Sakoma, kad žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas, todėl jo elgesys - ugdymo ir auklėjimo rezultatas. Tačiau būna, kad ir suaugę žmonės nepriklausomai nuo savo pastangų atsiduria tokiose situacijose, kurių metu atsiskleidžia jų vaikiškos patirtys, išmokti neteisingi elgesio modeliai ar nepasitikėjimas savimi. Vaikystės patirtis labai stipriai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą, formuoja mūsų pasaulėžiūrą, vadovaudamiesi vaikystės patirtimi sąmoningai ar nesąmoningai priimame sprendimus. Tačiau kaip vaikystės patirtis veikia mūsų požiūrį į santykius? Ką tėvai ir kiti aplinkiniai “įrašo” į vaiką jam augant? Kas gali daryti įtaką besiformuojančiai vaiko pasaulėžiūrai? Ir ko galime pasisemti iš savo vaikystės patirčių? Be abejo, visa vaikystės patirtis įsirašo į mus ir labai stipriai veikia jau suaugusio žmogaus pasirinkimus.
Žmogaus gimimas, kaip baltas popieriaus lapas, simbolizuoja neišmatuojamą potencialą ir galimybes. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi laisvę pasirinkti, kaip gyventi, kokias vertybes puoselėti ir kokį pasaulį kurti aplink save. Tačiau ši laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Ošo pabrėžia: „Jūs turite patys save sukurti, būti kūrėjais sau pačiam. Prisiminkite: jūs atsakingi - tiktai jūs ir niekas kitas.” Ši mintis atliepia egzistencializmo filosofiją, kuri akcentuoja individualią laisvę ir atsakomybę už savo veiksmus. Žmogus nėra marionetė, valdoma išorinių jėgų, bet aktyvus savo gyvenimo kūrėjas.
Vaikai gimsta tarsi balti popieriaus lapai, tik skirtingų formų - vienas vienokios, kitas kitokios. Taip pat yra ir tam tikros galimybės, kiek daug galima įrašyti, ar kiek plačiai galima išsiplėsti tame baltame lape. Tačiau visuomet ką nors įrašius į baltą lapą, vėliau sudėtinga perrašyti. Tad tėvai, artimiausia aplinka, mokykla, artimiausi draugai, draugų ratas, be abejo, įrašo labai svarbios informacijos į vaiko pasąmonę. Tačiau tokio įrašymo nereikėtų suprasti visiškai tiesiogiai. Tai nereiškia, kad jei tėvai kažką mums tiesiai šviesiai sako, tas ir bus įrašoma. Iš tiesų, įsirašo bendras fonas. Tarkime, jei tėvas mums sako, kad negalima kelti ant stalo kojų, tačiau pats taip daro, mums įsirašo ne pats žinojimas, kad negalima kelti kojų ant stalo. Mums įsirašo tai, kad suaugęs sprendžia savo reikalus, o vaikas turi paklusti. Tėvų santykiai, tai kas vyksta tarp abiejų tėvų, taip pat stipriai veikia vaiko požiūrį ir suvokimą.
Kadangi vaikas gimsta tarsi baltas popieriaus lapas, tai, ką mato savo aplinkoje, jis priima kaip visišką normą. Tai, ką mato savo aplinkoje, jam atrodo normalu ir, tam tikra prasme, netgi siektina. Savo pavyzdžiu vaikui perduodame daugiau informacijos, nei įvairiais pasakymais. Sutikite, kartais mes sakome ir patys savo veiksmais tam prieštaraujame. Pirmiausia, į pasąmonę įeina, kad tai yra norma, ir kad tame būti yra normalu. Tačiau kad ir kokie bebūtų santykiai, pagalvokime, kas vaikui perduodama tarp eilučių. Ar tai, kad moteris turi paklusti? O gal atvirkščiai - kad vyras turi būti po padu? Galbūt sakome, kad smurtas yra normalu ir tai toleruojame? Jei partneris, prieš kurį smurtaujama, su tuo sutinka, t. y. būna tame santykyje ir toliau, šitą žinutę vaikas ir perims - jog santykiuose tai normalu.
Vis dėlto, kai žmogus jau suvokia ir turi kokių nors kitokių pavyzdžių iš aplinkos, kad tai nėra normalu, kad tai neteisinga, jis gali tam prieštarauti. Tačiau čia vėlgi iškyla problematika, kada ir kaip jis tam prieštarauja. Jei tai jaunesnis vaikas, jis gali susigalvoti fiksuotas idėjas ir ties jomis užstrigti. Pavyzdžiui, į namus negalinti patekti dvylikametė, kuri nuo pietų iki išnaktų laukia, kol vienas iš tėvų grįš namo, nes jie kažkur švenčia, o ji neturi galimybių jų surasti, gali sugalvoti, jog ši situacija kilo dėl to, kad ji viena šeimoje ir neturi daugiau brolių ar seserų. Tuomet po dvidešimties metų mes turime moterį, gimdančią trečią ar ketvirtą vaiką nuo smurtaujančio vyro.
Taigi mes ne tik pavyzdžiu perduodame tam tikrą informaciją. Kitas momentas - matydamas netikusius ar toksiškus santykius savo šeimoje, vaikas gali kristi į visiškai priešingą kraštutinumą. Be abejo, bet kokie kraštutinumai yra netinkami. Kai matome blogą santykį tėvų šeimoje, labai lengva atsispirti ir griebtis kito kraštutinumo. Tačiau jei žmogus yra brandus ir mąstantis, linkęs į savęs ir aplinkos pažinimą ir būdus, kaip tai daryti, tą pavyzdį jis gali panaudoti kaip atspirties tašką, ką iš to santykio reikėtų pasiimti kaip pavyzdį, nes nėra vien blogo ar vien gero, o ką reikėtų išmesti ir koreguoti.
Knygos ir idėjos: formavimo priemonės
Knygos ir idėjos formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir elgesį. Alex Monaco knyga „Sielos drabužiai“ nagrinėja žmogaus ugdymo ir auklėjimo pasekmes, o taip pat suaugusiųjų patirtis, kurios atskleidžia vaikystės traumas ir neteisingus elgesio modelius. Knygos autorius prisipažįsta norėjęs sukurti ne tik intriguojančio siužeto romaną, bet ir pačią nuoširdžiausią kada nors parašytą knygą. Tačiau knygoje nevengiama ir paslapčių, metaforų bei klausimų, į kuriuos turės atsakyti patys skaitytojai. Vis tik svarbiausiu žmogaus projektu A. Monaco laiko save. „Pirmoji mano knyga buvo tarsi skanus kokteilis, tačiau naujoji - ilgai išlaikytas, gurmaniškas ir prabangus vynas, kurio skonį įvertins net ir profesionalai. „Sielos drabužiai“ yra daugiasluoksnis romanas, kurį galima skaityti įvairiomis progomis. Vieniems jis taps įrankiu geram laiko praleidimui, o kiti jame atras daugybę gyvenimą keičiančių patarimų“, - sako A. Monaco.
Kiti autoriai taip pat nagrinėja žmogaus ugdymo ir psichologijos temas. Elizabeth Kilbey knygoje „Vaikystė tarp ekranų: kaip skaitmeniniame amžiuje užauginti sveiką ir laimingą vaiką“ kelia klausimą apie skaitmeninio pasaulio poveikį vaikams, jų elgesį, svorį ir raidą. Ji pakeičia vaikų žaidimus, bendravimą ir laisvalaikį. Vaikai dėl jos kartais negeba ilgesniam laikui susikaupti, atsisako atlikti namų darbus ir nuolatos kaulija leidimo ilgiau pabūti prie kompiuterio ar telefono ekrano. Knygos autorė, kasdien teikdama pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių, pastebi, kad vaikų ekranų manija - labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema.
Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ nagrinėja sielos ligas, charakterio ydas ir silpnybes, kurios gali būti giluminių psichologinių negalavimų priežastys. Autorė išsamiai, vaizdingai ir sąmojingai, pagyvindama pasakojimais psichologo kabinete, cituodama žymius psichologus, filosofus ir dvasinius mokytojus, nagrinėja septynių sielos ligų apraiškas ir neprimygtinai pataria, kaip įveikti dvasinius sunkumus, baimes ir atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui.
Bernard'as Werberas savo „Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedijoje“ pateikia nemažai detalių apie idealias bendruomenių gyvenimo projektus ir eksperimentus. Vis dėlto ją perskaičius galima suvokti tam tikrą vyraujančią kryptį - tai nuolatinės žmonijos pastangos siekti pažangos ir pagerinti savo gyvenimą. B. Werberas pateikia nemažai detalių apie idealių bendruomenių gyvenimo projektus ir eksperimentus, kuriuos bandė įgyvendinti ne tik žmonės, bet ir vabzdžiai ar žinduoliai. Būtent biologiniai ir psichologiniai straipsniai, mano galva, yra pati įdomiausia ir solidžiausia šios enciklopedijos dalis.
Ką mes piešiame ant savo balto lapo?
Ant šio balto lapo mes piešiame savo patirtis, įsitikinimus, vertybes ir santykius. Tai, ką mes pasirenkame įrašyti į savo gyvenimo knygą, formuoja mūsų asmenybę, pasaulėžiūrą ir likimą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokius „dažus“ naudojame, nes jie gali būti tiek šviesūs ir įkvepiantys, tiek tamsūs ir slegiantys.
Vidinės vertybės ir moralinis kompasas
Vidinės vertybės yra kompasas, kuris padeda mums naviguoti gyvenimo audrose. Širdis, kaip moralinis kompasas, anot vieno iš autorių, turėtų būti „centrų centru, kuris neleistų nukrypti sąžiningumo svertuose.” Tai reiškia, kad svarbu vadovautis savo vidiniu balsu ir daryti tai, kas teisinga, net jei tai nėra lengva. Tačiau vertybės gali būti ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės. Razauskas teigia, kad „Tai Lietuva, kuri šaukia kiekvieno mūsų širdyje.” Tai reiškia, kad svarbu puoselėti savo tautinę tapatybę ir prisidėti prie savo šalies gerovės kūrimo.
Pokyčių baimė ir atsakomybė
Nors pokyčiai gali būti baugūs, jie yra būtini norint augti ir tobulėti. Svarbu nebijoti išeiti iš komforto zonos ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. „Stiprus žmogus yra tas, kuris padeda kitiems išbristi iš problemų. Gyvenimo provokatorius, kuris save ir savo gerbėjus kasdieną įkvepia kelti vis aukštesnius gyvenimo tikslus, atskleidžia, kad tik jų įkvėptas pasiryžo parašyti antrąją knygą, kuri, pasak jo, dar gilesnė bei atviresnė.“
Karantinas, sukeltas pandemijos, gali būti puiki proga sulėtėti, susimąstyti apie savo vertybes ir sukurti naujus įpročius. Tai galimybė permąstyti savo santykį su aplinka, darbu ir savimi pačiu. Karantino metu Niujorke dviračių dalinimosi paslaugų (bike sharing) naudojimas padidėjo 67 proc., tai labai norėtųsi, kad ir pasibaigus pandemijai šie skaičiai išliktų panašūs. Labai norėtųsi, kad pasibaigus karantinui ir investuojant į ekonomikos atsigavimą būtų nepamiršta aplinkosauga ir klimato kaita. Pandemijos pabaiga būtų puiki proga ne skubėti skatinti vartojimą, bet įgyvendinti darnaus vystymosi principus ir sprendžiant vieną problemą kartu spręsti ir kitas problemas (angl. multisolving), t. y. Taip pat tai proga sulėtėti ir kurti naujas įpročius.
Aukos sindromo atpažinimas ir įveikimas
Kiekvienas žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas: yra tam tikra sudėtis, storis, formatas, spalva, bet turinio nėra. Visa kita mes po to išmokstame. Būti auka - taip pat. Jeigu vyrui per konkrečią savo gyvenimo patirtį (santykiai su mama, sese, mylimąja ir t.t.) pasiteisino aukos vaidmuo, po dviejų trijų kartų tai tampa įprasta strategija. Pavyzdžiui, mokykloje berniukas gavo blogą pažymį. Jis įjungia aukos vaidmenį sakydamas, kad yra neteisingai apkaltintas ir išvengia motinos bausmės. Gal berniukui svarbiau laiką leisti su draugais ir dabar tai pagaliau padarys, nes namuose jį paliko ramybėje. Taip per laiką galvoje pradeda formuotis tam tikros jungtys ir dėsningumai.
Aukos vaidmenį turime ir jį vaidinti mokame mes visi. Jame būti labai patogu. Pasirinkę būti auka, perkeliame atsakomybę kitiems. Kai šią vaikišką savybę ryškiai išreiškiame, prarandame balansą ir turime problemą. Motina savo sūnų turėtų mokyti atsakomybės. Per dieną jis suaugusiu netaps, bet palaipsniui tam pratinsite. Vaikus ir suaugusius skiria tik išreiškiamos savybės. Vaikas labiau priklausomas nuo kitų ir nėra atsakingas už savo gyvenimą. Suaugęs žmogus mažiau kišasi į kitų gyvenimus ir labiau rūpinasi savuoju. Jeigu ateityje savo vaiką norite matyti kaip visuomenėje funkcionuojantį vyrą, neatimkite iš jo atsakomybės. Labai dažnai sūnus auginamasis sau. Motinoms nėra naudinga iš jų daryti vyrus, nes taip visą gyvenimą bus galima išlaikyti šalia.
Seniau egzistavo tam tikri etapai, inicijavimo ritualai. Pavyzdžiui, vyrai išsivesdavo berniukus į mišką ir sumesdavo į duobę. Per tokius sukrėtimus berniukui buvo leidžiama suvokti, kad jis atsakingas visų pirma už save - arba išsikapanos ir įveiks užduotį, arba ne. Jeigu žmogus atsakingas už savo gyvenimą, auka netaps. Pirmai progai pasitaikius, naujas pažįstamas išreikš tas savybes atsakomybę bandydamas perkelti jums. Neprisiimkite. Pavyzdžiui, neklausykite, kaip šis guodžiasi apie trečių asmenų darbe jam keliamus nemalonumus. Tiesiai šviesiai paklauskite, kuo dėti tie jo kolegos ir koks jo paties vaidmuo tame. Taip padarysite „stop“. Žinoma, vyras šiuo konkrečiu atveju gali teisintis, nes gyvenime juk visko nutinka. Tačiau jei pastebite, kad taip yra ne vieną kartą, turite reikalą su žmogumi, kurį mama galbūt augino sau. Tai visai nereiškia, kad santykiai turi baigtis arba kad situacija negali pasikeisti. Tiesiog jau žinote, su kuo turite reikalą. Tada reikia apsispręsti: ar eisite toliau, ar bandysite kitus loterijos bilietus, kurių aplinkui tikrai daug.
Ar apskritai įmanoma išgydyti aukos sindromą? Taip, vyras gali pasikeisti. Ypač, jeigu to nori pats. Moteris gali atvesti į pokyčius ir padėti juos greičiau įgyvendinti. Kartais net nesikiškite - leiskite jam pačiam sužlugti tiek kartų, kiek reikia. Galite į jo skausmą žiūrėti iš šalies, nes tokio vyro galvoje viskas realu. Dabar dėmesio: jeigu motinos įtaka stipresnė nei jūsų, mylimajam padėti negalėsite. Pasakykite jam: „Arba klausai mamos, arba manęs.“ Kitu atveju, konfrontuojamas vyras fiziškai ar mintyse (prisiminimai, situacijų palyginimai) bėgs pas mamą. Galbūt net vieną po kitos susiras moteris, savo rūpesčiu primenančias gimdytoją. Prieš žmogaus valią be specializuotų žinių nepadarysite nieko. Įgykite įtaką ir nepamirškite, kad tai - sukuriamas dalykas.
Kokius elgesio būdus veiksmingiausia taikyti bandant padėti tokiam žmogui? Pradžioje reikia suprasti, kas vyksta ir kodėl partneris taip elgiasi. Įsisąmoninkite, kad jam pagal savas vertybes auka būti naudingiau. Tai nėra kažkoks išsidirbinėjamas ar vienadienis reikalas, o daugelio situacijų ir neuroasociacijų smegenyse rezultatas. Kai liepiate žmogui nustoti ką nors daryti, toks prašymas neveikia. Net jeigu vyras norėtų nustoti, taip paprastai negalėtų persijungti, nes nesupranta, kas ir kodėl. Reaguojama automatiškai. Mūsų tradicinė psichologija aiškinasi gilumines priežastis ir tada po truputį bando pakeisti įsisenėjusią situaciją. Mano praktikoje paaiškėjo, kad tai nėra efektyvu. Kokia to priežastis? Viskas vyksta ilgą laiką ir naujose situacijose pasielgiama pagal įprastą modelį. Taip dar labiau sustiprinamos senos asociacijos - užburtas ratas. Į mane kreipiasi nemažai žmonių, kuriems profesionalus psichologas nepadėjo. Efektyviau veikia staigi intervencija, primenanti rankinio stabdžio užtraukimą: asociacija yra be galo stipri, todėl pasipriešinimas pokyčiui lygiai toks pats. Seną modelį galima panaikinti tik žaibišku smūgiu. Tai - ultimatumas. Skelbkite jį su visa meile, be agresijos ir suprasdama tai kaip vienintelį padėti galintį dalyką. Ultimatumas turi būti toks, kad vyrui per maža nepasirodytų. Tai turi būti tikras grasinimas, sudarytas iš dviejų etapų: kas bus, jei pokytis neįvyks ir kokios sankcijos toliau laukia. Jei dažnai nepraktikuojate, jums greičiausiai neužteks jėgų pagrasinti tik vieną kartą ir įgyvendinti savo žodžius. Jeigu imate pildyti pažadą ir vyras sureaguoja, galite sustoti ir stebėti, ar pokytis tikrai vyksta. Jeigu grasinote skirtis, paruošiate dokumentus. Žadėjote permiegoti su kaimynu, einate ir miegate. Išvažiuoti? Taip ir padarote. Turi būti aiškus signalas ir aiškus įgyvendinimas. Jums bus labai skaudu, bet skausmas yra viena iš gamtos duotybių, dovanojančių didžiausią augimą. Iš vienos pusės, savo žmogų mylime ir palaikome, bet pokyčiui įvykti jam reikia tikro sukrėtimo. Paskelbusi ultimatumą, galite likti kartu, mylėtis, ramiai gyventi savo gyvenimą. Tik viską konkrečiai apibrėžkite: pasakykite datą ir laiką, kada kas įvyks. Turite pasirinkti: pasilikti su esama situacija ir priimti ją arba atrasti, kaip geriau. Negalite netekti mylimojo, nes su juo ir taip negyvenate: jūsų vyro, su kuriuo pradėjote santykius, už kurio galbūt ištekėjote, nėra! Yra vaikas, berniukas. Jeigu jums tinka būti su tokiu „vaiku“, su juo mylėtis, joks įstatymas nenubaus - pagal pasą juk gyvenate su suaugusiu žmogumi. Jeigu jau renkatės gyventi su „vyru“, arba esamas turi užaugti, arba susiraskite kitą.
Kaip gali klostytis santykių scenarijai poroje, kai vyras visgi atsisako pokyčių? Moteris gali nuspręsti išeiti. Galbūt tai ir bus tas sukrėtimas, reikalingas vyrui suaugti. Kitu atveju, jis vis ieškos mamos pakaitalų, ieškos palaikymo įvairiomis formomis: moterų, draugų, itin švelnių darbdavių, religinių bendruomenių. Fantazijoje gyventi norintis žmogus visada ras kelią, kaip taip padaryti. Čia tik jo reikalas. Jeigu gerbiate vyrą, leisite jam gyventi savo gyvenimą. O gal užaugti jis nenori? Tegul ir praleidžia likusį gyvenimą būdamas vaiku. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Kiek daug žmonių uždirbo milijardus, sukūrė didžiules kompanijas, bet taip ir neužaugo. Visi pasaulyje turi savo vietą.
6 požymiai, kad esate aukos mentalitetas ir neprisiimate atsakomybės
Ar aukos sindromas egzistavo visais laikais, ar jį labiau galima pavadinti šių dienų produktu? Mūsų vakarų visuomenėje kažkuriuo metu pradėjo populiarėti vyro ir moters suvienodinimas: abu dirba, uždirba. Nebeliko ryškaus lyčių pasidalinimo, o vyrai ir moterys juk skirtingi. Visa tai atidarė erdvę moterims pradėti rodyti daugiau vyriškų savybių, ir atvirkščiai. Šį reiškinį lėmė ir dabartinis aiškaus vaikų auklėjimo nebuvimas. Anksčiau niekas nesicackindavo, nes neturėdavo tam laiko. Šiandien vaikai labai lepinami, todėl jais liekama ilgam: aštuoniolikmetį vis dar išlaiko tėvai, už jį moka buto paskolą.
