Alma Marija Nutautaitė-Adamkienė (1927-2023) buvo išskirtinė asmenybė, filantropė ir visuomenės veikėja, kurios gyvenimas neatsiejamai susijęs su meile Lietuvai, jos žmonėms ir nesavanaudišku gerumo darbu. Jos istorija - tai liudijimas apie stiprybę, atsparumą ir nesibaigiantį siekį padėti kitiems.
Alma Nutautaitė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Stepono ir Onos Nutautų šeimoje. Jos tėvas, Stasys Nutautas, buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas ir savanoris, dalyvavęs kovose su bolševikais. Vėliau jis vadovavo prekybos namams Vakarų Lietuvoje. 1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, Alma kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Gyvendama karo pabėgėlių stovykloje, ji baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Vėliau ji studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete. 1949 m. Nutautų šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Rockforde, Ilinojaus valstijoje. Čia Alma dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, o vėliau - privačioje draudimo bendrovėje.
1951 m. Alma ištekėjo už Valdo Adamkaus. Nuo 1962 m. ji dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei JAV, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru. Ši veikla atskleidė jos organizacinius gebėjimus ir gebėjimą suburti žmones bendram tikslui.
Gerumo Pamoka Iš Praeities
Nors pati Alma Adamkienė vengdavo kalbėti apie savo gerus darbus, norėdama išvengti pasigyrimo, ji dažnai prisimindavo šeimos istorijas, kurios formavo jos požiūrį į gyvenimą. Vieną tokią istoriją ji pasakojo apie savo močiutę, kuri prieš šimtą metų našlaitės trobelėje, Žemaitijoje, priėmė ir išslaugė sunkiai sergantį vokiečių kareivį. Nepaisant rizikos susirgti užkrečiama liga, moteris nesigailėjo savo poelgio. Kai kareivis pasveiko ir grįžo į jos namus su gausiomis dovanomis, tai buvo ne tik padėka, bet ir pamoka apie tai, kad gerumas visada grįžta.
"Močiutė pati jos nepasakodavo, nes sakydavo: ne tam darai gera, kad kiti žinotų," - pasakojo A. Adamkienė. - "Tą istoriją, kuri man vaikystėje taip pat priminė pasaką, pasakodavo mama. Bet ne per dažnai."
Ši patirtis ugdė Almos supratimą, kad "nereikia laukti padėkos už gerus darbus. Geriausia padėka - tą gerumą perduoti kitiems".
Pirmosios Lietuvos Ponios Veikla: Labdara ir Parama Kaimo Vaikams
Grįžusi į Lietuvą 1997 m., Alma Adamkienė, vyrui tapus Lietuvos Respublikos prezidentu, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 m. ji įkūrė Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo remti Lietuvos kaimo vaikus. Šis fondas veikė iki 2014 m. ir per tą laiką suteikė reikšmingą pagalbą dešimtims kaimo mokyklų, vaikų globos namų ir ligoninių.
Fondas daugiausia dėmesio skyrė:
- Kaimo mokyklų remonto darbams: stogų tvarkymui, patalpų atnaujinimui, modernių mokymo priemonių (lentų, suolų) bei sporto inventoriaus įsigijimui.
- Vaikų užimtumo ir lavinimo programoms: steigė popamokinės veiklos grupes, poilsio ir sporto kambarius, skatino vaikų kūrybiškumą ir fizinį aktyvumą.
- Globos namų ir ligoninių paramai: aprūpino reikalinga įranga ir inventoriumi, skyrė lėšų vaikų gydymui ir priežiūrai.
- Knygų akcijoms: siekdama praturtinti kaimo mokyklų ir bibliotekų fondus, organizavo knygų rinkimo akcijas, taip skatindama vaikų skaitymo kultūrą.
Alma Adamkienė ypatingą dėmesį skyrė tam, kad pagalba būtų konkreti ir skaidri. Fondas tiesiogiai bendradarbiavo su mokyklomis, atsiskaitant pagal atliktų darbų sąskaitas, vengiant neskaidrumo ir piktnaudžiavimo.
"Į viską žvelgėme ūkiškai, praktiškai, kad vaikai realiai pajustų, jog jais yra rūpinamasi," - sakė A. Adamkienė.
Per 15 fondo veiklos metų buvo panaudota apie 15 milijonų litų paramos, kurią daugiausia sudarė aukos iš Amerikos lietuvių, privačių asmenų ir įmonių.
Asmeninis Gyvenimas ir Vertybės
Alma ir Valdas Adamkai kartu nugyveno 70 metų. Jų santykiai buvo grindžiami abipuse pagarba, meile ir palaikymu. Nors Valdui Adamkui teko priimti sudėtingus sprendimus, įskaitant kandidatavimą į prezidento postą, Alma visada buvo jam tvirta atrama. Ji, nors iš pradžių ir priešinosi vyro politinei karjerai, suprasdama jo siekius, jį palaikė ir aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijose.
A. Adamkienė visada pabrėždavo šeimos svarbą ir gerumo perdavimą iš kartos į kartą. Ji pati yra patyrusi sunkumų emigracijoje, todėl suprato, ką reiškia gauti paramą ir kaip svarbu ją perduoti toliau.
"Kai likimas mus nubloškė į Vokietiją, neturėjom, kuo apsirengti, buvome augančios mergaitės, visko reikėjo, o nieko nebuvo - nei pinigų, nei drabužių. Didžiausias džiaugsmas ir pagalba mums buvo siuntiniai iš Amerikos," - prisiminė ji.
Alma Adamkienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos visuomenėje ne tik kaip pirmoji ponia, bet ir kaip nuoširdi filantropė, kurios dėka daugybė vaikų gavo šansą į geresnį gyvenimą. Jos gyvenimo istorija yra įkvėpimas ir priminimas apie tai, kokia svarbi yra meilė, gerumas ir nesavanaudiškas aukojimasis.
Amžinojo poilsio atgulusi Alma Adamkienė daugeliui tapo rūpestingumo, atjautos ir meilės simboliu
Alma Adamkienė mirė 2023 m. gegužės 21 d. Vilniuje, sulaukusi 96 metų.
