Giminė - tai gramatinė vardažodžio kategorija, kurios semantinis pagrindas yra biologinė lytis. Daiktus ir abstrakčias sąvokas žyminčių žodžių giminė yra sutartinė. Giminė daugiausia reiškiasi derinimo požymiais, kuriuos daiktavardis primeta nuo jo priklausomiems žodžiams. Kai kuriose kalbose su giminėmis susijusios ir skirtingos galūnės bei linksniavimo klasės.
Lietuvių kalboje skiriamos dvi daiktavardžių giminės - vyriškoji ir moteriškoji. Bevardė giminė turi tik daiktavardiškai vartojami būdvardžiai ir dalyviai, pavyzdžiui, „skirti gera nuo bloga“ arba „nauja tėra užmiršta sena“. Taip pat ne asmenis žymintys įvardžiai, kaip antai „visa tai yra nauja“, gali būti bevardės giminės.
Indoeuropiečių prokalbė, spėjama, turėjusi gyvųjų ir negyvųjų dalykų gimines. Pirmajai priklausė gyvi, judantys organizmai, antrajai - įvairūs kiti objektai. Vėliau gyvųjų giminė suskilo į vyriškąją ir moteriškąją, o negyvųjų davė pagrindą bevardei giminei. Ši giminė taikoma daiktavardžiams, turintiems abstrakčią, pirminę prasmę.
Dabartinėje standartinėje lietuvių kalboje yra 12 daiktavardžių paradigmų, kurios yra penkių kamienų. Šios paradigmos ir kamienai reprezentuoja morfologines gimines. Skirtingų lyčių žmones ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus pavadinantys daiktavardžiai giminės kategorijos opoziciją gali reikšti supletyviškai, darybiškai ir reguliariai. Pastarosios reguliarios giminės raiškos opozicijos vadinamos substantiva mobilia.
Giminės raiškos aspektai ir semantika
Daiktavardžio giminė lietuvių kalboje gali būti klasifikacinė (daiktavardis skirstomas pagal giminę) arba kaitybinė (būdvardžių ir įvardžių giminė yra kaitybinė kategorija, jie kaitomi giminėmis). Be lyties, giminės semantiniams požymiams skiriama ir gyvumo bei negyvumo priešprieša.
Asmenis ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus reiškiančių daiktavardžių giminei nustatyti svarbesnė yra semantika nei morfologija. Dėl to lietuvių kalboje esama formalaus giminės rodiklio ir turinio nesutapimų. Vyriškosios giminės gramema yra nežymėtasis giminės kategorijos narys, o moteriškosios - žymėtasis.
Kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių, giminę parodo artikeliai. Anglų kalboje išlikę tik giminės sistemos pėdsakai, pavyzdžiui, įvardžių „he“ (jis) ir „she“ (ji) skyrimas. Kai kuriose kalbose, pvz., armėnų, iš dalies anglų, giminė jau išnykusi.
Giminės kategorija nėra universali; daugelis kalbų, pavyzdžiui, suomių ar vengrų, gramatinės giminės neskiria ir neturi su lytimi susijusių gramatinių reiškinių.
Giminės dvinariškumo kritika ir alternatyvos
Lietuvių kalbos giminės vartosenos problemos ir tai ribojantys „partizaniniai“ kalbėjimo būdai yra aktuali diskusijų tema. Vyriškosios giminės kaip standarto vartojimas, ypač kai adresatai nėra tik vyrai arba jų lytis nežinoma, dažnai kritikuojamas iš reprezentacinės politikos perspektyvos.
Struktūralistinėje kalbotyros tradicijoje vyriškoji giminė, kaip nežymėtasis narys, yra standartas, neturintis papildomų reikšmių ir galintis būti vartojamas kalbant apie žmogų ar žmones apskritai. Moteriškoji giminė, kaip žymėtasis narys, yra ypatingas atvejis, vartojamas tik nurodant konkrečiai moteris.
Tačiau tokia sistema, kai vyriškoji giminė yra tiesiogiai siejama su žmogumi, o moteriškoji - su priešingu jam, t. y. ne-žmogumi, gali konstruoti ir reguliuoti įlytintus kūnus bei paskirstyti žmogiškumą pagal žymėta-nežymėta opoziciją. Tai peržengia vien tik reprezentacijos ir mandagumo problemas.
Siekiant priešintis tokiam hierarchiškam subjektų konstravimui, kai kurie autoriai naudoja dvejopą giminės žymėjimą, pavyzdžiui, „studentai ir studentės“. Tačiau verta kritiškai apmąstyti patį giminės dvinariškumą, nes jis apibrėžia suvokimo ir egzistavimo ribas.
Kai kuriuose kontekstuose lietuvių kalboje gali pasitaikyti ir vadinamoji niekatrosios giminės forma, pavyzdžiui, „nauja - seniai užmiršta sena“ arba „alus gerti sveika“. Tai yra užsilikęs trinarės indoeuropiečių kalbų giminės sistemos pėdsakas.
Buvo bandoma kurti ir atskirą neutralią giminę, kuri galėtų būti vartojama vietoj nežymėtosios vyriškosios giminės ir būtų anapus egzistuojančios dvinarės giminės struktūros. Vis dėlto, tokie eksperimentai kol kas liko eksperimentiniai, nes buvo per sudėtinga ir kitoniška, kad organiškai įsilietų į kalbos sistemą.
Vienas iš „partizaninio“ kalbėjimo būdų yra derinimo pagal giminę suardymas, kai daiktavardis gali būti moteriškosios giminės, tačiau jo būdvardis - vyriškosios, arba atvirkščiai. Tokiu būdu skaitytojui nebeaišku, ar kalbama apie moteris, ar apie vyrus, ar ir tą, ir tą, o gal nei vieną, nei kitą.
GEROS ŽINIOS- I.Vegėlės užkurta telktis spartėja ir plečiasi! Santykiai su Baltarusiją šiltėja.
Tokie kalbos eksperimentai, nors ir svarbūs siekiant išlaisvinti kalbą nuo normatyvinių struktūrų, neturėtų tapti norminės kalbos dalimi, kad išlaikytų savo subversyvų potencialą.
Lietuvių kalboje giminė yra glaudžiai susijusi su linksniu ir skaičiumi. Daiktavardis turi giminę, skaičių, linksnį. Būdvardis turi giminę, skaičių, linksnį, laipsnį. Veiksmažodis turi skaičių, laiką, asmenį, rūšį, nuosaką. Pusdalyvis turi giminę ir skaičių, o padalyvis - laiką.
Nelinksniuojamųjų žodžių giminė taip pat yra svarbi, nes su jais reikia derinti būdvardžius, kurie kaitomi gimine. Standartinėje lietuvių kalboje nustatytos taisyklės, kaip nustatyti nelinksniuojamųjų kitų kalbų kilmės daiktavardžių giminę. Pavyzdžiui, tie, kurie gale turi -o, -u, -i, laikomi vyriškosios giminės, o turintys -ė - moteriškosios, išskyrus atvejus, kai jie žymi vyriškosios lyties asmenis.
Kalbos komisijos Terminologijos pakomisėje buvo priimtas sprendimas teikti vyriškosios giminės formą „avokadas“, nors „Tarptautiniame žodžių žodyne“ ir ankstesniuose „Kalbos patarimuose“ buvo teikiama moteriškosios giminės forma „avokada“.
