Krikštas yra svarbus sakramentas, žymintis naują pradžią ir įjungiantis asmenį į krikščionių bendruomenę. Nors procesas gali atrodyti sudėtingas, suprasdami reikiamus dokumentus ir procedūras, tėvai gali užtikrinti sklandų savo vaiko krikštijimą.
Vaiko krikštas: pagrindiniai aspektai
Krikštijimo procesas prasideda nuo tėvų noro ir pasiruošimo. Svarbu suprasti, kad krikštas nėra tik tradicija ar paprotys, o sąmoningas sprendimas priimti Dievo malonę ir įsipareigoti auklėti vaiką tikėjimo dvasia.
Kada krikštyti kūdikį?
Patariama kūdikėlį pakrikštyti ilgai to neatidėliojant. Išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, ligos atveju, krikštijama kuo skubiau.
Reikalingi dokumentai ir pasiruošimas
Norint pakrikštyti kūdikį, reikalingas jo gimimo liudijimas. Dėl krikšto susitariama iš anksto, kreipiantis į parapijos kleboną ne vėliau kaip prieš mėnesį. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas, taip pat ir apie Krikšto sakramentą, kad tikrai sąmoningai suvoktų krikšto metu kūdikiui suteikiamą malonę.
Krikštyti reikėtų savo parapijos bažnyčioje, nes krikštas žmogų įjungia į tikinčiųjų bendruomenę, kuri pirmiausia ir yra tos parapijos tikinčiųjų bendrija, tačiau, esant rimtai priežasčiai, galima krikštyti bet kurioje parapijoje. Ypač reiktų vengti krikštyti vienoje ar kitoje bažnyčioje ar pas vieną ar kitą kunigą vien todėl, kad „taip yra madinga“ ar „kunigas labai mėgstamas“. Krikšto malonė vienodai ateina per bet kurio kunigo rankas ir kur kas svarbiau, kad ypač kūdikio tėvai ir krikštatėviai būtų nusiteikę tinkamai ją priimti ir su ja bendradarbiauti.
Tėvų statusas ir krikštas
Tėvų santuokos bažnyčioje faktas neturi lemiamos reikšmės, siekiant pakrikštyti kūdikį. Jei tik tėvai nori ir pasižada savo vaiką auklėti krikščioniškai, joks kunigas neatsisakys jo pakrikštyti. Kunigas negali atsisakyti krikštyti bažnyčioje nesusituokusių tėvų kūdikį, tačiau tokie žmonės negali būti krikšto tėvais kitam vaikui, nes Bažnyčios mokymas reikalauja, kad krikštatėviais būtų kviečiami tik dori katalikai, besilaikantys tikėjimo reikalavimų.
Pakanka, kad bent vienas iš tėvų prašo, kad būtų pakrikštytas jų vaikas. Šiuo atveju motina, prašydama kūdikiui Krikšto, taip pat prisiima ir atsakomybę už tolesnį jo krikščionišką auklėjimą.
Nei pilietybė, nei tautybė Krikštui tikrai negali trukdyti! Taip, Jūs tikrai galite krikštyti.
Perkrikštijimas
Jei Krikštas buvo suteiktas galiojančiai, jokių „perkrikštijimų” būti negali. Kartais būna situacijų, kai kyla pagrįstų abejonių dėl Krikšto suteikimo. Tokiais atvejais suteikiamas vadinamasis „Krikštas su sąlyga”. Bet kokie kiti motyvai yra nepriimtini.
Krikštas vyresniems vaikams
Paprastai tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ruošti Pirmajai Komunijai ir prieš ją pakrikštyti (beje, tokių atvejų pastaruoju metu daugėja). Nes tai jau toks vaiko amžius, kad paprastai atsivesti ir paprašyti pakrikštyti neišeis - vaikas jau pakankamai sąmoningas ir turi turėti bent minimalų parengimą, tuo labiau kad ir krikštijamas tokio amžiaus vaikas su vyskupo leidimu.
Krikšto tėvai: reikalavimai ir pareigos
Krikšto tėvai atlieka svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, lydėdami jį tikėjimo keliu. Tam, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas, jiems keliami tam tikri reikalavimai.
Kas gali būti krikšto tėvais?
Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai, kurie, jei yra susituokę, gyvena teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje, yra sulaukę bent 16 metų amžiaus ir pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų.
Krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina. Krikšto tėvų institucija yra savotiškas tikrosios šeimos atspindys. Vaiką gimdo tėvas ir motina, o ne du tėvai, ne dvi motinos, ne dvi poros...
Tai tik prietarai ir nieko daugiau! Tačiau tai nereiškia, kad bet kas gali būti tikrais Krikšto tėvais.
Krikštatėvių institutas savotiškai atspindi vaiko tikrąją šeimą, todėl jam duodamas krikšto tėtis ir mama (arba „iš bėdos“, kai neįmanoma, kad būtų du, kartais būna vienas krikšto tėtis arba viena krikšto mama).
Krikštatėvis gali būti tik katalikas, atitinkantis tam tikrus reikalavimus. Jis turi būti priėmęs vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, o jei yra vedęs - gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje, būti nevaržomas jokių kanoninių bausmių, sulaukęs atitinkamo amžiaus. Sykiu Bažnyčios Kanonų teisė reikalauja bent vieno krikštatėvio, tad situacijos gali būti sprendžiamos įvairiai, pvz., vienas gali būti krikštatėvis, o kitas - krikšto liudininkas. Ne katalikas krikštatėviu būti negali ir dėl dar vienos svarbios priežasties. Mat Krikštas nėra vien trumpalaikė apeiga, o krikštatėvis - tik statistinė figūra ar kokia nors apeigų puošmena. Krikštatėviai, sutikdami eiti šias pareigas, sykiu prisiima ir gana rimtus įsipareigojimus, pvz., rūpintis, kad jo krikštavaikis būtų auklėjamas katalikiškai, padėti kūdikiui tapti geru kataliku ir tuo rūpinantis pagelbėti tėvams.
Krikštatėviais katalikui gali būti tik katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas. Tačiau būtina, kad bent vienas būtų katalikas, galintis prisiimti krikštatėvio pareigas (pagal Kanonų teisės kodekso kan. 874 normas, krikštatėviais gali būti tikintieji, kuriuos pasirinko pats krikštijamasis ar jo tėvai (globėjai) ir kurie sutinka prisiimti šias pareigas. Krikštatėviai privalo būti sulaukę 16 metų amžiaus, priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo, o sutuoktiniai - Santuokos sakramentus, nebūti varžomi jokių bažnytinių bausmių).
Krikšto tėvais, pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato (žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams: priimti įkrikščioninimo sakramentai - Komunija ir Sutvirtinimas; jeigu krikštatėviai šeima - tai susituokę Bažnyčioje; nepasitraukę iš Bažnyčios savo apsisprendimu; nenubausti bažnytine bausme).
Tradicikai Lietuvoje Sutvirtinimo sakramento globėju pasirenkamas tos pačios lyties atstovas/-ė, tačiau tai nebūtina, nes Bažnyčios teisė šito nereglamentuoja, o tik teigia, kad globėju negali būti sutvirtinamojo /-sios tėvas, motina ar sutuoktinis /-ė.
Atsisakymas būti krikšto tėvais
Žmogus yra šiuo požiūriu laisvas. Pagrindinis argumentas neturėtų būti „nenoriu“. Jei žmogus pagrįstai mano, kad negalės tinkamai atlikti šios pareigos, arba, sakykime, egzistuoja kažkokie priešiškumai tarp žmonių, tikrai galima atsisakyti prisiimti krikštatėvių pareigas. Bažnyčios įstatymai nieko konkrečiai apie tai nesako.
Krikšto liudijimas ir kiti klausimai
Krikšto liudijimas yra svarbus dokumentas, reikalingas įvairioms gyvenimo situacijoms, pavyzdžiui, santuokai.
Krikšto liudijimo gavimas
Krikšto liudijimo dokumentas gaunamas apsilankant savo Krikšto parapijoje, kur bus daromos atitinkamos žymos į Krikšto metrikacijos knygas, kad išduodamas toks pažymėjimas santuokai, žinant, jog anksčiau nebuvo toks išrašytas (ir taip bus galima ateityje žinoti, jog šis pakrikštytasis Bažnyčios vaikas sudaro santuoką, o Santuokos sakramentą laiminsiantis kunigas bus užtikrintas, kad anksčiau šie pakrikštytieji nebuvo sudarę santuokos ar davę vienuolinių įžadų, ar priėmę Šventimų (kunigystės) sakramento).
Nežinantys, ar buvo pakrikštyti
Dėl Krikšto niekuomet neturėtų likti jokių abejonių. Krikšto sakramento faktas gali būti įrodomas dokumentais - tai gali būti krikšto pažyma, gali būti ir kitų sakramentų, kuriems priimti būtina, kad žmogus būtų pakrikštytas, praktikavimas. Tiesa, vien tai, jei daugiau nėra kitų patvirtinimų, negali būti visiškas įrodymas. Pasitaiko, kad žmonės, gera valia tikėdami, jog yra pakrikštyti, vėliau eina išpažinties, priima Komuniją, ir toks šių sakramentų priėmimas gali būti teisėtas.
Krikšto priėmimo įrodymas gali būti artimųjų liudijimai, tačiau liudytojai tikrai turi būti labai patikimi.
Krikštas ir pilnametystė
Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksą jūs esate jau pilnametis ir galite pats apsispręsti. Žinoma, kad iki 18 metų dar gali kilti gyvenimiško pobūdžio problemų, pvz., tėvai gali prieštarauti. Ėjimas į Krikštą per išbandymus tikrai yra ištikimybės Dievui ženklas. Tačiau priimti Krikštą tėvų sutikimo tikrai nereikia.
Krikšto įrašo koregavimas
Žinoma, kad Krikštas galioja, ir jūs netgi jokios nuodėmės faktiškai nepadarėte, bent jau tokios, kurią reiktų išpažinti ir už kurią reiktų atgailauti. Iš tikrųjų tos parapijos kunigas galėtų pataisyti įrašą. Kitas variantas: gali patarpininkauti ir kurija, parašydama pavedimą klebonui, tik reikia žinoti tikslius duomenis ir tai, ką reikia pataisyti.
Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Gyvenimas kaip ir krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Kadaise mūsų protėviai panoro vieni tvarkytis, spręsti patys, kas yra gėris ir blogis. Jie nutraukė draugystės ir pasitikėjimo saitus su Dievu. Pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos neklusnumas, noras gyventi be Dievo, maišto ir egoizmo pasirinkimas - gimtoji nuodėmė. Šį neklusnumą ir polinkį į blogį visi paveldime kartu su žmogiškumu, tai kartojasi kiekvieno gyvenime. Dievas atėjo mūsų gelbėti, todėl įsikūnijo, tapo žmogumi. Jėzus Kristus tikras Dievas ir tikras Žmogus panaikino tarp žmonių bei Dievo atsivėrusią prarają. Krikštu atstatoma tai, kas sugriauta pirmųjų žmonių neklusnumu, nusigręžimu nuo mylinčio Kūrėjo. Krikštijame todėl, kad tęsiame nuo seno galiojusią tradiciją dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimų narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą ir po pokalbio įsijungti į suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus, vykstančius parapijos namuose, Tilto g.
Pašventintas vanduo tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pilamas ant krikštijamojo galvos jungia su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Šis aliejus skirtas tik krikštą priimantiems žmonėms. Krizmos aliejumi patepama pakrikštyto vaiko kakta. Tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi į Dievą už save ir kitus. Krikšto žvakė primena Kristų, kuris dovanoja naujo gyvenimo šviesą. Žvakė apšviečia tamsą, o Kristaus dovanotas tikėjimas - mūsų gyvenimą. Apeigos pradedamos kryžiaus ženklu. Kunigas paklausia apie vardą, kurį šeima išrinko krikštijamajam. Iš anksto žmogui parenkamas krikščioniškas kokio nors šventojo vardas. Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Taip vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Tada visi klausosi Dievo Žodžio. Kunigas trumpai pakomentuoja Šv. Rašto skaitinius. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį - atsiliepia į visuotinės maldos kreipinius. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Pačios krikšto apeigos - vandens užpylimas kaip ir panardinimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytasis patepamas Šventąja Krizma, jam uždedamas baltas rūbas, uždegama žvakė.
Bažnyčioje arba koplyčioje, tam skirtoje vietoje krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas. Kai kūdikiui gresia mirties pavojus, krikštyti gali kiekvienas žmogus, netgi pats būdamas nekrikštytas, jei tik nori vykdyti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Kai gresiant mirties pavojui kūdikį krikštija ne dvasininkas, jis, pildamas ant vaikelio galvos švarų vandenį, turi ištarti trejybinę formulę.
tags: #kokiu #dokumentu #reikia #krikstijant #vaika
