Kiekvienas tėvas nekantriai laukia akimirkos, kai mažylis atsilieps į savo vardą. Tai svarbus žingsnis vaiko kalbos ir socialinės raidos kelyje. Tačiau kada tiksliai kūdikis pradeda suprasti, kad šaukiamas vardas reiškia jį patį, ir kaip tėvai gali šį procesą paskatinti?
Vaiko kalbos raidos etapai
Vaiko kalbos raida yra nuolatinis procesas, prasidedantis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Ką būtina žinoti apie vaiko kalbos raidą? Vaikas dažniausiai išmoksta kalbėti bendraudamas su suaugusiais, ir tai dažniausiai būna savaiminis, natūralus procesas. Bet tikslinga tėvelių pagalba mažyliui gali būti labai naudinga. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip vystosi mažylio kalba kiekvienu gyvenimo etapu, ką tuo metu rekomenduojama daryti ir ko geriau vengti.
Pirmąjį gyvenimo mėnesį, tuoj po gimimo, kūdikis užmezga akių kontaktą, žvilgsnis gali būti nepaprastai įdėmus. Kūdikio skleidžiami garsai skirti išreikšti biologinį diskomfortą: alkį, skausmą, nuovargį, šaltį. Kūdikis aktyviau pradeda reaguoti į garsus: krūpteli, mirkčioja, kartais padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Vėliau pradeda sukti galvytę į kalbančiojo pusę, sekti jį akimis. Kalbinamas kūdikis nustoja verkti. Pradeda tarti pirmuosius gerklinius garsus: aguoti (h-h-h, g-h-h-h). Dviejų mėnesių kūdikis išskiria ties juo pasilenkusį žmogų iš aplinkos daiktų.
Kūdikiai dažniausiai pradeda tarti balsius: aie, aaa, eee, ooo ir uuu. Tai įvyksta tarp kelių pirmųjų savaičių ir antro mėnesio pabaigos. Trečią mėnesį pasirodo pirmieji sąlyginiai refleksai: vaikas pats pasuka galvą į garsą, nes gali nustatyti jo kryptį. Tėvų kalbinamas vaikutis atsiliepia garsu. Jis jau turėtų mokėti garsiai juoktis.
Ketvirtą mėnesį kūdikiai kalbinami gali krykštauti, šypsotis, garsiai juoktis. Atsiranda pirmieji priebalsiai. Priebalsiai pradedami tarti labai nevienodai. Kai kurie kūdikiai juos pradeda vartoti trečią mėnesį, kiti penktą, bet vidutiniškai ketvirtą. Pradėję eksperimentuoti su priebalsiais, kūdikiai atranda vieną ar du iš karto ir vis kartoja tą patį skiemenį pvz: ba, ga, da, te, ma. Kitą savaitę jie gali vartoti kitą kombinaciją, tarsi užmiršdami pirmąją. Taip nėra, jie paprastai nesugeba sutelkti dėmesio ir tuo pačiu metu mokosi tik vieno dalyko. Gugavimas tęsiasi nuo 3 iki 15 minučių. Skleidžia įvairius garsus kviesdamas bendrauti - bando kosėti, pliaukšėti liežuviu ir pan.
Penkių mėnesių kūdikiai girdi garsus, mato aplinkinių artikuliacinius lūpų judesius ir stengiasi patys juos pamėgdžioti. Daugkartinis vieno ar kito tarimo judesio kartojimas formuoja ir įtvirtina judesio įgūdį. Žaisdamas kalbasi „pats su savimi”. Stengiasi įvairiai čiauškėti, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį į save. Stebi suaugusiojo mimiką, išgirdęs kitus garsus, taria savuosius-„kalbasi“ su mama. Vis tiksliau reaguoja į žmogaus kalbos garsą: atsisuka į kalbėtoją, stebi jo veidą.
Šešių mėnesių kūdikis pradeda tarti dviskiemenius vieno priebalsio garsus: a-ga, a-ba, a-da, a-ta, bei dainingesnes kombinacijas: da-da-da-da, ga-ga-ga-ga, ba-ba-ba-ba. Tarp balsių įterpia ir priebalsių f, s, z, m, n, l. Pradeda čiauškėti įvairiu garsu ir greičiu. Aktyviau čiauška išgirdęs aukštesnius tonus. Balsu reiškia malonumą: burkuoja, su malonumu gargaliuoja, surinka iš pasitenkinimo, išreiškia nepasitenkinimą.
Septintą mėnesį balsius ir priebalses kūdikis ištaria kaip pakliūva. Gerai taria skiemenis: ma, mu, pa, ba, juos pakartodamas kelis kartus: pa-pa-pa, ba-ba-ba, te-te. Pradeda juokauti, pokštauja. Energingai žaidžia su garsus skleidžiančiais žaislais: varpeliu, muzikos dėžute, kvaksinčiais, cypiančiais žaislais.
Aštuntą mėnesį vaikutis mėgdžiojimo būdu pamažu išmoksta visų garsinės kalbos elementų. Kasdien bendraujant kalba, tariami garsai įsitvirtina. Vartoja dviskiemenius išsireiškimus, pvz.: pa-pa, ma-ma, de-de, le-le. Išskirtinai įsiklauso į pažįstamus garsus, pvz.: savo vardą, telefono skambutį. Mėgdžioja žmones ir jų elgesį, juos pamatęs ar išgirdęs. Šaukia norėdamas sulaukti dėmesio.
Devintą mėnesį mažyliai geba ilgai kartoti tą patį skiemenį, atidžiai klausosi pokalbių, dainavimo. Kartais pavyksta ištarti „mama“, „tete“, „baba“. Supranta ir reaguoja į kai kuriuos žodžius, pvz.: ne-ne, lempa, gėlė.
Dešimtą - dvyliktą mėnesį vaikas supranta dažniausiai girdimus žodžius, atpažįsta atskirai pavaizduotus, nupieštus daiktus. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje-antrųjų pradžioje vaikas pradeda tarti pirmuosius prasmingus žodžius, garsų junginius. Vienerių metų mažylio žodyną sudaro nuo 2 iki 30 žodžių. Tariamų žodžių reikšmės dažniausiai netikslios. Vaikas tuo pačiu žodžiu gali pavadinti keletą daiktų, žmonių. Didžiausią dalį vaikų vartojamų žodžių sudaro artimų žmonių vardai bei daiktų pavadinimai. Šiuo laikotarpiu labai svarbi yra kalbinė aplinka.
Antrieji vaiko gyvenimo metai - labai intensyvus periodas. Šiuo amžiaus periodu vaikas pradeda galvoti, klausti „kas čia?“, apibendrinti. Mėgstamiausiu vaiko užsiėmimu tampa daiktų pažinimas, įvardijimas. Ateina ir spalvotų, įvairių lavinamųjų knygučių metas. Platėja vaiko aktyvusis žodynas, tobulėja kalbos supratimo kokybė. Vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Kalba darosi tikslesnė, subtilesnė. Antrųjų metų pabaigoje mažyliai pradeda kalbėti 2-3 žodžių sakinukais.
Trečiaisiais metais vaikas išmoksta ne tik tarti žodžius, sudaryti sakinius, bet ir mokosi bendrauti. Šiuo laikotarpiu tobulėja kalbos supratimas, intensyviai gausėja žodynas, atsiranda visos kalbos dalys. Vaikai kalba vientisiniais sakinukais iš 4-5 žodžių. Sakiniai sparčiai ilgėja. Vaikai taisyklingiau ištaria 2-3 skiemenų žodelius, daro mažiau derinimo klaidų.
Ketverių - penkerių metų vaikai beveik gerai taria fonemas (garsus, turinčius skiriamąją funkciją. Jeigu žodyje, pakeitus vieną kalbos garsą kitu, pasikeičia žodžio reikšmė, tai tokie garsai laikomi skirtingomis fonemomis: kardas - gardas), sugeba ištarti įvairaus sunkumo žodžius, tačiau kai kurių vaikų fiziologinis šveplavimas tęsiasi ir penktaisiais gyvenimo metais. Vartojamos žodžių reikšmės gana tikslios, bet šio amžiaus ir dar vyresni vaikai nesupranta daugelio žodžių perkeltinės prasmės. Penktaisiais gyvenimo metais vaikai kalba gramatiškai gana taisyklingai. Šis amžius - imlus, palankus vystytis rišliajai kalbai. Vaikai daugiausiai bendrauja dialogais, bet, įgiję pakankamai žinių ir kalbinių įgūdžių, pradeda vartoti monologinę kalbą.
Šeštaisiais - septintaisiais gyvenimo metais vaikas taisyklingai taria visus gimtosios kalbos garsus. Geba analizuoti žodį garsais. Kalba išplėstiniais sakiniais, sugeba atpasakoti išgirstą pasakojimą, pasaką. Į užduotus klausimus atsako keliais sakiniais. Geba paaiškinti žodžio reikšmę, nusako priešingybes, moka laipsniuoti („mažas, mažesnis, mažiausias“).
Kada kūdikis pradeda reaguoti į vardą?
Daugelis tėvų pastebi, kad jų kūdikiai reaguoja į garsus dar prieš pradėdami atsiliepti į savo vardą. Maniškė pradėjo reaguoti kai ją šaukiu nuo 4 mėnesių, tačiau, nemanau, kad ji suprato, kad tai jos vardas. Tiesiog kūdikis reaguoja į bet kokius garsus. Maniškė atsisukti pradėjo nuo 4,5 mėnesių šaukiama vardu. O iki tol atsisukdavo tik į garsą. Šaukdavom su vyru įvairiais vardais, ir vistiek atsisukdavo. O jau nuo 4,5 mėnesių manoji sąmoningai į vardą pradėjo reaguoti kažkur 7-8 mėnesių, o nuo 4-5 mėnesių - į balso intonaciją, nes su vyru pabandėm tokia pat intonacija pasakyt kitą žodį ir ji atsisuko. Maniškė nuo 5 mėnesių pradėjo reaguoti į savo vardą, bet taip pat manau, kad nelabai sąmoningai. Dabar pašaukta vardu, ji atsisuka, nusišypso, o į panašiu tonu pasakytą žodį, nebereaguoja.
Mano mergytei 2,5 mėnesio na savaime aišku, kad ji savo vardo nesupranta. Bet kai auginau vyresnėlę, ji atsišaukdavo ne į vardą, o į garsą, nes mes visos savo vaikelį kviečiame tam tikru garsu, intonacija. Suprasti savo vardą pradėjo kokių 9-10 mėnesių. Visiskai sutinku, kad vaikai reaguoja į garselius. Gi, savo mažają saukiu iv. ir ji arba reaguoja, arba ne.
Vienas tėtis buvo labai nustebęs, kai suprato, kad jo sūnus neatsiliepia šaukiamas vardu. Šmaikštuolis 10 mėnesių amžiaus mažylis tėvams pradėjo kelti nerimą - jie pamatė, kad šaukiamas vardu jis visai nereaguoja. Tėvai net pradėjo galvoti, kad galbūt jam sutrikusi klausa ar kas nors panašaus, todėl nusprendė išsiaiškinti, kas darosi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad vaikas į savo vardą neatsiliepia todėl, kad tėvai jo niekada nenaudoja. Paprastai jie sūnų vadina „dideliu berniuku“ - natūralu, kad vaikas pradėjo manyti, kad būtent toks yra jo vardas.
Tėtis tęsė pasakojimą: „Atsidarė durys, grįžo mano žmona ir nuo durų sušuko: „Labas, šuniukai! Labas, vaikučiai! Ir labas, didelis berniuk!“ Iškart po to išgirdau džiugų krykštavimą ir beldimą į grindis - Garis tuoj pat nuropojo pas mamą su ja pasisveikinti. Pats mieliausias dalykas. Tą vakarą tiesiog ramiai kalbėjomės, vakarieniavome, kaip visada. Ateina laikas praustis prieš miegą. Mes bandome pašaukti sūnų - „Gari!“, bet iš to - jokios naudos. Tada man tiesiog išsprūdo - „Na, didelis berniuk, gi tikrai žinai savo vardą!“ Ir tada jis į mane atsisuko besišypsodamas. Tada pabandžiau dar kartą: „Gari?“...Nieko. „Didelis berniuk?“ ... Žiūri, šypsosi patenkintas. Pradėjau galvoti ir greit supratau, kad kasdien grįžęs namo iš darbo aš sakau tą patį, ką sako ir mano žmona - sakau „Didelis berniuk!“ ir einu jo apsikabinti. Jis žiūri, šypsosi. Kai pakeičiu jam sauskelnes, sakau: „Na va, išmetėm visus kakučius, ar ne, didelis berniuk?“ Jis žiūri, šypsosi Kai elgiuosi kaip labai nedėmesingas tėvas ir išsiblaškęs nepastebiu, kur jis dabar nuropojo, šaukiu jį taip: „Kur tu, didelis berniuk?“ Ir tada randu besišypsantį kūdikį. O ne! Tada mes su žmona ir supratome, kas atsitiko. Mums atrodė labai miela vadinti jį tokia pravarde, nuo pat jo gimimo. Todėl mes visai jo neišmokėme, kad jo vardas yra Garis. Mes jį išmokėme, kad jo vardas - Didelis Berniukas!“
Ar vaiko neatsiliepimas į vardą gali signalizuoti apie autizmą?
Nors apie pusė autizmu sergančių vaikų tėvų susirūpina savo atžalos raidos progresu dar prieš pirmąjį jų gimtadienį, liga paprastai nediagnozuojama iki trejų ar ketverių metų. „Ankstyva autizmo diagnozė siūlo galimybę imtis ankstyvo gydymo, todėl vaiko būklė gali pagerėti. Todėl vis daugiau tyrimų skirta rasti ankstyviausius patikimus autizmo požymius.“
Atsiliepimas vardu yra „viena labiausiai patvirtintų elgesio formų kūdikystėje, kuri išskiria vaikus, kuriems vėliau diagnozuojamas autizmas, nuo tų, kurių raida normali“. Kūdikiai, kurių vyresni broliai ar seserys sirgo autizmu ir todėl jiems šios ligos rizika buvo didesnė, buvo palyginti su kūdikiais, kuriems rizika nebuvo didelė. Kai visi kūdikiai sėdėjo prie stalo žaisdami su žaislais, mokslininkas vaikščiojo nuo vieno prie kito ir kvietė vardu. Jei vaikas neatsiliepdavo per tris sekundes, jo vardas buvo pakartojamas dar du kartus. Šešių mėnesių amžiaus grupėje nebuvo ryškaus skirtumo tarp kontrolinės grupės ir rizikos grupės. Dvylikos mėnesių grupėje šimtas procentų kūdikių kontrolinėje grupėje testą „įveikė“, atsiliepę kviečiami vardu iš pirmo ar antro karto, o rizikos grupėje tokių buvo aštuoniasdešimt šeši procentai.
Keturiasdešimt šeši rizikos grupėje esantys kūdikiai ir dvidešimt penki kontrolinėje grupėje esantys kūdikiai buvo stebimi dvejus metus; trys ketvirtadaliai tų, kurie neatsiliepė kviečiami vardu būdami dvylikos mėnesių, būdami dvejų metų turėjo raidos sutrikimų. 89 procentai kūdikių, kurie neturėjo autistinių raidos sutrikimų, ir 94 procentai kūdikių be jokio raidos sulėtėjimo sukakus dvejiems metams atsiliepė kviečiami vardu būdami metų amžiaus. Iš tų vaikų, kuriems vėliau buvo diagnozuotas autizmas, pusė neatliko šio testo būdami metų amžiaus, ir iš tų, kuriems buvo diagnozuotas koks nors raidos sutrikimas, 39 procentams nepavyko atlikti testo.
„Taigi matome, kad vaiko neatsiliepimas vardu gali būti naudinga nuoroda, kad jam reikia kruopštesnės raidos analizės. Vis dėlto taip neidentifikuojami visi vaikai, kuriems gresia raidos problemų rizika. Kadangi šį testą paprasta atlikti ir nereikia daug laiko, jį atlikti būtų galima apsilankius pas pediatrą su dvylikos mėnesių kūdikiu. Jei vaikas neatsiliepia į savo vardą, galbūt jam gresia raidos sutrikimas, todėl tuomet jam galima paskirti platesnius tyrimus ir kiek įmanoma ankstyvesnį gydymą.“
Tėvų vaidmuo ir kaip paskatinti vaiko reagavimą į vardą
Siekiant, kad sparčiau lavėtų kūdikio ikikalbiniai įgūdžiai, kurie vėliau taps kalbinių įgūdžių pagrindu, tėvai turėtų žinoti, kad kai mažylis nemiega, reikia jį kalbinti, jam šypsotis, reaguoti į jo mimikas. Svarbu rodyti kūdikiui daiktus, žaisliukus, duoti juos pačiupinėti, „paragauti”.
Pasinaudokite kiekviena proga pakalbinti savo vaiką, padainuoti ar paguguoti jam - pervystydami kūdikį, maudydami, rengdami, apsipirkdami parduotuvėje ar važiuodami automobiliu. Galima mėgdžioti gyvulių skleidžiamus garsus, ypač tuos, kuriuos kūdikis girdi dažnai: katės kniaukimą, šuniuko lojimą, karvės mūkimą, vištų karksėjimą ar avelių bliovimą. Kūdikiams patinka iš arti žiūrėti į veidus, todėl geriausia vaiką kalbinti iš arti. Kūdikiams patinka švelniai skambantys muzikiniai žaislai, muzikinės dėžutės. Daugeliui kūdikių taip pat patinka tyliai grojanti muzika, arbatinuko švilpimas, popieriaus čežėjimas. Galima leisti paklausyti vaikiškų muzikos įrašų.
„Vienareikšmiškai negalime sakyti, kad pačios pravardės yra kažkas blogo. Jos gali turėti emocinį krūvį, gali reikšti jausmus. Tėvai vaikus dažnai vadina ne vardais, o mažybiniais žodeliais, norėdami išreikšti savo šilumą, meilę. Ir tame nėra nieko negatyvaus. Jei mes pagalvotume apie savo vaikystę, prisimintume kažką malonaus, kaip mus vadino. Tie švelnūs žodžiai, kuriais vadiname savo vaikus, yra svarbūs. Labai svarbu ir tai, kaip vaikas jaučiasi, įvairiai vadinamas tėvų ar kitų artimų žmonių. Jei jam patinka kaip jį vadiname, viskas gerai, bet jei tik mums atrodo, kad mes gražiai vadiname, pvz. pupuliuku ar gražuoliuku, tačiau vaikui nepatinka, reikėtų į tai atsižvelgti.“
„Jei vaikas vadinamas negražiai, pvz. žiopliu ar kvaileliu, vaikas turi žinoti, kad jis neturi būti taip vadinamas. Tuomet jis savo aplinkoje turėtų aiškiai ir trumpai pasakyti, kad „man nepatinka, kaip tu mane vadini“. Nereikia ignoruoti vaiko pravardžiavimų, neva ir mes vaikystėje prasivardžiuodavome vieni kitus. Tai gali vaiką sutraumuoti psichologiškai. Jei tėvai nekreipia į tai dėmesio, mažylis supranta, kad pats vienas su tuo nieko negali padaryti. Yra situacijos ir pravardės, kurios iš pirmo žvilgsnio labai nekaltos. Pasak I.Šulcienės, gimus antram vaikeliui, pirmagimis dažnai imamas vadinti ne vardu, o tiesiog sese ar broliu, jis praranda kažką savo, tarytum nebeturi savo vardo.
Vaikai yra smalsūs sutvėrimai, gerte geriantys juos supantį pasaulį, todėl iš savo tėvų jie nuolat mokosi. Ir nors tai - būtina jų vystymosi dalis, kartais jie gali išmokti ir tuos dalykus, kurių tėvai visai nenorėjo jiems įskiepyti.
Nepilnamečio vaiko vardo ar pavardės keitimas | Teisinėkonsultacija.lt
Tėvų klubo narystėje rasite viską, ko prireiks ramiai pereinant prie puoduko vienoje vietoje! Online atmintinės patogiai suskirstytos pagal temas ir pasiekiamos visais įrenginiais. Video - realių situacijų ir sunkumų aptarimas (1:47 val. įrašas su psichologe-psichoterapeute). Parengta su šeimos gydytoja bei vaikų psichologe-psichoterapeute. Teorinė dalis: kada pradėti, kaip pasiruošti, ką vertėtų žinoti, metodų palyginimas. Praktinė dalis: perėjimo prie puoduko ABC pažingsniui. Mamoms labiausiai pasiteisinančių daiktų rekomendacijos. Dažniausiai kylantys klausimai ir atsakymai. Naudokitės neribotai ir sutaupykite (įsigydami mokymų rinkinį sutaupote). 1-3 metų vaikams. 1000+ tėvų jau sėkmingai pasinaudojo!
