Į užsienį įvaikinti išgabenami mūsų šalies globos įstaigų auklėtiniai niekada nebebus lietuviais. Jie visiems laikams praranda tikrąsias motinas, jei šios net grįžtų į meilės ir doros kelią. Vaikai visiems laikams išraunami iš Tėvynės Lietuvos, pamiršta gimtąją kalbą. O įtėviai nuo jų slepia net kilmės šalį, vaikų pėdsakai ištrinami taip, kad jokios paieškos tarnybos neberastų.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vaidmuo
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, užuot pasirūpinusi valstybės globojamų vaikų gerove Tėvynėje, išsiunčia vaikus kuo toliau nuo Lietuvos. Šiltose kėdėse įsitaisę veikėjai vadovaujasi principu: nėra vaiko - nėra ir problemos.
Nuo 1993-iųjų užsieniečiai įsivaikino jau daugiau nei 1,6 tūkst. beglobių vaikų iš Lietuvos. Didžioji dalis įvaikinti parengtų mažylių, dar likusių mūsų šalies globos įstaigose, turi specialių poreikių. Tačiau užsienio piliečiams dažnai nerūpi net tai, kad vaikas turi fizinę ar dvasinę negalią. Toks vaikas - dar mažiau apsaugotas ir dar lengviau pažeidžiamas, bet ir jis Lietuvos institucijoms formaliai rūpi tik pirmuosius ketverius metus po įvaikinimo.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė prisipažino, kad svečiai iš Lietuvos ir net lietuvių kalba vaikams kelia baimę. „Jei aš pradedu kalbėti lietuviškai - jie nuo manęs bėga“, - prisiminė O. Tarvydienė. - O bėga dėl to, jog bijo, kad aš galiu juos pasiimti ir parsivežti atgal į Lietuvą. Lietuvių kalba jiems asocijuojasi su globos namais, su užtverta, uždara teritorija, todėl išgirsti lietuviški žodžiai dažno vaiko akyse sukelia netgi paniką. Mažesni vaikai, išgirdę kalbant lietuviškai, dažnai net puola slėptis už tėčio arba mamos”.
O. Tarvydienė teigė, kad vaikų į užsienį tikrai nevežtų, jei tik būtų tokios galimybės. Esą lietuviai labai išrankūs: pageidauja ne vyresnio nei 5 metų vaikučio, renkasi, kad jis būtų sveikas. Atsiduriame akligatvyje, kur tenka rinktis: ar vaikas iki pilnametystės augs globos namuose, neturėdamas aiškių ateities perspektyvų, ar šeimoje užsienyje.
O. Tarvydienės manymu, globos namai mūsų šalyje turėtų tapti nedidelėmis įstaigomis, o ne likti tokiomis, kuriose auga daugiau nei 100 vaikų. Ministerija yra patvirtinusi standartus, pagal kuriuos globos įstaigose ateityje turėtų augti ne daugiau kaip po pusšimtį vaikų.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėjos Agnės Marčiukaitienės teigimu, vyresnio amžiaus tėvų globos netekusiems vaikams įtėvių šeimas surasti ypač sudėtinga. „Lietuvos šeimos ar asmenys turi lūkestį įvaikinti vaiką iki vienerių arba iki trejų metų amžiaus. Taip pat jie išsako įvairių lūkesčių vaiko atžvilgiu - dėl jo socialinės kilmės, sveikatos. Lietuvoje gyvenančios šeimos yra pasirengusios įvaikinti mažo amžiaus tėvų globos netekusius vaikus, turinčius minimalių arba pagydomų sveikatos sutrikimų. Norinčių įvaikinti vyresnius kaip 10 metų vaikus Lietuvoje nuolat gyvenančių šeimų šiuo metu nėra, nėra buvę ir anksčiau. Retais atvejais įvaikinami sutuoktinio vyresnio amžiaus vaikai. Įvaikinti tėvų globos netekusius vyresnius nei 10 metų vaikus pasiryžta užsieniečių šeimos. Šis atvejis, kai įtėvius pavyko rasti 17-os metų vaikui, yra tikrai ypatingas Lietuvos įvaikinimo organizavimo istorijoje“, - pabrėžė A. Marčiukaitienė.
Pasak specialistės, vaikai, nepriklausomai nuo amžiaus, labai laukia įtėvių arba nuolatinei globai (rūpybai) pasiryžusių šeimų ar asmenų. Vyresnio amžiaus vaikams turėti šeimą yra taip pat svarbu, kaip ir mažiems. „Visi vaikai labai laukia šeimos, nori būti priglausti, apkabinti, mylimi ir jaustis saugūs. Kiekvienam vaikui, nesvarbu, koks jo amžius, ypatingai svarbu gebėti užmegzti emociškai saugų ryšį, mokytis pasitikėjimo. Tėvų globos netekę vaikai yra patyrę labai skaudžių netekčių, kurias įveikti galėtų padėti saugus santykis su suaugusiu žmogumi, augimas ir vystymasis darnioje šeimoje, mokymasis šeimos santykių, kurių galimai anksčiau vaikas nėra patyręs. Vyresnieji šalia šių žmogiškų poreikių, kurie nebuvo suteikti vaikystėje, jaučia begalinį siekį gauti suaugusiojo patarimą, palaikymą, supratimą. Natūralu, nes jaunuoliams, žengiantiems link savarankiško gyvenimo, kyla begalės klausimų, ypač tais laikotarpiais, kuriais reikia priimti sprendimus. Todėl šiais momentais priklausyti šeimai, mokėti užmegzti saugų emocinį ryšį ir turėti patikimus suaugusiuosius šalia yra ypač svarbu“, - sako A. Marčiukaitienė.
Specialistė tikisi, kad šis 17-os metų vaiko įvaikinimo atvejis nebus vienintelis, paskatins Lietuvos gyventojus drąsiau į savo šeimą priimti vyresnius be tėvų globos likusius vaikus. Tarnybos duomenimis, 2019 metais įvaikintam vyriausiam vaikui buvo 11 metų, dar 4 vaikai įvaikinti 10 -ies metų amžiaus. Visus šiuos vaikus įvaikino užsienio piliečių šeimos.
Iš viso 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį įvaikino užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 372 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (68 proc.) - vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 17 metų). Kiekvienam galimam įvaikinti vaikui šeimą parenka komisija, atsižvelgdama į tai, kuri šeima geriausiai atitinka vaiko poreikius ir interesus. Kartu yra vertinami ir šeimos lūkesčiai ir pasirengimas įvaikinti. Dažniausiai vaikui šeima renkama ne iš vienos potencialios šeimos, bet gali būti ieškoma šeimos, galinčios geriausiai patenkinti konkretaus vaiko poreikius ir iš keliolikos šeimų.
Pasak specialistės, ne visus be tėvų globos likusius vaikus galima įvaikinti. Tam, kad vaikas būtų įrašytas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytus kriterijus. „Remiantis Lietuvos Civiliniu kodeksu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais, įvaikinimas galimas tik atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra įvaikinimas visų pirma turi būti naudingas pačiam vaikui. Galimas įvaikinti vaikas yra toks vaikas, kurio situacija atitinka Civilinio kodekso nustatytus atvejus: kai vaiko biologiniams tėvams (ar turimam vieninteliam iš tėvų) yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, tėvai (arba vienintelis iš tėvų) teisme duoda sutikimą vaiką įvaikinti, kai abu tėvai yra mirę arba nežinomi ir kitais nustatytais atvejais. Taip pat neretai būna atvejų, kai yra įvaikinamas sutuoktinio vaikas“, - sako A. Marčiukaitienė.
Pasak jos, vaiko nuomonė yra vienas iš svarbiausių aspektų įvaikinimo procese, net jeigu ir nėra teisinių kliūčių vaiką įvaikinti, tačiau įvaikinimo procedūra nebus pradedama jeigu pats vaikas nesutinka būti įvaikintas.
Depresijos šaknys - užatlantėje
Beveik dešimtmetį už Atlanto praleidusios ir į Lietuvą 2005-ųjų gegužę sugrąžintos dvi seserys nemokėjo nė žodžio lietuviškai, susipažino su savo motina ir ėmė sunkiai kabintis į gyvenimą svetima tapusioje savo tikroje Tėvynėje.
Teismas konstatavo, kad seserys vaikystėje iš Lietuvos į JAV buvo išgabentos neteisėtai. Anot teismo, valstybės institucijos nerealizavo savo teisių ir pareigų, nesirūpino mergaičių sugrįžimu į Lietuvą, nors jų motina dar 1999-aisiais buvo atšaukusi savo sutikimą dėl dukrelių įvaikinimo amerikiečių šeimoje.
Už patirtą neturtinę žalą teismas vienai šių merginų priteisė 130 tūkst. litų, jos seseriai - 80 tūkst. litų kompensacijas. Tik ar gali pinigai kompensuoti abiejų seserų patirtus išgyvenimus ir sulaužytus likimus?
Viena iš seserų Lietuvoje jautėsi itin prastai, išgyveno gilią depresiją ir sunkiai susižalojo iškritusi iš motinos buto balkono Akmenės rajone. Merginos depresijos šaknys glūdėjo Amerikoje. Motinai ji prasitarė, kad užatlantėje, būdama vos aštuonerių, patyrė seksualinę prievartą.
Dukters prisipažinimas, kad ją dar vaiką išniekino tolimas globėjų giminaitis, motinai sukėlė šoką. Moteris sužinojo, kad Amerikoje depresijos apimta jos dukrelė smaugdavo save ir nagais draskydavo savo veidą iki kraujo. Tapo žinoma ir tai, kad kartu su jos dukterimis amerikiečių globėjų šeimoje augusią kitą merginą seksualiai išnaudojo pats globėjas.
Dabar abi merginos kloja naujo gyvenimo pamatus Lietuvoje, viena jų lanko gimnaziją. Išgyventos žaizdos po truputį gyja.
Prisiminimai apie Lietuvą blėsta
Lietuvos žmonės dar nepamiršo ir Šiaulių rajone motinos badu marinto mažo berniuko, o vaikutis, kurį 2004-aisiais įsivaikino viena prancūzų šeima, Lietuvą jau baigia pamiršti. Prancūzijos piliečiu tapęs berniukas iš Lietuvos gimtąja kalba jau nebekalba.
Pagal nustatytą tvarką, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba grįžtamąją informaciją iš atsakingų Prancūzijos socialinių tarnybų apie berniuko adaptaciją svetimoje šalyje gavo tik pirmuosius ketverius metus po įvaikinimo. Pirmuosius porą metų - dukart per metus, kitus dvejus metus - kartą metuose. O toliau - kaip Dievas duos. Tegul vaikučiu iš Lietuvos rūpinasi Aukščiausiasis ir Prancūzija! Mažąjį Lietuvos pilietį išsiuntusioms rankoms jis jau nebeįdomus.
Iš pirmaisiais vaiko emigracijos metais Lietuvą pasiekusių ataskaitų matyti, kad artimesnis berniuko kontaktas svečioje šalyje pirmiausia užsimezgė su įtėviu. Lietuvoje tikros motinos skriaustas vaikas ir su naująja mama susibičiuliavo gerokai vėliau. Pasak psichologų, šiuo metu berniuko kontaktas su įmote jau yra pasitaisęs. Ryšio su Lietuvoje likusia biologine motina vaikutis nepalaiko.
Į užsieniečių glėbį atiduotas vaikas Tėvynę dar prisimena, bet įtėviai pastebi, kad berniuko atsiminimai persipynę su fantazijomis, dalykais, kurių realybėje nėra buvę. Berniukas atsimena draugą iš globos namų, o su kitu tų pačių globos namų auklėtiniu, kuris taip pat yra įvaikintas Prancūzijoje, ir bendrauja.
Vaikų „parceliavimas“ garantuoja ekskursijas
Lietuvos vaikus užsieniečiams šimtais kasmet brukantiems Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojams tokie sandoriai garantuoja pažintines ekskursijas į tas šalis, kuriose apgyvendinami Tėvynėje niekam nerūpėję mažyliai. Gal todėl mažųjų tremties vietų geografija tokia plati - Argentina, Brazilija, San Marinas, Naujoji Zelandija, kiti tik turizmo firmų lankstinukuose regėti kraštai, kuriuos taip maga aplankyti vaikų „parceliuotojams“.
Ar laukia šiose valstybėse apgyvendinti vaikai susitikimų su juos užsieniečiams it gyvąją prekę įteikusiais veikėjais iš Lietuvos? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė, nekart dalyvavusi susitikimuose su užsienyje įvaikintais Lietuvos vaikais, pripažino, kad svečiai iš Lietuvos ir net lietuvių kalba vaikams kelia baimę.
O gal vaikai bėga slėptis baimindamiesi juos atidavusių rankų? Kodėl nė vienas tų rankų pirštas nepajudinamas, kad prisiminimai apie mūsų šalies vaikų globos įstaigas nekeltų panikos buvusių auklėtinių akyse? Vaikai duoda signalą suaugusiesiems atsigręžti į mūsų šalies globos įstaigas ir įvesti ten tvarką.
Kontrolė turėtų būti griežtesnė
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkė Reda Sirgedienė „Respublikai“ teigė mananti, kad užsieniečiai įtėviai, įvaikinę beglobius vaikus iš Lietuvos, turėtų būti kontroliuojami griežčiau. „Jei atiduodame savo pilietį įvaikinti į užsienį, tai privalome išlaikyti ir grįžtamąjį ryšį su juo, kad galėtume žinoti, kaip jis auga ir kaip jam sekasi, - įsitikinusi R. Sirgedienė. - Dabar laikomasi tik oficialiai nustatytų procedūrų, bet jos neužtikrina grįžtamojo ryšio su vaiku iki jam sulaukiant pilnametystės. Ar Lietuvą pasieks žinios apie išvežtą vaiką, dažnai priklauso tik nuo jį auginti pasiėmusios šeimos geranoriškumo”.
Tai, kad įvaikį iš Lietuvos auginti pasiėmę užsieniečiai kontroliuojami per mažai, R. Sirgedienė vadino rimta įstatymų spraga, paliekančia terpę įvairioms abejonėms dėl išvežto vaiko likimo. „Pastaraisiais metais, bendradarbiaujant su kolegomis iš užsienio, nepavyko nustatyti, kad iš Lietuvos įvaikinti į užsienį išvežti vaikai būtų tapę nusikaltimų aukomis, - teigė R. Sirgedienė. - Tačiau tai, kad nepavyko nustatyti, dar nereiškia, jog problemos nėra”.
Palmira Galkontaitė, LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja, teigia, kad su prašymais padėti surasti į užsienį įvaikinti išvežtus artimuosius į juos kreipiasi Lietuvoje likę jų broliai, seserys. Padėti surasti Lietuvoje gyvenančius artimuosius prašo ir patys vaikai, kadaise įvaikinti užsienyje. Ar pavyksta išskirtiems giminaičiams vėl pasimatyti, priklauso tik nuo įvaikintojų geros valios. Yra daug atvejų, kai užsienyje užaugę vaikai labai gražiai susirašinėja ir bendrauja su Lietuvoje likusiais savo biologiniais broliais, seserimis, kitais artimaisiais. O yra atvejų, kad nepilnametį vaiką auginantys įtėviai pasako: „Ne“. Tada būna labai apmaudu. Telieka tik tikėtis ir laukti, kad tiesa vaiką pasieks, kai jis sulauks pilnametystės. Tačiau dažniausiai, praėjus kiek laiko, praeitį nuo įvaikio slėpę įtėviai pakeičia nuomonę ir neprieštarauja, kad įvaikis susisiektų su savo biologine šeima.
„Aš esu labai kategoriškai prieš tai, kad įtėviai nuo įvaikintų vaikų slepia įvaikinimo faktą ir jų praeitį. Mano įsitikinimu, taip elgdamiesi jie apvagia tą žmogų, atima jo prigimtinę teisę žinoti ir pažinti savo brolius, seseris. Iš tėvų būna atimamos tėvystės teisės, bet juk niekas teisės pažinti artimą neatima iš seserų ar brolių.“
Tik nuo įtėvių sugebėjimo palaikyti lietuvybę priklauso tai, kiek užaugęs vaikas jausis lietuviu. Man teko susitikti ne su vienu jau kelintos kartos lietuvių išeivių atstovu, gimusiu ir augusiu užsienyje, kurie puikiausiai žino, kad jų seneliai yra lietuviai, ir patys save laiko lietuviais. Ir jie sugeba netgi būti didesniais lietuviais negu mes, esantys čia, Lietuvoje. O jei vaiką iš Lietuvos į užsienį išveža užsieniečių šeima ir augina jį kaip amerikietį ar prancūzą, tada Lietuva to piliečio jau netenka.
Jungtinėje Karalystėje apsigyvenusi lietuvių šeima net neįtarė, kokie keisti yra šios šalies įstatymai vaikų teisių atžvilgiu. „Esame ištikti šoko. Balandžio 26 dieną teisėjas Peter Wright tiesiog į akis mums išrėžė: „Bet kuris teismas ignoruotų jūsų argumentus, bet kuris teismas ignoruoja ir ateityje ignoruos bet kokius jūsų argumentus“, - teisėjo žodžius citavo Asta Skinulytė-Gulbaek, iš lietuvių atimto berniuko senelė. Astai pavyko sužinoti, kad jos anūkas atiduotas įvaikinti vienai porai. „Penktadienį mano anūką“ pasmerkė įvaikinimui be teisės būti globojamam artimųjų. Vaikas atiduotas kinės ir brito šeimai.
„Kodėl paimtų vaikų skaičius nuolat didėja? Atsakymas paprastas: kai Rytų Europa įstojo į Europos Sąjungą, atsivėrė galimybės rinką papildyti „šviežiena“. Jos anūkas praėjusį penktadienį buvo pasmerktas įvaikinimui be teisės būti globojamam artimųjų.“
„Kaip suprasti šią juvenalinę justiciją, kuri vykdoma pažeidžiant vaiko teises, be kitų dalykų, ir į gimtąją kalbą, kultūrą, tradicijas, pagaliau nepaisant ir tokio dalyko, kaip maitinimosi įpročiai? Kokie principai leidžia atimti kūdikį dar nenukirpus virkštelės? Tai ne juvenalinė justicija, o verslas, daromas vaikų sąskaita.“
„Dėl Lietuvos valdžios neveiksnumo, dėl Lietuvos ambasados Londone neveiksnumo. Teisėjas Peter Wright nusprendė, o Lietuvos ambasada teisme neatstovavo lietuvių, vadinasi, Lietuva pritaria Jungtinės Karalystės sprendimams.“
„Kai perskaičiau Jungtinių Tautų (JT) rekomendacijas ugdymui, ką ir kaip vaikai turi išmokti, tai supratau, jog tai yra tautybių žlugdymas. Sąmoningai vykdoma globalizacija, naikinamos vertybės, šeimos institutas, ruošiami žmonės be vertybių, kurie turi teisę daryti bet ką, ir jiems (JT) nesvarbu, ar jis Lietuvos, ar kokios nors kitos šalies pilietis“, - sakė protesto dalyvis Rimas.
„Tai yra genocidas. Anot susirinkusiųjų prie ambasados, vaikai iš tėvų gali būti atimti už bet ką. Remiamasi ypatingai keistai apibrėžtomis emocinio, psichologinio ir fizinio smurto bei moralinės žalos sąvokomis. „Jei parduotuvėje pabarei vaiką už tai, kad jis pradėjo garsiai verkti, negavęs norimo daikto, tai jau yra prievarta ir vaikas gali būti atimtas“, - teigė Rimas.
„Viena šeima, gyvenusi Norvegijoje, juokaudavo: nesuspausk per mažiau rankos, nes kaimynai paskųs, ir vaiką atims. Užtenka ir vieno nepatenkinto kaimyno, kuris anonimiškai paskambinęs pasako, esą su vaikais blogai elgiamasi. Bet visi juokai baigėsi, kai vaikus tikrai pradėjo atiminėti.
„Juvenalinė justicija - tai smurtas prieš vaikus, kurį valstybė vykdo prisidengdama šios justicijos samprata. Tendencija itin keista - vaikai atimami iš šeimų, apkaltinus tėvus smurtavimu, tačiau valstybinėse ir privačiose institucijose jie patiria visas smurto apraiškas. Anūko netekusi močiutė sako Jungtinėje Karalystėje įsitikinusi, kad po juvenalinės justicijos priedanga klesti globalinis verslas, kurio pelningumą galbūt galima lyginti su pelnu, gaunamu iš prekybos narkotikais, ginklais ir žmonėmis. Šiuo atveju - iš prekybos vaikais.
„Mamyte“, - šaukia vaikas, kurį paima vaiko teisių darbuotoja. Policijos darbuotojas tramdo mamą. Fone girdisi tiek vaiko, tiek mamos rėksmai. Vaiko teisių darbuotoja paima vaiką ant rankų ir vedasi jį iš namų. „Aš mirsiu“, - sako vaikas. „Paleiskit!“ - šaukia berniukas. Vaizdo įraše vaiko teisių darbuotoja aiškina, kad vaikas turi būti perkeltas į neutralią aplinką. Vaikas išsigąsta, kad bus galimai vežamas pas tėtį, tačiau vaiko teisių apsaugos darbuotoja ramino, jog jį veš ne pas tėtį. „Jis išgyveno viską vaikas, jis viską papasakojo“, - kalba kita moteris ir galimai sako apie vaiko tėtį. „Prie vaiko šitaip negalima kalbėti“, - atsako vaiko teisių darbuotoja. „Man bus viskas“, - šaukia vaikas. Policija reikalavo, kad mama paleistų vaiką, tačiau vaizdo įraše ji atsisakė tą padaryti tol, kol nesužinos, kur vaikas bus vežamas. „Neareštuok mamos“, - rėkia mažametis. „Neareštuoju“, - atsako darbuotojai.
„Nežinau, kokios šio vaiko paėmimo iš šeimos priežastys. Bet kokios jos bebuvę... Ar jums atrodo, kad šiame užfiksuotame epizode kažkaip saugomos ir ginamos vaiko teisės? Ar mes tikrai gyvename ne tik formaliai teisinėje ir laisvoje valstybėje, bet ar mums iš tiesų rūpi žmonių (įskaitant vaikus) teisės? Žiūrint šį video atrodo, kad jėga plėšiamas vaikas iš mamos glėbio. Policija jėga laiko kitus artimuosius. Eina suprasti, kad vaiko teisių pareigūnės JĖGA velka vaiką iš namų... Tai dabar yra erdvės pasireikšti visiems visokio plauko politikams ir kandidatams. Apginkite nors vieną vaiką. Sukurkite tinkamą precedentą sistemai. Tada tikrai balsuosim už jus. Ką galvoja ir kaip šios moters elgesį darbo vietoje vertina jos vadovai?“ - rašė V.
„O siaube! Koks smurtas prieš mažametį, kokia emocinė, psichologinė trauma, o jaunos pareigūnės smurtas prieš bejėgę moterį perteklinis. Verta susidomėti aukštesnėms VRS instancijomis, iš kur pas pareigūnę toks žiaurumas“, - piktinosi gyventoja.
„Žiauru. Mažą vaiką sutraumavo visam gyvenimui. Kur vaiko teisės, kodėl neatsižvelgta į vaiko norą būti su mama?“ - svarstė dar viena moteris.
„Mes patys kalti, kad Vaiko teisės šitaip elgiasi, nes tai mes neišeiname į gatves, po tarnybos langais išreikšti, kokia yra visuomenės nuomonė apie tokį tarnybos elgesį“, - rašė kitas.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė tv3.lt teigė, kad pirmadienį sulaukė politikų laiškų su vaizdo įrašu. „Pradėsime tyrimą ir išsiaiškinsime, kas buvo ir kodėl. Visuomet vaiko paėmimas nėra švelnus. Vaikas tikrai nesėdi ir nelaukia, kol ateis jį ir paims. Kodėl taip reikėjo, kodėl policija dalyvavo ir kas įvykę. Labai sunku tik komentuoti iš vaizdo įrašo“, - komentavo E. Žiobienė.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė tvirtina, kad šeimai pagalba suteikiama jau kurį laiką. „Dėl grėsmės, kilusios vaiko saugumui, teko priimti sprendimą perkelti jį į saugią aplinką. Svarbu paminėti, jog šiuo metu vaikas yra saugioje aplinkoje, kartu su jam artimiausiais žmonėmis, vaikui ir šeimai yra teikiama visa reikalinga specialistų pagalba. Šioje konkrečioje situacijoje 2022 m. buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis, dėl kurio teismas, įvertinęs visas aplinkybes, ikiteisminių tyrimų medžiagą, nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ir bendravimo tvarką su mama. Reikėtų paminėti, kad mama su vaiku jau kurį laiką slapstėsi, ėmėsi visų veiksmų, kad vaikas nebūtų sugrąžintas tėvui, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Per tą laikotarpį vaikui nebuvo sudarytos sąlygos lankyti ugdymo įstaigos, gyventi įprastą socialinį gyvenimą, bendrauti su kitais artimaisiais. Tad 2023 m. rugsėjo mėnesį teismas skubiai įpareigojo mamą perduoti vaiką tėvui po teismo sprendimo, tačiau mamai nevykdant šio sprendimo, jį įgyvendinti patikėta vaiko teisių gynėjams“, - rašoma vaiko teisių atsakyme.
I. Skuodienė komentuoja, kad vaikas turėjo būti perkeltas į neutralią aplinką, tačiau tai sudėtinga padaryti, nes, anot vaiko teisių tarnybos direktorės, neretai vaiko artimieji daro vaikui įtangą ir nesistengia jo nuraminti, o kaip tik priešinasi ir aštrina situaciją. „Šiuo atveju buvo prašoma mamos nuraminti vaiką, bendradarbiauti su vaiko teisių gynėjais komunikuojant su vaiku ir aiškinant jam, kodėl jam reikia laikinai išsiskirti su mama, kur jis važiuos, kas pasirūpins jo gerove, kol bus vertinama šeimos situacija ir priimami kiti sprendimai. Siekiame, kad tokie atvejai, kurie praktikoje yra ypatingai reti, nesikartotų. Šiuo atveju vaiko paėmimo iš šeimos procesas, kuriame su vaiko teisių gynėjais kartu dalyvavo ir policijos pareigūnai bei medikai, vyko šių metų rugsėjo mėnesį ir truko ilgesnį laiką nei visuomenei išplatintame vaizdo įraše, kuriame parodyta tik jautriausia jo dalis, neaprėpianti platesnio konteksto“, - teigia I. Skuodienė.
Atsakyme apgailestaujama, kad išplatintas vaizdo įrašas daug kam sukėlė neigiamų emocijų bei pridėta, kad vaiko teisių gynėjai kreipėsi į policiją. „Vaiko teisių gynėjai visuomet stengiasi vadovautis Tarnybos vertybėmis, kurios pabrėžia vaiko balso, bendradarbiavimo, darbuotojų profesionalumo bei veiklos skaidrumo svarbą, todėl esame atviri prieš visuomenę ir pasiruošę prisiimti atsakomybę už kiekvieną situaciją, kurioje atsiduria ne tik individualus vaiko teisių gynėjas, bet ir visa Tarnyba. Tad dėl šio atvejo Tarnyboje šiuo metu vyksta vidinis tyrimas, aiškinamasi situacija, bendradarbiaujama su policijos pareigūnais bei vertinami darbuotojų veiksmai“, - tvirtina I. Skuodienė.
Ji savo įraše tvirtina, kad Palangos vaiko teisės vaiką atėmė jau antrą kartą. „Nors sūnus prašėsi pagalbos, teigė, kad tėvo aplinkoje patiria smurtą. Tačiau dėl visko apkaltino motiną ir nori susidoroti bei visam laikui atimti sūnų, kad patekęs į motinos aplinką negalėtų pasipasakoti apie patiriamus išgyvenimus ir motina negalėtų vaiko pristatyti pas kvalifikuotus specialistus. Jau galiu suprasti, kodėl šioje sistemoje motinos išeina iš gyvenimo, žūsta vaikai ir viskas yra užglaistoma. Ši institucija už mokesčių mokėtojų mokesčius yra plati terpė nusikalstamai veikai“, - įraše tvirtino ji.
Vaizdo įraše matyti, kaip tarnybos paima vaiką, o šis klykia
Vaizdo įraše užfiksuota, kaip vaiką nuo mamos atskiria vaiko teisių apsaugos specialistai ir kartu pasitelkia policiją. Šiuo vaizdo įrašu gyventojai masiškai dalinasi socialiniuose tinkluose. Užfiksuotame įraše galima matyti, kaip vaiko teisių darbuotoja bando paimti vaiką iš mamos, o vaikas verkia, nenorėdamas jos paleisti.
