Socialinė globa yra viena iš socialinių paslaugų rūšių. Remiantis Socialinių paslaugų įstatymu, socialinės paslaugos yra paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam gebėjimų ar galimybių rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje.
Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą. Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas. Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu.
Paprastai socialinė globa yra skiriama suaugusiems asmenims su negalia arba senyvo amžiaus asmenims. Dėl socialinės globos asmeniui skyrimo gali kreiptis pats asmuo (vienas iš suaugusiųjų šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas. Kreiptis reikia raštišku prašymu į asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybę. Mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis yra nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens pajamas ir turtą.
Socialinės globos raida Lietuvoje ir pasaulyje
Istoriškai socialinės globos samprata keitėsi. 16 a. Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai, labdaros organizacijos. 17 a. dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. Globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, pagrindinis globos įstaigų tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti. Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas.
Lietuvoje nuo 16 a. prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonės ir neįgaliesiems. 18 a. pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa. Nuo 1991 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų.
Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe. 20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims.
Institucinės globos pertvarka ir perėjimas prie bendruomeninių paslaugų
Jau nuo 2012 metų Lietuvoje svarstoma apie perėjimą nuo institucinės globos sistemos prie bendruomeninių paslaugų. Tokie pokyčiai tiesiogiai paliestų apie 10000 žmonių: kūdikius, vaikus, žmones su negalia, gyvenančius uždaro tipo institucijose. Nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad pokyčiai vyksta gana lėtai. Lietuvoje institucinės globos įstaigose auga beveik 4000 vaikų. Sveikatos ekspertų ir kitų mokslininkų įrodyta, kad institucinė globa yra ypatingai žalinga vaiko vystymuisi. Pavyzdžiui, per 3 mėnesius praleistus įstaigoje, mažamečio vaiko raida atsilieka 1 mėnesiu nuo jo bendraamžių, vadinasi, devynerių metų vaiko, kuris visą gyvenimą praleido globos namuose, raida bus lygi šešerių metų vaikui.
Profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras teigia, kad Lietuvoje ir dalyje kitų Europos šalių institucinė globa yra pagrindinis problemos sprendimo būdas, o bendruomeninių paslaugų klausimas nustumiamas į šalį. Tai didele dalimi lemia ir sovietmečio palikimas, kadangi sovietinėje visuomenėje didelės globos institucijos klestėjo. Institucinė globa buvo suvokiama kaip tinkama pagalba asmenims su psichikos negalia bei vaikams, kurie yra likę be tėvų ar globėjų.
Kroatijoje, kaip ir kitose šalyse, žmonės su psichikos negalia buvo apgyvendinami specialiose globos institucijose. Žinoma, nors tokiose institucijoje darbuotojai stengėsi padėti ten esantiems žmonėms, kad jie kuo greičiau grįžtų namo, tačiau ši priemonė nepasiteisino. Galų gale buvo sugalvotas naujas būdas kaip asmenims su negalia suteikti profesionalią pagalbą - jie buvo suburti į bendruomenę, kurioje gali laisvai gyventi. Paprastai šnekant, tai reiškia išlaisvinimą nuo sunkių sąlygų ir nepritekliaus. Dabar bendruomenės nariai gali patys asmeniškai rinktis ką valgys pusryčiams, su kuo susitiks, su kokiais žmonėmis megs pažintis. Kartu tai reiškia matyti žmones, kurie anksčiau neturėjo sąlygų, o dabar gali dirbti laisvoje rinkoje, tai žmonės, kurie globos namuose niekada nekalbėdavo - o dabar, bendruomenėje, matai juos dainuojant chore!
Deinstitucionalizacija yra dviejų krypčių procesas - jis apima senos institucinės tvarkos ardymą ir naujos, bendruomene paremtos, kūrimą. Tinkamai parinkta politika gali garantuoti šio proceso sėkmę, kadangi realios sisteminės reformos reikalauja kruopštaus pasirengimo ir darbuotojų perkvalifikavimo. Kroatijoje, kaip ir likusioje Europoje, socialines paslaugas teikia valstybė. Taigi, mes pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su Socialinės apsaugos ministerija. Nemaža projekto sėkmė buvo ta, jog ministerija dalinai finansavo mūsų projektą nuo pat jo pradžios. Ypač sudėtinga buvo paruošti darbuotojus, kurie anksčiau dirbo institucijose. Jiems teko permąstyti anksčiau įsigalėjusių praktikų efektyvumą, ištrinti sustabarėjusius išankstinius nusistatymus, jog buvę globos namų gyventojai nepajėgs gyventi savarankiškai.
Bendruomeninės globos samprata ir jos įgyvendinimas Lietuvoje
Bendruomeniniai vaikų globos namai - tai pagal šeimai artimos aplinkos modelį veikiantys vaikų globos namai. Jie įkuriami atskiruose butuose ar namuose bendruomenėje ir yra skirti likusiems be tėvų globos vaikams, neįgaliesiems ar vaikams, turintiems kitų specialiųjų poreikių. Tai alternatyva didelėms institucinėms globos įstaigoms, siekiant sukurti vaikams jaukesnę, šeimyniškesnę aplinką.
Pagrindinis skirtumas tarp bendruomeninių ir institucinių globos namų yra aplinka ir požiūris į vaiką. Instituciniuose globos namuose dažnai gyvena didelis skaičius vaikų, o priežiūra yra labiau orientuota į kolektyvą, o ne į individualius poreikius. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena mažesnės grupės vaikų, todėl darbuotojai gali skirti daugiau dėmesio kiekvienam vaikui asmeniškai, atsižvelgdami į jo individualius poreikius, pomėgius ir talentus.
Bendruomeninių vaikų globos namų tikslas - užtikrinti globojamam (rūpinamam) ir šiuose namuose apgyvendintam vaikui globos (rūpybos), ugdymo, sveikatos, socialines paslaugas. Svarbu sudaryti jam tinkamas artimas šeimai gyvenimo sąlygas ir aplinką, kurioje jis galėtų saugiai augti, tobulėti ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui bendruomenėje, užtikrinti ir organizuoti vaikui bendruomenines socialinės paslaugas, atitinkančias individualius vaiko poreikius ir skatinančias vaiko savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą visuomenėje bei socialinę įtrauktį, užtikrinti vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą ir jį atstovauti.
Bendruomeninės globos paslaugos Lietuvoje šiuo metu yra diskutuotina tema, tačiau jų įgyvendinimas vis dar stringa. Pasak K. Levickaitės, tai iš dalies lemia sovietinis palikimas, kadangi sovietinėje visuomenėje asmenų su negalia segregacija buvo itin gaji. Tačiau reikia nepamiršti, kad Lietuva skaičiuoja jau dvidešimt ketvirtuosius nepriklausomybės metus, bet svaresnių darbų asmenų su negalia globos srityje nenuveikta, nors galimybių ir progų startuoti buvo.
Deinstitucionalizacija - institucinės globos naikinimas ir bendruomeninių paslaugų kūrimas - reikalauja kruopštaus pasirengimo ir planavimo. Tačiau pagrįstai keliamas klausimas kokiu principu ji yra vykdoma. Paprastai, yra paimama konkreti institucija, ji išanalizuojama, įvertinama, sudaromos galimybių studijos, kurios apima ir tolimesnį darbuotojų perkvalifikavimą, infrastruktūros kūrimą ir gyventojų poreikius. Kiekvienai institucijai sudaromas individualus planas, pagal kurį ji būna perstruktūruojama.
K. Levickaitė įvardija didžiausias problemas, su kuriomis susiduriama deinstitucionalizacijos proceso metu. Pirmiausia rimtų iššūkių kelia pats perėjimo nuo institucinės globos procesas. Tai laikotarpis, kai egzistuoja vadinamoji „dviejų bėgių sistema“, kadangi būna palaikoma ir institucinė globa, ir tuo pat metu diegiamos bendruomeninės paslaugos. Šis laikotarpis vertinamas kaip pats brangiausias, bet kartu tai yra investicija į ateitį, kadangi didžiausias dėmesys sutelkiamas į bendruomeninių paslaugų vystymą. Be abejo, šio perėjimo metu vykdomas ir socialinių darbuotojų perkvalifikavimas, visgi - nemaža dalis jų nelieka dirbti bendruomeninėse paslaugose.
K. Levickaitė, neslepia, kad ir bendruomeninės paslaugos yra nepigios, tačiau tokia sistema kur kas efektyviau užtikrina asmenų su negalia poreikius, suteikia jiems galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Karilė Levickaitė pabrėžia, kad derėtų nepamiršti ir to, kad institucijų išlaikymas yra itin brangus, per visą Nepriklausomybės laikotarpį milžiniškos sumos buvo investuotos į globos institucijų infrastruktūrą, renovaciją. Pavyzdžiui, kūdikių globos namuose vieno kūdikio išlaikymui valstybė turi atseikėti apie 6000 litų per mėnesį. Negana to, kad šių pinigų paskirstymas dažnai yra kvestionuojamas, tai kartu pažeidžia ir kūdikio teisę gyventi šeimoje - gyventi pilnavertiškai.
Galų gale egzistuoja dar vienas barjeras, dėl kurio neaišku, kada bendruomeninių paslaugų sistema išvys dienos šviesą. K. Levickaitė pabrėžia, kad Lietuvoje labai stipriai jaučiamas politinės valios trūkumas. Trumpai tariant, dar nėra nacionalinio susitarimo ir kol kas permainingų ženklų nesimato.
Teisinė globos ir rūpybos samprata
Socialinės globos negalima tapatinti su LR Civilinio kodekso (CK) 3.238 straipsnyje nustatyta globa. Pagal CK 3.242 straipsnio 1 dalį, teismas pripažinęs asmenį neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu, privalo paskirti asmens globėją ir rūpintoją toje srityje. Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus fizinis asmuo ir tik tuo atveju, jeigu yra jo rašytinis sutikimas. Globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina neveiksnaus tam tikroje srityje asmens teises ir interesus be specialaus pavedimo. Globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamojo neveiksnaus tam tikroje srityje asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius toje srityje.
Nors abu terminai reiškia rūpestį ir atsakomybę už kitą asmenį, jie taikomi skirtingose situacijose ir turi skirtingas teisines bei emocines pasekmes tiek globėjui, tiek globotiniui. Globa: Dažniausiai reiškia teisinę atsakomybę ir teises prižiūrėti bei užtikrinti vaiko ar suaugusiojo, kuris negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo asmeninio gyvenimo ar turto, gerovę. Globa apima tiek asmenines globotinio gerovės priežiūras, tiek atsakomybę už jo turtą. Teisiškai globėjas turi teisę ir pareigą priimti sprendimus globotinio vardu, įskaitant sveikatos priežiūros, švietimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimus. Rūpyba: Yra daugiau emocinis ir praktinis įsipareigojimas rūpintis kitu asmeniu, neįtraukiant teisinių aspektų, kurie būdingi globai. Rūpyba gali apimti kasdienių poreikių, pavyzdžiui, maisto, aprangos, higienos, emocinės paramos ir bendravimo, tenkinimą. Rūpintojas gali būti šeimos narys, draugas ar savanoris, kuris pasirūpina asmeniu, turinčiu tam tikrų poreikių, bet nepatvirtintas oficialiai kaip globėjas.
Nors globa ir rūpyba abi reiškia rūpestį ir atsakomybę už kitą asmenį, pagrindinis skirtumas tarp jų yra teisinė jų prigimtis ir apimtis. Globa yra teisinis terminas, apibrėžiantis globėjo teises ir pareigas prižiūrėti asmenį, kuris negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo gyvenimo, o rūpyba dažniau susijusi su kasdienės priežiūros ir emocinės paramos teikimu.
| Aspektas | Globa | Rūpyba |
|---|---|---|
| Teisinė prigimtis | Teisinis terminas, apibrėžiantis teises ir pareigas | Emocinis ir praktinis įsipareigojimas |
| Apimtis | Asmeninės gerovės priežiūra, turto valdymas, sprendimų priėmimas | Kasdienių poreikių tenkinimas, emocinė parama, bendravimas |
| Reikalauja oficialaus patvirtinimo | Dažniausiai taip (pvz., teismo sprendimu) | Nereikalauja |
Vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) - nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.
Jeigu vaikas yra vyresnis nei 14 metų, jam steigiama rūpyba ir skiriamas rūpintojas. Šios sąvokos siejamos su vaiko dalyvavimu, priimant su juo susijusius sprendimus ar atstovaujant jo interesams, vaikui tenka daugiau atsakomybės.
Svarbiausia globojant vaiką - atsižvelgti į jo interesus, nes kitaip nėra prasmės atskirti jį nuo biologinės šeimos, kurioje gyvenimo sąlygos nebuvo pritaikytos normaliam vaiko vystymuisi.
Priešingai nei vaikų globos (rūpybos) sąvoka, suaugusių asmenų globos ir rūpybos sąvoka atskirai jokiame teisės akte nėra apibrėžta. Tačiau remiantis CK 3.298 ir 3.239 straipsniuose pateiktu globos ir rūpybos steigimo tikslu, suaugusių asmenų globą ir rūpybą galima apibūdinti, kaip pilnamečių, negalinčių visapusiškai savimi pasirūpinti asmenų teisių ir interesų apsaugą ir gynimą, pagalbą jiems atliekant savo pareigas. Teisės aktuose tiesiogiai neįvardintos suaugusių asmenų globos (rūpybos) formos, tačiau socialinės pagalbos ir jos teisinio reglamentavimo turinio požiūriu galima išskirti dvi globos (rūpybos) formas: globą (rūpybą) namuose, kai paskirtas globėjas (rūpintojas) prižiūri neveiksnų, ribotai ar visiškai veiksnų asmenį jo namuose, ir globą (rūpybę) globos įstaigoje, kurioje asmeniui teikiamos stacionarios globos paslaugos.
tags: #kas #yra #globa #bendruomeneje
