Pranašai nuo Adomo laikų liudijo apie Jėzų Kristų ir su didele viltimi laukė to meto, kai ateis Mesijas ir padarys išsigelbėjimą bei amžinąjį gyvenimą įmanomą visai žmonijai. Kaip pranašavo senovės pranašai, Jėzus Kristus laiko viduryje gimė Betliejuje, netoli Jeruzalės. Jis buvo Dangiškojo Tėvo Viengimis Sūnus. Jo motina buvo Marija, kuri buvo paskirta Juozapui.
„Henochas išvydo Žmogaus Sūnaus atėjimo, būtent kūne, dieną; ir jo siela džiūgavo“ (Mozės 7:47). Izaijas pranašavo: „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas“ (Izaijas 9:6). Nefis regėjime matė Mariją ir išpranašavo Mesijo gimimą (žr. 1 Nefio 11:13-23). Abinadis liudijo: „Dievas pats ateis žemyn tarp žmonių vaikų ir išpirks savo žmones“ (Mozijo 15:1).
Pranašai liudijo, kad didingi ženklai ir stebuklai bylos apie Jėzaus Kristaus gimimą. Kadangi Jėzaus Kristaus gimimas buvo vienas svarbiausių įvykių istorijoje, Dievas parengė daugybę liudytojų, kurie tai paliudijo tiek prieš, tiek po to įvykio.
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas paaiškino: „Dievas buvo Jo kūniškosios palapinės Tėvas, o Marija - mirtingoji - Jo motina. […] Jis nebuvo Juozapo sūnus ir nebuvo pradėtas Šventosios Dvasios. Jėzus Kristus yra vadinamas Viengimiu Sūnumi dėl to, kad Jis yra vienintelis Tėvo sūnus, gimęs kūne (žr. 1 Nefio 11:13-22). Jis buvo čia atsiųstas įvykdyti Savo Tėvo valią - apmokėti visos žmonijos nuodėmes.“
Dievo planas išgelbėti Savo vaikus pareikalavo „beribės ir amžinos aukos“, kurios negalėjo įvykdyti joks gyvūnas ar žmogus. Tai turėjo būti Dievo Sūnaus auka. (Žr. Almos 34:9-14.)
Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gimimą yra viena svarbiausių krikščionybės istorijų. Kaip pasakojama Biblijoje, Jėzaus motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Tačiau jam taip galvojant, jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save.“
Tuo metu Romos imperatorius Augustas išleido įsakymą, kad visi turi būti surašyti. Juozapas ir Marija, gyvenę Nazarete, turėjo keliauti į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilę iš Dovydo namų ir giminės. Atkeliavę į Betliejų, jie neberado vietos nakvynei ir jiems teko apsistoti tvarte. Ten ir gimė Jėzus. Marija suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose.
Tą naktį laukuose netoli Betliejaus piemenys saugojo savo avis. Jiems pasirodė Viešpaties angelas ir pranešė džiugią naujieną: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Ūmai prie angelo prisijungė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą.
Piemenys, išgirdę angelą, skubiai nuėjo į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį Jėzų, paguldytą ėdžiose. Išvydę jį, jie apsakė, ką jiems buvo pranešta apie šį kūdikį. Visi, kurie girdėjo piemenų pasakojimą, stebėjosi. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Dar vienas svarbus pasakojimas - apie išminčius iš Rytų. Jie pamatė žvaigždę, kuri juos vedė iki pat Betliejaus. „Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“
Tuo tarpu karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį Žydų karalių, sunerimo. Jis pasiuntė išminčius sužinoti apie kūdikį, kad ir jis galėtų jį pagarbinti, tačiau iš tiesų norėjo jį sunaikinti.
Jėzaus gimimo istorija yra neatsiejama nuo jo vaikystės. Kai Jėzui sukako dvylika metų, jo gimdytojai kasmet keliavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Tik po trijų dienų jie rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.
Visame pasaulyje Kristaus gimimas švenčiamas su džiaugsmu ir tradicijomis. Viena iš tokių tradicijų yra prakartėlės, kuriose vaizduojama Jėzaus gimimo scena. Ši tradicija siekia šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris 1223 m. Grečo miestelyje pirmą kartą surengė gyvą prakartėlę, norėdamas priminti tikroviškai Kūdikio gimimą Betliejuje.
Kalėdinė pasaka vaikams "JĖZAUS GIMIMAS"
Pranciškus savo meilę Jėzui išreiškė per neapsakomą džiaugsmą, sakydamas, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu. Jis apkabindavo Kūdikėlį Jėzų vaizduojančius atvaizdus, šnabždėdamas švelnius žodžius. Iš tokios nuostatos kilo garsusis Kalėdų šventimas Grečo miestelyje, kuris prisidėjo prie gražiausio Kalėdų papročio - prakartėlės - išsiskleidimo.
Šiandien, statydami prakartėlę, mes prisimename ne tik Jėzaus gimimą, bet ir jo meilę, nuolankumą ir tai, kad Dievas ateina be ginklų, trokšdamas laimėti ir perkeisti mus iš vidaus. Kūdikėlio Jėzaus paveikslas simbolizuoja beginknę Dievo meilę, kuri gali nugalėti žmogaus savavališkumą, smurtingumą ir godumą.
Jėzaus Kristaus gimimas - tai žinia apie viltį, meilę ir išgelbėjimą, kurią suprasti gali kiekvienas, atvėręs savo širdį.
