Per adventą Bažnyčia kviečia mus intensyviai ir giliai gyventi pasirengimu Išganytojo Gimimui. Visi širdyje trokštame, kad ateinanti Kalėdų šventė karštligiškoje mūsų dienų veikloje suteiktų giedro ir stipraus džiaugsmo, leidžiančio ranka palytėti Viešpaties gerumą ir pripildyti mus naujų jėgų. Kad galėtume geriau suvokti Viešpaties gimimo reikšmę, glaustai apžvelkime šios iškilmės istorinę kilmę.
Iš tiesų liturginiai Bažnyčios metai iš pradžių plėtojosi prasidėdami ne nuo Kristaus Gimimo, bet nuo tikėjimo Prisikėlimu: Kristaus prisikėlimas yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, Evangelijos pagrindas, pagimdęs Bažnyčią. Todėl būti krikščionimis reiškia gyventi velykiškai, susiejant save su dinamika, kylančia iš Krikšto, kuriuo esame numarinami nuodėmei, kad gyventume su Dievu.
Istorinės Kristaus Gimimo Šventės Kilmės
Nors tiksli Jėzaus Kristaus gimimo data niekur nėra minima keturiose evangelijose, apie tokią krikščioniško festivalio datą nėra kalbama iki IV amžiaus. Tuo metu gruodžio 336-oji buvo nustatyta kaip Kristaus gimimas. Gruodžio 25 d. buvo pasirinkta siekiant neutralizuoti ir įsisavinti įvairias pagoniškas žiemos saulėgrįžos šventes gruodžio 25 d. ir Romos šventę Mitros, Šviesos Dievo, šventę gruodžio 21 d. Nėra jokių autentiškų raštų ar istorinių šaltinių, kuriuose būtų nurodyta tikroji Kristaus gimimo data, o gruodžio 25 d. yra tik politiškai tikslingas ankstyvųjų Romos bažnyčios vadovų sumanymas.
Tai, kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmasis aiškiai tvirtino Ipolitas Romietis savo Danielio knygos komentaruose, parašytuose apie 204-uosius. Negana to, vienas egzegetas atkreipia dėmesį, kad šią dieną būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. įsteigta Jeruzalės šventyklos dedikacijos šventė.
Krikščionijoje Kalėdų šventė apibrėžtą pavidalą įgijo ketvirtajame amžiuje, pamainydama romėniškosios sol invictus, nenugalimos saulės, šventę. Taip buvo parodyta, kad Kristaus gimimas yra tikrosios šviesos pergalė prieš blogio ir nuodėmės tamsą.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio Indėlis į Kalėdų Tradiciją
Nepakartojama ir intensyvi dvasinė aplinka, gaubianti Kalėdas, išsirutuliojo viduramžiais šv. Pranciškaus Asyžiečio, stipriai mylėjusio žmogų Jėzų, Dievą su mumis, dėka. Jo pirmasis biografas Tomas Celanietis Vita seconda pasakoja, kad šv. Pranciškus „labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindo krūtį kaip visi žmonių vaikai“.
Iš tokio ypatingo pamaldumo Įsikūnijimo slėpiniui kilo Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Taip švęsti Pranciškų tikriausiai įkvėpė jo piligriminė kelionė į Šventąją Žemę ir prakartėlės Romos Didžiojoje Švenčiausiosios Marijos bažnyčioje. Pirmojoje biografijoje Tomas Celanietis pasakoja apie Betliejaus naktį Greče gyvai ir jaudinamai, esmingai prisidėdamas prie šio gražiausio Kalėdų papročio - prakartėlės - paplitimo.
Grečo naktis sugrąžino krikščionijai Kalėdų šventės intensyvumą bei grožį, mokė Dievo tautą suvokti jos autentiškiausią žinią bei nepaprastą šilumą, mylėti ir šlovinti Kristaus žmogiškumą. Toks ypatingas artinimasis prie Kalėdų suteikė krikščionių tikėjimui naują matmenį. Velykos kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčio, naują gyvenimą pradedančio ir būsimo pasaulio vilties mokančio Dievo galią.
Šv. Celanietis pasakoja, kad tą Kalėdų naktį Pranciškus patyręs įstabią viziją. Jis pamatė ėdžiose gulintį kūdikį; Pranciškui prisiartinus, kūdikis pabudo. Celanietis priduria: „Šis regėjimas atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Jo tarno Pranciškaus dėka atminimas atgijo ir neišdildomai įsirėžė į atmintį“.
Šiuo paveikslu labai tiksliai apibūdinama, kaip Pranciškaus gyvas tikėjimas Kristaus žmogiškumu ir to meilė virto krikščioniška Kalėdų švente - atradimu, jog Dievas apsireiškia smulkučiais Kūdikėlio Jėzaus piršteliais. Šv. Pranciškaus dėka krikščionių tauta galėjo suvokti, kad per Kalėdas Dievas tikrai tapo Emanueliu, Dievu su mumis, nuo kurio mūsų nebeskiria jokia pertvara ar tolybė.
Šiame Kūdikėlyje iš tikrųjų atsiskleidžia Dievas Meilė: Dievas ateina be ginklų, be galios, nes nenori užkariauti, taip sakant, iš išorės, bet trokšta būti žmogaus priimtas laisvai. Dievas tampa beginkliu Kūdikiu, kad nugalėtų žmogaus puikybę, smurtingumą ir troškimą turėti. Jėzuje Dievas prisiėmė šį varganą bei beginklį būvį norėdamas užkariauti meile ir atvesti prie mūsų pačių tikrosios tapatybės.
Turėtume neužmiršti, jog aukščiausias Jėzaus Kristaus titulas yra „Sūnus“ - Dievo Sūnus. Jo kaip Kūdikio būvis mums taip pat parodo, kaip galime surasti Dievą ir džiaugtis Jo artumu. Tik Kalėdų šviesoje galime suprasti Jėzaus žodžius: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3)
Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, nėra supratęs ir esminio krikščioniškosios egzistencijos elemento. Kas nepriima Jėzaus vaiko širdimi, tas negali įeiti į Dangaus Karalystę. Būtent tai Pranciškus norėjo priminti savo meto ir visų amžių iki šiandien krikščionijai.
Melskime Viešpatį, kad Jis suteiktų mūsų širdims to paprastumo atpažinti šiame Kūdikyje Viešpatį, kaip Greče Pranciškus. Tai ir mes patirsime, kas, pasak Tomo Celaniečio, nutiko piemenims Šventąją naktį (plg. Lk 2, 20) - „Kiekvienas grįžo namo kupinas neapsakomo džiaugsmo“.
Betliejus: Jėzaus Gimimo Vieta
Betliejus (hebr. Bet Lehem, arab. بيت لحم) yra miestas Vakarų Krante, apytiksliai 8 kilometrus į pietus nuo Jeruzalės. Pagal Matelio ir Luko evangelijas, jis laikomas Jėzaus gimimo vieta. Istoriniuose šaltiniuose Betliejus minimas nuo 14 a. prieš Kristų.
Betliejus susijęs su karaliumi Dovydu ir jo dinastija. Čia gimė Dovydas ir buvo pateptas Izraelio karaliumi. Betliejus - Rūtos knygos veiksmo vieta. Taip pat, čia gimė Jėzus Kristus, į kuriuo gimimo vietą piemenys skubėjo pažiūrėti, atėjo pasveikinti išminčiai.
Spėjamoje Jėzaus Kristaus gimimo vietoje pastatyta Gimimo bažnyčia (dabar katalikų, stačiatikių, armėnų šventovė). Dėl šios vietos svarbos, ji įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Gimimo Bažnyčia ir jos Istorija
Kristaus Gimimo bazilika (arab. كنيسة المهد = Kristah almahan, hebr. כנסיית המולד) - krikščionių bazilika, stovinti Vakarų Kranto mieste Betliejuje, prie Mangero aikštės. Pastatyta 327 m., valdant imperatoriui Konstantinui I, kaip tikima, toje vietoje, kur gimęs Jėzus Kristus.
Bažnyčia pastatyta virš vietos, vadinamos Grota, kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus. Pirmą bazilika čia pradėta statyti 327 m. Romos imperatoriaus Konstantino I motinos Šv. Elenos iniciatyva. Statybas prižiūrėjo Jeruzalės vyskupas Makarijus. Bazilika pastatyta 333 m. Šią pirmąją šventovę sudarė aštuonkampė rotonda aplink spėjamą gimimo vietą, 45 m × 28 m atriumas ir forkortas.
Vėliau, 529 ar 556 m., Kristaus Gimimo baziliką dabartiniu pavidalu atstatė Bizantijos imperatorius Justinianas I. Pasakojama, kad 614 m. kraštą siaubęs persų karžygys Šarbarazas įėjęs į šventyklą buvo pakerėtas Trijų Karalių persiškais rūbais paveikslo, ir paliko bažnyčią stovėti.
Bažnyčia vėliau remontavo kryžininkai, joje buvo karūnuotas pirmasis Jeruzalės karalius Balduinas I. Iki 1169 m. kryžininkai bažnyčią plėtė ir puošė. 1244 m. ją nuniokojo turkai. Bazilika nukentėjo per 1834 ir 1837 m. žemės drebėjimus.
1851 m. Napoleonui užkariavus Palestiną iš Osmanų, Rusija pareiškė pretenzijas dėl šventyklos atitekimo prancūzams. Tai sukėlė nesantaiką tarp rusų ir osmanų ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Krymo karą. XX a. 2002 m., Antrosios intifados metu, 50 palestiniečių, persekiojamų Izraelio armijos, užsibarikadavo bažnyčioje, paėmė įkaitais vienuolius ir kitus čia buvusius palestiniečius.
Kristaus Gimimo Grota
Kristaus gimimo grota - urvas, esantis po bazilika, kur, tikima, gimė Jėzus. Tikslią gimimo vietą žymi altorius su 14-kampe žvaigžde, apsupta žvakių, ant marmurinių grindų. Šis altorius armėniškų bruožų.
Pasakojama, kad 135 m. imperatorius Adrianas toje vietoje buvo pastatęs šventyklą Adoniui. Tiesa, kita nuomonė yra ta, kad Kristaus šventvietė atsiradusi buvusioje Adonio-Tamuzo garbinimo vietoje.
Praktiniai Patarimai Keliautojams
Betliejų galima lengvai aplankyti iš Jeruzalės - šiuos miestus skiria vos 10 km. Kadangi Betliejus įsikūręs Palestinos teritorijoje, Izraelio piliečiams ten lankytis draudžiama. Susisiekimas tarp Izraelio ir Vakarų kranto labai apsunko po to, kai Izraeliui pradėjus statyti betoninę skiriamąją sieną.
Užsieniečiams Vakarų krante lankytis apribojimų nėra (tik reikia su savimi turėti pasą) - tad daugelis turistų iš Jeruzalės bent pusdieniui nuvyksta ir į Betliejų.
Susisiekimas
- Autobusu nr. 21: Kursuoja nuo rytinės Jeruzalės stoties, esančios prie Damasko vartų. Bilietas kainuoja 5 NIS (1,25 Eur). Kelionė trunka apie 20-30 min.
- Egged autobusas nr. 234: Išvyksta nuo Sultan Suliman ir Hanev’im gatvių kampo Jeruzalėje ir važiuoja iki vieno iš patikros punktų. Nuo ten reikėtų imti taksi arba sėsti į palestiniečių autobusą.
- Taksi: Iš Jeruzalės iki Betliejaus galima nuvykti ir taksi.
- Automobiliu: Dauguma automobilių nuomos kompanijų Izraelyje nuomotu automobiliu neleidžia vykti į Vakarų krantą.
Išlipus iš autobuso iš karto pripuola grupelė taksistų/gidų, kurie siūlosi pavežioti po lankytinas Betliejaus vietas. Renkantis vairuotoją reikia apsiginkluoti kantrybe ir nebijoti derėtis.
Pirmasis sustojimas Betliejuje - Kristaus gimimo Bazilika, vieta, kasmet sutraukianti tūkstančius piligrimų iš viso pasaulio. Nuo pagrindinės aikštės vingiuojančiose senamiesčio gatvelėse galima rasti įvairių suvenyrų parduotuvių, o paėjus kiek toliau - Pieno grotos koplyčią (Chapel of the Milk Grotto).
Satyriškais meno kūriniais garsėjantis anoniminis gatvės menininkas Banksy Palestina susidomėjo jau senokai. 2017 m. jis atidarė viešbutį „The Walled Off Hotel“, kurio langai išeina į aukštą betoninę sieną.
