Vaikų problemos kyla iš tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais, tačiau paklausinėjus, galima išgirsti įvairių atsakymų: vieni nori turėti vaikų, nes tai daro kiti; kiti siekia ramesnės senatvės; treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti.
Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo, leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.
Tačiau visi šie motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvų jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, ieškodamas geresnio gyvenimo, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“.
Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasminą būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu.
Kaip teisingai auklėti vaikus? Tai dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių.
Tėvų ir vaikų santykiai: TAI-TAI ar AŠ-TU?
Savo santykius su vaiku parėmę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete. Kitas santykis tarp dviejų žmonių - AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku?
Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam.
Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą.
Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“
Kontrolė ir manipuliacija: „lazdos ir saldainio“ metodas
Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai. Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Šiuolaikiniai tėvai jaučiasi turintys vis mažiau įtakos savo vaikams. Apie tai, kas sukėlė šią tėvų įtakos krizę ir kaip vėl prisijaukinti savo sūnus ir dukteris, įtvirtinti tinkamą hierarchiją namuose, leisti vaikams jaustis saugiems ir suprastiems, susigrąžinti jų ištikimybę ir meilę, kalba tarptautinis vaiko raidos autoritetas dr. GORDONAS NEUFELDAS ir bestselerių autorius dr. GABORAS MATÉ.
Tėvų ir auklių santykių svarba
Beveik visą gyvenimą dirbusi aukle Corinne Bird tvirtina, kad ne santykiai su vaiku, o santykiai su tėvais yra tas faktorius, dėl kurio viskas arba griūva, arba kaip tik susistato į savo vietas. Tėvus konsultuojanti koučerė tvirtina, kad auklė, kuri jaučiasi išgirsta, bus labiau atsidavusi. Jei auklė jausis lyg būtų šeimos dalis, o tėvai matys auklę kaip šeimos draugę, visiems bus lengviau sutelkti bendras pastangas vaiko labui. Tačiau santykių darna turi būti suinteresuotos abi pusės.
Ką turi žinoti auklės?
- Atvykite laiku.
- Leiskite sau užmegzti ryšį su vaiku ir tėvais.
- Tai nėra jūsų namai.
- Bendraukite.
- Pirmiausia paklauskite tėvų leidimo, o tik paskui veskite vaiką į naujas vietas.
- Klauskite.
- Šventai laikykitės tėvų duotų taisyklių.
- Niekada nepamirškite, kad esate atsakinga už didžiausią tėvų turtą.
Ką turi žinoti tėvai?
- Nevėluokite!
- Kurkite santykį su aukle.
- Leiskite joms valgyti šeimos maistą, naudotis TV ar kompiuteriu, šnekėtis telefonu, susirašinėti žinutėmis, skaityti ar tiesiog atsipalaiduoti.
- Bendraukite aiškiai!
- Leiskite auklei žinoti, kad jūs ja visiškai pasitikite.
- Įvertinkite jų darbą.
- Būkite dosnūs!
- Jei norite dirbti iš namų, žinokite, kad toks sprendimas jūsų vaikams ir auklei bus didžiulis diskomfortas.
„Leiskite auklei mylėti vaikus“, - toks paskutinis savo darbą mylinčios auklės patarimas tėvams. Kai kada mamoms sunku priimti faktą, kad vaikas prisiriša prie auklės. Taip, ji yra tas žmogus, kuri leidžia su vaiku valandų valandas, kai jūsų nėra šalia. Dėl to gali skaudėti širdį. Tačiau jei neleisite auklei priartėti prie vaiko ir auginti meilės ryšio su vaiku, auklė dirbdama nesijaus laiminga. Greičiausiai ji net nenorės likti jūsų namuose. Nuolatinis auklių keitimas vaikui nėra į naudą. Visada tokioje situacijoje padeda mintis, kad auklė - tai investicija į jūsų vaiko ateitį.
Ir tėvams, ir auklei galiojantis patarimas: nepuoselėkite priešiškumo. Labai lengva kitiems „pripaišyti“ nesirūpinimą ar blogą elgesį. Ypač tada, kai jie elgiasi savaip. Tačiau dauguma mamų ir auklių kovoja tik norėdamos, kad vaikui būtų geriau.
Tėvų baimės ir neracionalūs lūkesčiai
Be abejo, tėvams neramu palikti vaiką svetimai moteriai. Iš to neramumo kartais mamos pasirenka geriau samdyti giminaitę ar kaimynę - kad ir keistą, kad ir ne tokią, kokios reikėtų, bet „savą žmogų“. Arba bando ieškoti „savo žmogaus“ atitikmens - rekomenduotą tolimų, ne visai pažįstamų asmenų arba virtualių mamyčių.
Vaiko saugumo poreikis, be abejo, svarbiausia: būtina, kad auklė būtų psichiškai sveika, neskriaustų vaiko, nepaliktų jo be dėmesio. Tačiau kartais šalia atsiranda dar viena baimė - „ne geriausio varianto“. Ar tikrai tinkamai pasirinksiu? Ar nepamiršiu ko nors pareikalauti? Ar nebūsiu kvaila, kad per daug moku auklei? Ar man nebus gėda, kad mano auklė ne taip gražiai atrodo, neturi tokio išsilavinimo ar neatlieka kokių nors „funkcijų“, pavyzdžiui, nemoka vairuoti automobilio?
Ši baimė ypač išsikeroja internete paskaičius, kaip pagyruolės pasakoja apie pačias pigiausias, pačias darbščiausias, pačias tvarkingiausias darbuotojas. Dažnai šios baimės pasireiškia pageidavimu, kad auklė būtų 30-40 metų amžiaus. Toks tipinis pasirinkimas yra orientuotas ne į vaiko poreikius, o į įvaizdį - tokiose šeimose lengviausiai įsidarbina „administratorės tipo” auklės: gražios, pasitempusios, žinančios, ką kalbėti. Galbūt nei mėgstančios, nei norinčios užsiimti su vaiku, bet „spinduliuojančios prestižą“. Itin įsisiautėjus baimei tėvai ima reikalauti tokių savybių, kurių vienas žmogus tiesiog negali turėti, arba atmeta visas kandidates iš eilės, tikėdamiesi rasti „kažką tokio“.
Baimė atsiskirti nuo vaiko, kam nors palikti pirmaisiais jo gyvenimo metais natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Kūdikis mamai - tarsi jos kūno dalis, todėl nieko stebėtina, kad daugumai mamų gali kilti nesaugumo jausmas, nerimas ar net paranojiška baimė atsiskirti bei trumpam palikti savo vaiką kitam žmogui.
Dažniausia nerimo priežastis - nuogąstavimas, kad mažyliui nutiks kažkas bloga, kad auklė netinkamai juo pasirūpins ar net skriaus. Tokias baimes dar labiau pastiprina pagarsinti atvejai, kai slapta vaizdo kamera užfiksuoja netinkamą, vaiką traumuojantį auklės elgesį.
Kodėl mamos bijo? Nes nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu. Dažnai mamos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų mažyliais. Ir jeigu tokia, tobulumo siekianti mama pagaliau pasiryžta dalį dienos vaiką patikėti auklei, ji gali pradėti jaustis „bloga mama“, nes negali atitikti savo pačios išsikelto lūkesčio. Tuomet apima stiprus kaltės jausmas.
Ar ieškant vaikui auklės kils stiprių baimių, priklauso ir nuo mamos požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos vaikas toks bejėgis, jog kiekviename žingsnyje jam reikia mamos, tuomet tokiai mamai išties bus sunku pasitikėti net ir pačiu artimiausiu žmogumi, paliekant šiam prižiūrėti mažylį. O jeigu mama manys, kad vaikas - tai atskira, besivystanti asmenybė, jai bus daug lengviau retkarčiais palikti vaiką su tėčiu ar kitu asmeniu, aukle.
Kai kurios baimės gali būti pagrįstos (pavyzdžiui, auklė vaiką skriaudžia, netinkamai juo rūpinasi - tokių atvejų išties pasitaiko ir jie yra garsinami), kitos - labiau pasąmoninės, įsivaizduojamos, taigi, be rimto pagrindo. Jei vaikas auklei, ypač nepažįstamai, paliekamas pirmą kartą, natūralu, mama baiminsis labiau, jei n-tąjį kartą ir pažįstamai.
Ar mamos baimę jaučia vaikas? Žinoma. Mažas žmogutis - tarsi savitas tėvų jausmų radaras. Mama savo reakcijomis gali paskatinti vaiko nerimą, pyktį, nesaugumo jausmą, baimes, liekant su kitu žmogumi, tad labai svarbu išmokti valdyti save.
Kaip mamai savo baimes valdyti?
- Įsisąmoninti! Pirmiausia reikėtų pasistengti labai aiškiai suvokti, ko konkrečiai bijoma ir kiek tai pagrįsta, taip pat suprasti, iš kur tos baimės kyla, bei pamąstyti, ką galima pakeisti, padaryti, kad jos bent šiek tiek sumažėtų.
- Priimti! Suvokus savo baimes laukia jų priėmimo etapas. Priimti - tai leisti būti savo baimėms tokioms, kokios jos yra net jeigu jos nepagrįstos ir atrodo „kvailos”.
- Geriau iš artimųjų arba iš firmos. Jei tik įmanoma, auklę geriausiai rinktis ne iš svetimų, o iš artimųjų, pažįstamų, draugių ar pasitelkti auklių firmos paslaugas. Taip bus lengviau pasitikėti aukle ir kai kurių baimių turėtų nelikti.
- Orientuotis ne į save, o į vaiką. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi mama ar tėtis, tad patikėti auklei ramiau vyresnį ir savarankiškesnį vaiką. Labai svarbu stebėti vaiko elgesį, jo siunčiamus signalus, kad jis jau gali kažkiek pabūti be mamos ir jaustis gan saugiai. Mamai reikia orientuotis ne į savo baimes, o į vaiko signalus. Kartais mamos painioja savo ir vaiko jausmus, jos nebesuvokia, kas bijo atsiskirti labiau: jos pačios ar vaikas.
- Mažinti reikalavimus sau. Taip pat labai svarbu liautis kelti per didelius reikalavimus sau. Užtenka būti pakankamai gera mama. Būtina stiprinti pasitikėjimą savimi, savo vaiku, keisti savo požiūrį į save, vaiką, kitą asmenį, kuris prižiūri vaiką.
- Priimti save įvairią. Kad ir kas nutiktų, reikia stengtis būti savimi ir priimti save įvairią: ne tik kaip mamą, bet ir kaip dirbančią moterį, žmoną, draugę… Kitaip tariant, svarbu neatsisakyti savo gyvenimo, savo poreikių. Mamai, kuri neapsiriboja tik mamos vaidmeniu, lengviau įveikti ir savo baimes paliekant vaiką su aukle.
Kaip padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su aukle?
Pirmoji ir svarbiausia tėvų užduotis tokiu atveju yra padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmogumi, kuris jį prižiūrės. Kaip tai padaryti?
- Susitikite ir susipažinkite su aukle. Būtų gerai, kad iš pradžių tai padarytumėte be vaiko. Prisistatykite, užmegzkite akių kontaktą, paspauskite ranką.
- Nufotografuokite auklę ir rodykite vaikui jos nuotraukas, pasakykite vardą, papasakokite, ką apie ją žinote.
- Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite.
- Pasikvieskite auklę į svečius. Jeigu įmanoma, dar prieš palikdami vaiką su aukle pakvieskite ją į namus.
- Pasistenkite, kad jūsų vaikas galvotų apie auklę gerai. Po susitikimo stebėkite, kuo vaiką sudomino auklė, į ką šis atkreipė dėmesį, ir pasakykite tai: „Man atrodo, kad tau patiko auklės žaidimai”, „Man atrodo, kad tu patikai auklei.”
- Būkite su vaiku pirmomis dienomis. Vaikui bus lengviau apsiprasti, jeigu kurį laiką namie liksite ir jūs. Idealu, jeigu galėtumėte kartu su vaiku nuspręsti, kada jam jau nebereikia jūsų draugijos.
- Nusiveskite vaiką į darbą. Parodykite jam savo darbo vietą, papasakokite, ką dirbate. Pasidėkite jo nuotrauką ant savo darbo stalo.
Auklė - tai dar vienas šeimos narys, kuris imasi prižiūrėti didžiausią tėvų turtą - vaiką. Todėl, suprantama, kad tėvai siekia išsirinkti pačią geriausią auklę. Bet vien deklaruojamos meilės vaikams nepakanka, kad auklė būtų gera. Auklės dirba ilgas darbo valandas ir jų darbas nėra nuolat prižiūrimas, tėvai pasitiki, kad vaiku bus pasirūpinta ir jis bus saugus, prižiūrėtas ir apgaubtas dėmesiu. Tad sutiksite, kad tokiam darbe labai svarbu asmeninės dirbančiojo savybės ir požiūris.
Savybės, būdingos gerai auklei
- Gera auklė iš esmės myli vaikus.
- Gera auklė turi užmegzti ir palaikyti ryšį su vaiku.
- Gera auklė turi žinių apie vaikų raidą.
- Gera auklė gerbia tėvų autoritetą.
- Gera auklė gina vaiko interesus.
- Gera auklė pasižymi kantrybe ir lankstumu.
- Gera auklė yra patikima ir atsakinga.
- Gera auklė visada pasiruošusi suvaldyti netikėtą/ nenumatytą situaciją.
- Gera auklė yra kūrybinga.
- Gera auklė visada stengiasi dėl pozityvaus pokyčio.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
