Kęstutis Kazimieras Vilkonis - tai vardas, kurį verta prisiminti kalbant apie Lietuvos gamtą, jos pažinimą ir išsaugojimą. Jo gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su botanika, ekologija ir pedagogika, o svarbiausias jo palikimas - knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“, tapusi neįkainojamu vadovu gamtos mylėtojams.
Gyvenimo kelias ir iššūkiai
Kęstutis Kazimieras Vilkonis gimė 1935 m. gruodžio 25 d. Pušalote, Pasvalio rajone. Jo vaikystę ir jaunystę lydėjo dideli išbandymai: prasidėjus karui, būdamas vos pusšeštų metų, kartu su motina ir seserimi buvo ištremtas į Sibirą. Sibire neteko motinos, o vėliau, likę našlaičiais, su seserimi buvo apgyvendinti vaikų namuose Altajuje. Į Lietuvą sugrįžo paauglys.
Tremtinio praeitis kėlė sunkumų siekiant aukštojo mokslo. Iš pradžių bandė tapti jūreiviu, tačiau tai nepavyko. Vėliau pasirinko agronomijos studijas tuometiniame žemės ūkio technikume. Teko dirbti ir Kazachstano platybėse, vėliau tarnavo sovietų armijoje, kur įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Po tarnybos svajojo studijuoti mediciną, tačiau tremtinio statusas ir vėl trukdė. Galiausiai, baigė studijas Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, įgydamas agronomo specialybę.
XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, saugumas vis dar atkreipdavo dėmesį į jo tremtinio praeitį, laikant jį „antitarybiniu elementu“. Sudėtinga buvo įsidarbinti ir siekti karjeros, ypač kai paaiškėjo, kad jo tėvas karo metu kalėjo konclageryje ir vėliau pabėgo į Angliją. Tačiau, užgrūdintas gyvenimo negandų, K. Vilkonis atkakliai mokėsi ir dirbo. Dirbdamas Agrochemijos tarnybos laboratorijoje, apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Pedagoginė ir mokslinė veikla
1983 m. Kęstutis Kazimieras Vilkonis pradėjo dėstyti botaniką ir ekologiją tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dabar - Vilniaus universiteto Šiaulių akademija). Šiame darbe praleido beveik 30 metų, vadovavo Gamtos katedrai. 1992 m. Šiauliuose, kartu su Stasiu Gliaudžiu, padėjo įkurti Botanikos sodą, kuris iš pradžių veikė kaip mokymo bazė studentams ir vadinosi biologijos stotimi.
Kęstutis Kazimieras Vilkonis parašė ne vieną knygą ir mokslinį straipsnį, susijusį su gamta, ekologija ir augalais. Jo žinomiausia ir vis dar neturinti sau lygių knyga yra „Lietuvos žaliasis rūbas“. Knygos gimimas siejamas su nuolatine augalų informacijos trūkumu lietuvių kalba, kai jis pradėjo dėstyti Šiaulių universitete. Nuo 1985 m., daugiau nei 12 metų, kiekvieną vasarą per atostogas, sėsdavo į „žiguliuką“ ir važinėdavo po visą Lietuvą, fotografuodamas augalus ir rinkdamas informaciją. Sudėtingiausia buvo surasti retus ir saugomus augalus, tad daug padėjo pažįstami ir bičiuliai, tarp jų ir botanikas Sigučius Obelevičius, dr. Vaclovas Stukonis, prof. hab. dr. Vida Motiekaitytė.
„Lietuvos žaliasis rūbas“ - unikalus gamtos atlasas
Knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“ buvo išleista 2001 m. ir iškart tapo populiari. Jos tikslas - padėti mokiniams, studentams, mokytojams ir gamtos mėgėjams pažinti tikruosius augalų vardus, turtinti jų kalbą ir taip pažinti savo kraštą. Leidinys suteikia galimybę susipažinti su augalais jų neraunant, nekasant ir neskinant, taip prisidedant prie retų rūšių išlikimo.
Knygoje augalai išdėstyti pagal šeimas, leidžiant lyginti, ieškoti panašumų ir skirtumų. Autorius siekė išmokyti skaitytojus ne tik identifikuoti augalus, bet ir suprasti rūšių gausą, bei taisyklingai ištarti botaninius augalų vardus. Knygoje aprašyta beveik 2000 augalų, kerpių ir dumblių. Kęstutis Kazimieras Vilkonis pats rado ir nuotraukose įamžino didžiąją dalį augalų, septynerius metus kaupdamas medžiagą šiai knygai.
Nors knyga vadinama „botanikos atlasu“, autorius jos taip nevadinimo, nes įtraukė ir kerpių, kurios nėra augalai. Knyga sulaukė didelio pasisekimo, buvo išleisti du papildyti leidimai, patvirtinantys jos poreikį ir populiarumą.
Asmeninis gamtos ryšys ir siekis ugdyti
Kęstutis Kazimieras Vilkonis, būdamas 71 metų, jau buvo pensijoje, tačiau iki pat gyvos galvos išliko aktyvus gamtos puoselėtojas. Jis garsėjo reiklumu studentams, ypač būsimiems mokytojams, siekdamas, kad jie išmanytų gimtosios gamtos augalus. Jo nuomone, mokytojams tai yra ne mažiau svarbu nei kiti dalykai, kurių jie moko vaikus.
„Mokytojams tai ne mažiau, o gal net labiau svarbu, negu daug kitų dalykų, kurių jiems tenka mokyti vaikus. Pavyzdžiui, orientuotis automobilių ar kompiuterių pasaulyje vaikai išmoks ir patys, ir net geriau už mus. O kas jiems paaiškins, kaip vadinasi viena ar kita gėlė?“ - sakė K. Vilkonis.
Jis prisiminė savo vaikystės išvykas į gamtą su motina, kuri buvo pradinių klasių mokytoja ir puikiai pažinojo augalus bei gyvūnus. „Mama puikiai pažinojo augalus ir gyvūnus. Galbūt iš jos ir aš paveldėjau pagarbą gamtai“, - svarstė mokslininkas.
Asmeniniame K. K. Vilkonio kieme auga įvairūs įdomūs augalai, tiek reti, tiek įprasti. Tarp jų - miškinė varnalėša, kampuotasis česnakas, dirvinė šerardija, pajūrinė pienažolė, baltasis čemerys, dviskiautis ginkmedis, gelsvažiedis tulpmedis ir daugelis kitų.
Palikimas ir dėkingumas
Kęstučio Kazimiero Vilkonio gyvenimas buvo kupinas iššūkių, tačiau jis atsidavė darbui, kuriam jautė aistrą - gamtos pažinimui ir jos puoselėjimui. Jo knyga „Lietuvos žaliasis rūbas“ tapo neatsiejama daugelio gamtos mylėtojų, studentų ir mokytojų dalimi. Daugybė žmonių jaučia jam dėkingumą už pastangas, kurios padeda geriau pažinti ir mylėti nuostabią Lietuvos gamtą.
Kęstutis Kazimieras Vilkonis mirė 2022 m. balandžio 15 d.
tags: #kestutis #kazimieras #vilkonis #gimimo #data
