Juozas Tumas-Vaižgantas - viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, lietuvių tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Jis gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. rytų Lietuvoje, netoli Svėdasų, Malaišių kaime, ūkininko Anupro ir Barboros Tumų šeimoje. Juozas buvo dešimtas vaikas šeimoje. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi didelę reikšmę turėjo graži gimtųjų apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai.
Tùmas-Važgantas Juozas, tikr. Juozas Tùmas, gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišiuose (Svėdasų vlsč., Ukmergės apskr.). Jo tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje.
Kunigiškių pradžios mokyklą rašytojas baigė per 2 metus ir 1881 m. įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją, kur mokėsi iki 1888 m. Čia pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, skaitė „Aušrą“, pamėgo rusų literatūros klasikų L. Tolstojaus, I. Turgenevo, N. Nekrasovo kūrybą.
Baigęs gimnaziją ir paklusdamas tėvų valiai, Vaižgantas įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1893 m. Čia aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi gimtąja kalba, kurią dėstė žinomas kalbininkas K. Jaunius. Dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, Šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo rašyti.
1893 m. lapkričio 28 d. Juozas Tumas buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias aukojo tėviškėje. 1893-1895 m. J. Tumas buvo vikaras Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvija) lietuvių parapijoje. Nesutaręs su vietiniais kunigais, 1895 m. buvo perkeltas į Mosėdį (Skuodo r.), kur aktyviai pradėjo dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje.
1896-1904 m. vadovavo klerikalinio laikraščio „Tėvynės sargo“ leidimui, o 1897-1902 m. buvo jo faktinis redaktorius. 1898 m. J. Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900 m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“. 1901 m. J. Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia susipyko su lenkais, kurie buvo nusistatę prieš jo lietuviškąją veiklą; jie parašė skundą ir Vaižgantui buvo uždrausta rašyti į spaudą be vyskupų leidimo. 1902 m. J. Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius.
1905 m. gruodį paskirtas į Sidabravą filialistu, iš kur po trijų mėnesių iškeltas į Stakius. Nuo 1906 m. kovo kunigavo Stakių filinėje bažnyčioje (Pamituvys, Jurbarko raj.), buvo Girkalnio parapijos kunigas filialistas. 1907-1911 m. gyveno Vilniuje, 1907 m. dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“, 1907-1911 m. laikraščio „Viltis“ redakcijose.
1911 m. J. Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais ir praleido ten 3 mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą „Ten gera, kur mūsų nėra“ (1912).
1914 m. J. Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. J. Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme.
1918 m. J. Tumas grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. jis pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“.
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 m. Antra pagrindinė J. Tumo pareiga Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929 m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1924 m. jam suteiktas docento vardas, o 1929 m. - garbės daktaro laipsnis.
J. Tumas-Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Vaižgantas iš esmės tęsė realizmo tradicijas, realistinius momentus savitai siedamas su romantiškų reiškinių traktavimu. Literatūrinis originalumas Vaižganto kūryboje jungėsi su stiliais ir kalbos liaudiškumu.
Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, „jau daugelį dešimtmečių Vaižganto vardas - mūsų kultūros ženklas, turintis visuotinai priimtas prasmes. Jis jungia tautą ir visuomenę sąveikai ir bendradarbiavimui. Vaižgantas iš tikrųjų ir šiais laikais tebėra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausias XX amžiaus pradžios rašytojas, publicistas, savo kūryboje kėlęs ir gvildenęs besąlygiškos meilės, atsidavimo Lietuvai, jos žmonėms idėjas. Niekas kitas iš tos kartos taip plačiai neparodė bundančios Lietuvos gyvenimo, jos amžino glūdėjimo šiame šiaurės krašte dvasios, jos kultūrinių problemų, spalvingai išryškinto tikrojo lietuvio būdo.“
Visi žinome, kad Vaižgantas yra pririnkęs gausybę „deimančiukų“ ir sudėjęs į savo kūrinius.
Juozas Tumas-Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui.
Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu, - „man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau - jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui.“
Vaižgantas gyvai reagavo į kultūros idėjas, kurias XX a. pradžioje skelbė Vydūnas ir Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. Vaižgantas ieškojo tautos sielos išraiškos, istoriniuose faktuose slypinčių tautos idėjos ženklų, rašė skaitytojui inteligentui. Jis sukūrė poetizuotą ir šaržuotą lietuvio paveikslą, jo kūriniai išsiskiria originaliu pasakojimo būdu ir pasakotojo vaidmeniu.
Jo kūrybos viršūne laikoma epopėja „Pragiedruliai“ (1918-1920 m.), kurioje vaizduojama plati XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių kultūrinio atgimimo panorama.
Kiti svarbūs kūriniai:
- „Vaizdeliai“ (1902)
- „Šis tas“ (1906)
- „Sceniškieji vaizdeliai“ (1906)
- „Scenos vaizdai“ (1915)
- „Karo vaizdai“ (1915)
- „Alegorijų vaizdai“ (1916)
- „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921)
- „Šeimos vėžiai“ (1929)
- „Išgama“ (1929)
- „Nebylys“ (1930)
- „Žemaičių Robinzonas“ (1932)
Vaižganto publicistikoje svarbią vietą užima kelionių apybraižos, pavyzdžiui, „Aplink Baltiją“ (1919).
Juozas Tumas-Vaižgantas skaito ištrauką iš savo kalbos „Vaikai stoja Tėvynės gintų“
Juozas Tumas-Vaižgantas buvo daugelio organizacijų narys, aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje. Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų, 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir jai vadovavo. Nuo 1923 m. pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų - Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų.
Juozas Tumas-Vaižgantas buvo eruditas, daug kuo domėjosi, mokytojavo, kunigavo, bendradarbiavo, redagavo lietuviškuose leidiniuose, dėstytojavo Kauno universitete. Jo garbei pastatyti paminklai Rokiškyje, Birštone, Kaune. Veikia Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus Kaune.
tags: #juozas #tumas #vaizgantas #gime
