrandama. Alytuje, panašu, jog irgi bus skirta pinigų šiam humaniškam beglobių gyvūnų populiacijos reguliavimo būdui finansuoti“, - situaciją komentuoja ji.
Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Romas Černius praneša, kad įvertinus prieglaudos patalpas ir turimus įrengimus, Alytaus „Nuarui“ 2018 m. gegužės 15 d. išduotas laikinas leidimas veiklai. „Šunims laikyti yra įrengti boksai, katės laikomos narveliuose. Nuolatinis leidimas bus išduotas tuomet, kai įmonė pilnai aptvers teritoriją arba įrengs aptvertą šunų pasivaikščiojimo aikštelę. Šiuo metu šunys vedžiojami su pavadėliais“, - situaciją komentuoja jis.
Paskutinis patikrinimas globos namuose atliktas 2018 birželio 4 d. pagal pranešimą dėl galimai be pagrindo nugaišinamų gyvūnų. „Reikia pastebėti, kad gyvūną įvertina ir sprendimą dėl nugaišinimo priima veterinarijos gydytojas, vykdantis veterinarinę priežiūrą gyvūnų globos namuose. Patikrinimo metu skunde minimų faktų patvirtinti nepavyko. Inspektoriams buvo pateikti veterinarijos gydytojo įrašai dėl 6 gyvūnųnugaišinimo. Sprendimai priimti dėl gyvūnų agresijos, dėl ligų ir gavus savininkų prašymus“, - aiškina R. Černius.
Vis dėlto, jis pripažįsta, kad patikrinimo metu buvo nustatyta keletas įstaigos veiklos trūkumų: pastebėta, kad prastai valomi gyvūnų boksai, trūksta higienos, gyvūnų maistas netvarkingai sumestas viename kambaryje su kitais daiktais. Prieglaudos darbuotojai sako, kad nespėja susitvarkyti.
„Radome į duobę įmestą vieno šuns kūną, suvyniotą tokiame celofaniniame maiše. Kaip jie teigia, teritorija atvira, todėl kažkas kitas galėjo atvežti ir įmesti. Paskutiniu metu Alytaus padalinys Rietavui pridavė 120 kilogramų gyvūnų kūnų. Mūsų galva, tai yra labai daug, tačiau prieglaudos darbuotojai sako, kad surenka kūnus ir nuo gatvių, kur suvažinėti būna“, - tyrimo išvadas komentuoja R. Černius.
Anot jo, prieglaudai taip pat trūksta pilnai įrengto veterinarijos gydytojų kabineto - dabartiniame trūksta plytelių, šaldytuvo. Dabartinėmis sąlygomis medikamentai negali būti laikomi reikiamame temperatūriniame režime. Dar viena problema - gyvūnai yra nesuženklinti. „Gyvūnas turi būti paženklintas mikroschema, o jei ne, turi būti ant antkaklių prikabinti numeriukai. Turi būti gyvūnų atsekamumas - svarbu žinoti, iš kur ir kaip jis papuolė į prieglaudą, jeigu reikia, suteikti veterinarinę pagalbą. Tam, kad viskas būtų atliekama tvarkingai, būtina tvarkinga gyvūnų registracija žurnale“, - aiškina R. Černius.
Anot jo, dėl šių priežasčių yra sudarytas specialus trūkumų šalinimo planas, o visi darbai yra vertinami VMVT inspektorių.
Alternatyvos eutanazijai: kastracija ir sterilizacija
Tuo metu Alytaus beglobių gyvūnų priežiūros užtikrinimo grupės narė Loreta Bernotaitė pastebi, kad Lietuvoje aktyvėja beglobių, skriaudžiamų gyvūnų mylėtojų veikla - šiuo metu aktyviai siekiama, kad beglobių gyvūnų populiacija būtų mažinama juos kastruojant ir sterilizuojant, o ne atliekant eutanaziją. „Ruošiamos peticijos dėl karantinavimo tarnybų, su kuriomis savivaldybės sudaro sutartis pagal žemiausią kainą, neatsižvelgiant, kad gyvūnai - tai gyvybė, turinti daugybę pojūčių. Seimas patvirtinęs įstatymą, kad beglobių gyvūnų populiacijos mažinimas turi būti vykdomas kastruojant, sterilizuojant, o ne naudojant eutanaziją. Tai daugelio metų išsivysčiusiose šalyse taikoma ir pasitvirtinusi praktika“, - aiškina L. Bernotaitė.
Vis dėlto, Alytaus beglobių gyvūnų priežiūros užtikrinimo grupės narė apgailestauja, kad Lietuvoje tokių pokyčių poreikis dar nėra suprantamas. „Valdžios tylėjimas gyvūnų gerovės klausimais ir problemų nematymas įjungia žalią šviesą žmonių nesirūpinimui, žiaurumui. Juk baudžiama nebus. Vaikai tam ypač paveikūs. Absoliučiai nei viena tarnyba, kuriai tiesiogiai priklauso rūpintis gyvūnų gerove, neatlieka šios funkcijos. Vykdomi patikrinimai, bet niekada nerandama nieko blogo. Mąstančiam žmogui tai sukelia begalę klausimų“, - teigia L. Bernotaitė.
Pašnekovę stebina ir tai, kad paskutinis Alytaus gyvūnų nuotraukų viešinimas buvo 2017 metų sausį. Besidomintiems gyvūnais, buvo kartojama: „Ką tik atdavėme geriems žmonėms“. „Pati pasiėmiau iš ten viena akimi aklą kalytę. Buvo atiduota be dovanojimo akto, be skiepų paso, be čipo. Vilniuje buvo skubiai pašalinta akytė. Kita moteris teisėsi su „Nuaru“, kad po vienos dienos, neišlaukus privalomojo 14 dienų laikotarpio, jos augintinis buvo padovanotas kitiems šeimininkams. Labai daug liudininkų ir Klaipėdoje, tik žmonės neturi kam to papasakoti“, - sako L. Bernotaitė.
Padėkime augti (2015 04 04) Ką reikia žinoti prieš perkant vaikui šuniuką?
Nauji gyvūnų globos namai ir iniciatyvos
Kupiškio rajonas pagaliau turi gyvūnų globos namus. Jų įkūrėja, supratusi, kad atėjo metas įgyvendinti savo svajonę, įkūrė gyvūnų globos namus kaime. Šiandien čia prieglobstį rado devyni šunys ir penkios katės, gyvena keli vėžliai. Visų jų istorijos - skirtingos.
Vasario 11-ąją dieną socialinė pedagogė Vaida Navickienė, mokytoja Lina Valantinienė ir mokinių grupė vyko į Kelmės gyvūnų mylėtojų asociaciją. Prieš kelias savaites paskelbta gerumo iniciatyva beglobiams gyvūnams sulaukė šilto ir nuoširdaus palaikymo iš mokyklos bendruomenės. Gimnazijos bendruomenė paaukojo beveik 80 eurų, nuvežė minkštų guolių, žaislų bei gyvūnų maisto. Mokiniai, pliaupiant lietui, vedžiojo šunis bei su jais žaidė. Viliamasi, kad gyvūnėliai ras mylinčius šeimininkus.
„Ši išvyka buvo puiki proga ne tik padėti, bet ir patirti neišdildomų emocijų. Su gyvūnais praleistas laikas paliko gilų įspūdį. Kiekvienas gyvūnas turėjo savo istoriją - dažnai skaudžią, tačiau ir pilną vilties. Vaikai jautė didžiulį džiaugsmą, galėdami ne tik pasidalinti šiltu dėmesiu su gyvūnais, bet ir pradžiuginti juos lauktuvėmis. Mes pamatėme, koks svarbus yra kasdienis rūpestis - tiek fiziškai, tiek emociniu požiūriu. Savanorės, kurios dirba su gyvūnais, dalijosi, kad šuniukai ir kačiukai labai priklauso nuo žmonių pagalbos: juos reikia kasdien maitinti, suteikti veterinarinę pagalbą, nes čia gyvena ne tik sveiki, bet ir sergantys gyvūnėliai. Gyvūnams ne tik reikia maisto ir priežiūros, bet ir paprasčiausių dalykų - šilto žodžio, paglostymo, bendravimo, kad jie jaustųsi mylimi. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie šios gražios gerumo akcijos! Nepamirškite, kad beglobiams gyvūnams labai reikia mūsų pagalbos. Jie trokšta šiltų ir jaukių namų, o svarbiausia - meilės. Jie taip pat turi širdį ir nori būti mylimi. Jei svarstote apie augintinio įsigijimą, apsilankykite gyvūnų globos įstaigose - ten laukia begalė ilgesingų, ištikimų akių“, - teigia iniciatoriai.
Spalio 6 d. gimnazistai ir parlamento nariai aplankė Utenos rajono gyvūnų prieglaudą ir atliko labai nuoširdų bei reikalingą darbą. „Atsižvelgdami į situaciją Lietuvoje, nusprendėme, kad privalome padėti likimo nuskriaustiems keturkojams ir juos nudžiuginti savo apsilankymu. Atvykę į prieglaudą gyvūnėlių akyse pamatėme norą draugauti ir begalinį džiaugsmą, kuris privertė mūsų širdis suvirpėti. Iš pradžių apsilankėme pas kačiukus: pažaidėme su jais, paglostėme ir apipylėme meile. Šie maži padarėliai blaškomi likimo buvo labai išsigandę, tačiau pajutę, kad niekas jų neskriaus leidosi glostomi. Kadangi prieglauda globoja ne tik kates, nepamiršome ir šuniukų. Prieglaudos direktorė davė mums juos pavedžioti. Kiekvienam šuneliui pasivaikščiojimas reiškia labai daug, tad visi noriai ėjo šalia, leidosi būti vedžiojami ir nesvarbu jis didelis ar mažas, kiekvieno akys spindėjo laime. Kartais šiems gyvūnėliams reikia tiek nedaug, kad jų liūdną kasdienybę nuspalvintume kitomis spalvomis. Ačiū kiekvienam gimnazistui ir mokytojui prisidėjusiam auka prie gyvūnėlių gyvenimo sąlygų gerinimo. Atskirą padėką norėtume skirti Jono Biliūno gimnazijos bendrabučiui už patalus, kuriuose minkštai ir šiltai galės įsitaisyti visi globojami gražuoliai“, - pasakojo iniciatyvos dalyviai.
