Vaiko pykčio, isterijos priepuoliai yra jo emocijų ir jausmų išraiška. Nors kartais atrodo nesuprantama ir neaišku, kas paskatina tokį elgesį, priežastis gali būti paprasta - kol yra mažas, vaikas tiesiog nemoka valdyti savo emocijų. Jam augant atsiranda savęs suvokimas, kurį vaikas bando įtvirtinti per įvairius pasirinkimus, neretai priešingus, nei siūlo tėvai. Dėl savo pasirinkimų vaikas gali labai stipriai kovoti, o kartais vaiko niršulys gali būti emocinė reakcija į nuovargį ar alkį. Labai svarbu suprasti, kad vaiko savireguliacija su amžiumi įprastai didėja ir tokių situacijų mažėja.
Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, kitaip tariant, dėl ligos nusilpusi nervų sistema. Kol sirgo, mažylis buvo apgaubtas dėmesiu, o pasveikęs jo neteko. Todėl ir kaprizijasi. Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Dažnos šventės, svečiai, per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, filmai su muštynėmis ir riksmais, įprasto režimo pakrikimas ir panašūs dalykai negatyviai atsiliepia vaiko emocinei būklei, jo nervų sistemai. Kiekvienoje šeimoje būna problemų, kurios blogai veikia vaiko psichiką. Paanalizuokite jas, stebėkite, kaip vaikas reaguoja, pasistenkite nustatyti tas situacijas, kai jo reakcija neadekvati, liguista.
Isterijų poveikis neapsiriboja tik fiziologiniais simptomais. Kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija - pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti. Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso - viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus - dėl išorinio spaudimo - nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad vaikų isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai. "Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis - padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos", - aiškina J.Ryženinė.
Su vaikais dirbanti psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai. "Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas", - sako psichologė. Jos teigimu, kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. "Vadinkime, kad mūsų smegenys turi tris „aukštus”. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už mūsų emocijas - čia mes jau galime kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę", - dėsto specialistė. "Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti", - aiškina V.Urmanavičiūtė.
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų. "Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų. Būtent tokiems vaikams ypač sunku valdyti savo emocijas", - sako psichologė. Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis - jutimų apkrova. "Tai vadinamieji sensorinės integracijos iššūkiai. Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais - garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos." Ne mažiau svarbios yra ir fiziologinės priežastys. "Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Jei vaikai išalkę, pervargę, neišsimiegoję, isterijos priepuolio rizika didėja", - priduria psichologė.
Prisiminkite, kas buvo prieš tai, iki isterijos priepuolio. Dažnai audrą sukelia koks nežymus įvykis, o jo tikroji priežastis - tolimoje praeityje. Ją būtina atrasti ir neutralizuoti, kitaip isteriškumas vaikui susiformuos kaip charakterio savybė. Tuomet bus sunku ir mažyliui, ir jums. Jeigu jūs rasite tikrą isterijos priežastį, turėsite galimybę ją pašalinti arba bent jau sušvelninti.
Kas išprovokavo isteriją?
Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos:
- Jūs ketinate eiti su vaiku į lauką ir staiga suskamba telefonas. Jūs kalbate telefonu, o vaikas stovi prie durų ir laukia.
- Vieną vaiką paglostėte per galvą, o kitą nuvijote.
- Sulūžo mylimas žaisliukas.
- Prisiminė seną skriaudą.
- Darželyje arba kieme vaiką kažkas erzino.
Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan. Neįmanoma išvardyti visko, kas gali vaiką privesti prie afekto būsenos.
Kaip padėti vaikui nurimti?
Patarimai, kaip elgtis pastebėjus, kad vaiką ištiko isterija:
- Pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą.
- Pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“.
- Atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
- Jeigu isterijos pretekstas yra jūsų nedėmesingumas (pvz., vaikas aprengtas laukia prie durų, o jūs plepate su drauge telefonu), atsiprašykite mažylio (taip, taip, jeigu esate neteisūs, turite vaiko atsiprašyti) ir kitąsyk taip nesielkite. Juk vaikas - asmenybė, kurią reikia gerbti.
- Atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
- Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu; galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
- Nereikia duoti jokių raminamųjų lašiukų, nes jie turi narkotizuojamąjį poveikį.
- Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
- Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite. Jis jau nubaustas. Verčiau pamąstykite, kaip ateityje išvengti tokių scenų.
Taip pat svarbu išlikti ramiems. Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Dažnai tėvai ar aplinkiniai, matydami vaiką isterijos metu, patys praranda pusiausvyrą - pradeda rėkti ar chaotiškai mėgina raminti. Iš tikrųjų būtina išlikti ramiems, nes vaiko smegenys fiksuoja mūsų būseną ir į ją reaguoja. Tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą. Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia - „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”.
Netikra isterija
Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Būdamas afekto būsenos, vaikas išties negali pats savęs kontroliuoti ir jam reikia suaugusiųjų pagalbos, o štai tokių „koncertų“ metu jis puikiai save valdo. Tiesa, būna, kad vaidindamas isteriją vaikas taip įsijaučia į vaidmenį, jog išties tampa nevaldomas - imitacija virsta realybe. Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs. Kam raudoti, jeigu taip nieko negali pasiekti?..
ITIN JAUTRUS VAIKAS. Kaip atpažinti itin jautrius vaikus ir ką svarbu žinoti auginant juos?
Ką daryti po isterijos priepuolio?
Po keleto valandų papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?
Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus.
Kodėl neveikia tam tikri metodai?
Psichologė J.Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Mes dažnai kėdutes naudojame kaip bausmės priemonę - „nubausiu tave, dabar čia pasėdėsi“. Bet tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui. Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.
V.Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata: jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką. Svarbu stiprinti savo emocinį atsparumą ir nepamiršti fizinio aktyvumo, tinkamos mitybos bei kokybiško poilsio.
Kai vaikas pyksta, verkia, isterikuoja, jam labai sunku, jis kenčia. Priimkite tai, kaip pagalbos šauksmą. Su vaiku rekomenduojama kalbėtis atsiklaupus ar atsisėdus, t.y. - jo akių lygyje. Ypač tuomet, kai norite kažką paaiškinti. Taip jis nesijaus puolamas, nejaus poreikio gintis ir tuomet galės atsipalaiduoti, jus išgirsti.
Vaikas gali rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. O jei problema įsisenėjusi, apibrėžkite taisykles nuo šiandien. Šiuo atveju rezultatą pasiekti bus sunkiau, isterijos tęsis ilgiau. Juk vaikas jau pripratęs taip elgtis, viską gauti ir reikia laiko, kol supras, kad tai neveikia. Reikia rasti jėgų prakentėti.
Dažnai tėvai vaiką uždaro kitam kambaryje: „Tu pagalvok, ką darai blogai.“ Tai viena didžiausių tėvų klaidų. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia. Paliktas kitame kambaryje jausis atstumtas, nesuprastas, nuskriaustas dar labiau. O jeigu parodysite, kad suprantate, kas vyksta, pasakysite: „Aš suprantu, tu pyksti, bet neduosiu to daikto. Tad nusiramink ir tada abu kažką pažaisime“, mažiukui bus paprasčiau. Jis žinos, kad tėvai jį išgirdo.
Vaikams dėmesio niekada nebūna per daug, bėda ta, kad ne visada jo galite skirti tiek, kiek nori vaikas. Kitaip vaikas supras, jog blogas elgesys - puikus būdas priminti apie save.
Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Jūsų tikslas - parodyti vaikui, kad buvo geresnių būdų tikslui pasiekti nei emocijų proveržis. Pavyzdžiui: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų.
