Aplinkos apsaugos institucijos nuolat sulaukia pranešimų apie sužeistus, į nelaimę patekusius, esančius gyventi netinkamoje aplinkoje ar apie saugomų rūšių laukinius gyvūnus. Dažniausiai pagalbos reikia gyvūnams, kurie susiduria su žmogaus sukurtais objektais ar veiklos pasekmėmis: automobilių eismu, stiklo konstrukcijomis, elektros oro perdavimo linijomis, žvejybos priemonėmis (valai, kabliukai, tinklai), naftos produktų tarša, pastatų renovacija, gyvūnų jauniklių atskyrimu nuo tėvų ir pan. Nors Lietuvoje yra teikiamos laukinių gyvūnų globos paslaugos surenkant ir globojant sužeistus, ar ne vietoje atsiradusius laukinius gyvūnus, tačiau jos nėra pakankamos. Šias paslaugas teikiančios organizacijos, negali užtikrinti nei paslaugos poreikio, nei kvalifikuotos paslaugų kokybės. Tai liudija statistika: per 2013-2018 m. duomenis, Universitetas nuo 2020 m. gegužės 27 d. įgyvendina projektą „Laukinių gyvūnų globos centro įkūrimas“.
Projekto tikslas - įkurti Laukinių gyvūnų globos centrą, kuriame gyvūnai būtų gydomi, reabilituojami, adaptuojami išleidimui į natūralias buveines, kitais būdais užtikrinama jų globa ir gerovė. 2023 m. pabaigoje įgyvendinus projektą ir Laukinių gyvūnų globos centrui (toliau - Centras) pradėjus veiklą, bus išspręsti gyvūnų gelbėjimo, gydymo, reabilitacijos, globos ir žmogiškųjų išteklių kompetencijų klausimai. Centre laukiniai gyvūnai iš natūralios aplinkos, ar konfiskuoti gyvūnai būtų gydomi, reabilituojami, adaptuojami prie gyvenimo laisvėje sąlygų išleidimui į natūralias buveines ir paleidžiami į jas, ar rūpinamasi jų perdavimu asmenims, turintiems tinkamas sąlygas ir teisę laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje. Centras taip pat sukurs galimybes mokyti visuomenę (įskaitant ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikus, bendrojo lavinimo mokyklų moksleivius ir kt.) ir informuoti apie gyvūnų priežiūrą, globą, gerovę.
Projekto tikslai ir pokyčiai
Kokį pokytį vykdymo srityje padarys įgyvendintas projektas? Projekto „Laukinių gyvūnų globos centro įkūrimas“ tikslas - iki 2023 m. Projekto vykdymo metu jau pastatytos ir įrengtos laukinių gyvūnų gydymui, reabilitacijai ir globai reikalingos patalpos: gydykla, karantinas, voljerai, kurie įrengti pagal čia planuojamų laikyti gyvūnų etologinius poreikius, įvertinant medžiagiškumą, spalvas, triukšmą ir kt. svarbius elementus, mažinančius stresą čia pateksiantiems laukiniams gyvūnams. Įsigyta moderni šiuolaikinė diagnostinė ir gydomoji veterinarinė įranga bei pacientų registracinė-informacinė sistema, būtinos kokybiškai atlikti reikalingas procedūras, sekti čia patekusių laukinių gyvūnų reabilitacijos procesus. Operatyviai ir sėkmingai vykdyti gelbėjimo operacijas ekstremalių situacijų atvejais (ledas, šaltis, ugnis ir kt.) įsigytos specifinės gelbėjimo priemonės. Centro poreikiams sukomplektuotos transporto priemonės adaptuotos galingesniu pravažumu įveikti bekelę, aprūpintos papildoma įranga kelti, šildyti, apšviesti. Centre laikomų gyvūnų kasdieniniams poreikiams įsigyta profesionali pašarų ruošimo ir laikymo įranga, priemonės tinkamai atiduoti pašarą gyvūnams.
Planuojama, kad Centre per metus vidutiniškai per 1200 gyvūnų bus suteiktos globos paslaugos, o tinkamos gydymo ir reabilitacijos sąlygos pagerins laukinių gyvūnų išgyvenamumą ir taip padidins jų paleidimo į laisvę tikimybę. Svarbu ir tai, kad nuo 2024 m. Centras dirbs visą parą - 24/7 rėžimu, tad bet kuriuo paros metu visuomenė turės galimybę bendruoju pagalbos telefonu informuoti apie pagalbos reikalingus laukinius gyvūnus, pristatyti sužeistą laukinį gyvūną į Centrą, ar gauti konsultaciją dėl pirmosios pagalbos suteikimo laukiniams gyvūnams.
Pastaruoju metu stebint vis didesnį visuomenės domėjimąsi laukinių gyvūnų gerove ir globa, Centras yra numatęs priimti savanorius gilinti jų praktinius gyvūnų globos ir gydymo įgūdžius. Centro veikla - didinanti laukinių gyvūnų išgyvenamumą teikiant profesionalią kvalifikuotą pagalbą reikiamu metu ir tinkama apimtimi, tiesiogiai prisidės prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos pokyčių įtakos mažinimo šalia susiformavusioms ekosistemoms. O visuomenės žinių gilinimas laukinių gyvūnų gerovės ir globos srityje formuos tvarią ir sąmoningą aplinką šių žinių praktiniam taikymui, nepakantumą Gyvūnų gerovės įstatymo pažeidėjams.
Antruosius metus veikiantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Laukinių gyvūnų globos centras (LGGC) vien šiemet pagalbą suteikė 16 proc. didesniam skaičiui - 1964 laukiniams gyvūnams, iš kurių beveik 500 sugrąžinti į gamtą. Naujausiais duomenimis, šiais metais gauta per 6,650 tūkst. pranešimų dėl galimai sužeistų laukinių gyvūnų - net 24 proc. „Nors neretai gyvūno sužeidimo priežastys lieka neaiškios - vis dėlto didžioji dauguma laukinių gyvūnų nukenčia dėl žmogaus veiklos pasekmių“, - pabrėžė J. Morkūnaitė. Dažniausios nukentėjusių gyvūnų diagnozės - kaulų lūžiai, sumušimai, dehidratacija, išsekimas. Laukiniai gyvūnai sužeidžiami eismo įvykiuose, nemažai paukščių žūva atsitrenkę į stiklines vitrinas, langus. Daug sužalojimų sukelia žvejybos priemonės - valai, kabliukai, įvairios atliekos. Kita nemaža problema - tyčiniai gyvūnų sužalojimai. Vien per 9 šių metų mėnesius į LGGC pateko net 14 pašautų gyvūnų. Per pastaruosius metus Centre penktadaliu išaugo ir paimtų iš netinkamų laikymo sąlygų ar konfiskuotų gyvūnų laikinoji globa: šiemet per 9 mėnesius ji suteikta 247 gyvūnams.
Laukiniai gyvūnai miestuose: prisitaikymas ir pavojai
Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su laukiniais gyvūnais - tiek gamtoje, tiek ir miestuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių - šią vasarą Vilniaus gatvėse klaidžiojęs lokys. Žmogaus veikla, aplinkos pokyčiai ir klimato kaita keičia ne tik gyvūnų buveines, bet ir jų elgesį. Todėl vis svarbiau tampa suprasti, kaip su jais taikiai sugyventi. Apie tai, kodėl laukiniai gyvūnai vis dažniau pasirodo miestuose, kaip visuomenė gali jiems padėti ir kaip reglamentuojamas jų laikymas nelaisvėje, mokslininkai bei aplinkosaugos specialistai pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos organizuotoje konferencijoje „Laukinių gyvūnų gerovė ir apsauga: tarp gamtos savarankiškumo ir žmogaus pagalbos ribos“.
Kodėl laukiniai gyvūnai vis dažniau renkasi gyventi šalia žmonių? Anot Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Gyvūnų gerovės centro atstovės dr. Jūratės Kučinskienės, tai nėra atsitiktinimas - tai natūralaus prisitaikymo procesas, kurį lemia žmogaus veikla ir aplinkos pokyčiai. „Gyvūnai į miestus ateina todėl, kad mes suardėme jų natūralias buveines. Statydami kelius, miestus ir infrastruktūrą, atskyrėme gamtines teritorijas, todėl jie ieško vietų, kur būtų lengviau išgyventi. Jei 70 procentų žmonių Europoje gyvena miestuose, kodėl to paties negalėtų daryti gyvūnai?“ - retoriškai klausia dr. J. Kučinskienė. Pasak jos, laukiniai gyvūnai miestuose randa tris pagrindinius išteklius: maistą, prieglobstį ir saugumą. Dėl šių priežasčių miesto aplinka jiems neretai tampa patrauklesnė už natūralią gamtą. „Mieste lengva rasti maisto - atviros šiukšliadėžės, kompostavimo vietos, sodai, kuriuose gausu vaisių ir daržovių. Mes patys dažnai paliekame maisto - šunų ar kačių dubenėliuose, prie terasų, kiemuose. Be to, miestai šiltesni nei natūralios buveinės: čia žiemą ilgiau išlieka neužšalęs vanduo, augmenija vegetuoja ilgiau, todėl gyvūnams gyventi patogiau. Miestuose taip pat mažiau natūralių plėšrūnų, tad mažesnė rizika būti sumedžiotiems“, - aiškina pašnekovė. Gyvūnai miestuose randa prieglobstį apleistuose pastatuose, palėpėse, pašiūrėse ar tankiuose krūmynuose. Todėl jų čia vis daugėja, ir su tuo, pasak dr. J. Kučinskienės, turime išmokti taikiai sugyventi. „Mokslininkai šį reiškinį vadina sinurbanizacija - tai procesas, kai laukiniai gyvūnai prisitaiko gyventi žmogaus sukurtose ekosistemose. Jie pradeda maitintis žmonių maistu, keičiasi jų elgesys, o kai kuriais atvejais - net genetinė sandara. Pavyzdžiui, kai kurioms pelėms Amerikoje nustatyta mutacija, leidžianti virškinti greitą maistą“, - pasakoja dr. Kučinskienė. Gyvūnai taip pat mažina savo gyvenamąsias teritorijas, tampa aktyvesni naktį, kad išvengtų žmonių, o kai kurios rūšys prisitaiko prie miesto garsų ar apšvietimo. Pavyzdžiui, paukščiai miestuose gieda aukštesniais tonais, kad per triukšmą galėtų išgirsti vieni kitus, o sakalai ar paukštvanagiai lizdus suka ant dangoraižių.
Mištai laukiniams gyvūnams reiškia ne tik prieglobstį, bet ir daugybę grėsmių. Viena pagrindinių jų - susidūrimai su transporto priemonėmis. Europoje kasmet po automobilių ratais žūsta apie 200 milijonų paukščių ir beveik 30 milijonų žinduolių. Tačiau tai - ne vienintelis pavojus. Tarša, cheminės medžiagos, mikroplastikas ir pesticidai silpnina gyvūnų imuninę sistemą, o graužikų naikinimui naudojami rodenticidai per mitybos grandinę patenka į plėšriųjų paukščių ir žinduolių organizmus. Reikšmingą poveikį daro ir naminiai gyvūnai, ypač katės - mokslininkų duomenimis, vien JAV jos kasmet nužudo iki 4 milijardų paukščių ir 22 milijardus smulkių žinduolių. Konfliktų tarp žmonių ir laukinių gyvūnų kyla vis dažniau - dėl daržuose ar parkuose niokojamų augalų, netikėtų susidūrimų su stirnomis ar šernais. Todėl, anot dr. Jūratės Kučinskienės, svarbu ne kovoti su gyvūnais, o mokytis taikiai su jais sugyventi ir miestus planuoti tvariai.
Kaip galime padėti laukiniams gyvūnams mieste:
- Kurti miestus, kurie būtų saugūs gyvūnams.
- Numatyti žaliuosius koridorius, natūralius vandens telkinių kelius.
- Mažinti tvorų ir stiklo kliūčių.
- Naudoti paukščiams saugų stiklą statant naujus pastatus.
- Užtikrinti uždarų šiukšliadėžių ir tinkamai prižiūrimų kompostavimo vietų naudojimą.
- Sodinti vietinius augalus bei išsaugoti želdinius palei upes ir parkus.
„Jei norime, kad miestai būtų gyvi ir darnūs, turime pripažinti, kad gamta yra jų dalis. Saugodami gyvūnus, mes saugome ir save“, - apibendrina dr. Jūratė Kučinskienė.
Laukinių gyvūnų globos centro patirtis ir iššūkiai
Siekiant padėti laukiniams gyvūnams, susiduriantiems su pavojais miestuose ir jų prieigose, visoje Lietuvoje veikia LSMU Laukinių gyvūnų globos centras. Čia dirbantys specialistai reaguoja į pranešimus apie sužeistus laukinius gyvūnus, teikia jiems veterinarinę pagalbą, organizuoja globą ir reabilitaciją, o pasveikusius gyvūnus sugrąžina į gamtą. Centras taip pat bendradarbiauja su institucijomis, atsakingomis už gyvūnų apsaugą, ir suteikia laikiną prieglobstį laukiniams gyvūnams, laikomiems nelaisvėje netinkamomis sąlygomis.
„Vienas svarbiausių mūsų veiklos aspektų - visuomenės švietimas ir konsultacijos. Žmonės vis aktyviau kreipiasi dėl sužeistų gyvūnų ar norėdami pasikonsultuoti, kaip elgtis pastebėjus laukinį gyvūną. Šiemet nuo sausio iki rugsėjo gavome daugiau nei 6600 pranešimų - tai net 24 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai“, - pasakoja centro vadovė Justina Morkūnaitė. Augantis kreipimųsi skaičius rodo didėjantį visuomenės sąmoningumą ir empatiją gamtai. Tačiau kartu daugėja ir pačių gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba - 2025 m. rugsėjo pabaigoje ji suteikta beveik 2000 laukinių gyvūnų, tarp jų ir į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktoms rūšims. Daugiausia į centrą patenka paukščiai - jie sudaro net 76 proc. visų atvejų.
Pasak J. Morkūnaitės, dažnos sužalojimų priežastys susijusios su žmogaus veikla. „Gamtoje gyvūnai natūraliai susiduria su pavojais, tačiau didelė dalis jų sužalojimų kyla dėl žmogaus - susidūrimai su transportu, paukščių atsitrenkimai į stiklines vitrinas. Turime atvejų, kai dėl žvejybos valų ar lipnių gaudyklių gyvūnai patiria didžiules kančias“, - sako ji.
Centro vadovė pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie laukinių gyvūnų gerovės - svarbiausia nepakenkti. „Pirmoji taisyklė - nepalikti atliekų gamtoje, vairuoti atsargiai, pasirūpinti, kad paukščiai nesitrenktų į langus - tam galima naudoti specialius lipdukus ar matinės plėvelės juostas. Nereikėtų imti laukinių gyvūnų iš gamtos, nepasikonsultavus su specialistais, ar pagalbos jiems reikia. Jei kyla abejonių - visada galima paskambinti į mūsų centrą arba bendruoju pagalbos numeriu 112“, - teigia J. Morkūnaitė. Taip pat svarbu pranešti atsakingoms įstaigoms apie pastebėtas nesaugias vietas, kuriose gyvūnai gali įstrigti - atvirus šulinius, duobes ar statybvietes. Ir, galiausiai, neleisti augintinių lakstyti be priežiūros - laisvai bėgiojantys šunys sužaloja stirnas, įvairius paukščius ar kitus gyvūnus.
Kaip galime prisidėti prie laukinių gyvūnų gerovės:
- Nepaliktie atliekų gamtoje.
- Vairuoti atsargiai.
- Pasirūpinti, kad paukščiai nesitrenktų į langus.
- Nepaimti laukinių gyvūnų iš gamtos, nepasikonsultavus su specialistais.
- Pranešti apie pastebėtas nesaugias vietas.
- Neleisti augintinių lakstyti be priežiūros.
Globoti ar eutanazuoti: etiniai sprendimai
Nors daugelis sužeistų gyvūnų po reabilitacijos sėkmingai sugrįžta į gamtą, pasitaiko ir atvejų, kai to padaryti neįmanoma. Tokiose situacijose tenka spręsti, kas gyvūnui geriausia - grąžinimas į gamtą, ilgalaikė globa nelaisvėje ar humaniškas kančios nutraukimas. Kaip pasakoja LSMU Medicinos akademijos Bioetikos katedros vedėjas prof. Gvidas Urbonas, susidūrus su sužeistu laukiniu gyvūnu galimos trys išeitys: grąžinimas į gamtą (sėkminga reabilitacija), laikymas nelaisvėje (ilgalaikė priežiūra) ir eutanazija (humaniškas kančios nutraukimas).
„Pirmasis variantas - idealus. Gyvūnas turi atgauti visas būtinas funkcijas ir gebėti savarankiškai išgyventi. Tačiau sėkmės tikimybės reabilitacijoje nėra garantuotos - literatūroje jos svyruoja nuo gana mažų iki vidutinių“, - teigia specialistas. Laikymas nelaisvėje, pasak jo, kai kurioms rūšims gali būti priimtinas, jei užtikrinamos tinkamos sąlygos, atsižvelgiama į rūšies poreikius ir gyvenimo kokybę. Vis dėlto dalis laukinių gyvūnų nėra prisitaikę gyventi aptvaruose - nelaisvė jiems tampa nuolatiniu stresu ir kančia. Tokiais atvejais kartais tenka svarstyti trečiąją išeitį - eutanaziją, kuri, nors ir sunki, gali būti etiškai pagrįstas sprendimas. Kaip aiškina profesorius, eutanazija taikoma tuomet, kai gyvūno sužalojimai yra nepagydomi ir ilgainiui vestų į skausmingą mirtį, kai nėra realių galimybių jį sėkmingai sugrąžinti į laukinę populiaciją arba kai toks grąžinimas keltų rimtą ligų perdavimo riziką. Sprendimą gali lemti ir ištekliai - ar turima pakankamai žmogiškųjų resursų, kad būtų galima užtikrinti kokybišką gydymą ir reabilitaciją.
„Praktikoje gyvūnų globos centrai dažnai susiduria su ribotais ištekliais - vietos, personalo ar gydymo priemonių stoka. Todėl triažas (rūšiavimas pagal prioritetus - aut.) tampa neišvengiamas, tačiau būtina vadovautis aiškiu, visiems suprantamu standartu. Kiekvienas atvejis turėtų būti dokumentuojamas - fiksuojama medicininė informacija, prognozės ir galimi alternatyvūs sprendimai. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp globos ir realybės: visada siekti reabilitacijos, bet pripažinti, kad kai kuriais atvejais eutanazija yra humaniškas ir etiškai pagrįstas sprendimas“, - pabrėžia prof. G. Urbonas. Jis taip pat akcentuoja visuomenės vaidmenį - svarbu suprasti, kad eutanazija nėra abejingumo ar abejotinos moralės ženklas. „Priešingai, tai dažnai yra atsakingas pasirinkimas, kai siekiama nutraukti gyvūno kančią, kurios negalima išvengti“, - sako profesorius.
Nors ne visus gyvūnus pavyksta išgelbėti, daugelis po gydymo ir reabilitacijos sėkmingai sugrįžta į gamtą. 2025 metais laisvėn paleista beveik 500 gyvūnų, o nuo LSMU Laukinių gyvūnų globos centro veiklos pradžios - jau apie tūkstantį laukinių gyvūnų.
Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reglamentavimas
Dar vienas labai svarbus laukinių gyvūnų apsaugos aspektas - laikymo nelaisvėje taisyklės. Nors kai kam gali atrodyti, kad laikyti egzotinį paukštį ar nedidelį laukinį žinduolį namuose - tik hobis, iš tiesų tokia veikla yra griežtai reglamentuota teisės aktais, siekiant apsaugoti tiek gyvūnus, tiek visuomenės interesus. „Laukinė gyvūnija - tai milžiniška rūšių įvairovė. Kiekviena rūšis turi savitus poreikius, todėl kiekvienas laikytojas privalo užtikrinti, kad gyvūnui būtų sudarytos jo gerovei tinkamos sąlygos“, - sako Aplinkos apsaugos agentūros Gyvosios gamtos licencijavimo skyriaus vedėja Toma Bulauskienė.
Pasak jos, laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje reglamentuoja keturi pagrindiniai teisės aktai: Laukinės gyvūnijos įstatymas, Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas bei Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės. Pastarosios - bene svarbiausias dokumentas, nustatantis laukinių gyvūnų laikymo, veisimo, paėmimo iš gamtos, globos, gydymo ir leidimų išdavimo tvarką. Jose taip pat pateikiami konkretūs sąrašai, nurodantys, kuriems gyvūnams laikyti reikia leidimų, o kuriems - ne.
„Labai svarbu suprasti skirtumą tarp laukinio ir domestikuoto, arba naminės kilmės, gyvūno. Naminis šuo, katė, arklys ar asilas - tai domestikuoti gyvūnai, kurių laikymui leidimo nereikia. Tačiau daugelio kitų rūšių, ypač laukinių, laikymas leidžiamas tik turint Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą“, - aiškina T. Bulauskienė. Pagal galiojančius teisės aktus, nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauji reikalavimai laukinių gyvūnų laikymui nelaisvėje. Nuo šiol kai kurių rūšių gyvūnams, kurie anksčiau galėjo būti laikomi be leidimo, būtina gauti oficialų leidimą, o kai kurių rūšių laikymas apskritai draudžiamas.
„Negalima laikyti vilkų, lapių, rudųjų meškų, krokodilų ir kitų pavojingų ar nykstančių rūšių. Tai aiškiai numatyta Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse. Tokius gyvūnus galima laikyti tik mokslo, mokymo, zoologijos sodų ar specialių programų tikslais“, - aiškina T. Bulauskienė. Pašnekovė pabrėžia ir Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių penktąjį priedą, kuriame išsamiai nurodyti konkretūs laikymo reikalavimai - nuo aptvarų ir voljerų dydžių iki vandens baseinų tūrio, mikroklimato ir apšvietimo sąlygų. „Raginame visus, kurie planuoja laikyti laukinius gyvūnus, atsakingai susipažinti su nustatytais reikalavimais. Mūsų agentūros svetainėje pateikta visa reikalinga informacija - nuo leidimo formų iki dažniausiai užduodamų klausimų. Kilus neaiškumų, visada galima kreiptis el. paštu - konsultuojame ir padedame“, - sako T. Bulauskienė.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje:
- Laukinės gyvūnijos įstatymas
- Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas
- Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas
- Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės
Konferencija „Laukinių gyvūnų gerovė ir apsauga“
Konferencija „Laukinių gyvūnų gerovė ir apsauga: tarp gamtos savarankiškumo ir žmogaus pagalbos ribos“, vykusi 2025 m. spalio 7 d., subūrė mokslininkus, praktikus, institucijų atstovus ir gyvūnų globos specialistus. Jos metu buvo aptarti aktualiausi laukinių gyvūnų apsaugos, reabilitacijos ir etikos klausimai - nuo praktinių gelbėjimo iššūkių iki teisinio reglamentavimo, visuomenės švietimo ir mokslo vaidmens užtikrinant gyvūnų gerovę. Renginio metu pristatyta LSMU Laukinių gyvūnų globos centro veikla, pasidalyta pilkųjų ruonių, plėšriųjų paukščių ir kitų rūšių populiacijų pokyčiais ar reabilitacijos patirtimis. Daug dėmesio skirta laukinių gyvūnų pasirodymui miestuose, jų keliamiems pavojams bei priemonėms, padedančioms užtikrinti saugų sugyvenimą su žmogumi.
Gamtos tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas Linas Balčiauskas teigia, kad klimato pokyčiai gyvybiškai svarbūs Lietuvoje gyvenantiems gyvūnams. Anot jo, didžiausią klimato kaitos poveikį jaučia žiemą užmiegantys gyvūnai ir arealą keičiančios rūšys. Visgi pasauliniu mastu klimato pokyčiai dalies gyvūnų įpročius keičia dar sparčiau - šį mėnesį naujausius tyrimus pristatę mokslininkai informavo, kad tirpstant Arkties ledui daliai baltųjų lokių gresia badas. Vasario 13 d. leidinyje „Nature Communications“ pasirodė informacija apie baltuosius lokius, įprastai mintančius ruoniais, kuriuos jie medžioja ant ledo lyčių. Vis dėlto, pažymima, klimato kaita pakoregavo baltųjų lokių mitybą - net ir šaltuoju metų laiku gyvūnai priversti persikelti į sausumą ir misti paukščiais, kaulais, ragais, uogomis, žole. Tyrimą atlikę ir vėliau jį aprašę mokslininkai tikina, kad taip maitindamiesi baltieji lokiai praranda nemažai svorio, didėja ir jų mirtingumas. Pridedama, kad kylanti pasaulinė oro temperatūra šiandien laikoma didžiausia grėsme šiems gyvūnams.
Klimato kaita lemia ir Lietuvoje gyvenančių gyvūnų įpročius. Gamtos tyrimų centro (GTC) specialistas L. Balčiauskas sako, kad klimato pokyčiai veikia ir Lietuvoje gyvenančius gyvūnus. Didžiausią poveikį junta žiemą užmiegantys Lietuvos žinduoliai, taip pat rūšys, kurios keičia savo arealą. Šiltėjančios žiemos, pasak ELTA pašnekovo, svarbios mangutams ir barsukams - abu šie gyvūnai nebeužmiega ilgam laikui, taip pat ir žiemos metu. Abi rūšys ieškodamos maisto patenka po automobilių ratais, padaro daugiau žalos žiemojantiems varliagyviams. „Sutrinka ir šikšnosparnių bei miegapelių žiemojimas. Atšilimų metu šikšnosparniai prabunda, jie gali keisti žiemojimo vietą. Prabudimui išnaudojama energija, tad sukauptų riebalų atsargų gali nebepakakti iki pavasario. Taip pat auga tikimybė šiems gyvūnams prabusti per anksti, kai dar nėra įprasto maisto“, - tikina L. Balčiauskas. Anot specialisto, klimato kaita gali turėti įtakos ligų sukėlėjų ir pernešėjų pasiskirstymui bei gausumui. Dėl šios priežasties gali pakisti žinduolių ligų dinamika. Lietuvoje klimato pokyčiai taip pat gali būti susiję ir su erkių pernešamomis bei žmogui pavojingomis ligomis, tokiomis kaip encefalitas, boreliozė, babeziozė. „Dėl buveinių struktūros gali pasikeisti žinduolių bendrijos, todėl padidėja konkurencija dėl išteklių bei pasikeičia plėšrūnų ir aukų dinamika“, - priduria GTC specialistas. L. Balčiauskas įvardija, kad dėl klimato kaitos Lietuvoje atsirado anksčiau čia negyvenusių žinduolių rūšių: mažasis vandeninis kirstukas, paprastasis šakalas. Kyla grėsmė, kad gamtoje galės išgyventi iš nelaisvės pabėgę nutrijos, įsitvirtina ir į Lietuvą įvežta invazinė žinduolių rūšis - paprastasis meškėnas. Savo ruožtu Jungtinės Tautos (JT) neseniai parengė ataskaitą, kurioje nurodoma, kad migruojantiems gyvūnams dėl taršos, klimato kaitos bei invazinių rūšių plitimo kyla vis didesnis pavojus ar net išnykimas. Įvertinus informaciją apie migruojančius gyvūnus paaiškėjo, kad 22 proc. rūšių, įtrauktų į „Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo“ konvenciją, gresia išnykimas, o 44 proc. rūšių populiacija sparčiai mažėja. Remiantis naujausiais duomenimis, dar 399 migruojančioms rūšims, kurios nėra įtrauktos į konvenciją, taip pat gresia išnykimas.
