Išlaikymo vaikams klausimai yra vieni jautriausių šeimos teisės santykiuose. Jie neatsiejami nuo vaiko teisių ir interesų apsaugos, o jų sprendimas teismuose dažnai priklauso nuo įvairių aplinkybių - tiek tėvų turtinės padėties, tiek besikeičiančių vaiko poreikių.
Civilinio kodekso 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priteisti išlaikymą vaikams iš jų tėvų šiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisti vaikui tam tikrą turtą. Taip pat gali būti taikoma mišri išlaikymo forma, pavyzdžiui, skiriant vaikui konkretų turtą ar konkrečią pinigų sumą ir išlaikymą periodinėmis išmokomis.
Teismai nustato konkrečius vaiko poreikius, kurie priklauso nuo vaiko amžiaus, sveikatos ir pan. Taip pat vertinamos tėvų galimybės teikti išlaikymą. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į šias aplinkybes: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti.
Priteisiamo išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo klausimus reglamentuoja CK 3.201 straipsnis. Teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas pakeisti priteistą išlaikymo dydį, turi nustatyti: 1) aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu; 2) aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių esminiu pasikeitimu - padidėjimu ar sumažėjimu.
Išlaikymo dydis gali būti padidintas ar sumažintas ir dėl vaiko poreikių pasikeitimo. Poreikių padidėjimas nustatomas, pavyzdžiui, jeigu dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams ir kt. Sumažėjimas nustatomas, kai vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, ir kt.
Teismų praktikoje pripažinta, jog vaikų poreikiai objektyviai didėja jiems augant. Teismų praktikoje yra buvę ir tokių atvejų, kai pagrindas padidinti vaikui priteistą išlaikymą arba pakeisti išlaikymo formą buvo nustatytas dėl aplinkybės, kai asmuo savo noru vengia teikti išlaikymą kas mėnesį ir dėl to atsiranda uždelstas įsiskolinimas.
Jeigu tėvas (motina) yra pajėgus teikti išlaikymą pagal savo pajamas arba turi santaupų, tačiau piktybiškai neteikia išlaikymo, tai gali būti laikoma pagrindu teismine tvarka pakeisti išlaikymo formą ir dydį. Pavyzdžiui, iš mėnesinėmis išmokomis teikiamo išlaikymo į konkrečia pinigų suma sumokamą išlaikymą.
Teismų praktikoje yra buvę ir atvejų, kai vieno iš tėvų teikiamo išlaikymo dydis buvo sumažintas. Teismai tokiose bylose nustatė šias aplinkybes: vieno iš tėvų netektas darbingumas ir dėl to gerokai sumažėjusios nuolatinės pajamos; pablogėjusi sveikatos būklė, jei toks pablogėjimas yra nuolatinio pobūdžio; padidėjusios išlaidos sveikatos priežiūrai; darbo netekimas ir bedarbystė; atsiradę dideli finansiniai įsipareigojimai; esminis darbo užmokesčio sumažėjimas; esminis bendros finansinės padėties pablogėjimas; atsirado kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų (kitų vaikų, tėvų) ir kt.
Didelių skolinių įsipareigojimų įgijimas teismų nebūtinai bus įvertintas kaip turtinės padėties pablogėjimas, nes įvertinama visa asmens finansinė situacija iš esmės. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal, tarkime, būsto kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti. Tokiu atveju vertinamas ir įgytas turtas, jo vertė. Todėl vien tai, kad asmuo prisiėmė įsipareigojimus, ne visada bus vertinama kaip turtinės padėties pablogėjimas. Tačiau bet kuriuo atveju išlaikymo dydis gali būti padidintas ar sumažintas tik nustačius tam teisinį pagrindą atsižvelgiant į konkrečią situaciją.
Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teisę kreiptis į teismą turi vaiko tėvai, o tam tikrais atvejais pats vaikas, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras.
Kadangi kainos laikui bėgant kyla (maistas, drabužiai, paslaugos brangsta), išlaikymo suma, nustatyta prieš metus ar daugiau, gali tapti per maža patenkinti vaiko poreikius. Todėl valstybė numato, kad kas mėnesį teikiamas išlaikymas turi būti indeksuojamas - t. y. perskaičiuojamas pagal oficialų kainų augimo rodiklį, atsižvelgiant į infliaciją.
Taip pat verta paminėti, kad vaikams valstybė pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą moka mėnesines išmokas (nuo 2025 m. sausio 1 d. - 122,50 Eur). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismo priteisiamo išlaikymo vaikui suma negali būti sumažinta valstybės mokamos išmokos suma, jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia tėvams tenkinti daugiau nei minimalius vaiko poreikius. Ši išmoka tokiu atveju turėtų būti skiriama papildomiems, o ne būtiniems vaikų poreikiams patenkinti. Tai reiškia, kad iš esmės padidėjus vaiko poreikiams yra pagrindas didinti išlaikymo dydį nepaisant valstybės skiriamos išmokos vaikams.
Apibendrinant galima teigti, kad išlaikymo dydžio ar formos pakeitimas yra teisinė priemonė, leidžianti prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo aplinkybių. Teismai, vertindami tiek tėvų finansinę padėtį, tiek vaikų poreikius, vadovaujasi geriausių vaiko interesų prioriteto principu.
Šalyje nuolat augant pragyvenimo lygiui, didėjant tiek prekių, tiek paslaugų kainoms, išsiskyręs tėvas arba motina, su kuriuo lieka gyventi vaikas po santuokos nutraukimo, neretai susiduria su priteisto išlaikymo dydžio nepakankamumo problema, kai kito vieno iš tėvų mokamo išlaikymo dydis yra neproporcingai mažas, atsižvelgiant į ilgainiui didėjančius vaiko poreikius bei augantį pragyvenimo lygį šalyje. Tokiu atveju didesnė išlaikymo našta tenka tam vienam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi.
Ilgainiui išlaikymo dydis dėl didėjančių kainų bei augančių vaiko poreikių gali tapti neadekvatus. Pavyzdžiui, tėvai išsiskyrė 2012 metais, kai vaikui buvo 5 metai, nutraukdamas santuoką teismas nustatė 150 Eur (tuo metu apie 500 litų, kas buvo tikrai nemažai) išlaikymą, tačiau 2021 metais, kai vaikas yra paauglys, priteistas išlaikymo dydis, atsižvelgiant į per dešimtmetį ženkliai padidėjusias kainas bei išaugusius vaiko poreikius, patenkina tik mažąją dalį vaiko kasdieninių poreikių bei yra akivaizdžiai neadekvatus.
Išlaikymo dydis nėra absoliutus ir nekeičiamas,- atvirkščiai, jis gali ir turi būti padidintas, atsižvelgiant į vaiko poreikių augimą.
Gera žinia yra ta, kad priteisto vaikui išlaikymo dydis nėra kažkoks absoliutus ar nekeičiamas, atvirkščiai, jis gali būti keičiamas, atsižvelgiant į kaip ne kartą minėta išaugusius vaiko poreikius, kainų kilimą, tėvų turtinės padėties pasikeitimą. Tad aukščiau nurodytoje situacijoje vienas iš tėvų, su kuriuo liko gyventi vaikas, turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio vaikui pakeitimo (padidinimo), savo prašymą grįsdamas išaugusiais vaiko poreikiais.
Vaiko išaugę poreikiai - ne tik vienas iš, bet ir pagrindinis išlaikymo dydžio padidinimo pagrindas. Teismui reikia pateikti tokį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Kai kurios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, vaiko kasdieninių poreikių arba kainų šalyje padidėjimas, gali būti savaime suprantamos ir nereikalauti papildomų įrodymų, o kai kurios individualios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, vaiko specialūs poreikiai, tėvų turtinės padėties pasikeitimas, reikalauja jų pagrindimo teikiamais įrodymais, kuriuos teismas kiekvienu atveju vertina individualiai kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis bei kitais įrodymais byloje.
Teismai, nagrinėdami bylas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, pripažįsta, kad tais atvejais kai išlaikymo sumos dydis buvo nustatytas seniai, kai vaiko poreikiai buvo nedideli, priteisto išlaikymo neužtenka, nes viskas ženkliai pabrango. Vaikas auga, auga ir poreikiai.
Išlaikymo dydis gali būti keičiamas ir pasikeitus tėvų pajamų lygiui. Teismai savo praktikoje pažymi, kad pagal LR CK 3.201 str. 1 d. teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Sistemiškai aiškinant LR CK 3.201 str., darytina išvada, kad išlaikymo dydžio peržiūrėjimas galimas ne tik iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai, bet ir nepilnamečių vaikų poreikiams.
LR CK 3.192 str. 3 d. nustato, jog materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013 yra pažymėjęs, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis pajamomis. Taigi, tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, o vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.
Taigi, vadovaujantis teismų praktika, pažymėtina, kad vaiko poreikių padidėjimas yra esminis rodiklis, sudarantis pagrindą didinti priteisto išlaikymo dydį ir šiuo atveju tėvų pajamų reikšmė yra antraeilė. Kai vaiko poreikiai padidėja, o tėvų turtinė padėtis išlieka nepakitusi arba pablogėja, teismas, atsižvelgdamas į vaiko poreikių prioritetą, gali padidinti išlaikymo dydį.
Paprastą kalbant, byloje nustatyta aplinkybė, kad padidėjo vaiko poreikiai, tėvų pajamoms išlikus nepakitusioms arba joms net ir sumažėjus, sudaro vienareikšmišką pagrindą didinti vaiko išlaikymo dydį. Teismai bylose dėl išlaikymo padidinimo akcentuoja tai, kad didinant išlaikymą būtina atsižvelgti į vaiko amžių, būtinas vaiko vystymosi sąlygas, užtikrinant vaiko poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, ir tik paskui į abiejų tėvų turtinę padėtį.
Orientacinis išlaikymo dydis ir jo nustatymo kriterijai
Nustačius, kokios aplinkybės sudaro išlaikymo dydžio keitimo (padidinimo) pagrindą, toliau vertėtų pasigilinti, koks išlaikymo dydis gali būti pripažintas „protingu“. Nuo kurios sumos yra „atsispiriama”, formuluojant ieškinio reikalavimus dėl išlaikymo dydžio padidinimo?
Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikomas užtikrinančiu vaiko būtinus poreikius. Šiuo atveju atsakymas slypi taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, kurioje laikomasi pozicijos, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). 2020 m. spalio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1114 nuo 2021 m. sausio 1 d. patvirtinta 642 Eur minimali mėnesinė alga (bruto), kas reiškia, jog kiekvieno iš tėvų skiriamo išlaikymo orientacinis dydis vaikui būtų pusė MMA, t. y. 321 Eur atėmus mokesčius.
LAT taip pat pažymėjo, kad mažesnis išlaikymas (mažiau negu pusė MMA) teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Šiuo atveju yra būtina teismui pristatyti įrodymus, pagrindžiančius šias aplinkybes. Tačiau paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis.
Mažesnis išlaikymo dydis gali būti priteisiamas įrodžius, kad egzistuoja ypatingos aplinkybės, dėl kurių nurodyto dydžio išlaikymas būtų objektyviai neįmanomas. Taigi, atsakovui nesutinkant su ieškinio reikalavimu dėl pusės MMA dydžio išlaikymo priteisimo, jis teismui turi pateikti dokumentus, pagrindžiančius itin sunkią jo turtinę padėtį arba sveikatos būklę bei pagrįsti šių aplinkybių išskirtinumą. Tačiau, pavyzdžiui, išskirtinėmis nebus pripažintos aplinkybės, jeigu vaiko tėvas nedirba savo pasirinkimu ir nededa pastangų susirasti darbą pagal turimus įgūdžius. Šios aplinkybės neatleidžia jo nuo pareigos teikti išlaikymą vaikui.
Vaiko išlaikymo formos ir dydžio nustatymas
Visos teisės saugomos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). CK nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Nors teismų praktikoje ir yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymą dydį, vis dėlto teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Pažymėtina, kad iki 2019 m. sausio 1 d., kuomet 1 MMA sudarė 400 eurų, praktikoje nekilo ginčų dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo. Teismai vienareikšmiai konstatuodavo, jog laikoma, kad kiekvienas iš tėvų vieno vaiko išlaikymui turi skirti pusę MMA, t. y., po 200 eurų per mėnesį. Tačiau, nuo 2019 m. sausio 1 d., įsigaliojus mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo reformai, dėl darbdavių ir darbuotojų mokamų mokesčių konsolidavimo, dirbančiųjų pagal darbo sutartis atlyginimas „popieriuje“ padidėjo 1,289 karto. Atitinkamai, 1 MMA kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų (nuo 2020 m. sausio 1 d. - iki 607 eurų, nuo 2021 m. sausio 1 d.).
Įsigaliojus minėtai reformai, praktikoje kilo diskusijos, ar vaiko išlaikymui skiriama suma (orientaciniu dydžiu laikant 1 MMA), nuo 2019 m. sausio 1 d. Šios diskusijos kilo ne be pagrindo. Po 2019 m. sausio 1 d. reformos, į MMA dydį buvo įtraukta ir darbdavio mokėtiniems mokesčiams tenkanti, tačiau darbuotojo gaunamų faktinių pajamų nepadidinanti dalis. Nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA „ant popieriaus“ kilo nuo 400 eurų iki 555 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - nuo 555 eurų iki 607 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - nuo 607 eurų iki 642 eurų, tačiau, jeigu mokesčių reforma nebūtų įvykusi, faktiškai nuo 2019 m. sausio 1 d. į rankas darbuotojo gaunama suma kiltų viso labo 30 eurų - nuo 400 iki 430 eurų, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 40 eurų, t. y., nuo 430 iki 470 eurų, o nuo 2021 m. sausio 1 d. - 28 eurais.
Dėl įsigaliojusios mokesčių reformos, teismai, nustatydami vaiko išlaikymo dydį, susidūrė su nevienareikšme situacija. Viena vertus, iš atskirai gyvenančio tėvo ar motinos, vadovaujantis susiklosčiusia praktika, liko tendencija priteisti visą MMA sumą, t. y., pvz. 555 eurus kalendoriniais metais nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Šiai dienai teismų praktika eina ta linkme, jog po įvestos mokesčių reformos pasikeitusi MMA struktūra neturėtų daryti lemiamos įtakos skaičiuojant išlaikymą vaikui. Naujausios teismų praktikos analizė rodo, kad teismai laikosi pozicijos, jog nustatant vaiko išlaikymo dydį, MMA turėtų būti skaičiuojamas atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Manytina, kad tokia teismų praktika yra pagrįsta, kadangi vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimo modelis, kuomet orientacinis vaikui teikiamo išlaikymo dydis skaičiuojamas nuo pajamų dydžio, kurių asmenys realiai negauna, neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų.
Tai, kad po mokesčių reformos MMA nuo 2019 m. sausio 1 d. siekia 555 eurus, nuo 2020 m. sausio 1 d. - 607 eurus, o nuo 2021 m sausio 1 d. - 642 eurus „ant popieriaus“ nustatant vaiko išlaikymo dydį, teisinės reikšmės neturi. Vien tai, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 metų didėjo 98 eurais, nuo 400 eurų iki 498 eurų. Tik dėl įsigaliojusios mokesčių reformos ši suma „bruto“ nurodoma 642 eurai. Atsižvelgiant į tai, vaiko išlaikymui skirtina suma sudarytų 1 MMA, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius, t. y. 498 eurus (nuo 2021 m. sausio 1 d.).
Teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, apsprendžiantys vaikui reikalingo išlaikymo dydį, tačiau teismai nėra nustatę konkretaus fiksuoto išlaikymo dydžio. Vis dėlto, griežtas 1 MMA dydžio išlaikymo nustatymas kiekvienam vaikui - jokia taisyklė. Kaip nurodo kasacinis teismas, tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. ...). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. ...).
Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. ...).
Atkreiptinas dėmesys, kad vaikui turint specialiųjų poreikių (susijusių su sveikata), šie gali būti priežastis teismui vaiko išlaikymui priteisti didesnę sumą. Vis tik pats faktas, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, neįtakoja priteistino išlaikymo dydžio - išlaikymo priteisimo prašantis tėvas ar motina turi įrodyti, kad nuolat patiria išlaidų, susijusių su konkrečiomis vaiko sveikatos problemomis.
Įvertinus teismų praktiką, matyti, jog vaikų, turinčių sveikatos problemų, bet dėl to jų tėvams nepatiriant papildomų išlaidų, poreikiams, paprastai priteisiama 250,00 Eurų iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suma. Vadinasi, šiems vaikams turi būti skirtas tokio paties dydžio išlaikymas, koks paprastai skiriamas vaikams, neturintiems specialiųjų poreikių (žr. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. ...). Išlaikymas gali būti ir ženkliai didesnis nei 249 (498/2) eurai (nuo 2021 m. sausio 1 d.), taip pat gali būti situacijų (pavyzdžiui, tėvų pajamos nėra didelės, šeimoje auga keli vaikai), kai ir 180 eurų suma vienam vaikui būtų laikoma pakankama būtiniausių vaiko poreikių patenkinimui. Pažymėtina, kad tokios „nukrypimo“ nuo 1 MMA dydžio situacijos yra ne kokios nors išimtys arba retai pasitaikančios, tačiau įprastos šių dienų teismų praktikoje.
Minėta, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. MMA yra 642 eurai neatskaičius po reformos į MMA sudėtį įtrauktų darbdavio mokėtinų mokesčių, arba 498 eurai, atskaičius darbdavio mokėtinus mokesčius. Atitinkamai, kiekvieno iš tėvų teikiamo išlaikymo suma būtiniems vaiko poreikiams tenkinti paprastai nustatoma ne mažesnė kaip pusė sumos, po mokesčių atskaitymo, t. y. 249 eurai.
Valstybės parama ir jos įtaka išlaikymo dydžiui
Diskusijas teismų praktikoje sukėlė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Išmokų vaikams įstatymas, kuriuo siekiant remti vaikus auginančias šeimas bei mažinti vaikų skurdą ir pajamų nelygybę, buvo įteisintos išmokos vaikams („vaiko pinigai“). Nuo 2021 m. sausio 1 d. universali išmoka vaikui padidinta iki 70 eurų. Pažymėtina, jog šiuo klausimu teismų praktikoje pozicijos išsiskiria. Pavyzdžiui, Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-166-446/2019 akcentavo, jog nagrinėjamas įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad vaiką faktiškai augina vaiko motina, o tėvas gyvena atskirai, sprendė, jog „ši parama negali palengvinti su vaiku negyvenančio tėvo padėtį išlaikant vaiką“. Taigi, Teismas padarė išvadą, jog nors „vaiko pinigai“ yra skirti vaiko poreikiams patenkinti, tačiau jie pirmiausia yra skirti šeimoms, auginančioms vaikus. Be kita ko, teismas atsižvelgė į tai, kad tam iš tėvų, su kuriuo nuolat gyvena vaikas, tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, dėl ko „vaiko pinigai“ turėtų būti vertinami, kaip atitinkama dalimi vaiką nuolat auginančio tėvo pajamas gerinanti pinigų suma, tačiau ne pinigų suma, kuria valstybė patenkina vaiko poreikius.
Tačiau teismų praktikoje yra kita pozicija, t. y., kad valstybės mokamų „vaiko pinigų“ suma turėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Tokią poziciją suformulavo ir kasacinis teismas savo naujausioje praktikoje. 2020 m. balandžio 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3k-3-164-687/2020, kurioje sistemiškai įvertino Išmokų vaikams įstatymo nuostatas bei darė išvadą, kad „šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint - užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius.
Šioje byloje kasatorė taip pat kėlė argumentą, jog, jai ir taip tenka didesnė vaiko aprūpinimo našta, kadangi tėvas su vaiku visiškai nebendrauja ir prie papildomų vaiko priežiūros išlaidų visiškai neprisideda. Tačiau kasacinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė nekeičia nagrinėjamos išmokos naudojimo paskirties. Teismas nurodė, kad išmoka turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti. Teismo manymu, turi būti pasiektas tikslas, kad kuo daugiau vaiko poreikių būtų patenkinta ir būtų palengvinta tėvų, kurie pagal CK 3.192 straipsnį turi lygias pareigas išlaikyti savo vaiką, našta tenkinant šiuos poreikius.
Taigi, teismų praktikoje yra įtvirtinta solidari, o ne subsidiari valstybės pareiga prisidėti prie vaiko poreikių patenkinimų, todėl, tais atvejais, kuomet dalį vaikui reikalingo išlaikymo poreikių patenkina valstybė, remdama šeimą ir mažindama vaiko tėvams tenkančios išlaikymo pareigos naštą, valstybės teikiamos paramos dalimi turi būti mažintini vaiko poreikiai. Pagal Išmokų vaikams įstatymą, valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to teismams sprendžiant dėl iš tėvo ar motinos priteistino išlaikymo vaikui dydžio nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).
Atsižvelgiant į šią taisyklę, orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikant 1 MMA, iš 498 eurų sumos, gautos iš 642 eurų atėmus po 2019 m. sausio 1 d. reformos į MMA sudėtį įtrauktus darbdavio mokėtinus mokesčius), atėmus „vaiko pinigų“ sumą, t. y. 70 eurų, gausime 428 eurus.
Papildomos vaiko priežiūros išlaidos ir jų padengimas
Vaikui prireikė brangių odontologijos paslaugų. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje pareiškėja patyrė papildomų išlaidų dėl vaikui suteiktų odontologijos paslaugų, kasacinis teismas nurodė, kad „vaiko išlaikymo pareiga apima ne tik tėvų dalijimąsi vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinomis išlaidomis, bet ir vienkartinio, laikino ar nuolatinio pobūdžio papildomos vaiko priežiūros išlaidomis. Atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės principą bei vaikui skirtų išlaidų dalijimosi taisyklę, teisę nuspręsti dėl papildomos vaiko priežiūros poreikio, jo patenkinimo būdo ir priemonių, taip pat dėl tam reikalingų išlaidų pasidalijimo turi abu tėvai, o kai dėl tokių dalykų nusprendžia vienas iš tėvų, de facto patirdamas papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo išlaidas, jis įgyja teisę reikalauti, kad antrasis tėvas (motina) proporcingai savo turtinei padėčiai atlygintų jam dalį tokių išlaidų, tačiau tik jeigu papildomos vaiko priežiūros poreikis buvo objektyvus, pasirinktas šio poreikio patenkinimo būdas ir priemonės - būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas.
Jei antrasis iš tėvų proporcingai savo turtinei padėčiai atsisako atlyginti dalį objektyvaus papildomos vaiko priežiūros poreikio nulemtų būtinų protingo dydžio išlaidų, jos gali būti priteisiamos teismo sprendimu. Sprendžiant, ar papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdas ir priemonės buvo būtinos ir tinkamos, o patirtų išlaidų dydis - protingas, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos: galimos papildomos vaiko priežiūros poreikio patenkinimo būdo ir priemonių alternatyvos, jų finansavimo šaltinių alternatyvos (pvz., ar galėjo būti taikyta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo apmokama vaiko medicininė priežiūra), tėvų turtinė padėtis, ankstesnė šalių praktika ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. ...).
Kita byla kaip tik ir iliustruoja atvejį, kuomet ieškovės dukteriai prireikė gydyti danties kanalus. Miestelio poliklinikoje nebuvo danties kanalų gydymui reikalingos įrangos, todėl ieškovė dėl dukters danties kanalų gydymo kreipėsi į privačią odontologijos kliniką, kur patyrė vienkartinio pobūdžio išlaidų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo dėl gydymo išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad „prašymas dėl vienkartinių stomatologo paslaugų atlyginimo buvo netenkintas ne todėl, kad tokio gydymo ji nepagrindė, o todėl, kad nepateikė duomenų apie tai, jog prieš kreipdamasi mokamų paslaugų, kreipėsi ar domėjosi įstaigomis, kurios yra sudariusios sutartis su teritorine ligonių kasa ir kuriose nepilnametės dukters dantų gydymas būtų nemokamas“. Teismas taip pat akcentavo ir susitarimo su atskirai gyvenančiu buvusiu sutuoktiniu dėl papildomai patirtinų išlaidų svarbą: „byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl mokamų odontologo paslaugų ir šių išlaidų pasidalijimo ieškovė būtų tarusis su atsakovu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė vienašališkai pasirinko odontologijos paslaugų teikėją už jai priimtiną kainą“ (žr. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. ...).
Teismai nėra linkę priteisti iš skyrium gyvenančio sutuoktinio vaiko išlaikymui skirtas papildomas, vienkartinio pobūdžio išlaidas, todėl prieš jas patiriant, vertėtų dėl jų dydžio tartis su atskirai gyvenančiu sutuoktiniu, o taip pat dėti visas pastangas patiriamų išlaidų alternatyvoms išžvalgyti.
Investicinės sąskaitos ir su ja susijusių duomenų deklaravimas GPM311 formoje
Pagal nustatytą bendravimo tvarką su vaiku abu praleidžiame vienodai laiko. Atsižvelgiant į teismų praktiką, vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atkreipiamas dėmesys sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio klausimą, yra tėvų pareigų tenkinant vaiko poreikius pasiskirstymas.
