Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų kine matęs ar bent girdėjęs žymios teatro ir kino aktorės Reginos Arbačiauskaitės pavardės. Aktorė populiarumo viršūnę pasiekė labai jauna. Vos dvidešimt penkerių metų aktorės pavardė ir nuotrauka net du metus iš eilės puikavosi žurnalo „Jaunimo gretos“ populiariausių žmonių dešimtuko viršuje greta tokių garsių asmenybių, kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Stasys Povilaitis, Juozas Baltušis ir kt. Labiausiai aktorę išgarsino ne teatras, o kinas. Daugelis žiūrovų ją įsiminė iš televizijos spektakliuose sukurtų vaidmenų: Barboros Radvilaitės, Marcės TV filme „Petras Kurmelis“, Kaminskienės iš „Riešutų duonos“, Mildos iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“ ir ,žinoma, Janinos legendiniame televizijos seriale „Giminės“.
Sėdime jaukioje Klaipėdos dramos teatro kavinukėje prieš pat Kalėdas ir, gurkšnodamos gardžią kavą, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą ir kūrybą. Atsigręžti ir prisiminti nueitą kelią paskatino ir graži sukaktis. Lapkričio 5 dieną aktorė minėjo 70 metų jubiliejų. Regina Arbačiauskaitė kukliai, be didelių iškilmių ir fanfarų teatre pasitiko savo brandų jubiliejų ir šiuo metu gyvena, kaip pati sako, labai ramų ir gana uždarą šeiminį gyvenimą uostamiestyje. Prisipažįsta, kad viskas, ką ji padarė kine ar teatre yra labai nutolę ir padėta kažkur toli. Todėl nesinori nei prisiminti, nei juolab analizuoti savo vaidmenų. Dabar aktorei atrodo, kad tuomet buvo visai kitu žmogumi.
Vaikystė ir jaunystė
Aktorė gimė Šiauliuose, keletą metų gyveno Pakruojyje, o vidurinę baigė Senojoje Akmenėje. Vaikystėje nesijautė apsupta šilumos ir meilės, nes tėvas šeimą paliko, kai jai tebuvo metukai. Mama dantų technikė kitos šeimos nesukūrė, daug dirbo, todėl teko dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą. Gyvenimas nuo mažų dienų mokė suklusti ir eiti į save. Nuo šeštos klasės iki vidurinės baigimo Akmenėje praleisti metai buvo vieni gražiausių Reginos gyvenime.
Kadangi neturėjo nei brolio nei sesers, mokykloje bendravimo trūkumą siekė kompensuoti aktyvia menine veikla. Stengėsi visur suspėti, visur pabūti. Didelį įspaudą paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adolfina Montvydaitė, kuri bene pirmoji įžvelgė Reginos talentą, ugdė kaip skaitovę, padėjo suvokti ir pasirinkti meniškai brandžius kūrinius. Iki dabar aktorei viena gražiausių yra Lapės ir Mažojo princo ištrauka iš alegorinės A.Sent Egziuperi pasakos „Mažasis princas“. Iki šiol aktorę jaudina šio dialogo pagrindinė mintis - „prisijaukinti ir būti atsakingam“. Aktorius taip pat turi prisijaukinti dramaturginę medžiagą, temą, kuriamus personažus ar scenos partnerius. Pašnekovė ne kartą pokalbio metu prisipažino, kad nėra labai komunikabili, daugiau intravertė nei ekstravertė, todėl žmonių „prisijaukinimo“ etapas gyvenime jai labai svarbus. Su šia ištrauka respublikiniame skaitovų konkurse Regina laimėjo ir parvežė mokyklai III vietos diplomą.
Vokiečių kalbos mokytoja Aleksandra Černienė vadovavo dramos būreliui. Jos statytame mokykliniame spektaklyje „Žmogus po tiltu“ Regina Arbačiauskaitė atliko pirmą savo vaidmenį. Įsiminė ir griežtas, orus bei labai principingas matematikos mokytojas Vladas Rimkevičius.
Šiauliuose Regina lankė baleto mokyklą, šoko poroje su dabar garsiu baleto artistu primarijumi Voldemaru Chlebinsku. Vadovė rimtai planavo juos abu siųsti į Vilnių į Čiurlionio menų gimnaziją toliau mokytis baleto. Bet jaunoji balerina griežtai pareiškė, kad šokti nebenori, nes puantai ir taip kojas nutrynė, o ir namai labai traukė. Tačiau atvykusi iš Šiaulių į provincijos mokyklą Akmenėje, norėdama išsiskirti ir/ar pasipuikuoti prieš draugus, karnavalo metu pasipuošė drugelio kostiumu ir skraidyte skraidė po aktų salę.
Vienas skaudžiausių potyrių pradinėse klasėse buvo tragiška bendraklasio mirtis. Kadangi nebuvo iš arti susidūrusi su netektimi, šis tragiškas įvykis labai stipriai emociškai Reginą sukrėtė ir paveikė. Buvo ruduo, žydėjo daug jurginų, visas miestelis dalyvavo iškilmingoje laidotuvių procesijoje, o ant suolo kitą dieną degė atminimo žvakelė… Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad po šio įvykio dar ilgai naktimis mirties baimės siaubo pažadinta pašokdavo iš miegų, o margaspalvių jurginų kvapo aktorė neperneša iki šiol. Tokie dalykai giliai įsirėžia atmintin, bet kartu padeda kuriant vaidmenis.
Studijos ir karjeros pradžia
Kodėl vidurinėje planuotą istorikės ar filologės karjerą išmainė į aktorės profesiją Regina šiandien nebegali tiksliai įvardinti. Greičiausiai suviliojo žinutė kokiame laikraštyje, kad Vilniuje renkamas aktorių kursas. Be to, netoli nuo Akmenės buvo Panevėžys, kuriame jau kuris laikas plačiai skambėjo ir didelį įspūdį jaunai merginai darė Juozo Miltinio legenda. Į tuometinę Valstybinę konservatoriją Regina Arbačiauskaitė stojo gyvenime mačiusi vos kelis spektaklius. Tačiau stojamiesiems egzaminams labai stropiai ruošėsi, perskaitė daug privalomos teatro literatūros. Ypač abiturientę sužavėjo K. Stanislavskio „Etika“. Teatro institucija buvo sudievinta, o aktoriaus profesija iškelta į neregėtas dvasines aukštumas. Tada šventai tikėjo, kad būtent į tokią švarią terpę ir teks baigus studijas ateiti. Vėliau teko skaudžiai nusivilti ir prireikė stiprybės tą nusivylimo teatru jausmą atlaikyti. Beje, ir po šiai dienai aktorė savo darbe stengiasi vadovautis beveik prieš šimtą metų parašytu Stanislavskio teatro kodeksu.
Nors buvo didžiulis konkursas stodama į konservatoriją Regina jautėsi labai užtikrintai, padėjo didelis pasitikėjimas savo jėgomis, greičiausiai kylantis iš nežinojimo, gyvenimo nepažinimo. Pokalbio metu apgailestavo, kad dabar to pasitikėjimo jai labai trūksta. Ir paantrina, jog vieni vaikystėje būna uždari ir tik brandžiame amžiuje išsilaisvina, o jai atsitiko viskas atvirkščiai. Jaunystėje jautėsi labai tvirta, atspari ydoms, gyvenimo ir profesiniams išbandymams.
Kursą rinko tuometinio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius. Kursas buvo stiprus ir draugiškas. Kartu su Regina Arbačiauskaite studijavo Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis ir kt.. Jų kursas buvo ruošiamas tikslingai, siekiant atjauninti tuometinį Akademinį dramos teatrą. Ir iš tiesų, didžioji dalis net dvylika žmonių po studijų baigimo nuėjo ten dirbti. Jaunutei, ką tik studijas Maskvoje baigusiai režisierei Algei Savickaitei tai buvo pirmas kursas. Išbandymų ir iššūkių netrūko, nes režisierius Henrikas Vancevičius dėl didelio krūvio teatre paskaitose pasirodydavo retai. Regina studijų metu labiausiai nemėgo etiudų. Nors vėliau suvokė, kad tai teatro pagrindas. Galbūt pedagogai neįtikino, kokia etiudų nauda, nes dauguma būsimųjų aktorių nuo pirmo kurso laukė ištraukų iš rimtos dramaturgijos. Tik daug vėliau suprato, kad pirmiausia turi pažinti save, pajungus vaizduotę pažadinti ėjimą savęs link. O tik paskui, atsispiriant nuo savo asmeninės patirties, pradėti kurti personažą. Juk daugelis režisierių pradeda kurti spektaklius būtent nuo etiudų.
Atvykusi į Klaipėdą žavėjosi šviesios atminties aktorės Valentinos Leonavičiūtės talentu ir drąsa kurti vaidmenį čia ir dabar praktiškai iš nieko. Kolegė sakydavo: „O tu nieko negalvok, tiesiog eik į sceną ir kažką daryk“. Trečiame kurse pirmas didelis ir pagrindinis Luizės vaidmuo klasikinėje F. Šilerio dramoje „Klasta ir meilė“. Tuo metu pasipylė pasiūlymai kaip iš gausybės rago. Nors buvo didžiulis krūvis ir teatre ir kine, tačiau aktorė visur suspėdavo.
Vaidmenų kūrimo paslaptys ir teatro kritika
Į klausimą ar turi kokią ypatingą vaidmens kūrimo paslaptį aktorė atsakė, kad kuria vaidmenį pasitikėdama savo intuicija. Pirmoji Reginos vaidybos meno dėstytoja Algė Savickaitė viename straipsnyje pavadino savo buvusią studentę „intuicijos ir įkvėpimo aktore“. O aktorė visada prisimena savo dėstytojos žodžius: „Gali nesuvaidinti labai gerai, bet suvaidinti teisingai - privalai“. Dažniausiai nuojauta aktorei pakužda, kokia turėtų būti vaidmens jausminė partitūra. Tada skaito daug literatūros apie autorių, epochą, kūrinį ir pan. Kartais ši informacija net ima trukdyti, bet tokia jau mokykla buvo. Dabar visai kiti tempai. Perskaito pjesę ir iš karto į sceną, nelabai į tą medžiagą įsigilinę. Aktorei svarbiausia, kad vaidmuo „užkabintų“. Pjesėje ieško bent vienos vietelės, nuo kurios galėtų judėti toliau kuriamo vaidmens link. Jeigu neranda, kas paliečia vidų, toliau žengti sunku, visas kūnas lieka sukaustytas: „Reikia pastangų save įtikinti, bandant kurti per jėgą. Teatras - akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi. Kita diena, kitos tavo emocijos, kiti gyvenimo niuansai. Jeigu tavo kita energija, tai ir vaidmens kita energija. Dažnai daug imi ir daug gauni iš partnerio“.
Prisipažįsta, kad nėra ilgų distancijų / maratono bėgikė, gal greičiau trumpų. Todėl kino meno kalba, išgarsinusi aktorę, yra labai artima ir suprantama. Kine režisieriai paprastai vieną dieną koncentruojasi ir šlifuoja vieną nedidelį epizodą. Aktorei patinka įsijausti į tokį nedidelį gabaliuką ir jį maksimaliai atskleisti.
Išlikusiose negausiose teatro kritikų recenzijose aktorės vaidyba apibūdinama dažniausiai teigiamais epitetais. Apie vieną pirmųjų vaidmenų tik pradėjus dirbti Akademiniame dramos teatre M. Sluckio pjesėje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. I. Bučienė) teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Bene labiausiai spektaklyje pavyko Bružio dukters Jolantos (akt. R. Arbačiauskaitė) paveikslas. „<...> Aktorė vaidinanti Jolantą nuo vaikiško betarpiškumo laipsniškai veda savo heroję prie dramatiškų išgyvenimų“ (Teatras, 1973). Apie vaidmenį V. Šekspyro komedijoje „Vinzdoro šmaikštuolės“(rež. H. Vancevičius) rašoma: „<...> šauniosios suokalbininkės misis Pedž (akt. I. Leonavičiūtė ) ir misis Ford (akt. R. Arbačiauskaitė) <...> sugebėjo atskleisti gyvų „šmaikštuolių“ protą, pašėlusį linksmumą ir tikrai renesansišką temperamentą“ (A. Marcinkevičius. Atgiję klasikos puslapiai // Švyturys 1978-13, p. 27). Recenzentui antrina Saulius Macaitis teigdamas, kad aktorių duetas „ne tik prikausto žiūrovų dėmesį, bet ir sukelia simpatijas savo gaivališkumu, vidiniu atsipalaidavimu, būdingu renesanso laikų moterims. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Y. Mishimos „Markizė de Sad“ Arbačiauskaitė, pasak teatro kritiko Egmonto Jansono, suvaidino kartu su partnerėmis (E. Mikulionyte, A. Janušauskaite, D. Michelevičiūte, J. Viliūnaite) personažą simbolį-funkciją, kurį įvardija vienu žodžiu „religija‘“. Kritikas recenzijoje rašė: „<...> ,„aktorės, žinoma, labai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus, užduotis, juda ir kalba jo nurodytu ritmu, tempu, intonacijomis (dažnai taip mechaniškai, kad praranda savo monologų minties siūlą, ima šokinėti per žodžių srautą, tarsi akmenukais per sraunų upelį)“. (E. Jansonas. (Auto)biografija: vaidinimas // Respublika, 1992, kovo 19 d.).
Aktorė su meile ir dėkingumu prisimena kūrybinį bendradarbiavimą su jaunu režisieriumi Olegu Kesminu. Akademinio teatro mažojoje scenoje jis pirmasis Lietuvoje pastatė T. Viljamso pjesę „Kartą praėjusią vasarą“. Šiame spektaklyje Regina Arbačiauskaitė suvaidino, pasak recenzento G. Butkaus, vieną geriausių charakterinių vaidmenų Misis Vineibl: „<...>Artistė saikingai ir įtaigiai modeliuoja savo personažą ir, stebėdamas jos išgyvenimus, tikrai regi sužeistos sielos gyvenimą. Tai profesinis aktorės meistriškumas, kuris panaikina konkretaus laiko, vietos ir aplinkybių ribas. Lieka meninė sugestija, kuri ne paprasčiausiu būdu išnaudojama, o yra sąmoningai sukurta“. (G. Butkus. Istorija iš stiklinės dėžės / / Diena, 1995, sausio 3 d. Nr.
Televizijos ir kino vaidmenys
Aktorė prisipažino, kad iš televizijoje sukurtų vaidmenų vienas brangiausių yra Marcė pagal Žemaitės apysaką sukurtame TV spektaklyje „Petras Kurmelis“. Kai šio spektaklio režisierius ir kurso draugas Juozas Sabolius pasiūlė šį vaidmenį Reginai, ji labai nustebo: „Kodėl, aš?“. Tačiau po premjeros kai kas kalbėjo, kad šis spektaklis ne apie Petrą Kurmelį, bet apie Marcę. Regina Arbačiauskaitė pokalbio metu prisiminė, kad sutiko su kurso draugo pasiūlymu, nes vaidmuo užkabino. Norėjosi Marcę atskleisti netradiciškai. Turbūt tuo metu susidėjo ir daugiau aplinkybių, o gal ir realiame gyvenime buvo kažkoks panašus periodas. Užvaldė jausmas, kad reikia į šį vaidmenį pažiūrėti kitu kampu, ieškoti ne tik tamsių, bet ir šviesių personažo spalvų bei priežasčių, kodėl Marcė tokia. Jaudino nesusiklostęs moters likimas, galbūt kilęs iš to, kad pati neturėjo darnios šeimos pavyzdžio. Ir po daug metų žiūrėdama šį TV spektaklį aktorei nėra gėda, užvaldo pasitenkinimo gerai atliktu darbu jausmas.
Prisimena ir ilgametę kūrybinę partnerystę su šviesios atminties aktoriumi Antanu Šurna. Teko vaidinti kino juostose „Riešutų duona“, „Mažos mūsų nuodėmės“, A. Strindbergo „Tėvas“, „Giminėse“. Kone visuose filmuose jų duetas paženklintas antagonistinių santykių tarp vyro ir moters, o ši tema aktorę visada traukė ir jaudino. Pavyzdžiui, filme „Riešutų duona“ Arbačiauskaitė ir Šurna sukūrė aistringų skandalistų Kaminskų šeimą. Aktoriai nepagailėjo savo personažams sutirštintų spalvų, grotesko, kurie suteikė filmui daug komizmo. O spektaklyje „Tėvas“ aktoriai taip pat kartu su pjesės herojais analizuoja sudėtingus vyro ir moters tarpusavio ryšius ir prieštaravimus, įtaigiai narplioja giliausių jausmų gamą.
Gyvenimo geografija ir persikėlimas į Klaipėdą
Nors neturėjo savo svajonių vaidmens, bet visada traukė fatališkos, nevaržomų aistrų ir gilų emocijų turinčios moterys. Teatre Arbačiauskaitė dirbo su daugeliu režisierių: H. Vancevičiumi, I. Bučiene, J. Vaitkumi, P. Gaidžiu, G. Padegimu, G. Varnu, A. Vizgirda ir kt. Apgailestauja, kad su Eimuntu Nekrošiumi keliai prasilenkė. Todėl pasigirti, kad turėjo savo režisierių aktorė negali, nes su visais dirbo gana epizodiškai. Net ir kurso vadovas Vancevičius, vertinęs ir mylėjęs savo gabią studentę, ne itin lepino vaidmenimis. Šiltai prisiminė kūrybinį bendradarbiavimą su režisieriumi Rimu Tuminu, kai jis tik pradėjo dirbti Akademiniame dramos teatre. Jaunas režisierius įnešė į repeticijas tikros bendrystės, žmogaus dvasios ieškojimų, ansambliškumo atmosferą.
Daugelį nustebino, kai Reginos Arbačiauskaitės šeima daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus pasiryžo kardinaliems pokyčiams ir, po daugelio metų praleistų Vilniuje, persikėlė gyventi į Klaipėdą. Išvyko paskui savo vyrą, nes puikiai suvokė, jog viskas ką darė Akademiniame dramos teatre jau buvo išsemta, atsibodo nieko neveikti, o ir pat teatras merdėjo, tad neturėjo ką prarasti. Tuometinis Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas pakvietė ir laukė aktorės išskėstomis rankomis, tačiau vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys iš pradžių į atvykėlę iš sostinės žiūrėjo atsargiai. Prireikė laiko, kol Regina įsiliejo į uostamiesčio teatro kolektyvą. Aktorė svarsto, kad greičiausiai „koją pakišo“ jos žinomumas. Klaipėdos dramos teatro žmonės daug metų gyveno tampriai vienas su kitu susiję, tarsi viena darni šeima, o ir pačią trupę sudarė daugiausiai režisieriaus Gaidžio parengti mokiniai. Tuomet režisierius teisinosi, jog nėra vaidmens verto Arbačiauskaitės talento. Tik gerokai vėliau Regina susitaikė su esama situacij...
Regina Arbačiauskaitė-Flick (g. 1951 m. lapkričio 5 d. Baigė Akmenės vidurinę mokyklą. 1973 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1973-1996 m. Lietuvos akademinio dramos teatro, nuo 1996 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė.
| Luiza | Frydrichas Šileris |
| Misis Ford | Viljamas Šekspyras |
| Marcė | Petras Kurmelis (TV filmas) |
| Kaminskienė | Riešutų duona (filmas) |
| Janina | Giminės (TV serialas) |
R.Arbačiauskaitė pripažino niekada nemėgusi minėti gimimo dienos ir jubiliejaus nežada kaip nors ypatingai švęsti, bet ir einančio laiko neignoruoja. „Galiu sutikti, kad atėjo metas, kai pradedi norėti kažką sau apibendrinti, suformuluoti, pateikti sau ataskaitą“, - trumpai apibendrino dabartinį gyvenimo laikotarpį lydinčią nuotaiką. Pakviesta pokalbiui aktorė minėjo niekada nemėgusi kalbėti apie save, jos nuomone, net jei aktoriaus profesija yra susijusi su dideliu atsivėrimu - pastarojo vieta scenoje ar prieš kamerą. Anksti karjeros kelyje atėjusį žinomumą ji tiesiog priėmė kaip vieną iš aktoriaus profesijos atributų.
„Man nėra labai svarbu amžiaus paryškinimas, svarbu, kaip jautiesi. Žinoma, pats skaičius nedžiugina, atrodo, laikas galėtų eiti lėčiau. Čia subjektyvus požiūris, juk pats laikas eina kaip ėjęs, tik mums atrodo, kad vieną dieną lėčiau, o kitą greičiau. Svarbiausia, kad gyvenime netrūktų prasmingos veiklos, kad nereikėtų savęs ėsti dėl beprasmiškai leidžiamo laiko. Užklupote sunkiu metu, sakoma, kad prieš gimtadienį ir po gimtadienio reikia pabūti su savimi, sunkiau formuluoti mintis. Bet galiu sutikti, kad atėjo metas, kai pradedi norėti kažką sau apibendrinti, suformuluoti, pateikti sau ataskaitą.“
„Kai galvoju apie save jaunystėje, kartais apima jausmas, kad ten ne aš. Ta „aš“ - kaskart vis kitaip. Prisiminti save jaunystėje išvis sunku, reikėtų gerai įlįsti į tą laikmetį. Kalbant grubiai, sau jaunai pasakyčiau tą patį, ką nuolat kartoju sau visą gyvenimą, bet tada gal to ypač reikėjo. Patarčiau sau daugiau įsiklausyti, mažiau smerkti, nebūti tokios geros nuomonės apie save. Tai elementarūs dalykai, bet pasiduodami paaugliškiems jausmams daug laiko iššvaistome beprasmiškai. Kita vertus, jei buvau labai pasiduodanti emocijoms, gal taip buvo lemta, gal to reikėjo.“
„Tai kvaila, atvažiuoji iš provincijos į didmiestį - viską žinanti ir labai savimi pasitikinti. Gal dėl savo amžiaus. Paskui gauni antausį iš gyvenimo. Atvykus studijuoti buvo noras įrodyti ką nors sau, pateikti save. Tai - jaunystė. Taip pat tai - poza. Tikrai nesu tokia. Sakoma, kad nereikia stengtis įtikti kitiems, vertinti savęs pagal tai, kaip tave vertina kiti. Labai svarbu savęs nepamesti.“
„Ši kova vyksta nuolat. Aktoriaus profesija blaško, ji reikalauja atsitraukimo nuo savęs, bet kartu tai ir didesnio savęs pažinimo galimybė.“
„Ilgiausiai pragyvenau Vilniuje. Šiauliuose gimiau, tikroji vaikystė ėjo Pakruojyje, o nuo šeštos klasės gyvenau Senojoje Akmenėje. Iš ten veržiausi į Vilnių. Neseniai buvau nuvažiavusi į Pakruojį, nepamenu progos, viskas labai kitaip atrodė. Kai esi vaikas viskas didesnių gabaritų rodosi, bet buvo visai nieko pereiti per vaikystės vieteles. Vilniuje gyvenau nuo 1969 iki 1995 m. Kol kas ilgiausiai gyvenau ten. Klaipėdoje esu nuo 1995 m. iki pat dabar.“
„Kad aš žinočiau. Nenoriu pasakoti kažkokių primityvių dalykų apie pajustą pašaukimą. Pamenu, kad buvo visokių minčių, traukė ne vienas dalykas. Bet kai baiginėjau mokyklą, labai skambėjo Lietuvos teatras ir būtent Panevėžys, Juozo Miltinio teatras. Tada ir pradėjau galvoti apie aktorystę, maniau, kad į Panevėžį važiuosiu. Kai ieškojau studijų vietos, tuo metu nebūdavo tiek informacijos apie galimus pasirinkimus, kaip šiandien. Žinojau, kad konservatorijoje renkamas kursas, bet apie patį teatrą žinojau mažai - nei jo mokyklų, nei pačių Lietuvos teatrų. Skaičiau viską, ką radau - apie teatro mokyklas, žinoma, apie Stanislavskio etiką. Dar prieš įstodama sudievinau aktoriaus profesiją, aukštai ją vertinau, atrodė, kad tai labai reikšmingas dalykas. Vėliau, aišku, susidūriau su realiu teatru, jo žmonėmis ir ta karūna po truputį nukrito. Tada buvo svarbu savęs nepamesti, išlaikyti tikėjimą teatru ir profesija.“
„Nemokėjau mokytis - labai nemėgau etiudų, o tai juk pagrindas. Man niekas neįrodė ir pati nesistengiau suprasti jų svarbos. Trečiame kurse, dėstytojas Henrikas Vancevičius pakvietė į Vilniaus valstybinį akademinį dramos teatrą, spektaklyje „Klasta ir meilė“ vaidinau Luizą. Aukštąjį mokslą reikia pereiti, bet yra tiesos, kad mokaisi su vaidmenimis, susidurdama su režisieriais ir kolegomis aktoriais. Gyvenimas yra didžiausia mokykla. Svarbu nenuleisti rankų ir sparnų.“
„Niekada negalėjau taip pasakyti. Į Klaipėdą atvažiavau 1995 m., o meilė buvo jau 1979-1980 m. Kažkoks gandas eina iš lūpų į lūpas.
„Ištaisykime. Į Klaipėdą atvažiavome bendru šeimos sprendimu, jau ir abu vaikai buvo moksleiviai. Tiesiog reikėjo permainų, buvo toks laikotarpis - teatrų griūtis, pasikeitimai akademiniame teatre, tad apsisprendėme atvykti čia. Ir nesigailiu - ramesnis miestas, arti gamta, mažesni gabaritai. Pamenu, ar studijų metais, o gal pirmais darbo teatre Vilniuje metais, kartu su drauge važiavome aplankyti trečios draugės, gyvenusios ir studijavusios Klaipėdoje. Buvo labai ilga kelionė, studentiškai vykome autostopu. Pakeliavome ir plačiau, į Nidą - iš ten liko paslaptingos erdvės įspūdis. Klaipėda pasirodė labai graži, bet kažkodėl iš čia labiausiai įstrigo didžiulė raudono mūro siena, skirianti gatvę nuo centrinių Klaipėdos universiteto rūmų. Vis galvoju, kodėl tuomet ta siena taip įstrigo. Kai į Klaipėdą persikraustėme gyventi, atrodė, kad Lietuva tokia maža, Vilnius šalia. Dar kurį laiką važinėjau į sostinę vaidinti. Nebuvau nutraukusi ryšių, bet kuo toliau, tuo labiau viduje ėmiau justi sieną, savotišką atsitvėrimo jausmą. Siena tarp savęs ir to, ką palikau. O dabar kartais tokie nostalgiški jausmai aplanko prisimenant Vilnių ir dabartinis Lietuvos nacionalinis dramos teatras atrodo labai savas. Gal dėl to, kad Vilniuje gyvenau taip ilgai, jis tapo ta vieta, kokia žmonėms būna jų vaikystės namai, senelių namai. Man tai savotiški teatro namai, ištakos iš kur atėjau.“
„Sava ir nuvažiavus. Ar eini pro šalį, ar viduje - kaip grįžusi namo. Sakoma, vieta neapsprendžia namų jausmo - tai proto būsena.“
„Man Klaipėda labai tinka. Jos architektūra visai kitokia nei Vilniuje. Tik gaila, kad senamiestis nėra gyvas, o čia ir yra tikroji Klaipėda. Bet yra daug iškilų žmonių, norinčių atgaivinti miesto praeitį, ieškančių miesto šaknų, siekiančių susigyventi su jo istorija. Man atrodo, kad nėra tinkama, kai čia atvykę žmonės elgiasi taip, lyg istorija prasidėtų nuo jų, nepriimančių to, kas vyko anksčiau. Gaila, kad rytų Lietuvoje šis kraštas mažai pažįstamas, žmonės atvažiuoja prie jūros ir į Palanga papramogauti.
„Tikrai? Tai labai gerai. Nežinau, kuo save laikau - nei vilnietė, nei pakruojietė, nei šiaulietė. Galiu būti Ispanijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje, man svarbu, kad viduje jausčiausi gerai. Šiuo metu gerai jaučiuosi Klaipėdoje. Man malonu, kad atvažiuojantys iš kitur žmonės gražiai atsiliepia apie Klaipėdą, apie Klaipėdos dramos teatrą.“
„Nuolat. Ir nežinau, kodėl, gal tuo metu buvau per daug pažįstama Vilniuje - televizija, kinas, teatras. Buvau ten sava. Ir staiga viską metus išvažiavau. Mane labai erzindavo tie klausimai, iki šiol erzina. Juk žmonės keičia gyvenamą vietą - nieko tame blogo. Be to, ne į užsienį išvažiavau. Tuo metu visa Lietuva veržėsi į vakarus. O ir aš optimistiškai galvojau, kad važiuoju į vakarus. Kai atsikraustėme į Klaipėdą, čie tvyrojo pakili nuotaika, pamenu, man miestas atrodė labai gražus. Vėl kažką paskubėjau sudievinti. Tik vėliau pradėjau virškinti, žiūrėti blaiviai.“
„Čia tik laikas parodys. Reikia pasižiūrėti atsitraukus. Tai - labai jaukus teatras. Bet atvykus į Klaipėdą darbų intensyvumas sumažėjo, pasidariau daugiau šeimos žmogus. Ir namie jaučiuosi labai gerai.
Žinomumas ir aktorystės prigimtis
„Aišku, malonu. Bet manau, kad mano kurti personažai nėra mano nuopelnas, tai, kad jie išlieka, lemia tinkamai susiklosčiusios aplinkybės, o jei kalbama apie istorinius vaidmenis, tai tų istorinių asmenybių nuopelnas. „Giminės“ - atskira istorija, niekas negalvojo, kad išgirdę serialo dainą viską metę net vaikai bėgs prie televizorių. Tai buvo pertvarkos ir griūties laikotarpis, visi teatrai buvo be darbo, be šildymo, aktoriai neturėjo darbų. Serialas atsirado kaip bandymas kurti, kažką veikti esamomis sąlygomis, minimaliais resursais. „Giminėse“ buvo pajudinta tuomet žmonėms labai svarbi žemių gražinimo tema, scenarijus apėmė prisitaikymą prie naujo laikotarpio - vaizduoti ir verslavimai, ir banditizmas - viskas žmonėms buvo sava ir tuo metu svarbu. Manau, kad labai vykęs ir pavadinimas - Lietuva yra giminų kraštas, švogerių kraštas. Visi laukė pokyčių, su kiekviena serija bėgo žiūrėti, gal sužinos receptą, kaip reikėtų gyventi.“
„Tai man nebuvo naujiena. Tas jau buvo iš kino, juk važinėdavome su pristatymais po visą Lietuvą, vyko susitikimai su žiūrovais, tikrai nebuvau nuskriausta. Kartais dėmesys erzindavo, kartais buvo malonus. Ne itin patikdavo, jei mano vardą painiodavo su personažo vardu.
„Kartais net pagalvodavau ir vis dar pagalvoju, kad gal nesu savo vietoje. Sakoma, kad aktorius turi eiti į pirmą planą, jis turi džiaugtis, kad apie jį šneka ir rašo. Amžinatilsį Kazimiera Kymantaitė net sakydavo, kad nesvarbu gerai ar blogai šneka, svarbu, jog šneka. Ji taip guosdavo, jei kas pergyvendavo dėl kritikos. Man tai svetima, esu linkusi lįsti į savo kiautą. Aktoriaus profesija juk yra atsivėrimas, bet manau, kad jis turi vykti scenoje ar prieš kamerą, o ne interviu metu.“
„Yra sakančių, kad teatras pranašesnis už kiną, nes tiesiogiai bendraujama su žiūrovais. Bet ką tai reiškia? Ar tai nėra kiek išpūstas dalykas - bendraudamas gauni atsaką, o kokį mes atsaką gauname scenoje prieš užtamsintą salę? Kartais junti, kaip salė nuščiūva. Suklusimas reiškia, kad prikaustei žmonių dėmesį. Bet ar tai tikrai bendravimas? Prieš kamerą to nuščiuvimo nėra, bet kamera iš aktoriaus reikalauja daugiau natūralumo, giliau kapstytis savyje, nereikia kažko „permetinėti per rampą“, grubiau sakant, pervaidinti. Teatre veikia kitos priemonės ir ne visada jos man priimtinos.“
„Nelygu, kokias temas gvildena, ar tos temos mane giliai jaudina, ar neatima paskutinės vilties. Mūsų, aktorių, kalba kalbant, „svarbu, kokia medžiaga“. O jeigu pjesė klasikinė, tai labai svarbu per ją kalbėti apie mūsų nūdieną. Galimybė užsidėjus kito laikmečio šydą atrasti, kas mus jaudina šiandien - visai įdomus procesas.“
„Scenoje turi sukurti žmogų. Ir niekaip kitaip to nepadarysi tik per save. Turi suprasti, kokios jo mintys, jausmai, kaip jis bendrauja su kitais. Mechaniškai kartodamas tekstą personažo nesukursi. Tai yra gilinimosi ir supratimo darbas. Personažas yra tu ir ne tu. Jo aplinkybės nėra tavo gyvenimo aplinkybės ir poelgiai, bet teatre veikia magiškas „jeigu“. O jeigu aš staiga atsidurčiau tokiose aplinkybėse? Aišku, elgčiausi kitaip nei personažas, bet turiu mėginti suprasti jo elgesį ir mintis. Tai vidinis aktoriaus darbas, siekti, kad jo personažas būtų kuo įtikinamesis, organiškesnis. Iš spektaklio žiūrovas išeis arba patikėjęs, arba ne. Jei patikės tuo, kas vyksta scenoje, tai ras atgarsį jo sieloje. Jei scenoje atsiveri labai giliai, jei tau pavyksta - tu palieti kito žmogaus sielą. Tai yra tikrumo žiežirba. Gal to net nežinai, bet kažkas išėjo paliestas, paveiktas.“
tags: #regina #arbaciauskaite #vaikai
