Motiejus Kazimieras Sarbievijus - vienas ryškiausių XVII amžiaus Europos poetų, rašiusių lotynų kalba, plačiai žinomas kaip „Sarmatų Horacijus“. Jis buvo ne tik talentingas poetas, bet ir literatūros teoretikas, Vilniaus universiteto profesorius, palikęs gilų pėdsaką Europos literatūros istorijoje.
M. K. Sarbievijus gimė 1595 m. vasario 24 d. Sarbieve, Lenkijoje. Jo, kaip Mozūrijos krašto atstovo, kilmė atsispindi jo varde - jis neretai šaltiniuose vadinamas „masovita“, t. y. „mozūru“. Jaunystėje, būdamas septyniolikos, 1612 m. jis atvyko į Vilnių ir įstojo į jėzuitų naujokyną prie Šv. Ignoto bažnyčios. Po dvejų metų, praleistų noviciate, Sarbievijus išvyko į Braunsbergą (dabartinė Lenkija), kur studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje. Vėliau, 1617-1618 m., jis dėstė poetiką ir sintaksę Kražių jėzuitų kolegijoje, tapdamas vienu pirmųjų šios 1616 m. atidarytos kolegijos mokytojų.
Tolesnės studijos M. K. Sarbievijų atvedė į Vilniaus universitetą, kur 1620-1622 m. jis studijavo teologiją. Dėl išskirtinių gabumų studijas tęsti buvo išsiųstas į Romą, garsiąją jėzuitų kolegiją (Colegium Romanum). Metai, praleisti Romoje (1622-1625 m.), buvo itin reikšmingi jo kūrybiniame ir asmeniniame brendimui. Čia jis giliai susipažino su antikos kultūra, italų literatūra, teatru ir muzika, o savo idealu ir dvasiniu autoritetu pasirinko poetą Horacijų. Būtent Romoje parašyti eilėraščiai sudarė didžiąją dalį jo pirmojo poezijos rinkinio „Trys lyrinių eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres), išleisto Kelne 1625 m. Poeto kelionė į Romą ir ten praleistas laikas apipintas legendomis; svarstoma, ar jis buvo vainikuotas laurų vainiku, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, ir apdovanotas aukso žiedu popiežiaus Urbono VIII.
Grįžęs į Lietuvą, M. K. Sarbievijus 1625 m. spalio mėnesį grįžo į Vilnių. Atlikęs privalomą praktiką Nesvyžiuje ir Polocke, nuo 1627 m. jis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete retoriką, filosofiją ir teologiją. Per šį laikotarpį jis ėjo ir administracines pareigas: buvo rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Teologijos ir Filosofijos fakultetų dekanas. Jo dėstomos poetikos paskaitos, kuriose jis aiškino savo sukurtą literatūrinę teoriją apie „aštrų ir šmaikštų stilių“, bei aktyvus dalyvavimas literatūriniame gyvenime Vilniuje padėjo susiformuoti savotiškai „poetinei mokyklai“, išugdžiusiai nemažai naujų poetų.
M. K. Sarbievijaus kūryba apima įvairius žanrus: odės, epigramas, himnus, lyriką. Jo eilėraščiai pasižymi aukšta poetine forma, turtinga kalba ir gilia filosofine mintimi. Jis ne tik imitavo Horacijų, bet ir transformavo antikinės poezijos turinį, sujungdamas stoicizmą su krikščioniškosios pasaulėžiūros principais. Jo kūryboje svarbią vietą užima religinė lyrika, panegiriniai kūriniai, skirti Lietuvos ir Europos didikams, eilėraščiai antiturkiška tematika. Poetas poetiškai įprasmino daugybę lietuviškų realijų, vietovardžių ir istorinių faktų, todėl jo kūryba yra neatsiejama nuo Lietuvos kultūrinio paveldo.
1635 m. M. K. Sarbievijus, pakviestas karaliaus Vladislovo IV Vazos, persikėlė į Varšuvą, kur tapo karaliaus rūmų pamokslininku ir teologu. Nors rūmų tarnyba atėmė nemažai laiko, jis neapleido kūrybos, parašė nuotaikingą kūrinėlį „Miškų žaidimai“ (Silviludia), kuriame gausu Lietuvos vietovių ir gamtos aprašymų. 1636 m. Vilniuje jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.
M. K. Sarbievijus mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje, būdamas vos 45 metų. Nors jo gyvenimas buvo trumpas, jis paliko nepaprastai vertingą literatūrinį palikimą. M. K. Sarbievijui gyvam esant išėjo 5 pagrindiniai jo lyrikos rinkiniai kartu su epodžių ir epigramų knyga. Jo kūryba sulaukė didžiulio populiarumo Europoje: „Lyrikos“ rinkinys buvo pakartotas apie 60 kartų iki XVIII a. pabaigos ir išverstas į daugelį Europos kalbų, įskaitant anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, čekų ir lietuvių. Netgi garsus Oksfordo universitetas studijavo jo poeziją.
M. K. Sarbievijaus įvertinimas ir atminimo įamžinimas yra svarbus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Jam buvo skirta popiežiaus Urbono VIII premija Romoje, jis buvo vainikuotas laurų vainiku ir apdovanotas aukso žiedu (nors tai laikoma legenda). Jo vardu pavadintas Kražių kultūros centras, viena iš gatvių Kražiuose, o Vilniaus universitete vienas iš kiemų yra pavadintas jo garbei. Taip pat M. K. Sarbievijus įamžintas portretuose, atminimo lentose ir paveiksluose Vilniaus universitete ir kitose Europos meno institucijose.
Jo veikalas „Poetika“ padarė didžiulį poveikį baroko literatūros teorijos ir estetikos raidai. Traktate „Apie pagonių dievus“ (1627 m.) jis nagrinėjo ne tik senovės lietuvių mitologiją, bet ir dangaus kūnų garbinimą. M. K. Sarbievijaus kūryba ir jo teoriniai darbai yra neatskiriama XVII a. Europos literatūros dalis, liudijanti jo, kaip „Sarmatų Horacijaus“, didybę.
| Laikotarpis | Veikla ir pasiekimai |
|---|---|
| 1595 m. | Gimė Sarbieve, Lenkijoje. |
| 1612 m. | Įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje. |
| 1617-1618 m. | Dėstė poetiką ir sintaksę Kražių jėzuitų kolegijoje. |
| 1620-1622 m. | Studijavo teologiją Vilniaus universitete. |
| 1622-1625 m. | Studijavo teologiją Romoje, parašė rinkinį „Trys lyrinių eilėraščių knygos“. |
| 1627-1635 m. | Dėstė retoriką, filosofiją, teologiją Vilniaus universitete. |
| 1635 m. | Perkeltas į Varšuvą, tapo karaliaus Vladislovo IV Vazos pamokslininku. |
| 1636 m. | Suteiktas teologijos daktaro laipsnis Vilniuje. |
| 1640 m. | Mirė Varšuvoje. |
M. K. Sarbievijaus kūryba ir jo teoriniai darbai yra neatskiriama XVII a. Europos literatūros dalis, liudijanti jo, kaip „Sarmatų Horacijaus“, didybę. Jo intelektualinis aktyvumas, akademinė veikla ir poetinis talentas padėjo suformuoti svarbią baroko epochos literatūrinę mokyklą, kurios įtaka juntama iki šių dienų.
tags: #kokioje #valstybeje #gime #sarbviejus
