Tomas Vitkauskas, gimęs 1987 metais, yra viena iš tų asmenybių, kurios savo veikla palieka ryškų pėdsaką visuomenėje. Nors tiesioginių jo biografinių duomenų apie 1987 m. gimimo Tomą Vitkauską šaltiniuose nedaug, tačiau galime pažvelgti į platesnį kontekstą, kuris padeda suprasti, kaip formuojasi asmenybė ir jos vertybės.
Tautos kelias ir asmenybės formavimasis
Daug yra veiksnių, kurie padeda formuoti tautas ir asmenybes. Kai kurie mokslininkai nurodo, kad kova dėl buities privertė žmones glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Vėl skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajautimą savęs, kartu priklausomumą nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas.
Istorinis kontekstas ir jo įtaka
Lietuvos istorija yra kupina išbandymų, kurie formavo tautos charakterį ir vertybes. Pavyzdžiui, 1863 metų sukilimas buvo pasikėlimas, ginkluotas pasipriešinimas esamai santvarkai, kuri laikoma neteisinga, nepakenčiama. Kiekviena revoliucija, kiekvienas sukilimas siekia geresnės santvarkos, turi tam tikrą tikslą, idėją. Šiuo požiūriu yra garsi Prancūzų Revoliucija (1789) savo šūkiais "lygybė, laisvė, brolybė”, nuo Paryžiaus Bastilijos nuaidėjusi per visą pasaulį ir įkvėpusi kitų kraštų laisvės sąjūdžius. Revoliucija ir jos konkretus realizavimas ginkluotu sukilimu arba pasyviu pasipriešinimu visuomet yra masinis sąjūdis, siekiąs platesnių visuomeninių, socialinių ar politinių tikslų.
"Po II Pasaulinio karo Albanijai, Bulgarijai, Čekoslovakijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai ir Vengrijai yra brutaliai atimtos teisės savo pačių likimui spręsti. Sovietų Sąjunga sutrypė JT Chartą, kurį nustatė "plėsti draugiškus valstybių santykius, paremtus pagarba teisių lygybės principui ir tautų apsisprendimui. Estijai, Latvijai ir Lietuvai yra brutaliai atimtas valstybinis suverenumas, valstybinė laisvė ir nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga jas užpuolė, okupavo ir po to jų teritorijas inkorporavo prieš jų tautos valią, taigi pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus ir pagrindinius tarptautinės teisės principus."
Kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas
Lietuvių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas visada buvo aktyvus, net ir sudėtingais laikais. Pavyzdžiui, prof. dr. Zenonas Ivinskis buvo pakviestas į Bonnos universitetą svečio profesoriaus teisėmis. Darbą pradėjo balandžio 1. Vasaros semestre skaito apie Lietuvą viduriniais amžiais ir seminare nagrinėja vokiečių ordino ir Žemaičių klausimą. Bonnos universitetas vienas iš iškiliausių visoje Vokietijoje. Dr. Jonas Grinius Europos Lietuvyje spausdina įspūdžių seriją apie savo pernykštę kelionę po JAV.
Komunizmas nepripažįsta jokios kūrybinės laisvės, gi be jos nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Ne vieną kartą buvo manyta, kad Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. New York Times knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino.
Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valeryj Jakoblevic - Tarsą. Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje yra su dailininkais. Laisvėj esančių dailininkų nuomone, pavergtoj Lietuvoj menas yra atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turi vazduoti šviesiom ir realiom spalvom vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas.
Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcinio meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta.
Tautinės tapatybės išsaugojimas
Vienas svarbiausių aspektų formuojantis asmenybei ir tautai yra tautinės tapatybės išsaugojimas. R. Spalis savo straipsnyje "Gimtosios kalbos vaidmuo ir vertė tautybei išlaikyti" nagrinėja šią problemą. Jis primena, kad daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. [...] Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją - valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glaudžianti eilę tautų.
Tačiau kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituoda-ma kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta, vis labiau atsipalaidoja atskiros tautos, kurios, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperines jėgas, kurios po žmonijos gerbūvio, mėgina užmesti savo valią ir prievartą.
Tokiai naujai imperijai besiplečiant, patekusios jon tautos nėra sunaikinamos, jos ugdomos, palaikomos, bet pamažu jos grimsta, tirpsta pirmaujančios tautos sąskaiton, kuri, valstybės proteguojama, vis labiau tvinsta, auga, susemdama mažesnius šaltinius, išbarstytus po didžiulius plotus. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę.
Gimtosios kalbos svarba | Hantz Hessouh | TEDxYouth@ISBangkok
Asmenybės indėlis ir siekiai
Nors konkreti informacija apie Tomą Vitkauską, gimusį 1987 m., yra ribota, tačiau matome, kad asmenybės auga ir bręsta istoriniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Pats faktas, kad jis gimė 1987 m., reiškia, kad jo jaunystė ir branda sutapo su nepriklausomybės atkūrimo laikais ir naujos Lietuvos valstybės kūrimu. Tai neabejotinai formavo jo pasaulėžiūrą ir vertybes.
Pavyzdžiui, 1991 m. sausio 13 d. įvykiai, kai Sovietų sąjungos ginkluotosioms pajėgoms jėga nutraukus Lietuvos televizijos ir radijo darbą, buvo transliuojama tiesioginė televizijos laida, trukusi 18 val. 12 min. Vytauto Navaičio Lietuvos rekordų knygoje ji užfiksuota kaip ilgiausia tiesioginė televizijos laida. „Tam, kad visuomenė būtų operatyviai informuojama apie kruvinuosius įvykius, tą pačią naktį, 2 val. 47 min., Lietuvos televizijos Kauno redakcija pradėjo tiesioginę laidą „Sekmadienio rytą“, kuri truko iki 21 val.
Tokie istoriniai įvykiai ir tautos siekis išsaugoti savo tapatybę neabejotinai turėjo įtakos ir 1987 m. gimusiems lietuviams, tarp jų ir Tomui Vitkauskui. Jo kelias, jo siekiai ir jo indėlis į visuomenę yra neatsiejami nuo bendro tautos likimo ir istorijos.
tags: #tomas #vitkauskas #1987m #gimimo
