Istorijos vingiuose, ypač Rytų Lietuvoje, pasitaikydavo atvejų, kai lietuvių valstiečiai buvo priversti mokytis lenkų kalbos. Vienas ryškiausių pavyzdžių - Dubingių klebono kun. Pranciškaus Stankevičiaus veikla.
1767 m. Dubingių dvaras, atstovavęs ir miestelėnus, ir valsčiaus ūkininkus, skundėsi Vilniaus konsistorijai. Skundo priežastis buvo klebono kun. Pranciškaus Stankevičiaus elgesys: jis pagrobė ūkininkų sermėgas ir kepures už tai, kad jie nemokėjo poterių lenkiškai, o mokėjo tik lietuviškai.
Į skundą konsistorijos komisoriai, atvykę į Dubingius jo ištirti, neatsižvelgė. Matyt, vyskupijos administracijai klebono reikalavimas iš ūkininkų mokėti poterius lenkiškai atrodė normalus, todėl ir vartojamos prievartos priemonės dėl to reikalavimo nevykdymo neskųstinos.
Klebonas Pranciškus Stankevičius gimė Tauragnų valsčiuje, Jauniškių dvare. Jis buvo kilęs iš pasiturinčios, išsilavinusios šeimos. Kunigėlis dalyvavo (ir net vadovavo) 1905 m. įvykiuose. Po progimnazijos baigimo Dvinske (Daugpilyje), įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1906 m. vyskupas E. Roppas jį įšventino kunigu. Vėliau, 1909-1911 m., jis klebonavo Kruonyje, o vėliau - Dubingiuose.
Kunigas Pranciškus Stankevičius, kaip ir jo brolis Mykolas, visą gyvenimą kovojo už lietuvybę ir žmoniškumą, ypatingai priešindamasis lietuvių lenkinimui. Vokiečių ir lenkų okupacijos metais jis steigė lietuviškas mokyklas (Šešuoliuose, Dubingiuose ir kt.). Dubingiuose, kur jam atvykus iš kelių tūkstančių parapijiečių lietuviškai tekalbėjo vos pusšimtis, jis dalijo lietuviškus elementorius ir ragino kaimyninių parapijų kunigus pamokslus sakyti lietuvių kalba.
Kruonyje kunigas pastatė bažnyčią, kleboniją, nupirko fisharmoniją. Tačiau 1918 m. vokiečiai jam atkeršijo - sudegino ūkinius pastatus su visais padargais ir javais. Vokiečių nužudytiems lietuviams jis statė paminklus pakelėse.
Po ilgų kelionių po Vilnijos kraštą, nuo 1930 m. iki mirties kunigas gyveno gimtinėje, kur ir mirė. Jo gyvenimas buvo amžina kova už lietuviškumą, nors ir susidūrė su dideliais iššūkiais.
Vasario 16-oji, ir kam reikia poligono • Vidas Tomas
1767 m. Dubingių klebonas kun. Pranciškus Stankevičius buvo minimas dėl prievartos, verčiant ūkininkus mokytis lenkų kalbos.
Kunigas Jonas Žvinys, gimęs dabartinio Molėtų rajono Aktapolio kaime, taip pat aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą sulenkintoje Dubingių parapijoje, kur klebonavo nuo 1938 m. iki 1945 m. Jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Kitas kunigas, Vaclovas Intas, buvo Respublikinio unikalių akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas. Nors jo gimimo data nėra nurodyta, jo indėlis į Lietuvos kultūrą yra reikšmingas.
Taip pat minimi kiti žymūs asmenys, gimę ar gyvenę įvairiuose Lietuvos kampeliuose, tokie kaip Vytautas Bikulčius, Saulius Šaltenis, Algirdas Gaižutis, Algirdas Vyžintas, Rapolas Šaltenis, Adolfas Šapoka, Mikalojus Šeižys - Dagilėlis, Simonas Daukantas. Kiekvienas jų savaip prisidėjo prie Lietuvos istorijos ir kultūros.
Nors klebono Pranciškaus Stankevičiaus gimimo data nenurodyta, jo veikla Dubingiuose ir kiti kunigai, kovoję už lietuvybę, atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir tautinio sąmoningumo svarbą.
Vasario 16-oji, ir kam reikia poligono • Vidas Tomas
Klebonas Jonas Žvinys, gimęs dabartinio Molėtų rajono Aktapolio kaime, gausioje ūkininkų šeimoje, mokėsi lietuviškoje Vilniaus berniukų gimnazijoje, o vėliau baigė Kauno kunigų seminariją. 1938 m. kovo 4 d. jis buvo paskirtas Dubingių klebonu, kur dirbo iki 1945 m. Aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą sulenkintoje Dubingių parapijoje.
Kunigas Jonas Žvinys 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus masiniam trėmimui, slapstėsi gimtojo Aktapolio kaimo apylinkėse. 1947 m. jis buvo suimtas MGB, išvežtas į Vilnių ir nuteistas kalėti lageryje. Buvo kaltinamas suorganizavęs antisovietinių sukilėlių būrį Molėtų valsčiuje ir jam vadovavęs, sakęs antisovietinius pamokslus vokiečių okupacijos metais. SSRS MGB ypatingojo pasitarimo 1947 m. nutarimu J. Žvinys buvo kaltinamas priklausymu tautiniam pogrindžiui ir nubaustas 10 metų pataisos darbų lageriu, išvežtas į Pečiorlagą.
Į laisvę jis buvo paleistas 1956 metais, grįžo į Vilnių. Dirbo dvasiškio darbą Perlojoje (1956-1961), Širvintose (1961-1962), Semeliškėse (1962-1968), Dusmenyse (1969-1984). Prasidėjus Atgimimui, kunigas J. Žvinys aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kalbėdavo mitinguose Giedraičiuose, Dubingiuose ir kitose vietose. 1989 m. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas J. Žvinį reabilitavo. Žvinys mirė 1994 m. vasario 10 dieną.
Kunigas Juozas Voveris, gimęs Smalių k., Onuškio vls., Dubingiuose klebonavo 1966-1970 m. 1947 m. rugsėjo 27 d. kun. J. Voveris pagal SSSR baudžiamojo kodekso straipsnį 17-58-1 „a“ ir RSFSR BK 58-1 punktą nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Jis kaltinamas antisovietine veikla: antisovietinės literatūros skaitymu ir platinimu, ryšiais su Didžiosios kovos apygardos partizanais, partizanų vadais Žaliu Velniu, Vanagu. Kun. Juozas Voveris žavėjosi garsia Dubingių istorija, vertino kunigaikščių Radvilų nuveiktus darbus Lietuvai. Dubingiuose perstatė bažnytėlę, įrengė ją, išpuošė.
Kunigas Antanas Šeškevičius, gimęs 1912 m. liepos 22 d. Šoniuose (Telšių r.), 1949 m., būdamas Ryliškių klebonu, nuteisiamas už „Jėzaus Širdies Sargybos” kaip antitarybinės organizacijos veiklą. Į Lietuvą grįžo 1956 m., vėliau išvyko į Sibirą apaštalauti. 1962 m. suimamas ir nuteisiamas septyneriems metams. Į Lietuvą vėl grįžo 1969 m.; trečią kartą kaip Dubingių klebonas už vaikų mokymą nuteistas vieneriems metams kalėjimo ir bausmę atliko 1970-1971 m. Tai buvo vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas, gimęs 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, buvo septintasis vaikas iš dešimties. 1935-1939 m. Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse.
Kunigas Kazimieras Paltarokas, gimęs 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone, 1926 m. gegužės 2 d. buvo konsekruotas vyskupu. Kuriant naują vyskupiją, vysk. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Jis pastatė Panevėžyje katedrą, įkūrė kapitulą, Sodų g.3 vyskupui priklausančiuose namuose įrengė Katalikų veikimo centro (KVC) būstinę. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų, pastatė be katedros dar 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d.
Kunigas Juozas Čepėnas gimė 1928 metų vasario 28 dieną Velaikių kaime, Daugailių parapijoje, ūkininkų šeimoje. Po ilgų peripetijų, 1970 m. gegužės 23 d. buvo įšventintas kunigu. Pirmoji jo kunigiškojo darbo vieta buvo Raseiniai, kur buvo paskirtas vikaro pareigoms. Vėliau jis administravo Kalnujų parapiją, buvo Eržvilko parapijos administratorius, o 1981 m. paskirtas Gruzdžių parapijos klebonu. Po užpuolimo 1988 m. sausio mėnesį, jo sveikata labai pašlijo. Nuo 1988 m. gegužės 25 d. buvo paskirtas Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos altaristu vikaru. Mirė 2022 m. rugsėjo 15 dieną.
Vasario 16-oji, ir kam reikia poligono • Vidas Tomas
tags: #kleb #povilas #stankevicius #gime
