Nėra žinoma nei tiksli Mindaugo gimimo data, nei jo gimimo vieta. Nuo XIII a. 4 dešimtmečio Mindaugas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis minimas Ipatijaus metraštyje 1219 m., kai Lietuva sudarė taiką su Voluinės kunigaikštyste. Šiame metraštyje Mindaugas įvardijamas didžiuoju kunigaikščiu. Anksčiau datuojamos informacijos apie Mindaugą nėra. Vienas pagrindinių Mindaugo nuopelnų buvo Lietuvos valstybės suvienijimas. Tai jis padarė apie 1240 m. pašalinęs ar pajungęs varžovus. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 m. „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“.
Mindaugas pasižymėjo kaip geras karvedys, diplomatas ir politikas. Jam visada buvo svarbiausi lietuvių tautos ir valstybės interesai. Jis suvienijo daugumą baltų žemių, jo įtaka buvo jaučiama Skalvijoje, Nadruvoje, Sūduvoje. Mindaugo brolis Dausburgas turėjo du sūnus Tautvilą ir Edivydą bei dukterį, kuri ištekėjo už Haličo kunigaikščio Danijilo Haličiečio. Mindaugas buvo vedęs du ar tris kartus, tikslių žinių neradome. Pirmosios žmonos vardas yra nežinomas. Jie susilaukė sūnaus Vaišelgos ir dukters, kurios vardas taip pat nežinomas. Antrą kartą Mindaugas vedė 1252 m. ar 1253 m. Vismanto našlę, kuri krikštijama gavo Mortos vardą. Mindaugas ir Morta turėjo du sūnus: Ruklį ir Rupeikį. 1255 m. Mindaugas kreipėsi į popiežių prašydamas vainikuoti vieną sūnų karaliumi. Popiežius sutiko.
1236 m. Mindaugas sudarė sąjungą su Voluinės (nuo 1238 m. - ir Haličo) kunigaikščiu Danieliumi Haličiečiu prieš Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštį Konradą I Mazovietį. Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir susilpnėjimu dėl mongolų-totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes; Naugarduką valdyti pavedė sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui), priėmusiam stačiatikybę.
Didelį pavojų Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei sukėlė jo brolėnų Tautvilo ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto (1236 m. jo vadovaujami žemaičiai Šiaulių mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną) maištas. Kilo 1249 m. pradžioje, kai jų žemes užgrobė ir juos siekė nužudyti Mindaugas. Pretendentą į Lietuvos sostą Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir jo brolis Voluinės kunigaikštis Vasilka; į jų organizuojamą koaliciją (Mindaugo priešininkų koalicija) įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių. 1250 m. Livonijos ordinas surengė du ar tris žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą - Lietuvos skydą. Haličo-Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusią, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas.
Mindaugas, siekdamas suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą - Livonijos ordiną, 1251 m. pradžioje priėmė katalikybę (Mindaugo krikštas) ir sudarė taiką su ordino magistru Andreasu von Stirlandu. Tautvila buvo priverstas iš Rygos bėgti į Žemaitiją pas Vykintą. 1251 m. antroje pusėje Mindaugo kariuomenė apgulė priešininkus Vykinto (jam padėjo Tautvilo kariuomenė) pilyje Tveruose (Žemaitija), bet jos neužėmė. Žuvo jo priešininkas Šiaulių kunigaikštis Vismantas Bulaitis; Mindaugas vedė jo našlę, žinomą krikščionišku Mortos vardu. Susidorojo ir su kitais Vykinto bei Tautvilo sąjungininkais Bulaičiais, veikiausiai užėmė jų žemes.
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekiama panaudoti jį kovai su mongolais-totoriais ir kitais tikslais) 1253 m. liepos mėn. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo (Prūsija) vyskupu Heinrichu (Heidenreichu) ir atliko karūnacijos aktą.
Livonijos ordinas, nepaisydamas Mindaugo krikšto, 1252 m. užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kad užsitikrintų taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas 1253 m. atidavė jam dalį Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Žemaitijoje - Karšuvą, Kražius, Kolainius; po pusę Laukuvos, Raseinių, Betygalos, Ariogalos valsčių. Vėlesnių metų dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui sėlių žemę (1255 m., 1261 m.), visą Žemaitiją (1257 m.; išskyrus tas žemes, kurios anksčiau buvo dovanotos vyskupui), Dainavą, Skalvą (1259 m.), dalies istorikų laikomi kryžiuočių klastotėmis.
XIII a. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko kunigaikštystėje ir Pinsko kunigaikštystėje. Jo priešininkas Vykintas žuvo kovoje (veikiausiai), Tautvila apie 1255 m. susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu. Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 m. (kitais duomenimis, 1255 m.) Mindaugo ir Danieliaus Haličiečio taikos ir sąjungos sutartimi. Pagal ją Mindaugas atgavo Juodąją Rusią ir ją laikinai užleido Danieliaus Haličiečio sūnui Romanui Danilovičiui kaip savo vasalui, ištekino dukterį už jo brolio Švarno.
1258-1259 m. žiemą Mindaugo kariuomenė atrėmė mongolų-totorių karvedžio Burundajaus žygį į Lietuvą. Po žemaičių laimėtų Skuodo mūšio (1259 m.), ypač Durbės mūšio (1260 m.) Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu (oficialiai 1261 m.). Taip buvo įgyvendintas Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino planas suvienyti baltus kovai su ordinu ir į ją įtraukti Mindaugą, kurio valdiniais nuo 1261 m. tapo žemaičiai. 1261 m. Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu.
1261 m. pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė ordino vieną svarbiausių pilių - Cėsis, bet neužėmė; Livonijoje vokiečių riteriai buvo sumušti prie Lielvardės upės. Nesulaukusi rusų, Lietuvos kariuomenė iš Livonijos pasitraukė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio pavergtų tautų sukilimo. Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos baltiškąja vienybės programa. 1262 m. Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas padėti prūsų sukilėliams, surengė didžiulį žygį į Mazoviją ir Kulmą.
Mindaugo karalystė – krikščioniška Lietuvos valstybė
Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei, įpėdiniu, manoma, buvo numatę sūnų Ruklį. 1262 m. mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 m. rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota. Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą.
Po Mindaugo mirties Lietuvos karaliumi tapo Mindaugo seserėnas (Mindaugo sesers, kurios vardas nežinomas ir Nalšios kunigaikščio Lengvenio sūnus) Treniota (1263-1264), nes Mindaugo sūnus Vaišelga politika nesidomėjo ir gyveno vienuolyne, o kitas vienas iš artimiausių Mindaugo giminaičių Tautvilas (Mindaugo brolio Dausprungo sūnus) gyveno Polocke. Užėmęs sostą Treniota kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją, pats aktyviai kovojo prieš kryžiuočius, puldinėjo jų pilis Prūsijoje. Šalyje viduje Treniota turėjo daug priešų, nes dauguma kunigaikščių nenorėjo jo pripažinti karaliumi. 1264 m. Treniota buvo nužudytas. Manoma, kad tai padarė Mindaugo gerbėjai, kuriuos pakurstė Mindaugo sūnus Vaišelga bei Haličo-Voluinės kunigaikščiai.
1264-1267 m. Lietuvos karaliumi tampa Vaišelga - Mindaugo vyriausias sūnus. Šis karalius turėjo daugybę titulų. Jį vadino: Antruoju Lietuvos karaliumi; Didžiuoju Lietuvos ir Rusijos kunigaikščiu; Naugarduko Didžiuoju kunigaikščiu; Pirmuoju Lietuvos vienuoliu; Šventuoju stačiatikių kankiniu; Naugarduko vienuolyno archimandritu. Vaišelga kilo iš seniausios Lietuvos kunigaikščių giminės. Savo tėvo, Lietuvos karaliaus Mindaugo, nuo ankstyvos vaikystės buvo auginamas pagal griežtus papročius. Kaip jau žinome, Mindaugas kreipėsi į popiežių karūnuoti jo sūnų karaliumi. Pats Mindaugas 1253 metais popiežiaus Inokentijaus sutikimu buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Tas pats popiežius 1255 m. išpildė Mindaugo prašymą karūnuoti vieną jo sūnų. Sekantys Romos popiežiai, Aleksandras IV, Klemensas IV šio popiežiaus potvarkio nepanaikino, taigi pagal to meto papročius ir dokumentus, Vaišelga 1264 m. tampa antruoju Lietuvos karaliumi. Prabėgus trims metams, Vaišelga atsisako sosto ir antrą kartą (pirmą kartą prieš 1254 m.) pasitraukia į stačiatikių vienuolyną, Lietuvą palikdamas savo sesers vyrui Švarnui. Dėl to palikimo labai supyko Voluinės-Vladimiro kunigaikštis Levas, nes jis labai norėjo valdyti Lietuvą. 1267 m. Levas Danilovičius, Švarno brolis, nužudo Vaišelgą.
1267-1269 m. Lietuvos karalius tampa Švarnas - Mindaugo žentas, kuris pagal Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Haličo-Voluinės kunigaikščio Danilo taikos sutartį 1254 m. vedė Mindaugo dukrą. Buvęs Haličo kunigaikštis Švarnas, ėmęs valdyti Lietuvą, tęsė Vaišelgos politiką. Vėliau jis pasiskelbė Voluinės-Haličo kunigaikščių vasalu ir Lietuvą pavertė jų valstybės dalimi. Dėl to labai supyko Lietuvos bajorai, be to, jo prestižui labai pakenkė tai, kad jo brolis Levas Danilovičius nužudė Mindaugo sūnų Vaišelgą. Dėl šių priežasčių lietuviai išsirinko kitą karalių - Kernavės kunigaikštį Traidenį.
Lietuvos karalius Traidenis (1268/1269-1281 m.) atkūrė valstybės galią po 1263-1268 m. suirutės. Užėmęs sostą, Traidenis toliau tęsė Mindaugo ir Treniotos politiką, stiprino tautinę valstybę, kovojo su vokiečiais, bene daugiausiai su Livonijos ordinu. 1277 m. Traidenis atnaujino karą su vokiečių ordinu ir nusiaubė Kulmą, tačiau nepavyko užimti Daugpilio, o kai kryžiuočiai 1279 m. įsiveržė į Kernavės žemę, tai yra asmeninę Traidenio žemę, jis pasivijo jų kariuomenę ties Aizkraukle ir kovo 5 d. ją sumušė. 1279 m. Traidenis sudarė sąjungą su Mozūrija - apvesdino dukterį Gaudimantę už jos kunigaikščio Boleslovo II. Traidenis pirmas iš lietuvių karalių susigiminiavo su Mozūrijos Piastais. 1281 m. užėmė Jersikos pilį Livonijoje, kurią vėliau iškeitė į Daugpilį. Be to, remdamas jotvingius, surengė žygį į Sembą. Dvylika metų valdydamas Lietuvą, Traidenis daug nuveikė jos labui. Jis atkūrė ir stiprino Lietuvos valstybę, jos viduje žadino senąjį lietuvių tikėjimą, padėjo žiemgaliams, jotvingiams, prūsams, kuršiams, kurie kovojo dėl išsivadavimo, priglaudė į Lietuvą atbėgusius prūsus, skalvius, vėliau ir žiemgalius. Buvo žymiausias karalius po Mindaugo iki Gedimino, pirmasis po Mindaugo mirė sava mirtimi. Tikslios Traidenio mirties datos nežinome, bet paskutinį kartą istorijos šaltiniuose jis minimas 1281 m.
Nelabai aišku, kas po Traidenio mirties valdė Lietuvą, bet remiantis Lavrentijaus metraščiu 1282-1285 m.m Lietuvos sostą užima Daumantas. Istorijos šaltiniuose pirmą kartą Daumantas netiesiogiai minimas maždaug 1252 m. kaip Mindaugo svainis, kuris dalyvavo Vorutos pilies gynyboje. Būdamas kunigaikščiu Nalšios žemėje, vedė Mindaugo antros žmonos seserį, kuri, Mortai mirus, pasiliko gyventi pas Mindaugą. Būdamas kunigaikščiu Nalšios žemėje, vedė Mindaugo antros žmonos seserį, kuri, Mortai mirus, pasiliko gyventi pas Mindaugą. 1285 m. Daumanto vadovaujamai kariuomenei niokojant Tverės vyskupui Simeonui Polockievičiui priklausantį valsčių (Tverės kunigaikštystėje), jis patyrė rimtą karinį pralaimėjimą ir žuvo ar pateko į nelaisvę. Po to istoriniuose šaltiniuose Daumantas nebeminimas.
Vieni šaltiniai nurodo, kad po karaliaus Daumanto sostą užėmė karalius Butigeidis (1285-1291). Kiti šaltiniai, pvz. M.Kondrato „Lietuvių Tautos ir Valstybės istorija“ I d., teigia, kad į valdžią Butigeidis atėjo 1286 m. Manoma, kad jis buvo Traidenio sūnus, broliavaikis ar tolimesnis giminaitis. Eidamas į karaliaus sostą, Butigeidis varžovų neturėjo, todėl sostan pakliuvo be jokių prieštaravimų. Kiti istorikai mano, kad Butigeidis buvo Daumanto sūnus arba brolis, bet šiuo klausimu įrodymų neradome. Butigeidis į sostą įžengė tuo laiku, kai vokiečių ordinas buvo ką tik užkariavęs Sūduvą, o jo vasalas Livonijos ordinas puolė Butigeidžio valdžią pripažįstančią Žiemgalą. 1289 m. Butigeidis puolė vokiečių ordino valdomą Sembą Prūsijoje, kaupė jėgas svarbiausiame - vakarų fronte. 1289 m. jis prie Nemuno pasistatydino Ragainės pilį, dėl kurios pastatymo vokiečių ordinas dar daugiau pradėjo puldinėti Lietuvą ir kitoje pusėje užgrobė Kolainių pilį. Tada Butigeidis palei Nemuną ėmė kurti stiprių pilių sistemą, kuri net iki XIV a. septinto dešimtmečio pabaigos atlaikė kryžiuočių puolimus. Butigeidis mirė apie 1290-1292 m. m.
Lietuvos karalius Butvydas (Pukuveras), jaunesnysis Butigeidžio brolis valdė Lietuvą 1291-1295 m.m. Butideidžiui tapus karaliumi Butvydas tapo Lietuvos karalystės submonarchu, o po brolio mirties pats buvo Lietuvos karalius. Butvydas stengėsi atremti stiprėjantį vokiečių puolimą į Žemaitijos pietvakarius ir išilgai Nemuno žemupio. Jis pats puolė Lenkijos, dažniausiai Mozūrijos kunigaikščių - vokiečių sąjungininkų valdas. Petras Dusburgietis teigia, kad 1292 m. Butvydas Pukuveras pasiuntė savo sūnų Vytenį kariauti su lenkais. Butvydas Lietuvos karalystei paliko daug palikuonių: Vytenį ir jo sūnų Žvelgutį; Gediminą bei daug jo sūnų bei dukterų; Vainių ir jo sūnų Liubką; Algimantą Teodorą, Kijevo kunigaikštį; Dukterį, kurios vardas nežinomas, pravoslavų vienuolę; Margirį. Butvydas mirė 1294 m. ar 1295 m.
Daugelio istorikų nuomone Vytenis Lietuvos karaliumi tapo 1295-1315 m. Jis - Butvydo sūnus, Gedimino brolis. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas ir diplomatas. Jis tęsė Traidenio politiką - vienijo ir gynė baltų žemes. Vyteniui karaliaujant, Lietuvos valstybė plėtėsi tiek į rytus, tiek į vakarus - sujungė jotvingių žemes, susigrąžino Gardiną, Naugarduką, Slonimą, Volkovyską, Brastą, Belską ir kt. Polockėnų prašomas, prijungė Polocką. Vytenis, padedant broliui Gediminui, konsolidavo valstybę. Lietuviai prie Rygos pastatė pilį, joje apgyvendino įgulą ir gynė miestą nuo riterių. Tuo laiku didžiausias agresorius Lietuvai buvo Vokiečių Ordinas, kuris vien per 1300-1315 m. apie 20 kartų puolė Žemaitiją, siekdamas sunaikinti Lietuvių įrengtas pilis. Vytenis savo ruožtu surengė aštuonis žygius į Prūsiją. 1309 m. Vokiečių ordinas savo centrinę būstinę perkėlė iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje, o karą su Lietuva pavertė vos ne pagrindiniu tikslu. Didžiausios kovos vyko prie Nemuno. Vokiečių ordinui nepasidavė Veliuonos ir Prieštvės pilys. 1313 m. kryžiuočiai pastatė pilį prie Skirsnemunės. 1315 m. Vytenis ją puolė ir nuo to laiko metraštininkai jo daugiau nebemini. Manoma, kad Vytenis mirė 1316 m. Skirsnemunėje. Vytenio laikais buvo atkurti po Mindaugo nutraukti Lietuvos ryšiai su popiežiumi. Lietuviai Vytenį vertino kaip tvirtą ir ryžtingą karalių. Po Vytenio Lietuvą ėmė valdyti karalius Gediminas (1316-1341). Susidaro nuomonė, kad gediminaičiai kilo iš mindaugaičių.
