Indija - tai šalis, kurioje prabangūs rūmai ir skurdo nualinti rajonai, kvapą gniaužiančios šventyklos ir kvapą gniaužiantys lūšnynai egzistuoja greta. Ši šalis, išgyvenusi tris britų imperializmo amžius, nepamiršo savo permainingos tūkstantmetės istorijos, todėl tradicijų samplaika yra labai postmodernistinė. Šalia didžiulių prabangių prekybos centrų pamatysite didžiulius lūšnynus, šokiruojančius neįsivaizduojamu skurdu. Išgyvenę pradinį kultūrinį šoką daugelis atvykusiųjų džiaugiasi gauta patirtimi ir galimybe pamatyti kitokį pasaulį. Šalyje yra daugiau kaip milijonas milijonierių, tačiau dauguma indų išgyvena už mažiau nei tris dolerius per dieną. Net 35 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Religija taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Induizmas, islamas, sikizmas, budizmas, krikščionybė, džainizmas ar zoroastrizmas - Indostano pusiasalyje galima rasti visų konfesijų atstovų. Oficialiai Indija nėra religinė valstybė, todėl visi piliečiai turi vienodas teises pasirinkti savo tikėjimą. Daugiau nei trys ketvirtadaliai gyventojų yra induistai. 80,5% indų yra induistai, o musulmonai, tesudarantys 13.4% visos populiacijos, turi antrą pagal dydį bendruomenę pasaulyje.
Indai, būdami kolektyvistinė visuomenė, dažnai pabrėžia savo šeimose lojalumą ir tarpusavio priklausomybę. Šeimos interesai paprastai yra svarbesni už asmeninius interesus, o sprendimai, turintys įtakos asmeniniam gyvenimui, yra priimami konsultuojantis su šeima. Taip pat šių šeimų atstovai linkę veikti atsižvelgdami į savo šeimos reputaciją, stengdamiesi jos nesugadinti, neužtraukti šeimai gėdos.
Viena iš stipriausių indų vertybių yra šeima. Indai labai gerbia savo tėvus, klauso jų nuomonės, jaučia stiprią atsakomybę jais rūpintis ir prireikus išlaikyti. Tendencija jaunoms šeimoms kraustytis gyventi atskirai nuo tėvų pamažu auga, tačiau Indijoje vis dar labai įprasta gyventi didelėmis šeimomis, kai kelios kartos gyvena vienose namuose. Dėl to vaikai turi labai artimą ryšį su savo seneliais.
Didelės šeimos - tai ne tik kelių kartų kartu gyvenimas po vienu stogu, bet ir tradicija, kurios Indijoje laikomasi iki šiol. Nors Indijos vyriausybė siekia mažinti gimstamumą, ragindama turėti kuo mažiau vaikų, šie raginimai kol kas akivaizdžių rezultatų nedavė. Viena svarbiausių priežasčių yra tai, kad indams labai svarbu, kas gims: mergaitė ar berniukas. Mergaitė laikoma papildoma našta šeimai dėl kelių priežasčių: mergaitėms draudžiama iki vestuvių palikti tėvų namus, neleidžiama kaip jų broliams uždarbiauti mieste. Ištekančios merginos tėvai privalo būsimam vyrui sumokėti didelę pinigų sumą ir duoti kraitį. Daugelis neturtingų šeimų tiek jų neturi, todėl priverstos skolintis. Manoma, kad tik sūnūs gali globoti senus tėvus, juos palaidoti. Šeimos mažiau rūpinasi mergaičių lavinimu, dauguma jų beraštės. Mergaitės padeda motinoms namų ūkyje, dirba laukuose.
XX a. pradžioje didelis gimstamumas Indijoje nelabai atsiliepė gyventojų prieaugiui. Daug žmonių mirdavo jauni. Vidutinė gyvenimo trukmė buvo mažiau nei 40 metų. Nemaža gyvybių nusinešdavo badas, epidemijos. Vien 1918 m. Indijoje siautusi gripo epidemija pasiglemžė 18,5 mln. gyvybių. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, pradėta vartoti veiksmingus vaistus. Kaimuose atsirado ligoninių ir gydytojų, tad mirčių skaičius smarkiai sumažėjo. Pagerėjus susisiekimui, atsirado galimybė suteikti medicinos bei kitokią pagalbą gamtos katastrofų (sausrų, potvynių, nuošliaužų) ištiktiems rajonams. Mirtingumas smarkiai sumažėjo, o gimstamumas liko toks pat. Tad ėmė sparčiai daugėti žmonių.
Vaikai yra vienintelis neturtingų šeimų turtas - nepakeičiama darbo jėga. Kaimų vaikai dirba laukuose, gano gyvulius, miestų - pardavinėja riešutus, saldumynus, niekučius, valo batus. Jie papildo šeimos pajamas ir patys užsidirba pragyvenimui. Indijoje nėra bedarbystės, socialinio draudimo, senatvės pensijos, todėl senais tėvais turi rūpintis vaikai. Kadangi daug vaikų miršta pirmaisiais gyvenimo metais (vienuolika kartų daugiau nei Lietuvoje), tėvai jų nori turėti daugiau. Vaikų darbas Indijoje yra opi problema.
Indai dažniausiai save apibūdina pagal grupes, kurioms jie priklauso, ne pagal savo asmeninę padėtį. Ši grupinė orientacija kyla iš artimų ryšių, kuriuos indai stengiasi išlaikyti su savo šeima, įskaitant ir visą plačią giminę, kuri sukuria daugybę tarpusavio santykių ir taisyklių. Kartu su giminių tarpusavio įsipareigojimais tarp giminių susidaro ir tarpusavio pasitikėjimas.
Šeimos lyderis yra patriarchas, dažniausiai tėvas. Tam, kad išliktų socialinė santvarka, visuose santykiuose turi būti laikomasi aiškiai apibrėžtos hierarchijos.
Gruodis Indijoje - pats vestuvių metas. Nors joms jaunoji ruošiama ir puošiama ilgai bei įdomiai, romantika nė nekvepia. Iki šiol šioje šalyje vedybų iš meilės beveik nėra. Indijoje vestuvės sezoniškos ir atšokamos spalio-vasario mėnesiais, mat šiuo tarpsniu čia nelyja ir nekaršta. Puota su daug muzikos, šokių, gėlių ir mirksinčių lempučių trunka savaitę, į ją suvažiuoja giminės iš visos šalies.
Kam su kuo tuoktis, Indijoje iki šiol parenka tėvai. Vaikino ir merginos šeimos susitinka, susitaria dėl pinigų. Indijoje įprasta, kad tekėdama mergina atsineša kraitį. Prieš vestuves Indijoje būtina atlikti net vienuolika apeigų: piršlybos, horoskopų sudarymas ir jų sulyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas iš gėlių, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams ir t.t. Vestuvių dieną indų jaunavedžiai nevalgo.
Nors balta spalva Indijoje laikoma gedulo, jaunasis dėvi būtent baltus rūbus ir turi atjoti ant balto žirgo. Jaunavedžiai atlieka septynių žingsnių ritualą. Kiekvienas žingsnis reiškia tam tikrą vedybų įžadą: Gerbti vienas kitą. Dalytis laimės ir liūdesio akimirkomis. Pasitikėti vienas kitu ir būti ištikimiems. Atstovauti šeimai ir paisyti jos vertybių. Įsipareigoti atlikti šeimos pareigas ir dvasiškai augti. Siekti teisingumo ir doros. Puoselėti amžiną draugystę ir meilę.
Po vestuvių ceremonijos jaunikis ištepa savo žmonai plaukų sklastymą raudona spalva, o ant kaklo pakabina auksinį vėrinį, inkrustuotą juodais akmenimis, vadinamą "Mangala Sutra". Tai ištekėjusios moters simbolis, kurį ji, kaip ir apyrankes, turi nešioti ir po vestuvių.
Jei vaikeliui likimas lėmė ateiti į šį pasaulį Indijoje turtingoje šeimoje, jo vaikystė bus graži ir nerūpestinga. Vaikams iki septynerių metų leidžiama absoliučiai viskas. Nuo gimimo jiems siekiama įskiepyti gerumą, pagarbą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, augalams, vabzdžiams. Vaiko charakteris pradedamas ugdyti mokykloje, taip pat čia mokoma medituoti ir daryti jogos pratimus.
Visų religijų atstovai dieną pradeda giedodami - tokios tradicijos skiepijamos vaikams nuo ankstyvų dienų ne tik šeimoje, nes rytinės maldos ir moralinis auklėjimas - labai svarbi Indijos švietimo sistemos dalis.
Nors dažnu atveju nuo seno valgoma ant žemės, pasiklojus kilimėlį arba pasidėjus pagalvę prie žemo staliuko, retesniais atvejais indų šeimose yra mums įprastas valgomojo stalas su kėdėmis. Ateinant pas vietinį gyventoją į svečius, būtinai reikia nusiauti batus, o šiam besiūlant jums karštą gėrimą ar užkandžius vertėtų atsisakyti.
Prieš valgant ir po valgio reikia išsiplauti rankas, kojas ir veidą. Nesvarbu ar naudosite įrankius, ar ne - reikia valgyti naudojantis dešine ranka, nes ji reiškia švarą, gėrį, sėkmę ir sveikatą. Tuo tarpu kairė ranka laikoma nešvaros simboliu ir su ja tradiciškai įprasta nusiauti batus, naudojantis tualetu ir asmenine higiena.
Valgymo tradicijos skiriasi nuo mums įprastos, nes visi vienu metu nesėda prie stalo. Pagal rangus pirmiausia yra aptarnaujami svarbiausi svečiai, šeimos vyriausieji, tuomet vyrai ir vaikai. Moterų pareiga yra aptarnauti prie stalo, todėl jos valgo paskutinės, suvartojant maisto likučius. Jeigu svečiuositės indų šeimoje kaip svečias, pravartu žinoti, kad reikia palikti kažkiek maisto likučių.
Indų patiekaluose mažai randama mėsos produktų, nes yra įsitikinimas, kad negalima skriausti gyvūnų dėl savo sotumo jausmo. Dėl mažai naudojimų mėsos produktų, beveik trečdalis indų laiko save vegetarais, nes jie atpranta nuo mėsos, ir jiems jų organizmas jos nereikalauja.
Apibendrinant, Indija - tai šalis, kurioje gilios tradicijos ir papročiai persipina su modernumu. Žmonių santykiai patriarchalinėje Indijos visuomenėje vakariečiams dažnai atrodo nesuprantami ir nepriimtini, tačiau kai kurie bendravimo niuansai priverčia susimastyti apie tai, kad daug ką mes, aršiai ir trumparegiškai kovodami už lygias vyrų ir moterų teises, negrįžtamai prarandame.
Ko tikėtis indiškose vestuvėse (etiketas, ką rengtis, tradicijos)
Indija užima didžiąją Indijos pusiasalio dalį ir yra septinta pagal plotą pasaulio šalis. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalajai - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Aukščiausia šalies vieta - Kančendžungos kalnas Himalajuose (8568 m). Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano plokščiakalnis.
Indijoje gyvena daugiau kaip 1 milijardas žmonių. Tai antra pagal gyventojų skaičių valstybė pasaulyje. Kas dvi sekundės čia gimsta kūdikis. Kasmet šalyje gyventojų skaičius padidėja 18 mln., t. y. tiek, kiek žmonių gyvena visoje Australijoje.
Indijos kalbos skirstomos į dvi didžiausias grupes. Šiaurinėje šalies dalyje daugiausiai kalbama indoarijų kalbomis (apie 74%), pietuose paplitusios dravidų kalbos (apie 24%). Likusios Indijos kalbos priklauso austroazinių ir tibetiečių-birmiečių kalbų šeimoms. Iš jų valstybinėmis kalbomis pripažįstamos 23, o hindi ir anglų kalba vartojamos oficialioms reikmėms.
tags: #kodel #indijoje #seimos #daugiavaikes
