Parodoje pristatomos sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos, sukurtos tarp 1945 ir 1990 m. - gerokai primiršta, iki šiol deramai neįvertinta mūsų dailės paveldo dalis. Parodos eksponatai - knygos, iliustracijų originalai ir jų faksimilės - žavi dailininkų išmone ir meistriškumu.

Paroda yra suskirstyta į tris dalis, kurios atitinka tris svarbiausius sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijų aspektus. Pirmoje dalyje pristatomos pirmojo pokario dešimtmečio vaikų knygos, išleistos Stalino totalitarizmo sąlygomis. Jos liudija apie balansavimą tarp įprasto vaikų pasaulio ir komunizmo ideologijos. Antroji parodos dalis atskleidžia, ką ir kaip dailininkai kūrė tradicijos prieglobstyje. Tradicija siejama tiek su Vakarų klasika, tiek su Lietuvos kaimo paveldo transformacijomis. Trečioji dalis perteikia dinamišką kūrybiškumą ir modernizavimo siekius.

Paroda suteikia žinių ne tik apie vaikų knygų iliustravimą, bet ir vaikams skirtos literatūros raidą, leidybos politiką ir jos istoriją. Ji įdomi ir spaudos technologijų raidos požiūriu. Paroda parengta 2011 m.

Istorinis kontekstas ir tarptautinis pripažinimas

Pokalbį paskatino Indijos leidyklos „Tarabooks“ kartu su Lietuvos kultūros institutu 2017 m. kovą anglų ir vokiečių kalbomis išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), kurios autorės - lietuvė Giedrė Jankevičiūtė ir indė V. Geetha. Knyga pristatoma šių metų Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse, Bolonijoje pokalbį su autorėmis veda „Thames & Hudson“ leidyklos vaikų literatūros leidybos direktorius Rogeris Thorpas.

„Tarabooks“ - Tamil Nadu valstijos sostinėje Čenajuje veikianti pasaulinio garso leidykla, turinti net ne šimtus, bet tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje, populiari, be abejo, gimtojoje Indijoje. Labiausiai leidyklą išgarsino rankų darbo knygos, kurias dažniausiai kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais - tekstų autoriais ir dizaineriais.

Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius - degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais.

Jūsų su Geetha knyga išėjo įspūdingu tiražu - 1000 egzempliorių vokiškai ir 2000 angliškai. Dvikalbis menotyrinės knygos variantas su pradiniu 3000 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ką galiu pridurti? Tu visiškai teisi. Kai leidžiame menotyros knygas lietuvių kalba, apie tokią auditoriją nedrįstame net svajoti. Auditorijos masto požiūriu ši studija, matyt, liks mano karjeros viršūnė, nors didžiąją savo, kaip tyrinėtojos, jėgų ir gebėjimų dalį skyriau ir skiriu anaiptol ne vaikų knygų iliustracijoms.

Taip, Lietuvos pasirodymas buvo itin ryškus. Visko mačiusius mugės dalyvius sužavėjo pagrindinis mūsų stendas, kurį puikiai įrengė Vilniaus architektų biuras „Processoffice“. Dėmesį patraukė ir mudviejų su Jolita Liškevičiene kuruota, „Processoffice“ apipavidalinta sovietinės vaikų knygų iliustracijos paroda Archiginnasio - nuo XVI a. Iki XVIII a. universitetui, o dabar miesto bibliotekai priklausančiuose nuostabiuose rūmuose. Nustebome ir apsidžiaugėme, kai kultūros gausos išlepinti italai paprašė parodą pratęsti.

Liepos 25 d. leidyklos „Tara Books“ knygos meno, leidybos ir rezidencijų centre „Book Building“ buvo atidaryta paroda „Vaikų knygų iliustracija iš Sovietų Lietuvos (1940-1990): kelionė laiku ir kontekstu“, kurioje pristatomos kelios dešimtys Lietuvos vaikų knygų dailininkų darbų. Ekspoziciją Lietuvos kultūros institutas ir „Tara Books“ parengė pagal didelio susidomėjimo sulaukusią parodą „Illustrarium: Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“. Ji buvo rodyta didžiausioje pasaulyje vaikų knygų mugėje Bolonijoje 2011 m., Lietuvai dalyvaujant garbės viešnios teisėmis. Vėliau, 2012 metais, šią iliustracijų kolekciją lankytojams pristatė Tarptautinė jaunimo biblioteka Miunchene. Parodos kuratorės G.Jankevičiūtė ir J.Liškevičienė atskleidė bendrą XX a.

Pasauliniu mastu pripažinta „Tara Books“ leidykla 2013 m. Bolonijos knygų mugėje buvo apdovanota kaip geriausia leidykla vaikams Azijoje, o pernai Tarptautinėje Londono knygų mugėje pelnė apdovanojimą „International Publishing Industry Excellence Award“. „Tara Books“ atstovai, su parodoje eksponuotais kūriniais susipažino dar 2011 m. ir iškart susidomėjo galimybe ją surengti Indijoje.

Parodoje Čenajuje eksponuojami kūriniai atskleidžia, kokias idėjas iliustruotos knygos diegė vaikams, kaip jos tarnavo komunizmo ideologijos sklaidai, kiek leisdavo vaikams gyventi vaikiškame pasakų, nuotykių, vaizduotės pasaulyje ir tuo pačiu, kokias galimybes sudarė pasireikšti knygų dailininkų kūrybiškumui. Lietuviškų knygų iliustracijas parodoje papildo leidyklos „Tara Books“ sukauptų XX a. II pusės knygų vaizdai bei gausios įžvalgos.

Dailininkų kūryba ir jos aspektai

Sovietų Lietuvos dailė yra tipiškas reiškinys, panašių dalykų rasime didžiulėje sovietų įtaką patyrusioje erdvėje. Kad tokioje masėje būtų pastebėti lietuviški talento ir originalumo blyksniai, pasiekti ne taip lengva.

Kiek nusivylėme, manydamos, kad tai mandagus „ne“, bet 2011 m. rudenį iš Miuncheno atkeliavo pasiūlymas pritaikyti parodą Blutenburgo pilyje, kurioje įsikūręs šis pasaulinis vaikų ir jaunimo knygų centras. Deja, ruošiant ekspoziciją Miunchene teko atsisakyti kai kurių dalykų, o tai, mano manymu, nuskurdino ir supaprastino sumanymą. Iliustracijos buvo rodomos atskirai nuo knygų, galutinį produktą atskyrus nuo prototipo, tad nebuvo kaip kalbėti apie sovietinės spaudos kokybę, apie dailininkų kančias siekiant ir negalint pasiekti norimo rezultato. Laimė, Lietuvos kultūros institutas sudarė sąlygas Bolonijai išleisti katalogą anglų kalba, jame paskelbėme nemažai kontekstinės medžiagos. Tai ir vaikų kultūrą bei kasdienybę iliustruojančios nuotraukos, ir pokalbiai apie vaikystės knygas su jau suaugusiais tų knygų skaitytojais. Jei ne katalogas, nemanau, kad būtume užmezgę ryšius su „Tarabooks“. Būtent išsamus leidinys anglų kalba ir užtikrino sumanymo gyvybingumą.

Kaip kilo mintis būtent Bolonijoje parodyti sovietines vaikiškas iliustracijas? Bolonijoje Lietuva rengėsi prisistatyti pirmą kartą. Kasmet čia susirenkantys pasaulio vaikų literatūros profesionalai kažką apie mus žinojo, tačiau labai jau fragmentiškai. Atrodė visai logiška, kad vertėtų atskleisti dabartinės situacijos priešistorę. Juk net ir su šiuolaikine lietuviška vaikų knyga siejamų plačiai žinomų dailininkų Stasio Eidrigevičiaus ir Kęstučio Kasparavičiaus karjera prasidėjo sovietmečiu.

Sovietiniais laikais turėjome puikių vaikų knygų dailininkų. Su Jolita Liškevičiene pradėjusios rinkti medžiagą parodai pamatėme, kad reiškinys platesnis ir įvairesnis, viskas tik prasideda nuo iliustracijų, o aprėpia ir leidybą, ir knygų sklaidą, ir skaitymą, ir dailę, ir vaikų ugdymą. Autoritetingiausia iliustruotos vaikų knygos tyrinėtoja Ingrida Korsakaitė, kiti autoriai padėjo atskleisti, kaip vaikų knygų iliustracijose reiškėsi bendrieji modernizacijos procesai, pirmiausia nacionalinių bruožų turintis modernizmas. Jiems tai buvo svarbiausias klausimas, kaip ir patiems dailininkams. O apie stalininį laikotarpį arba kokio nors lietuviškumo nepaisančio poparto ar siurrealizmo įtaką vaikiškoms knygoms neturėjome jokių hipotezių ar samprotavimų. Kitaip sakant, mums pasirinkimas rodyti sovietines iliustruotas vaikų knygas abejonių nekėlė. Pradėjome nuo artefaktų korpuso. Kitaip sakant, diena iš dienos eidavom su Liškevičiene į Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros skyrių, vieną po kitos traukėme iš lentynų knygas ir žiūrėjom, kokius reiškinius ir procesus jos įkūnija. Atradimų kupinas laikas!

Kodėl Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracija susidomėjo ,,Tarabooks“? Tikrai ne vien dėl to, kad tos mūsų knygos yra gražios ar originalios. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, o Indija - šalis, kurioje SSRS stengėsi visaip stiprinti savo įtaką. Viena iš daugelio priemonių įsiskverbti į Indijos gyvenimą buvo sovietinės vaikų literatūros sklaida. Įvairių SSRS tautų autorių, tarp jų ir lietuvių, knygos buvo verčiamos į anglų, taip pat į pagrindines Indijos kalbas, spausdinamos Maskvoje didžiuliais tiražais ir tarpininkaujant Indijos komunistų partijos veikėjams platinamos Indijoje. Jas mielai pirko tie, kurie nepajėgė savo vaikams įpirkti D. Britanijoje išleistų knygų, nes sovietinė produkcija kainavo pigiai, buvo pardavinėjama ant kiekvieno gatvės kampo. Tad tūkstančiai indų užaugo su tomis pačiomis knygutėmis, su kuriomis augo Sovietų Sąjungos vaikai. Žinoma, vyravo rusų autoriai, bet, kaip paaiškėjo, kažkas įsiminė ir estų, ir lietuvių rašytojus. Labai populiarūs buvo tradicinių pasakų rinkiniai, kartais labai keisti - lietuviai suporuoti su azerais, estai su moldavais ir pan. Taigi Sovietų Lietuvos iliustruotą vaikų knygą „Tarabooks“ pirmiausiai pastebėjo per Indijos istorijos prizmę. Prisidėjo ir leidyklos steigėjų bei savininkių asmeninė patirtis: jos vaikystėje irgi pavartydavo sovietinių knygelių. Dar jas labai sudomino, kaip totalitarizmo sąlygomis vaikų knygų leidybos srityje radosi režimo tikslų neatitikę reiškiniai, jos norėjo sužinoti, kaip tai vyko, kokie žmonės prisidėjo, kad vaikų knyga būtų patraukli ir ugdytų įvairiapusę asmenybę.

Pirminis sumanymas apsiribojo paroda „Tarabooks“ būstinėje Čenajuje ir keliomis mano paskaitomis per atidarymą ir po jo. Iš paskaitų, o gal labiau iš pokalbių su leidyklos savininkėmis Gita Wolf ir V. Geetha gimė bendros knygos sumanymas. Pagrindine knygos autore laikyčiau Geethą, naratyvą konstravo ji. Į savo skyrių perkėliau kai kuriuos gabaliukus iš Bolonijos katalogo, bet juos reikėjo keisti, patį tekstą išplėsti. Atsirado skyriai apie verstinę literatūrą, apie Aldoną Liobytę ir jos veiklą Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje, nauji intarpai apie cenzūros veikimą ir sovietmečio vaikų kultūrą. Buvo tokių vietų, kurios mums savaime suprantamos, o užsienio skaitytojui jas reikėjo komentuoti. Pavyzdžiui, rašydama apie lietuvių liaudies meno įtaką turėjau bent trumpai paaiškinti, kas yra tas lietuvių liaudies menas. Prireikė ekskurso į Lietuvos valstybės istoriją ir vaikų literatūros padėtį tarpukariu. Minim ir sovietų kultūros įtaką nepriklausomoje Lietuvoje, apie kurią patys beveik nieko nerašom.

Geethos prašymu išplėčiau pasakojimą apie vaikišką periodiką: laikraštį „Lietuvos pionierius“ ir žurnalą „Genys“. Manau, kad ne menotyrininkas, nes knyga yra ne apie meną. Knyga skirta tiems, kurie domisi kultūros istorija, mąsto apie spaudos, skaitymo poveikį visuomenei. Ji galėtų sudominti visus, kuriems rūpi uždarų visuomenių kultūros situacija. Per parodos atidarymą Miunchene tai patvirtino iš Londono į stažuotę Judendbibliothek atvykęs filipinietis doktorantas. Pasak jo, mūsų katalogas jam buvęs nepaprastai naudingas rašant apie Filipinų vaikų literatūrą Marcoso diktatūros metais.

Asmeninės patirtys ir dailininkų indėlis

Vienas žinomiausių Lietuvos dailininkų Stasys Eidrigevičius nuo 1980-ųjų gyvena Lenkijoje. Meno klajūnu save vadinantis S. Eidrigevičius pelnęs ne tik Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, bet ir daug tarptautinių apdovanojimų. Dailininko karjeros pradžioje jis daug dėmesio skyrė knygos menui.

Šie metai jums prasidėjo svarbiu įvykiu - paroda „Reakcijos“, kuri surengta Šiuolaikinio meno galerijoje Varšuvoje ir skirta kūrybinės jūsų veiklos 50-mečiui. O kokios žiūrovų reakcijos įsiminė jums pačiam? Ne vienas žmogus priėjo ir sakė, kad iki šiol saugo vaikystės knygas su mano paveikslėliais. Kai kas sakė, kad tos knygos paveikė asmenybės formavimąsi! Tokių prisipažinimų esu išgirdęs visur: ir skraidydamas lėktuvais, kai daug tenka keliauti po visą pasaulį, ir parodų atidarymuose, ir susitikus atsitiktinai. Rečiausiai išgirsi pagyrimus iš kitų dailininkų, nes dailininkai nelinkę rodyti meilės vienas kitam. Bet kartą Vilniaus senamiestyje mane sustabdė viena lietuvė dailininkė ir prisipažino, kad vaikystėje jai labai įstrigo mano iliustruotos knygos. Matyt, mano darbų nuotaika veikia ne kaip iliustracijos, bet kaip paveikslai, sudėti į vaikiškas knygas.

Aš visada į knygų iliustravimą žiūrėjau kaip į meną, niekada nedariau kompromiso, kad va čia rašytojas parašė knygą, o man reikia tą tekstą tik pamarginti. Pamenu, pirmoji mano spalvotai iliustruota vaikiška knyga buvo Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“. Tuomet speciali komisija sprendė, ar mano piešiniai tinka vaikiškai knygai. Vienu balsu nusvėrė, kad tinka. Bet gavau pastabą, kad reikia pakeisti vaikų šukuosenas, nes buvau nupiešęs vaikus plikomis galvomis. Kai pakoregavau, vaikų išvis nebeliko. Aš klausiau tik pačios Vytautės Žilinskaitės nuomonės. Komisija man buvo pasakiusi: jei rašytojai jūsų darbai nepatiks, iliustracijų neužsakysime. Bet Žilinskaitei patiko! Net pasakė pastabą, kuri leido sukurti iliustraciją dar meniškiau, viename paveikslėlyje atsirado medinė siena. Su rašytoja Vytaute Žilinskaite užsimezgė graži kūrybinė draugystė. Teko iliustruoti keletą jos knygų: „Gaidžio kalną“, „Kelionę į Tadandriką“… Ir dabar neseniai Žilinskaitė man paskambino, mes ilgai kalbėjome. Nors jos knygas iliustravau prieš keletą dešimtmečių, neseniai viena tų knygų buvo apdovanota Sankt Peterburge Pirmąja premija - kaip meniškiausia. Nupiešta seniai, o apdovanojimus laimi dabar! Kai darbas gerai padarytas, jis visada bus stiprus, visada prakalbės į žmogų. Jokio darbo nedarau atmestinai.

Ar esate suskaičiavęs, kiek knygų teko iliustruoti? Kažkada skaičiavau, kad apie 10 knygų Lietuvoje, tiek pat Lenkijoje ir tiek pat kitose užsienio šalyse (pavyzdžiui, keletą knygų iliustravau japonų leidyklų užsakymu). Iš viso apie 30 knygų. Stengiuosi visuose darbuose įdėti savotišką raktą, pagal kurį būčiau atpažįstamas. Dabar vienas lenkų iliustratorius Jozef Wilkon parašė knygą, į kurią sudėjo apie 140 Lenkijos dailininkų, kurie jam patinka. Aš irgi esu tarp jų.

Kaip atsirenkate, kurias knygas sutinkate iliustruoti? Pirmiausia tas, kur tiksliai nenusakoma, kaip turėčiau iliustruoti. Maždaug 1993 metais viena Didžiosios Britanijos leidykla man pasiūlė iliustruoti Salman Rushdie knygą „Harūnas ir istorijų jūra“ („Haroun and the Sea of Stories“). Pats autorius norėjo, kad iliustruočiau būtent aš. Sutikau, pasirašėme puikų kontraktą su didžiuliu honoraru. Vienas lenkų vertėjas specialiai man išvertė knygą iš anglų kalbos. Bet pamačiau, kad tekste kai kurios situacijos taip aprašytos žodžiais, kad man nebėra kas veikti. O kartoti nesinorėjo. Be to, autorius norėjo, kad iliustracijos būtų guašu, o man norėjosi pasteliniu kaukių metodu. Įpusėjus darbui, mane pakvietė atvykti į Londoną, parodyti pirmuosius bandymus, turėjo būti susitikimas su Salmanu Rushdie. Dėl saugumo tas susitikimas neįvyko, mano darbų nuotraukos buvo tiesiog nuneštos jam. Rašytojas suabejojo: „O ar Stasys skaitė mano knygą?“ Mat aš neiliustravau jo teksto pažodžiui, aš kūriau vizualų dialogą su tekstu. Taip iš mūsų bendro projekto nieko ir neišėjo. Autoriui buvo per drąsu. Vis dėlto mano mėgstamiausia rašytoja liko Vytautė Žilinskaitė, nes ji mėgdavo tarp eilučių paslėpti kitą turinį. Ten buvo ir laisvės troškimo, ir gyvenimiško liūdesio. Ir mano paveiksliukuose daug paslapties.

Pastaraisiais metais bendradarbiauju su japonų rašytoja Motoko Nakagava, esame išleidę keturias knygas. Tas bendradarbiavimas nėra lengvas, dažniausiai ji rašo tekstus mano paveikslams. Ar niekada nekilo noras pačiam ką nors parašyti vaikams? Kartą, gal prieš 20 metų, važiavau traukiniu ir galvoje gimė pasakos siužetas. Paprastai mano iliustracijose veikėjai yra žmonės, o šioje pasakoje veikia žvėreliai.

Šiuolaikinėse vaikiškose knygose gana retai pamatau kažką naujo. Leidėjai orientuojasi į tai, kad būtų geresni pardavimai. Šveicarų Nord-Sud Verlag leidėja yra pasakiusi: „Su kitomis knygomis mes uždirbame pinigus, o su tavo - laimėjimus konkursuose.“ Galbūt todėl, kad aš į vaiką žiūriu rimtai, kaip tiesiog į žmogų. Niekada nebrėžiau linijos, kad čia yra suaugęs žmogus, o čia vaikas. Juk mintimis visada grįžti į tą laiką, kai ir tu buvai vaikas. Štai dabar turiu jau ir anūkų. Su vaikais negali kalbėti nei vien tik linksmai, nei vien tik liūdnai. Juk pagaliau knyga ir auklėja žmogų, padeda pažinti pasaulį. Ta karta, kurią aš savo knygomis išauklėjau, augo mano vaizdų pasaulyje. Tai lemia žmogaus išsilavinimą, intelektualumą, jautrumą. Žinoma, žmonės skirtingai jautrūs. Vienam svarbios tik materialinės gėrybės, gal tokiam žmogui tikrai tas mano menas nereikalingas. Galbūt toks žmogus neis į meno parodą, bet pirks automobilį, rinksis sau drabužius. Beveik visose gyvenimo srityse svarbūs estetiniai kriterijai.

Ką kuriate šiuo metu? Neseniai jau minėta rašytoja Makoto Nakagava išleido knygą, skirtą mano anūkui. Knyga gimė iš mano pasivaikščiojimų su sūnumi ir anūku Leo po Varšuvos parkus. Į pasivaikščiojimus imdavau fotoaparatą, vėliau tas nuotraukas papildydavau savo fantazijos elementais - kompiuteriniais piešiniais. Taip nuotrauka tampa jau nebe nuotrauka, o paveikslu. Pavyzdžiui, vaikas stovi prie upės, o iš upės išlindusi didelė žuvis. Vaikas nustebęs ir atrodo, kad tarp jo ir žuvies yra ryšys. Kitoje nuotraukoje - vaikas su aitvaru. Arba braido po balas. Japonei labai patiko mano plastinis komentavimas ir ji išleido knygą „Miško berniukas“. O vieną knygą ši japonų rašytoja parašė įkvėpta lietuviškų pasakų apie gamtos būtybes. Joje veikėjai žvėreliai ir gyvuliukai net pavadinti lietuviškais vardais. Iš viso su rašytoja M. Nakagava esame sukūrę 4 knygas. Dabar ji rengia penktą knygą, skirtą suaugusiesiems, apie mano kaukes ir pandemijos sąsajas. Dar esu nutapęs ir parašęs knygą vaikams ir paaugliams - Van Gogo kūrybos interpretacijų tema. Leidėja, kuri knygą užsakė, suabejojo, ar tai tikrai skirta vaikams?

Kai augo mano paties vaikai, žmona sakydavo: „Eikit į bažnyčią“. Mačiau, kaip kunigas kalba, o vaikai visai jo neklauso, žaidžia tarpusavyje. Nes jis, naudodamas sudėtingus sakinius, neranda kelio į vaikų širdis. Vaikai nesuvokia, ką kunigas sako, tai ir žaidžia.

Sutikite - jūsų iliustracijos vaikų knygose visada kelia šiokį tokį šiurpą? Mano pasaulis prasidėjo nuo ekslibrisų, sukūriau savo grafinį pasaulį ir savo metaforinę kalbą. Paskui tai įėjo į plakatus ir į visus kitus mano kūrinius. Tas šiurpumas, apie kurį kalbate, - tai ieškojimas savotiško nuotykio, kurio nebuvo, kuris gali būti tik čia ir dabar. Gavęs iliustruoti knygą, aš tekste pasibraukdavau po kelis žodžius ir iš jų vaizduotėje išaugdavo paveikslas. Labai dažnai pasibraukdavau būtent šiurpius žodžius. Aš neiliustruoju teksto, aš juo tik remiuosi. Kartą viena pažįstama Gražina Didelytė sako: „Mano sūnėnas taip juokėsi pamatęs tavo darbą!“ Galvoju, iš ko ten galėjo taip juoktis? Greičiausiai iš iliustracijos, kur pirmą vietą laimėjęs herojus stovi ant žemiausios pakylos, o trečią - ant aukščiausios? Jei būčiau vaikas, irgi juokčiausi iš tokio absurdo. Bet kodėl turi aukštai būti tas, kur šiandien geriausias? Kitą dieną jis gal visai ne geriausias, gal kokį pokštą iškrės? Aš mėgstu humorą, kartais ir juodą. Žmogų formuoja kažkoks raktas: vieni vaikai būna išdykėliai, kiti vieniši stebėtojai. Aš buvau tas vienišas stebėtojas. Augau Lepšių kaime, Panevėžio rajone, vaikystėje jautrumą žadino gamta, metų laikų kaita, dainuojantys kaimo žmonės. Tiesa, dažniausia dainuodavo išgėrę alaus ar giedodavo per laidotuves. Iki šių dienų liko tas bruožas stebėti pasaulį. Kartais stebėdamas piešiu.

Kaip manote, ar knygos nemiršta? Ar žmonėms dar jų reikia? Manau, su jomis viskas gerai. Aš pagal save sprendžiu, jei knyga krenta man į akį, noriu ją turėti. Keliaudamas po užsienį būtinai užeinu į knygynus, jei randu įdomią knygą, nenusiraminu, kol nenusiperku.

Taidai Balčiūnienei - iliustracijų meistrei

Šiemet žymiai vaikų knygų iliustratorei Taidai Balčiūnienei (1925 lapkričio 3 d.-2018 vasario 22 d.) būtų sukakę 95 metai. Ji gimė Kaune, gydytojo Petro Musteikio ir Irenos Gintilaitės šeimoje. Kartu augo vyresnis brolis Petras ir sesuo Irena. Šeimos idilę nutraukė ankstyva motinos mirtis - Taidai tebuvo vos ketveri metukai. Pomėgis piešti bus atėjęs iš vaikystės - mirus mamai, tėvas pirko šūsnis popierių, ir visi trys vaikai - brolis, sesuo ir ji, sugulę ant pilvų piešdavo. Gražiausiai paišiusi sesuo, vis dėlto galiausiai pasirinko mediciną.

Būsima menininkė, baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, taip pat ketino sekti sesers pėdomis ir studijuoti mediciną, tačiau karo metu universitetas buvo uždarytas ir Taidai teko pasirinkti kitą kryptį. 1945-1951 m. ji studijavo architektūrą ir taikomąją grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, kur jai dėstė Kovalskis, Juodelis, Vasiliauskas. Grafikos pasauliu sudomino Antanas Kučas. 1950-1959 m. T. Balčiūnienė dirbo architekte-inžiniere „Žemprojekte“, nuo 1957 m. dailininke Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje Kaune, o nuo 1961 m. Pirmąsias iliustracijas T. Balčiūnienė sukūrė Vidos Krakauskaitės knygai „Jaunasis pianistas“ 1959-aisiais.

XX a. 7-ojo deš. pr. dailininkė aktyviai įsiliejo į lietuvių knygų vaikams iliustruotojų gretas - pasipylė gausybė jos iliustruotų knygų: grožinės literatūros knygutės, muzikos, matematikos, lietuvių kalbos, vadovėliai. Iš viso T. Balčiūnienė iliustravo apie 50 knygų vaikams ir vadovėlių (kelios jų: „ABC“, 1961; Kosto Kubilinsko „Pirmasis dantukas“, 1962; „Bėgs pelytė vandenėlio“, 1966; „Ganau ganau aveles“, 1967; Prano Mašioto „Pasakėlės“; „Bitė ritė baltaragė“, 1981; Nijolės Morkūnaitės „Senelio pasakos“, 2004), papuošė Mato Grigonio, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno, Vinco Giedros, Aldonos Puišytės, J.

Vyresniajai kartai atstovaujanti dailininkė - puikiai atpažįstama, juk jau ne viena vaikų karta (ir ne tik Lietuvos) užaugo su jos iliustruotomis knygelėmis. Tačiau pasakyti tik tai - praktiškai nepasakyti nieko. Autorė kuria realistinį vaikystės paveikslą - jos guvių, judrių, apskritaveidžių ir didžiaakių, aprengtų kiek per striukais ir trumpais drabužėliais mažylių nesupainiosi su niekuo. Lyg ir vienas į kitą labai panašūs vaikai, tačiau pažvelgę į juos įdėmiau matome, kad skirtingos jų veido išraiškos rodo vis kitokią nuotaiką - džiugius išgyvenimus ar nusiminimą, nuostabą ar išgąstį. Vis dėlto vyrauja šypsenos.

T. Balčiūnienė siekė, kad iliustracijos būtų kuo aiškesnės ir suprantamesnės vaikui, rėmėsi pasaulyje paplitusiu, mažųjų pamėgtu vaizdavimo būdu, kai ir vaikai, ir gyvūnai iliustracijose primena patrauklius, spalvingus žaisliukus. Menininkė laikėsi principo, kad svarbiausia, jog iliustracijose vaikai atpažintų save. Kad spalvos nebūtų purvinos. Taip pat jaukiai nuteikia ir iliustruotojos daugiau ar mažiau personifikuoti gyvūnai. Ji sukūrė ir knygose apgyvendino įvairiausio plauko paukščius bei žvėrelius. Knygų puslapiuose šnara, bruzda, tipena, klausia, stebi ir stebisi bei savo nuotaikingas istorijas porina kiškeliai, katinėliai, voveraitės, šuneliai, paukšteliai ir dar daugelis kitų žvėrelių… Kartais jie veikia savarankiškai, kartais yra vaikų pagalbininkai, guodėjai, užtarėjai, bet niekuomet - tik pasyvi dekoracija. T. Balčiūnienės gyvūnėliai primena viso pasaulio vaikų labai mėgstamus Walto Disney’aus animacinių filmų veikėjus, tačiau nepraranda autorės stiliaus bruožų. Taip pat dailininkė piešė vaikų užsiėmimų ir žaidimų scenas, tradicinius metų laikų vaizdelius, netrūksta supoetintų kaimo vaizdų.

Vadovėliams kurtos T. Balčiūnienės iliustracijos santūresnės, tikslinės, tarsi apibendrinančios užduotį. Knygų vaikams tiražai dideli - 20-50 tūkst. egzempliorių, todėl sklaidos būta labai didelės. Kai kurie dailininkai vengdavo iliustruoti vadovėlius dėl esą tam darbui keliamų didesnių reikalavimų, tačiau Taida to nesureikšmindavo. Jos iliustruotoje K. Jakubėno knygelėje „Abėcėlė“ abu - tiek teksto, tiek paveikslėlių - autoriai yra lygiaverčiai. Drąsiai galima teigti, kad be iliustracijų ši knyga netektų ne tik pusės savo žavesio, grožio, bet ir edukacinio pagrindo. Abu autoriai paprastą formalų veiksmą - sausą abėcėlės kalimą ir sudėtingą raidžių pažinimą, paverčia dinamiška nuotykių knygele. Kiekvienai raidei skiriama po visą puslapį, jame sukomponuojamos trys savarankiškos istorijos. Knygoje „Ganau ganau aveles“ vizualinį pasakojimą T. Balčiūnienė komponuoja per kelis puslapius. Trumpoms dainelėms, eilėraštukams čia paliekama visai nedaug vietos. Tačiau knyga papildoma natomis. Iliustruodama K. Kubilinsko knygutę „Darbininkai“, dailininkė išnaudojo net priešlapius ir visus keturis viršelius, vesdama vaiką kartu su savimi, apgaubdama jį nedeklaruota didžiule meile ir atida. Nuotaika piešinyje - tarsi vaizdingas žodis tekste. Tekstą dailininkė papildo nauju siužetu. Ypač didelio pasisekimo sulaukė iliustruota liaudies dainelių knygutė „Bėgs pelytė vandenėlio“ (1966) - išleisti net 7 leidimai lietuvių, 3 rusų, po 1 anglų ir slovakų kalbomis. Juozo Tumo-Vaižganto knygelė „Laiškas Eglutei“ buvo paskutinė dailininkės iliustruota knyga. Čia autorė taip pat lieka ištikima savo stiliui - kuria jaukų, šviesų, supaprastintą, teigiamą pasaulį, iliustracijos pasižymi gyvu, šviesiu koloritu. Apibendrinta forma, plokštuminis vaizdas, lengvu kontūru apvedžiotos figūros sukuria aiškų, gilaus suvokimo nereikalaujantį paveikslėlį. Knygos turinys - tikras autoriaus laiškas savo jaunai giminaitei į Paryžių, kuriame vaizdžiai ir drauge labai paprastai aiškinami gyvenimo kaime privalumai ir didmiesčio trūkumai, todėl realistiniai, nesudėtingi, tiesiogiai tekstą iliustruojantys piešiniai sudaro darnią visumą su turiniu. Iliustracijos sukurtos iš didelės meilės ir pagarbos J. Tumui-Vaižgantui, kuris vaikystėje Taidai buvo labai artimas, pažinotas, sąžiningo ir inteligentiško žmogaus idealas. Šio teksto iliustravimas dailininkei buvo tarsi sugrįžimas į savo vaikystę - prieškarinį Kauną.

T. Balčiūnienė buvo produktyvi menininkė. Ji ne tik iliustravo knygeles vaikams, vadovėlius, bet ir sukūrė ekslibrisų linoraižinio (šia technika sukurtiems estampams būdinga moderni tautodailės stilizacija) ir oforto technika. Taip pat iliustravo vaikų žurnalą „Genys“, vaikų žaidimus („Eime grybauti - baravykų rauti“, 1960), atvirukų serijas („Maži vaikai - dideli darbai“, 1975), plakatus, mokymo priemones, diafilmus („Zuikis Puikis“, 1977; „Žaidžiame pasaką“, 1989) ir kt. Dalyvavo ekslibrisų parodoje Vilniuje (1968), kūryba rodyta Paryžiuje (sovietinio plakato ekspozicija, 1974), Bolonijos knygų mugėje (paroda „Sovietų Lietuvos vaikų knygos iliustracija“, 2011), kitose tarptautinėse parodose, taip pat Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje (2014), Užupio galeroje (2015).

T. Taida užaugino gausią šeimą - net 9 vaikus. Dalis jų nuėjo motinos ir močiutės keliais (menininkės dukra Taida Balčiūnaitė ir anūkė Sigutė Chlebinskaitė). Galima būtų svarstyti, kad tokia gausi šeimyna galėtų būti laikoma tarsi jos kūrinių prototipu, tačiau pati dailininkė teigia, esą savo vaikams niekada nieko specialiai nepiešusi. Vis dėlto šeimos vertybės iliustracijose akivaizdžios - jos pasižymi šiltu emociniu santykiu su mažaisiais skaitytojais ar žiūrovais, nuoširdžiu noru pažindinti juos su aplinkiniu pasauliu, puoselėti meilę gamtai, darbui, šeimai.

XXI a. pr. naujų iliustruotų knygų gausa kiek stumtelėjo T. Balčiūnienės piešinius į šoną, tačiau nenukonkuravo ir neužgožė jų.

tags: #eidrigeviciaus #iliustruotos #knygos #vaikams #1980

• Istorija ir idėjos dovanoms kūdikiui
• ką daryti, jei mažylis neėda
• Gazmanovo biografija
• Kaip pildyti motinystės atostogų dokumentus
• Lietuvių kalbos gramatikos taisyklės