Sausio 6-oji, Trijų Karalių diena, tradiciškai užbaigia kalėdinį laikotarpį. Krikščionių šventė Epifanija reiškia Jėzaus Kristaus dieviškumo apsireiškimą. Trijų Karalių vardu Europoje tai pažymima nuo XII amžiaus, kai iš Italijos į Kiolną (Vokietijoje) buvo perkeltos trijų legendinių išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų, relikvijos.
Remiantis Biblijos pasakojimu, po Jėzaus gimimo trys išminčiai iš Rytų šalies ieškojo ypatingos žvaigždės, kuri nuvedė juos į Betliejų pagarbinti gimusio Mesijo. „Jėzaus gimimo dieną jį aplankė izraelitai piemenėliai ir nusilenkė pripažinę Kristų kaip Mesiją. O Trijų Karalių atėjimas su dovanomis pas gimusį Jėzų simbolizuoja, kad ir pagonys, ne tik išrinktoji tauta, gimusį Kūdikį pripažino Karaliumi, kurio taip laukė“, - sakoma Biblijoje.
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą - Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Nors Evangelija mums pateikia pasakojimą apie išminčius, joje nėra nurodyta, kiek jų buvo, nei kokie jų vardai. Pirmasis teologas Origenas III amžiuje iškėlė mintį, kad išminčiai buvo trys, remdamasis trimis dovanomis - auksu, smilkalais ir mira. Auksas simbolizuoja karališkumą, smilkalai - dieviškumą, o mira, kvapnus aliejus, naudojamas mirusiesiems balzamuoti, - žemiškumą. Taip išminčiai atpažino Jėzuje pasaulio valdovą.
Dabar tapę tradiciniais vardai - Baltazaras, Merkelis ir Kasparas - karaliams buvo priskirti tik VI amžiuje anglosaksų vienuolio Beda Garbingojo. Vakaruose išminčiai dažnai vadinami karaliais, o Rytuose - „volchvai“, kas reiškia „burtininkas, būrėjas“. Nuo X amžiaus ikonografijoje karaliai pradėti vaizduoti kaip skirtingų rasių atstovai ir skirtingų amžių: juodaodis jaunuolis Baltazaras, brandus europietis Merkelis ir senolis arabas Kasparas.
Lietuvoje liaudiškieji Trijų Karalių šventės papročiai smagūs ir įvairūs. Po kaimus vaikščiodavo trys jauni vyrai, pasipuošę karūnomis, prisiuvę barzdas. Vienas jų būdavo su suodinais skruostais. Karaliai, kiekvienuose namuose išsakę gerus palinkėjimus ir pagiedoję giesmes, šventinta kreida ant durų staktos užrašydavo tris raides K, M, B, tarp jų dėdavo tris kryželius. Tariama taip pažymint karalių vardus - Kasparas, Merkelis, Baltazaras. Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Tačiau, pasak etnologės G. Kadžytės, raidės K, M, B gali reikšti ir lotynišką frazę „Christus mansionem benedicat“ - „Kristus būstą laimina“. Kryželiai virš raidžių ar tarp jų simbolizavo karūnas arba pamaldumo ženklus.
Beje, paženklinti namo angas per saulėgrįžą - labai sena tradicija. Kitados tai darydavo pats namų šeimininkas, sakydavo, saulei leidžiantis jis „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Kryželiai angliuku būdavo rašomi ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių.
O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti iš to, kad per saulėgrįžos šventę po kaimus būdavo nešiojamas saulės atvaizdas. Dar įdomu, kad Lietuvoje kiekvienas etnografinis regionas vis savaip Trijų Karalių šventę pažymėdavo.
| Regionas | Papročiai |
|---|---|
| Žemaičiai | Karūnos iš šiaudų, perpetinės juostos, krivulės. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. |
| Aukštaičiai | Kailininiai drabužiai (skirtingi kiekvienam karaliui), margosios juostos. Kartais susidarydavo persirengėlių pulkas: kareiviai, Pranašas, velniukas. |
| Suvalkija | Karaliai keliaudavo raiti. Vardų raides rašydavo ant ėdžių ir rakandų. |
| Vilnija | Karalius lydėdavo Dievo Motina, Karalienė, šv. Juozapas, Giltinė, velniukas, Krivių Krivaitis. |
Trijų Karalių vaikštynės, kaip ir Užgavėnių, buvusios žinomos jau pirmoje XIX amžiaus pusėje. Tuomet tą dieną, sausio 6-ąją, persirengėliai vaikščiodavo po kaimus, linkėdavo ūkininkams sėkmės, gerų metų, gausaus derliaus.
Dar senovės lietuvių pastebėjimu, per Tris Karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų, ir vis labiau artina žemę link pavasario. Trijų Karalių dieną baigiasi didžioji saulutės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko jau prisidėjo 16 minučių.
Saulėgrįža - pagrindinė kalendorinė gairė toms tautoms, kurios gyveno iš žemdirbystės triūso. Ši data kitados būdavo siejama su augmenijos dievybe, mitologizuojama ir ypatingai iškilmingai švenčiama. Egipto karalystėje sausio 6-oji laikyta pasėlių globėjo dievo Ozirio švente. Senovės Graikijoje tai žalumynų dievo Dionyzo gimtuvės. Tuo metu nevalia kai kurių darbų imtis: tarkime, negalima nei verpti, nei siūti, nes tikėta, kad aštriu įnagiu dvasios galinčios susižeisti. Paskutiniąją to tarpsnio dieną namuose būdavo smilkoma, - tegu čia paviešėjusios vėlės keliauja į anapus, mirusiųjų karalystėn. O kad atgal nesugrįžtų, durys būdavo pažymimos burtų ženklu.
Nuo XV-XVI amžiaus iki pat šių dienų neatsiejama šventės tradicija yra kreidos laiminimas ir raidžių, kaip ženklo, kad į savo namus priimame įsikūnijusį Dievo Sūnų, užrašymas ant namų durų. Išminčių pagarbinimas mene vaizduojamas jau nuo krikščionybės pradžios. Juos matome katakombose ant sienų, ant sarkofagų, mozaikose, rankraščiuose. Anksčiausios scenos, pasiekusios iš III a., labai paprastos - vaizduojamos tik kelių personažų figūros: Marija, Kūdikėlis ir išminčiai. Kartais vaizduojama jų kelionė - raiti joja kalno papėdėje, ranka rodydami į juos vedančią žvaigždę. Ilgainiui labiau pabrėžiamas jų karališkumas, išminčiai vaizduojami su karūnomis.
Nors Evangelijoje nėra nurodyta, kiek išminčių aplankė Jėzų, ilgainiui imta įvardyti tris, susiejant juos su trimis dovanomis. Anot Bažnyčios Tėvų, šiomis dovanomis išminčiai išpažino įvairius Kristaus Įsikūnijimo slėpinio aspektus. Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų karaliai buvo laikomi ir žmonijos rasių atstovais. Dievas jiems parodė, kad Kristus gimė ne vien kaip žydų karalius, bet kaip visų tautų Viešpats ir Gelbėtojas.
