Rudens pradžia mokykloje yra ypatingas metas, suteikiantis ir vaikams, ir suaugusiems galimybę įsivertinti savo gebėjimą prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Mes, suaugusieji, iš asmeninės gyvenimiškos patirties žinome, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie neišvengiamų gyvenimo pokyčių yra neįkainojamas ir esminis įgūdis. Tačiau vaikai, o ypač jauno mokyklinio amžiaus, įgūdį, kaip prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, dar tik lavina. Todėl vaiko prisitaikymas arba adaptacija mokykloje skirtingiems vaikams gali kelti skirtingą nerimo lygį.
Tyrimai rodo, kad ne mažiau nei penktadalis pasaulio vaikų yra itin jautrūs. Visgi, tai yra nemenkas iššūkis. Toks vaikas gali sunkiai toleruoti skausmą (labai stipriai jį jausti), intensyviai reaguoti į įvairius išorės dirgiklius (skonius, kvapus, garsus, spalvas). Lengvai susijaudina (kartais net iki ašarų). Labai intuityvus ir empatiškas. Koncentruojasi į save. Mėgsta ramius žaidimus. Jaučia dalykus itin giliai. Sunkiai prisitaiko prie pasikeitimų. Vengia konfliktinių, kritinių situacijų. Dažnai vengia konfliktų, o aplinkinių kritika ir pastabos jį labai žeidžia. Viską priima giliai, tarsi atviromis rankomis. Labai kūrybingas. Perfekcionistas. Intensyviai reiškia emocijas. Kartais gali būti ekspresyvus, atvirai išreikšti emocijas, ypač susidūrus su stipriais dirgikliais, pavyzdžiui, patyčiomis ir pan.
Ar atpažinote savo vaiką pagal išvardytus požymius? Jei taip - metas imtis veiksmų. Juk tokių vaikų vidinis pasaulis yra trapus, jie dar nėra užsiauginę šarvų, saugančių nuo aplinkinio pasaulio ir būtinų šiame pasaulyje funkcionuoti.
Emocinį jautrumą nesunku supainioti su drovumu, psichologinėmis ligomis, neurotiniu elgesiu ar uždaru vaiko būdu. Jautrūs vaikai dažnai klaidingai laikomi droviais. Drovumas − tai baimės, diskomforto ar nesmagumo jausmas tam tikrose socialinėse situacijose. Tam tikru atžvilgiu galime pavadinti jį išmoktu elgesiu. Kadangi jautrūs vaikai yra linkę stebėti situaciją, prieš patekdami į ją, jie dažnai yra klaidingai vertinami kaip drovūs. Tai nėra tiesa. Jautrių vaikų elgesys kartais yra klaidingai vertinamas kaip neurotinis. Tai nėra tiesa. Neurozė - elgesio sutrikimas, neturintis jokios akivaizdžios priežasties ir apimantis daugybę emocinių sutrikimų, tokių kaip nerimas, depresija ar obsesinės būsenos. Kai jautrus vaikas susiduria su emocinių dirgiklių pertekliumi, jo reakcija gali apimti nerimą, depresiją ar pyktį.
Introvertai yra susikoncentravę į savo vidinį pasaulį. Jie mėgsta mąstyti, tyrinėti savo mintis ir jausmus. Buvimas šalia žmonių išsunkia introverto energiją, o laikas, praleistas vienumoje, priešingai − suteikia energijos. Apie 25-40 % visos žmonijos yra introvertai, ir jie sudaro apie 70 % itin jautrių žmonių.
Gabor Maté, kanadiečių gydytojas ir knygų autorius, žinomas dėl savo darbų vaikų ir suaugusiųjų psichinės sveikatos srityse, pabrėžia palaikančio ir empatiško suaugusiųjų požiūrio, padedančio vaikams adaptuotis mokykloje, svarbą. Remiantis G. Maté įžvalgomis, vaikams prisitaikyti prie adaptacijos mokykloje (ir ne tik joje) iššūkių, o kartu ugdyti jų emocinį bei mentalinį augimą, gali padėti keli dalykai.
Kaip padėti jautriam vaikui mokykloje?
1. Stipraus emocinio ryšio su vaiku kūrimas
Tai prioritetinis tikslas. Vaikams be galo svarbu, kad tėvai jiems skirtų kokybiško bendravimo laiko, t. y. nuoširdžiai, empatiškai, smalsiai įsitrauktų į pokalbį su vaiku. Domėtųsi vaiku. Kokybiškas bendravimas tai nebūtinai ilgi pokalbiai, greičiau, tai pokalbiai, kuomet visas tėvų dėmesys „čia ir dabar“ momente yra sutelktas į vaiką, jo rūpesčius, džiaugsmus, nuogąstavimus, pamąstymus, idėjas. Kokybiškas dėmesys tai bandymas suprasti kas, kaip ir kodėl vyksta vaiko gyvenime. Kaip aš, kaip suaugęs, galiu būti naudingas savo vaikui jo pasaulio ir savęs pažinimo procese. Stiprus emocinis ryšys su vaiku suteiks vaikui saugumo pagrindą, kuris įgalins vaiką ramiau tyrinėti mokyklos (ar bet kurią kitą naują, mažai žinomą) aplinką. Suteiks galimybę ramiau, užtikrinčiau reaguoti nepažįstamose socialinėse situacijose. Juk vaikas žinos - namuose laukia supratimas, palaikymas, išklausymas.
2. Vaiko jausmų patvirtinimas, validavimas
Padrąsinkime vaiką atvirai reikšti savo jausmus apie mokyklą. Visus jausmus. Nesvarbu, ar tai būtų jaudulys, nerimas, o gal didelė euforija. Būkime savo vaikų emociniais veidrodžiais „Matau, suprantu, kad esi nuliūdęs, papasakok, kas nutiko, aš galiu tau padėti“. Svarbu nesmerkti ir nesumenkinti vaiko emocinių potyrių. Dar svarbiau - nesuprojektuoti savo nerimo į vaikus. Juk tai, kad, man kaip tėčiui ar mamai irgi neramu, yra labai natūralu. Šis nerimas rodo, kad man labai rūpi mano vaikas. Bet jei man neramu, nebūtinai rodo, kad ir vaikui neramu. Leiskime vaikams suprasti, kad visi jausmai, su kuriais jie susiduria, yra leistini, legalūs ir, kad mes esame šalia, kad juos palaikytume, kad išmokytume, kaip tinkamai reaguoti, kai užplūsta intensyvūs jausmai.
3. Realistiški lūkesčiai
Padėkite vaikams suprasti, kad tobulumas (moksluose, bendravime ir t. t.) nėra tikslas. Verčiau pabrėžkime vaiko dedamas pastangas ir mokymosi iš klaidų svarbą. Skatinkite į augimą orientuotą mąstymą - iššūkis tai galimybė augti, tobulėti ir lavėti, o klaida yra natūrali mokymosi proceso dalis. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie susiduria su iššūkiais ir juos įveikia - kartais patys, o dažnai ir su suaugusiųjų pagalba - turi galimybę formuoti didesnį psichologinį atsparumą, lyginant su vaikais, kurie auga apsaugoti nuo bet kokių nemalonių patirčių.
4. Užtikrinta saugi namų aplinka
Namai vaikui turėtų būti vieta, kur jis gali atsipalaiduoti ir atstatyti ugdymo proceso metu atiduotos energijos (emocinės, fizinės, mentalinės) resursus. Svarbu suprasti, kad skirtingi vaikai atsipalaiduoja skirtingais būdais. Vieniems reikia pabūti vienumoje, kitiems svarbi tyla, dar kitiems - galimybė pažaisti nestruktūruotą, laisvą žaidimą, kuomet vaikas gali išlaisvinti savo fantaziją, gali patirti kontrolės pojūčio išgyvenimą. Todėl namuose svarbu laikytis sutartos rutinos ir auklėjimo nuoseklumo, užtikrinti tinkamą balansą tarp poilsio-veiklų rėžimų.
Pagirkite, palaikykite vaiką. Tai suteiks jam drąsos bandyti viską iš naujo, nebijoti klysti. Girdami, paskatinsite jo pasitikėjimą savimi ir norą bendradarbiauti. Sukurkite saugią ir raminančią erdvę. Raskite raminimo būdą. Palaikykite vaiką. Pasirūpinkite ramia mokymosi aplinka. Nespauskite ir neskubinkite. Leiskite turėti talismaną. Parinkite sėdėjimo vietą mokykloje. Jei vaikas neprieštarauja, mokykloje paskatinkite jį sėsti kuo arčiau mokytojo. Atlikite namų darbus kartu. Tačiau kartu nereiškia, kad turėtumėte atlikti darbą už jį. Būkite draugiški ir atviri jo klausimams.
