Nors medicininės technologijos sparčiai tobulėja, o dirbtinio apvaisinimo (DA) procedūros tampa vis prieinamesnės, svarbu suprasti, kad jos nėra panacėja ir ne visada garantuoja sėkmingą nėštumą bei sveiką kūdikį. Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė pasidžiaugė, kad šiemet pirmiems Lietuvoje vaikams, gimusiems po dirbtinio apvaisinimo, sukako 20 metų. Kita vertus, šios šeimos vis dar negali atvirai džiaugtis ir dauguma atvejų slepia šį faktą netgi nuo savo vaikų, kadangi mūsų visuomenė nėra pakankamai tolerantiška šiam reiškiniui.
Medikė patikino, kad pastojimo tikimybė po dirbtinio apvaisinimo procedūros - 30-40 proc., priklausomai nuo pacientės amžiaus, nevaisingumo priežasties bei daugelio kitų veiksnių, o natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik 15 proc. „Tarkime, jei turime 100 sveikų porų, kurios norėtų šį mėnesį pastoti, tai pavyktų tik 15, kitą mėnesį - dar maždaug tokiam pačiam skaičiui ir per pusmetį pastotų 90 proc. moterų. 10 proc. iš jų taip ir nepastotų. Taigi dirbtinis apvaisinimas 3-4 kartus viršija natūralų. Mūsų specialistų nuomone, tai geras rezultatas, tačiau pacientų lūkesčiai yra dideli, jie tikisi 100 proc., todėl, kai iškart nepavyksta, nusivilia“, - svarstė ginekologė.
Pasak jos, nevaisingų porų, kurios gali turėti vaisingumo problemų, yra maždaug 15-20 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius 10-20 metų tokių porų padaugės iki 30 proc. Tačiau nereiškia, kad visoms nevaisingoms poroms reikia pagalbinio apvaisinimo. „Manoma, kad maždaug iš vieno milijono gyventojų šios procedūros reikėtų maždaug tūkstančiui per metus. Pagalbinio apvaisinimo reikia, jei moterims sutrikęs kiaušintakių praeinamumas arba vyro spermos kokybė yra labai bloga. Tokios poros sudarytų apie 10-20 proc. visų negalinčių pastoti. Visos kitos gali pastoti natūraliai, tik reikia tam tikro gydymo. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi ovuliacija arba nustatyti tik nedideli vyro spermos pakitimai, sperma gali būti tiesiogiai patalpinama į gimdą skatinant ovuliaciją. Pagalbinis apvaisinimas naudojamas tik esant tikrai sudėtingoms situacijoms“, - tikino pašnekovė.
Dirbtinio apvaisinimo procesas ir jo ypatumai
In vitro apvaisinimas (IVF) yra pagalbinio apvaisinimo metodas, taikomas poroms, kurioms diagnozuotas nevaisingumas. IVF yra termino „apvaisinimas in vitro“ santrumpa ir reiškia spermos bei kiaušialąstės derinį laboratorinėje aplinkoje.
Kaip atliekamas IVF?
- Kontroliuojamo kiaušialąsčių (kiaušidžių) padidinimo gydymas: Būsima mama apžiūrai atvyksta antrą ar trečią mėnesinių dieną ir ultragarsu įvertinama kiaušidžių būklė. Atsižvelgiant į paciento būklę, gali būti tikrinamas hormonų kiekis. Remiantis gautais rezultatais, gydytojas paskiria hormoninius vaistus, stimuliuojančius kiaušides ir užtikrinančius didelio kiaušialąsčių skaičiaus vystymąsi. Naudojant hormonų injekcijas, kurių sudėtyje yra FSH ir HMG, kiaušidės stimuliuojamos ir užtikrinamas daugelio folikulų vystymasis.
- Kiaušinių surinkimas ir spermos paėmimo procesas: Kiaušialąsčių, sukurtų atliekant apvaisinimą in vitro, išnešimas į išorinę aplinką vadinamas kiaušinių surinkimu (OPU). Praėjus maždaug 34-36 valandoms po įtrūkimo, kiaušinėliai surenkami trumpa chirurgine procedūra taikant bendrąją nejautrą. Pacientas vyras spermos mėginį duoda masturbuodamas.
- Apvaisinimo procesas: Kiaušialąstės įvertinamos mikroskopu laboratorijoje, apvaisinamos pasirinkta sperma ir stebimas embriono vystymasis. Taikomi du metodai: klasikinis IVF, kur spermatozoidai ir kiaušialąstės paliekami toje pačioje aplinkoje, arba mikroinjekcinis metodas, kai pasirinkta spermos ląstelė suleidžiama į kiaušialąstę. Po apvaisinimo kiaušialąstės dedamos į inkubatorius, imituojančius gimdos aplinką.
- Embrionų perkėlimas: Embrionų perkėlimas atliekamas nuo 2 iki 6 dienų po OPU, priklausomai nuo embrionų skaičiaus, jų vystymosi, amžiaus ir kitų parametrų. Tam tikrą brandą pasiekęs embrionas specialaus kateterio pagalba įkišamas į gimdą. Jei po perkėlimo laboratorijoje lieka geros kokybės embrionų, jie gali būti užšaldomi vėlesniam naudojimui.
- Gydymas vaistais po perkėlimo: Po perkėlimo pradedamas gydymas vaistais, siekiant palaikyti embriono prisitvirtinimą prie gimdos. Paprastai tęsiamos vaistų injekcijos ir tabletės, kurios buvo vartojamos gydymo metu.
- Nėštumo testas: Praėjus 11 dienų po perkėlimo, atliekamas Beta HCG kraujo tyrimas, patvirtinantis arba paneigiantis nėštumą.
Kada reikalingas IVF gydymas?
IVF rekomenduojamas poroms, kurios negali pastoti natūraliai, nepaisant reguliarių nesaugių lytinių santykių 1 metus (6 mėnesius, jei moteris yra 35 metų ir vyresnė). Taip pat jis gali būti reikalingas, jei moterims sumažėjusios kiaušidžių atsargos, nereguliarios menstruacijos, buvo kiaušidžių uždegimas, negimdinis nėštumas, pilvo operacijos, lytiškai plintančios ligos, endometriozė, arba vyrams - kiaulytės pažeidžiantys sėklides, sėklidžių trauma, nenusileidusių sėklidžių operacija, erekcijos problemos, darbas cheminėje ar radiacinėje aplinkoje, genetinių ligų, ŽIV, hepatito, vėžio gydymo atvejais.
Vaisiaus apsigimimų rizika ir vaikų sveikata
Dažnai girdima, kad dirbtinio apvaisinimo pagalba pastojusios moterys, nėštumo metu skundžiasi pilvo skausmais, sieja tai su organizmo vėlavimu pasiruošti nėštumui, ypač jei laukiamasi dvynukų. Tačiau medikės teigimu, nėštumas turėtų vystytis įprastai. Skausmai pilve, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, neturėtų būti susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Gimdai didėjant, gali atsirasti skausmai dėl raiščių ištempimo, tačiau tai nepriklauso nuo pastojimo būdo.
Didžiausia persileidimo rizika - iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. Jei per šiuos tris mėnesius nėštumas išsilaiko, didelė tikimybė, kad jis ir toliau vystysis normaliai. Pasak specialistų, jeigu visas nėštumas vystosi normaliai, tokiu būdu apvaisintos moterys paprastai gimdo natūraliai.
Mitas, kad vaikai, pradėti tokiu būdu, gali būti nesveiki, paneigiamas. Patirtis rodo, kad šie vaikai ir sveikesni, ir imlesni mokslams, sportui, muzikai. Tačiau šiems vaikams ir jų lavinimui skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi jie buvo labai laukiami.
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Rūtos Nadišauskienės manymu, nėštumo metu labai svarbūs emociniai išgyvenimai. Nėštumas po dirbtinio apvaisinimo yra ypatingas ir sudėtingas emociškai, todėl tai yra padidintos rizikos nėštumas. Nors šimtaprocentinių garantijų, kad sėkmingai gims kūdikis, nėra net geriausiose pasaulio klinikose. Po dirbtinio apvaisinimo tik maždaug ketvirtadalis moterų išnešioja kūdikį.
Didelė dalis porų susiduria su nevaisingumo problemomis: 40 proc. šeimų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. - priežastys neaiškios, dar 10 proc. - abiejų partnerių bėdos. Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas jau 20 metų, tačiau jis vis dar neįteisintas įstatymu ir nekompensuojamas.
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas - vis dažniau atliekama procedūra tiek privačiose, tiek valstybinėse ligoninėse. Naudojant pagalbinio apvaisinimo procedūras galima šaldyti spermatozoidus, kiaušialąstes ir embrionus, taip pat kiaušidžių ir sėklidžių audinį. Tai aktualu žmonėms, kuriems gresia vaisingumo sumažėjimas ar praradimas dėl sunkios traumos, reprodukcinės sistemos ligų, lėtinių ar onkologinių ligų, taip pat norintiems išsaugoti vaisingumą ateityje.
Prieš užšaldant, ląstelės apdorojamos specialiomis medžiagomis (krioprotektoriais), apsaugančiomis jas nuo neigiamo šalčio poveikio. Mėginiai dedami į talpas, pripildytas skystojo azoto.
Embrionai gali būti šaldomi įvairiose stadijose. Porai nusprendus susilaukti vaikų, kreipiamasi į kliniką, kurioje lytinės ląstelės ar embrionai buvo užšaldyti. Valstybinėse ligoninėse sunkiomis ligomis sergantiems pacientams lytinių ląstelių ir embrionų užšaldymas ir laikymas gali būti nemokamas iki 2 metų. Kitais atvejais, embriono šaldymo paslauga kainuoja nuo ~450-600 Eur. Embriono saugojimas 1 metų laikotarpiui kainuoja nuo ~350 Eur.
Anksčiau įstatymas reglamentavo, kad embrionų saugojimo trukmė yra neribota. Tačiau dabar siūloma, kad embrionai sutuoktinių lėšomis galėtų būti saugomi jų sutikime nurodytą terminą, bet ne trumpiau kaip dvejus ar ne ilgiau kaip dešimt metų, nebent sutuoktiniai pareiškia valią ilgesniam laikymui. Pasibaigus šiam terminui saugojimas būtų tęsiamas valstybės lėšomis.
Teisiniai ir etiniai aspektai
Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo įstatymas vis dar nėra pilnai įteisintas ir nekompensuojamas. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimai gimė reaguojant į problemas, išaiškėjusias taikymo praktikoje. Viena iš opių problemų - „amžinąja prievole“ vadinamas įpareigojimas poroms neterminuotai savo lėšomis šaldyti embrionus. Dauguma porų nereikalingus embrionus norėtų sunaikinti, tačiau moralės sargai kelia pagarbos gyvybei klausimą.
Įstatymo pakeitimu siūloma, kad embrionai galėtų būti saugomi jų sutikime nurodytą terminą, bet ne trumpiau kaip dvejus ar ne ilgiau kaip dešimt metų. Taip pat siūloma nuimti amžiaus ribojimą vaisingumo išsaugojimo paslaugų teikimui, kadangi dabartinis apribojimas nuo 14 metų užkerta kelią jaunesniems pacientams gauti pagalbą susilaukti vaikų ateityje, ypač onkologiniams pacientams.
Yra svarstoma, kad embrionų donorystė turi būti savanoriška, o ne priverstinė. Nors yra poreikis šaldytų lytinių ląstelių, donorinių embrionų poreikis nėra didelis, nes poros, jei bent vienas partneris gali susilaukti vaikų, nenori naudoti donorinių.
Kitas svarbus aspektas - daugiavaisio nėštumo rizika. Šiais laikais, pagal įstatymus, pacientams iki 35 metų perkeliamas 1 embrionas, siekiant išvengti daugiavaisio nėštumo. Jei moteriai virš 35 metų, perkeliami 2 embrionai. Daugiavaisio nėštumo atveju gerokai didėja neišnešiojimo bei vaisiaus vystymosi patologijos rizika.
tags: #kaip #pasalinti #embriono #apsigimimai
