Apvaisinimas - tai gyvybiškai svarbus procesas, lemiantis naujo organizmo atsiradimą. Jis apima lytinių ląstelių, kitaip dar vadinamų gametomis, susiliejimą. Kai vyriškoji lytinė ląstelė (spermatozoidas) susijungia su moteriškąja (kiaušinėliu), susidaro zigota - naujo organizmo užuomazga. Gyvūnų pasaulyje apvaisinimas gali vykti dviem pagrindiniais būdais: išoriškai, ne patelės organizme, ir vidiniu būdu, patelės lytiniuose takuose. Straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama išoriniam apvaisinimui ir jo ypatumams.
Išorinis apvaisinimas yra būdingas daugeliui vandens gyvūnų, tokių kaip žuvys ir dauguma varliagyvių. Šiuo atveju patelės į vandenį išleidžia savo kiaušinėlius (ikrus), o patinai netoliese išskiria spermą - skystį, kuriame gausu spermatozoidų. Plaukdami vandenyje, spermatozoidai suranda kiaušinėlius ir juos apvaisina. Šis procesas vyksta nepatelės organizme, o aplinkoje, todėl ir vadinamas išoriniu.
Žuvys neršia tam tikrose, joms tinkamose vietose, vadinamose nerštavietėmis. Pavyzdžiui, lydekos neršia užliejamuose paupiuose, o daugelis kitų žuvų renkasi į ežerų ar upių pakrančių zonas. Patelės išleidžia ikrus, o patinai - spermą. Šis procesas žuvų pasaulyje vadinamas nerštu.
Varliagyviai, tokie kaip varlės ir rupūžės, taip pat naudoja išorinį apvaisinimą. Kiekvieną pavasarį jie renkasi į vandens telkinius - kūdras ar balas - neršti. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir ją apkabina. Kai patelė pradeda leisti kiaušinėlius, patinas išskiria spermą į vandenį, apvaisindamas kiaušinėlius. Varlės kiaušiniai yra padengti gleivėmis, sudarydami gumulus, vadinamus kurkulais.
Varlės vystymosi stadijos yra ryškus pavyzdys transformacijos:
- Kiaušinėliai (kurkulai)
- Lerva (buožgalvis)
- Maža varlytė
- Suaugusi varlė
Nors išorinis apvaisinimas yra efektyvus vandens gyvūnams, jis turi ir trūkumų. Didelė dalis ikrų ir spermatozoidų gali būti prarandami dėl plėšrūnų, temperatūros svyravimų ar kitų aplinkos veiksnių. Dėl šios priežasties daugelis gyvūnų, naudojančių išorinį apvaisinimą, išleidžia didžiulius kiekius lytinių ląstelių, siekdami užtikrinti bent dalies palikuonių išgyvenimą.
Be tradicinio apvaisinimo, kai susijungia vyriškoji ir moteriškoji lytinės ląstelės, egzistuoja ir partenogenezė - organizmo vystymasis iš neapvaisintų kiaušialąsčių. Šis reiškinys būdingas kai kuriems žemesniesiems augalams, bestuburiams gyvūnams (pvz., dafnijoms, amarams), o kai kuriais atvejais net ir bičių tranams ar tam tikroms roplių ir žuvų rūšims. Pavyzdžiui, bičių motinėlė gali dėti tiek apvaisintus, tiek neapvaisintus kiaušinėlius: iš apvaisintų vystosi patelės, o iš neapvaisintų - patinai (tranai).
Reproduction Without A Male | Parthenogenesis
Svarbu paminėti, kad gyvūnų dauginimasis ir vystymasis yra sudėtingi procesai. Vystymosi tipai gali būti: tiesioginis, kai jauniklis panašus į suaugusį individą (būdingas kai kuriems vabzdžiams), ir netiesioginis, kai vystymosi metu pereinama per kelias stadijas, pvz., su nepilna metamorfoze (kiaušinis-lerva-suaugėlis) arba pilna metamorfoze (kiaušinis-lerva-lėliukė-suaugėlis). Pavyzdžiui, Kolorado vabalas, musė, drugys ar šilkverpis pereina per skirtingas vystymosi stadijas.
Nors straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas išoriniam apvaisinimui, negalima pamiršti ir vidinio apvaisinimo, kuris yra būdingas sausumos gyvūnams (ropliams, paukščiams, žinduoliams) ir daugumai sausumos bestuburių. Šiuo atveju patinas spermą suleidžia tiesiai į patelės kūną, kur ir įvyksta apvaisinimas. Šis būdas suteikia didesnę apsaugą lytinėms ląstelėms ir gemalui nuo aplinkos poveikio.
Apvaisinimas yra pagrindinis žingsnis siekiant pradėti naujo organizmo vystymąsi. Išorinis apvaisinimas, nors ir turi savo iššūkių, yra sėkmingai naudojamas daugelio gyvūnų rūšių, ypač tų, kurios gyvena vandenyje. Tai rodo gamtos gebėjimą prisitaikyti ir užtikrinti rūšies tęstinumą įvairiomis strategijomis.
tags: #kokie #gyvunai #dauginasi #isoriniu #apvaisinimu
