XIX amžiuje Lietuvoje valstiečiai sudarė didžiąją dalį gyventojų, apie 80 procentų. Ši gyventojų grupė nuolat augo, nes ją papildydavo nusigyvenę bajorai ir kitų socialinių sluoksnių žmonės.
Šeimos struktūra ir dydis
Istorikės dr. Dalia Leinartė, dalyvavusi tarptautiniame istorinės demografijos projekte MOSAIC, tyrinėjo XVIII-XIX a. namų ūkius Rytų Europoje. Lietuvai atstovaujančiam 1847 metų duomenų rinkiniui buvo surinkta informacija apie 3600 valstiečių namų ūkių. Tyrimo metu buvo išskirtos trys pagrindinės šeimų kategorijos: paprastoji (branduolinė), išplėstinė ir sudėtinė.
Branduolinė, išplėstinė ir sudėtinė šeimos
Branduolinėje šeimoje gyveno asmenys, susiję kraujo ryšiais - tėvas, motina ir vaikai. Išplėstinėje šeimoje be branduolinės šeimos dar gyveno seneliai, vieniši asmenys, samdiniai. Sudėtinę šeimą sudarė kelios šeimos - keli branduoliai.
1847 m. 36 procentus namų ūkių sudarė branduolinės šeimos. Išplėstinių šeimų buvo 30 proc., o sudėtinių - 26 procentai. Vidutiniškai branduolinėje šeimoje gyveno apie 6 asmenys, išplėstinėje - 7,5, o sudėtinėje - 9 asmenys.
1847 m. duomenys atskleidžia, kad vidutinis namų ūkio dydis branduolinėje šeimoje buvo 5,8 asmens, o jose vidutiniškai augo 4 vaikai. Bevaikės sutuoktinių poros buvo retos, sudarydamos apie 6 procentus.
Tyrimas parodė, kad sudėtinėse šeimose vidutiniškai gyveno 9-10 asmenų, tačiau vaikų jose buvo mažiau - vidutiniškai tik 5. Trečdalį tokių šeimų sudarė šeimos su vienu vaiku (36,4 proc.), ir trečdalį - su dviem vaikais.
Santuoka ir šeimos formavimas
XIX amžiuje Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, santuokos buvo vėlyvos. Moterys tekėdavo 25-26 metų, o vyrai vesdavo sulaukę 28-29 metų. Vedybos buvo ekonominis santykis, dažnai susijęs su ūkio dalybomis. Ūkis būdavo dalijamas, kai vienas iš tėvų mirdavo ar negalėdavo dirbti, o vaikai jau būdavo sulaukę santuokinio amžiaus.
Iki 1853 m. valstiečiai negalėjo sudaryti santuokų be dvarininko žinios, tačiau carinė valdžia siekė apginti jų teisę pasirinkti partnerį. 1853 m. įsakas panaikino dvarininkų teisę kištis į valstiečių santuokų reikalus. Tačiau rinktis sutuoktinį iš kito dvaro nebuvo leidžiama, todėl vidutinis atstumas tarp jaunavedžių namų siekė tik apie 2,9 km.
Meilė ar ekonominis išskaičiavimas - kas lemdavo lietuvių santuokas? Nors fizinė aistra egzistavo visais laikais ir jaunos samdiniai kurdavo šeimas, turintys valstiečiai tuokdavosi ekonominiais sumetimais. Piršlio tikslas buvo surasti viena kitą atitinkančią šeimą, kur jaunuolio žemės dalis atitiktų merginos pasogą. Šis interesas neeliminavo meilės, nes tradicijos ir pažiūros buvo panašios, ir tuokdavosi panašaus amžiaus žmonės.
Vienišumas ir emigracija
XIX a. - XX a. pradžioje lietuvių visuomenė toleravo tik šeimyninius santykius, vienišas gyvenimo būdas buvo sunkiai priimtinas. Vienišiams (6,6 proc. gyventojų) buvo sunku save realizuoti dėl egzistavusios paveldėjimo sistemos. Netekėjusios merginos ir nevedę vyrai netekdavo teisės į paveldėjimą, neturėdavo žemės ar teisės į pasogą, o jų dalia būdavo tarnauti brolių ir seserų šeimoms.
Dėl šių priežasčių į Ameriką dažnai emigruodavo vienišiai ar daugpačiai, negalintys išsiskirti, nes nebuvo civilinės metrikacijos. Vakarų Europoje tėvai nebuvo įsipareigoję dalinti turto tiems vaikams, kurie nepaveldėdavo ūkio, todėl jie palikdavo namus ir vykdavo į sparčiai augančius miestus. Lietuvoje miestai buvo laikomi „viešnamių liūnais“, kuriuose gyveno „kiti“ žmonės, dažnai žydai. Toks požiūris ribojo vienišų žmonių galimybes gyventi ir įsitvirtinti visuomenėje.
Požiūris į vaikus
Didžiausias skirtumas tarp to meto ir šiuolaikinės šeimos - požiūris į vaikus. Vaikų mirtingumas buvo itin didelis, ir dažnai iki vienerių metų jie net nebūdavo įtraukiami į dokumentus dėl mažos tikimybės išgyventi. Šeimos narių tarpusavio santykių kultūra buvo šiurkšti, bet ne žiauri.
Vaikai būdavo vertinami tik tuomet, kai pradėdavo nešti ekonominę naudą. Mirus naujagimiui, jo vardas būdavo atiduodamas kitam vaikui. Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų vaikai nebuvo visuomenės dalis, kuriai būtų teikiama daug dėmesio; geriausi kąsniai atiduodami šeimos galvai.
Lietuvoje ikivedybiniai santykiai nebuvo toleruojami. Jei netekėjusi moteris susilaukdavo vaiko, ją lydėdavo didžiulė panieka ir pasmerkimas. Žmonės, negalėdami legaliai išsiskirti, gyveno faktiškoje bigamijoje, ypač jei vienas sutuoktinis emigruodavo ar dingdavo. Sugyventiniams gimę vaikai būdavo registruojami kaip neteisėtai gimę - benkartai.
Vaikų globos namai
Nors XIX amžiaus Lietuvoje buvo vos keletas vaikų globos namų, juose, kaip ir Vakarų Europoje, absoliučią daugumą sudarė tėvus turintys pamestinukai, o ne našlaičiai. Tai patvirtina ir statistika apie Vaikelio Jėzaus globos namus Vilniuje. Skurdas ir pamestinukai glaudžiai siejosi ir XIX amžiaus Lietuvoje.
Daugeliu atvejų valstietės, negalinčios išmaitinti vaikų, juos nužudydavo arba pagimdžiusios palikdavo laukuose ar tvarte. Iš kartos į kartą perduodami patarimai ir prietarai lydėjo vaiko auginimą, ribojo informacijos prieinamumą apie lytinį švietimą ar kitas svarbias temas.
Vilko vaikai Lietuvoje – Pamirštieji Antrojo pasaulinio karo našlaičiai | DW dokumentinis filmas
Profesorė Dalia Leinartė pastebi, kad sparčiai vykstantys geopolitiniai lūžiai mažamečius vaikus ir paauglius bloškia tarsi atgal į viduramžių tamsą. Vienas skaudžiausių Europos vaikystės istorijos puslapių - pamestinukai. Ekonomistai teigė, kad Europos dviejų eilinių dirbančių tėvų šeima gali išlaikyti ne daugiau kaip du vaikus, o mažų perteklinių vaikų problemą spręsdavo kurdamos kūdikių ir vaikų namus.
