Kai buvome vaikai, pilnas kiemas draugių ir draugų. Šimtąkart nuo dviračio tenai kritau, šimtąkart mergaites išprausėm sniegu. Bėgom leisti ryškiaspalvių aitvarų, lošėm fulę apleistam stadione. Kai pralošdavom, tai būdavo žiauru. Išdaužytus langus, kiauras kišenes, man ir šiandien prisimint labai smagu. Liko ten ir didelė dalis manęs, tarp geriausių kiemo draugių ir draugų.
Latvių kompozitorius Pēteris Vasks teigia, kad „Kalbėsimės lietuviškai, tai man puiki galimybė praktikuotis ir nepamiršti šios kalbos“. Jis dalijasi mintimis apie šviesos ir meilės svarbą savo kūryboje.
Santykis su Lietuva ir muzikos kelias
Pēteris Vasks pasakoja, kad komunistų laikais neturėjo galimybės studijuoti Latvijoje ir atvažiavo į Lietuvą. Jis yra laimingas, kad turėjo galimybę pažinti šią šalį ir ją myli. Jis gerai prisimena savo kontraboso specialybės profesorių Vytautą Sereiką ir tuometinį Styginių katedros vedėją Saulių Sondeckį. Su lietuvių kompozitoriais susipažino grįžęs į Rygą studijuoti kompozicijos. Visada domėjosi lietuvių kuriama muzika - Vytautas Barkauskas, Bronius Kutavičius, Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis. Dabar labai patinka Justė Janulytė.
Lietuviškai Pēteris Vasks išmoko studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau dabar jau primiršo, nes retai praktikuojasi. Jis pasikalba lietuviškai su bičiuliu, smuikininku Elyakumu Zalcmanu, su kuriuo kartu grojo Lietuvos filharmonijos orkestre. Pamena, kai orkestrui vadovavo Juozas Domarkas, važinėdavosi po visą Lietuvą. Vėliau Elyakumas Zalcmanas išvyko darbuotis Izraelio filharmonijos orkestre ir iki dabar gyvena Tel Avive. Jie vis dar susiskambina ir kalbasi lietuviškai.
Koncertas „Švytinti vakaro šviesa“
Nors Pēteris Vasks negalės dalyvauti spalio 11 d. koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur skambės jo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 „Vakaro šviesoje“, jame gros smuikininkas ir dirigentas Hugo Ticciati. Pirmasis P. Vasko koncertas smuikui ir orkestrui „Tolima šviesa“ buvo sukurtas 1997 m. Gidono Kremerio prašymu. Nuo to laiko nemažai kas grojo šį kūrinį, tarp jų ir Hugo Ticciati, kuris labai pamėgo šį kūrinį ir paprašė sukurti dar vieną koncertą smuikui.
Pēteris Vasks pasakoja, kad jam svarbu, jog kūriniai turėtų vardus, kaip ir žmonės, nes kompozicijos jam yra kaip vaikai. Pirmasis koncertas vadinasi „Tolimoji šviesa“, o antrasis - „Vakaro šviesa“. Pirmoji dalis „Andante con passione“ prasideda fortissimo ir yra nostalgiška, elegiška, su keliomis emocionaliomis kulminacijomis. Jos pabaigoje skamba monologas bei pirmoji kadencija, paremta latvių liaudies dainų motyvais. Antroji koncerto dalis yra labai šviesi muzika, po jos eina dramatiškas epizodas, ironiški, sarkastiški motyvai. Trečioji dalis atspindi tylą, vakarą, saulėlydį. Tai šviesi, nostalgiška dalis, kurioje apstu dainavimo. Koncerto pabaiga byloja apie amžiną „Lux aeterna“ geismą, sakydama, kad po dramatiško, tragiško epizodo ateina atpildas. Kompozitorius nori pasakyti, kad jo muzika yra meilė.
Gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos tematika
Tiek Pirmasis, tiek Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui yra apie šviesą. Pēteriui Vasksui svarbu, kad muzika kalbėtų apie idealizmą, meilę, tikėjimą. Jis norėtų, kad žmonės, kurie klauso jo kūrinių, suprastų, jog gyvenime yra daug fantastiškų akimirkų. Nors pasaulyje yra daug negatyvumo, problemų, tragiškų momentų, jo muzika ne apie tai. Per kūrybą jis nori pasakyti, kad egzistuoja ir toks kelias, kuriame apstu gamtos, šviesos.
Pēteris Vasks į pasaulį žvelgia kaip vaikas - visada buvo ir tebesu naivus. Vakaras atskleidžia tai, kad jo gyvenimo kelionėje prasideda saulėlydis. Vakaro šviesa yra jo idealo - meilės simbolis.
