Kaukãzas (rus. Кавказ), Eurazijos regionas tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, į pietus nuo Kumos-Manyčiaus įdubos. Pietuose Kaukazas pereina į Armėnijos kalnyną, kuris kai kada priskiriamas Kaukazui. Paviršiaus didžiausias aukštis 5642 m (Elbrusas, Europos aukščiausia viršūnė). Plotas apie 440 000 km2. Priklauso Rusijai (Krasnodaro, Stavropolio kraštams, Adygėjos, Karačiajų Čerkesijos, Kabardos‑Balkarijos, Šiaurės Osetijos, Ingušijos, Čečėnijos ir Dagestano respublikoms), Sakartvelui (ir jos dalims - Abchazijai, Adžarijai, Pietų Osetijai), Armėnijai ir Azerbaidžanui.
Skirstomas į Prieškaukazę, Didįjį Kaukazą, Užkaukazę ir Mažąjį Kaukazą. Jo orografinę ašį sudaro Pagrindinis, arba Vandenskyros, kalnagūbris (Pagrindinis Kaukazo kalnagūbris) ir lygiagrečiai su juo ištįsęs Šoninis kalnagūbris, kuriame yra Kaukazo aukščiausios viršūnės: Elbrusas (5642 m), Dychtau (5204 m), Šchara (5068 m), Kazbekas (5033 metrai). Šie kalnagūbriai susidarę iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, suskaidyti gilių slėnių.
Didysis Kaukazas (rus. Большой Кавказ, azer. Böyük Qafqaz Dağları) - kalnų sistema tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, drauge su Mažuoju Kaukazu sudaro Kaukazo kalnus. Driekiasi ~1100 km iš šiaurės vakarų į pietryčius, nuo Anapos iki Apšerono pusiasalio. Yra Rusijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose. Didžiajame Kaukaze yra aukščiausia Europos viršukalnė - Elbrusas (5642 m). Kitos aukščiausios viršukalnės - Dychtau (5204 m), Koštantau (5152 m), Puškino k. (5100 m). Kaukazo kalnai (rus. Кавказские горы, gruz. კავკასიონი, azer. Qafqaz dağları, arm. Կովկասյան լեռներ) - kalnų grandinė tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, Kaukazo regione. Iš šiaurės kalnus riboja Kumos-Manyčiaus įduba, pietinė riba vedama maždaug Arakso upe.
Sakartvelas (Gruzija) yra ypatingas Kaukazo kalnų regionas. Šis kalnynas užima didelę dalį Sakartvelo teritorijos. Šiaurinėje Sakartvelo dalyje driekiasi Didžiojo Kaukazo kalnų grandinė, pietuose - Mažieji Kaukazo kalnai. Kaukazo kalnus galima drąsiai vadinti gamtos stebuklu. Tai - neatsiejama Sakartvelo kraštovaizdžio dalis. Virš žaliuojančių miškų iškilę didingi Kaukazo kalnai sukuria unikalų Sakartvelo kraštui būdingą grožį.
Sakartvele stūkso trys įspūdingi kalnai, kurių viršūnės siekia daugiau kaip 5000 m. Tai - trys aukščiausios Kaukazo kalnų viršūnės Sakartvelo teritorijoj: Šchara (~5201 metrai), Džanga (~5059 metrai), Kazbekas (~5047 metrai).
Didžiojo Kaukazo kalnagūbriams būdingas alpinis reljefas, kuestos, karstiniai dariniai (Voronjos, Naujojo Atono urvai, Sataplija ir kt.). Nuo šiaurinių Didžiojo Kaukazo šlaitų iki Kumos-Manyčiaus įdubos tęsiasi Priekaukazė, kuri skiria Stavropolio aukštumą nuo Kubanės-Azovo jūros bei Tereko-Kumos žemumų. Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo driekiasi akumuliacinės Kolchidės (vakaruose) ir Kuros-Arakso (rytuose) žemumos. Jos skiria Didįjį Kaukazą nuo Užkaukazės kalnyno, kurį sudaro Mažasis Kaukazas (iki 3724 m, Giamišo k.) bei vulkaninis Armėnijos kalnynas.
Kaukazas - epigeosinklininiai ir iš dalies epiplatforminiai Viduržemio jūros juostos alpinės kalnodaros kalnai. Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Priekaukazėje nuo -2 °C iki -5 °C, Užkakaukazėje - tarp +4 ir +6 °C. Vasarą didesnis temperatūrų skirtumas yra tarp rytinės ir vakarinės pusės. Vakaruose vidutinė liepos temperatūra 23-24 °C, rytuose - 25-29 °C. Kalnuose, 2000 m aukštyje, temperatūra sausį būna apie -8 °C, rugpjūtį (šilčiausias mėnuo) apie 13 °C. Aukščiau būdingas šaltas aukštikalnių klimatas.
Rytinės Kaukazo dalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui - kalnuose prasideda Terekas, Sulakas, Samuras, Kura (su Araksu, Alazaniu ir kt.). Vakarinės pusės upės savo vandenis neša daugiausia į Azovo jūrą - Kubanė su gausiais intakais (Belaja, Laba, Urupu ir kt.). Tiesiai į Juodąją jūrą nuo Kaukazo teka gana trumpos, bet labai vandeningos upės - Inguris, Rionis, Mzymta, Čoruhas ir kt. Kalnuose gausu sniegynų ir ledynų. Pastarųjų yra per 2000, jų bendras plotas siekia 1428 km². Dėl vertikaliojo zoniškumo Kaukazui būdingi įvairiausi kraštovaizdžiai. Didžiojo Kaukazo pietiniuose šlaituose, Mažojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose ir Talyšo kalnuose auga subtropiniai miškai, kuriuose vyrauja plačialapiai ir spygliuočiai medžiai. Mažojo ir Didžiojo Kaukazo aukštikalnėms bei Armėnijos kalnynui būdingos alpinės žemažolės pievos, sausringesnėse srityse - pievinės stepės. Pačiose aukštikalnėse riogso ledynai, akmenynai, uolų nuobirynai.
Kaukazo gamta saugoma daugelyje draustinių ir rezervatų: Kaukazo, Teberdos, Ricos, Diližano ir kt. Kalnuose ir priekalnėse gausu kurortų, sanatorijų, poilsiaviečių, įrengtos slidinėjimo trasos. Svarbiausi kurortai - Sočis, Tuapsė, Suchumis, Batumis, Kaukazo Mineraliniai Vandenys.
Kaukazo regionas yra įdomus ir dėl savo istorijos bei kultūros. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje susidarė pirmosios Kaukazo genčių sąjungos. Kaukazo tautas veikė huritai, skitai, nuo 7 a. pr. Kr. - graikai (tai rodo mitai apie argonautus, Prometėją ir kiti). 7 a. pr. Kr. Pietų Kaukaze susikūrė Urartu valstybė, 6 a. pr. Kr. - Kolchidės karalystė, 4-3 a. - Iberija (Kartlija), 2 a. pr. Kr. - Kaukazo Albanija ir Armėnija, kuri kariavo su Roma. 1 a. pr. Kr. Iberiją ir Kaukazo Albaniją užvaldė Roma. Nuo 3 a. po Kr. su ja (vėliau Bizantija) dėl Kaukazo varžėsi Persija. Jau nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė (pirmoji 301 pakrikštyta Armėnija, apie 330 - Kartlija), po arabų užkariavimų (7 a.) - islamas. 9 a. susikūrė Bagrationų dinastijos valdoma Sakartvelo karalystė, kuri 13 a. pradžioje apėmė visą Kaukazą. Jos klestėjimą 1220 nutraukė mongolų antplūdis. 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į daug valstybių. Nuo 15 a. dėl Kaukazo varžėsi Persija ir Turkija. 16 a. į regioną ėmė skverbtis Rusija, kuri po 1768-74 karo su Turkija prisijungė Šiaurės Osetiją, Kabardą, 1801 - Rytų, o 1803-10 - ir Vakarų Sakartvelą. Po 1827-28 karo su Persija Rusija gavo visą Kaukazo Juodosios jūros pakrantę, o 1816 pradėjo nuoseklų Šiaurės Kaukazo užkariavimą (Kaukazo karas). Nuo 19 a. pabaigos Kaukaze (ypač Sakartvele) plito socialdemokratų idėjos. Per I pasaulinį karą Rusija sėkmingai kariavo su Turkija, kuri siekė užimti Kaukazą. Po 1917 Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė pripažino Pietų Kaukazo tautų autonomiją. Po Spalio perversmo (1917) 1918 paskelbta Armėnijos, Azerbaidžano ir Sakartvelo nepriklausomybė (ją Paryžiaus taikos konferencijoje 1920 pripažino Antantės valstybės). 1920-21 Sovietų Rusija užėmė Kaukazą ir primetė jo tautoms koministinį režimą. 1920-24 bolševikai sukūrė Kalniečių (vėliau suskirstyta į kelias autonomines sritis) ir Dagestano Autonomines Sovietų socialistines Respublikas (abi priklausė Sovietų Rusijai) bei Užkaukazės federaciją (Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas), kuri 1922 tapo viena SSRS respublikų (greta Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos, Baltarusijos ir Ukrainos Sovietų Socialistinių Respublikų). Per II pasaulinį karą Kaukaze 1942-43 vyko atkaklios SSRS ir Vokietijos kariuomenių kovos (Kaukazo mūšis). Apkaltinti kolaboravimu su vokiečiais čečėnai ir karačiajai buvo ištremti, daugiausia į Kazachiją ir Vidurinę Aziją (nuo 1956 leista grįžti). Žlugus SSRS Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas 1991 paskelbė nepriklausomybę, 1991 12 (Armėnija ir Azerbaidžanas) ir 1993 10 (Sakartvelas) prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Rusijos Federacijoje liko: Dagestanas, Šiaurės Osetija, Kabarda-Balkarija, Karačiajų Čerkesija, Ingušija, Čečėnija (1991 ji paskelbė nepriklausomybę, kurios Rusija nepripažįsta), Adygėja. Dėl etninių ribų neatitinkančio administracinio padalijimo, tautinių siekių slopinimo ir nestabilios ekonominės padėties Kaukazas yra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas (Kalnų Karabachas, Čečėnija ir kita), Šiaurės Kaukaze plinta islamo fundamentalistų idėjos. 2012 Sakartvelas pasitraukė iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos.
Kaukazo virtuvė yra viena seniausių ir žinomiausių virtuvių pasaulyje. Tai ne tik stulbinama maisto įvairovė ir patiekalų gausybė, tai, visų pirma - kultūrinė patirtis. Chačiapuriu kvepianti šalis - taip dažnai pavadinamas Sakartvelas. Kartveliška virtuvė - ant stalo gausybė šviežių žalumynų, žolelių, daržovių (dažnas keliautojas sako, kad skanesnių pomidorų ir agurkų, svogūnų laiškų, petražolių, krapų, peletrūnų nevalgęs), troškinta ir įvairiai ruošta mėsa, tirštos ir riebios sriubos (vien charčio ko verta!), sūriai. Patiekalų turi būti daug, kuo daugiau lėkščių - tuo stalas turtingesnis.
Sunku atsispirti žymiesiems chačiapuriams - į picą panašiems minkštiems sūrio paplotėliams, senoviniam kartvelų valgiui - didžiuliams chinkaliams - koldūnams su mėsa ir sultiniu viduje. Būtinai naudojama riebi kapota mėsa, įdedama įvairių žolelių ir prieskonių. Valgoma rankomis laikant už galiuko. Prakandus išgeriamas sultinys, o galiukas, suvalgius chinkalį, paliekamas lėkštėje. Puikus užkandis badridžani nigvzit - keptų baklažanų juostelės su riešutų padažu, papuoštos granatų sėklomis. Lobio paprastai ruošiamas žiemą. Troškintos pupelės su prieskoniais - skanu ir maistinga. Sacivi - Sakartvelo virtuvės viršūnė: Kalakuto ar vištos krūtinėlės gabaliukai, troškinti graikiškų riešutų padaže. Kaip gražiausia muzika gurmano ausims skamba tirpstantys burnoje patiekalų pavadinimai - čachochbili, odžachuri, čakapuli, džondžoli, chakapuli, borani, guruli... O padažai, padažai! Tkemali - populiariausias kartveliškas padažas iš geltonųjų arba raudonųjų slyvukių, pagardintas įvairiais prieskoniais, baže - padažas iš maltų graikiškų riešutų, česnako ir prieskonių, ir daugybė kitų.
Kaukazo regionas yra ne tik gamtos ir istorijos, bet ir kultūros įvairovės lopšys. Tautų katilu vadinamame Kaukaze tik Armėnijai, Azerbaidžanui ir Sakartvelui pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Kaukazo regione gyvena apie 50 skirtingų tautų, turinčių savo kalbą, tradicijas ir papročius. Sukiršinti kaimynai: Kaukazas nuo senų laikų išlieka stipriųjų kaimynių interesų zona.
Nors Kaukazo regionas yra politiškai nestabilus ir jame dažnai kyla ginkluoti konfliktai, jis taip pat yra patrauklus turistams dėl savo unikalių gamtos ir kultūros išteklių. Daugelis keliautojų atvyksta į Kaukazą ieškoti nuotykių, pažinti naujas kultūras ir pasigrožėti kerinčiais kalnų peizažais.
Viena iš įdomių Kaukazo regiono dalių yra alpinizmas. Giedrius Juzukonis, gimęs ir augęs Elektrėnuose, yra vienas iš alpinistų, siekiančių pažinti aukščiausias kalnų viršūnes. Jo pirmoji įspūdingiausia viršūnė buvo Elbrusas (5642 m). Jis apibūdina kopimą į Elbrusą kaip techniškai nesudėtingą, bet labai aukštą patirtį, kurioje deguonies trūkumas ir stingdantis šaltis reikalauja didelių pastangų. Jis taip pat mini pojūtį, kad esi ant pasaulio stogo, žvelgiant į horizontą ir kitas viršūnes.
Ziogo sveikinimas Kovo 11 proga Gruzijoj kalnuose
G. Juzukonis pabrėžia, kad į kalnus eina ne jų nugalėti, o kaip svečias - su pagarba. Kiekviena viršūnė jam yra savotiška, su savo istorija ir aplinkybėmis. Jis svajoja pamatyti Himalajus ir Andus.
Alpinizmas yra pavojingas sportas, tačiau G. Juzukonio šeima ir artimieji stengiasi demonstruoti ramybę. Jis stengiasi kasmet išvykti į kalnus ir derinti darbą su pomėgiu. Nors nebepalaiko ryšių su daugeliu elektrėniškių alpinistų, jis prisimena įvairiausius nuotykius, pavyzdžiui, susitikimus su vilkais ar nakvynę ant ledo plyšio. Jis taip pat mini linksmus nutikimus, pavyzdžiui, kai kalnų ožiai naktį pradeda skambinti bliūdeliais nuo košių.
Kalnai G. Juzukoniui davė daug: jis jaučiasi „čia ir dabar“, atsakingas už save ir bendražygį, išmoko pagauti save kasdienybėje ir pastebėti aplinką. Nors ryšys su Elektrėnais yra sumažėjęs, jis vis dar palaiko ryšį su mama ir prisimena vaikystės vietą su nostalgija.
Kaukazo kalnai taip pat yra populiari slidinėjimo kryptis. Populiariausi žiemos kurortai Sakartvele yra Gudauri, Mestia, Bakuriani ir Goderdzi. Slidinėjimas Sakartvele paprastai trunka apie penkis mėnesius - nuo gruodžio iki balandžio. Didžiuosiuose Sakartvelo slidinėjimo kurortuose puikiai išvystyta infrastruktūra.
Gudauri kurortas pirmauja infrastruktūros naujumu, trasų kilometražu ir kalnų aukščiu. Bakuriani kurortą galima pasiekti nuostabiu ir ikonišku Kukushka traukiniu, kuris puikiai tinka šeimos atostogoms.
Kaukazo regiono istorija yra sudėtinga ir kupina įvykių. Vienas iš pasakojimų, susijusių su Kaukazu, yra legenda apie Urmuzą ir jo dukrą Lalą. Pasak legendos, Urmuzas, valdęs Azerbaidžaną, susidūrė su įsibrovėliais iš šiaurės. Po ilgų ir kruvinų kovų jo dukra Lala pasiūlė taiką, siūlydama kalną kaip ribą tarp dviejų tautų. Ši legenda simbolizuoja Kaukazo tautų kovą už savo žemes ir nepriklausomybę.
Šiandien Azerbaidžanas yra laisva tarybinė respublika, kuri žydi ir klesti. Didžiojo poeto Nizami Giandževi dainos skamba Azerbaidžane, žydi poezija, mylimi poetai. Klesti ir žydi tarybinė Azerbaidžano respublika, o keistų apybraižų gražuolės Lalos kalnas ir šiandien tebestūkso vienišas Kaukazo vartų stepėse ir rodo kelią, kuriuo kadaise plūdo tautos iš rytų į vakarus.
Kaukazo kalnai ir jų regionas išlieka svarbiu istorijos, kultūros ir gamtos paveldo objektu, traukiančiu žmones iš viso pasaulio.
