Ruduo sodininkams yra ne mažiau darbingas metas nei pavasaris ar vasara. Tai laikas, kai reikia išvalyti, patręšti ir sodinimui paruošti dirvą. Svarstote, kam tai daryti, jei visos sodo ir daržo gėrybės jau nuskintos, suvalgytos ar užmarinuotos laukia žiemos? Pateikiame patarimų, ką būtina padaryti rudenį, kad kitąmet sulauktumėte gausesnio derliaus, apsaugotumėte sodą nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių.
Pagrindiniai rudens darbai darže
Nuėmus derlių būtina daržą iškart sutvarkyti. Iš lysvių būtina išrauti stambesnes piktžoles, surinkti sausus lapus, derliaus likučius ir kitas šiukšles. Dirvą geriausia tvarkyti iš karto nuėmus derlių ar bent jau kuo greičiau. Ilgam šio darbo neatidėliokite, nes ant pūvančių augalų liekanų pradės bręsti patogeniniai grybai, jie užkrės dirvą ir ruošis sėkmingai peržiemoti.
Populiariuose straipsniuose apie sodininkystę dažnai rašoma, kad pomidorų lapai ir kitos augalų atliekos su infekcijų požymiais turi būti ne dedamos į kompostą, o sudeginamos. Surinkę augalų likučius kaip įmanoma greičiau išpurenkite lysves 3-4 centimetrų gylyje. Taip sunaikinsite dirvožemio plutelę. Tai reikia padaryti iki nuolatinio atšalimo.
Išpurenus dirvą piktžolės geriau dygsta, o kuo labiau jos suaugs, tuo geriau. Perkasti žemę - pagrindinis dirvožemio apdirbimo darbas rudenį. Perkasus ir patręšus žemę organinėmis trąšomis žymiai pagerės sunkių molingų dirvožemio savybės.
Stenkitės suspėti perkasti žemę iki ilgalaikių lietų pradžios: kai žemė permirks iki 10 centimetrų gylio ar giliau, jos perkasinėti jau negalima, nes taip dirvožemis trypiamas, pažeidžiama jo struktūra.
Dirvos kasimo nauda
Vien rudeninis perkasimas suteikia daržo žemei penkeriopą naudą:
- Pagerėja dirvos struktūra.
- Padidėja derlingumas.
- Žūva kenkėjai.
- Sumažėja piktžolių.
- Pavyks išsaugoti drėgmę.
Perkastas dirvožemis tampa akytesnis, pasipildo ertmėmis, į kurias patenka oro. Taip dirva prisipildo deguonies ir tampa puri bei biri, o maistiniai elementai įgauna augalams tinkamą formą. Jei vasarą lysves teko mulčiuoti šienu, šiaudais, humusu arba durpėmis, o rudenį dirvą patręšėte mėšlu arba kompostu, perkasimas padės organinėms medžiagoms geriau pasiskirstyti dirvoje: juk šiam procesui taip pat reikalingas deguonis.
Daugelio kenkėjų lervos žiemoja dirvoje ir jaučiasi labai komfortiškai, nes gilesni dirvožemio sluoksniai paprastai neįšąla, o jei anksti pasninga, po žeme susidaro, galima sakyti, šiltnamio sąlygos. Tačiau kai dirva sukasama ir paliekami gulėti žemės gabalai, juose esančios lervos žiemą sušąla, nes gabalai ima šalti iš visų pusių.
Perkasant dirvą, į paviršių iškyla daugiamečių augalų šaknys. Jas nesunku išrankioti rankomis, o tos, kurios liks žemės gabaluose, per žiemą sušals. Rudeninis perkasimas stimuliuoja vienmečių piktžolių dygimą, ypač jei laikosi geri orai. Taigi, sėklos sudygsta, bet netrukus daigus numarina šaltis.
Sniegas žiemą geriau užsilaiko ant nelygių paviršių, o pavasarį jam tirpstant susidarantis vanduo nuo tokių paviršių niekur nenuteka, bet lengvai susigeria į akytą dirvą ir ją sudrėkina iki pakankamai gilių sluoksnių.
Darbo specifika
Kasti reikia užkabinant 25-30 centimetrų gylio sluoksnį. Smulkinti gabalų nereikia.
Derlingiausia dirva, kaip žinia, yra juodžemis. Deja, daugiausia sklypų žemė būna molinga, labai kieta ir nederlinga. Ruduo - tinkamiausias metas dirvos kokybei pagerinti. Tereikia perkasant patręšti.
Subalansuoti dirvos pH
Vienas svarbiausių dalykų - tai dirvos pH. Pastebima, kad natūralioje gamtoje dirva ilgainiui rūgštėja. Daržovėms augti tinkamiausia dirva, kurios pH 6-7, tik morkoms, bulvėms, braškėms reikalingas apie 5,5 pH. Jeigu dirvos rūgštingumas žemesnis nei 5,5, situacija labai prasta, vargu ar pavyks per vienus metus jį pakelti iki reikiamo lygio, tam gali prireikti ir apie 3 metų.
Ten, kur auga ir lapus meta alksniai, žilvičiai, pH išlieka aukštesnis, nes medžiuose yra rūgštingumą keliančių mineralų. Tai - natūralus dirvos atgaivinimas. Vien šiaudų, žolės ar medienos mulčiu to nepasieksime.
Dirvožemiui rūgštėjant, mažėja kalcio ir magnio, atsakingų už augalo gebėjimą iš dirvos įsisavinti maisto medžiagas. Rūgščioje dirvoje augantiems augalams nepadės nei mėšlas, nei kompostas. Į rūgščią molingą žemę įterpus mėšlo ir nuolat ją purenant, dirvos pagerėjimo galima tikėtis nebent po 2-3 metų ir tai tik tuo atveju, jeigu auginami sideratiniai augalai.
Dirvai kalkinti iš dalies tinka pelenai, bet vien jų negana. Geriausia naudoti dolomitmilčius, kuriuose gausu kalcio ir magnio. Jų galima įsigyti kaip granuliuotų trąšų.
Patręšti dirvą
Jei kitąmet planuojate sodinti žirnius, bulves, pomidorus, svogūnus ar kopūstus, jums būtina patręšti dirvožemį ne tik pavasarį, bet ir rudenį po derliaus nuėmimo. Nualintas dirvožemis kasmet duoda vis mažiau vaisių ir daržovių, todėl prieš ilgąjį žiemos miegą dirvą reikia patręšti mėšlu, kalkėmis, pelenais.
Tarp daržininkų mėgėjų populiarus ir kitas ekologiškas tręšimo būdas - užsodinant daržą garstyčiomis, pašarinėmis pupomis, lubinais, dobilais, grikiais. Bene greičiausiai sudygsta ir šalčiams atspariausios yra garstyčios, kurios sėkmingai suveši ir rudenį po derliaus nuėmimo. Pūvančios augalo šaknys ne tik pamaitina dirvą, bet ir padeda orui pasiekti gilesnius jos sluoksnius.
Taip tręšti daržą daug efektyviau nei mėšlu, kuris daugeliui nepriimtinas dėl nemalonaus kvapo. Su juo taip pat rizikuojama į daržą parvežti nelaukiamų kenkėjų ar piktžolių.
Šviežias mėšlas
Jeigu neturite kur laikyti ir kompostuoti didelių kiekių mėšlo, galima jį nupirkti rudenį ir dalį iškart įterpti į lysves, o likusią dalį sudėti į krūvą, kad subręstų. Šviežią mėšlą leidžiama rudenį įterpti ten, kur augo agurkai ir kitos moliūgų šeimos daržovės (moliūgai, cukinijos, melionai), taip pat krapai, salierai, vėlyvieji kopūstai.
Jeigu mėšle daug šiaudų ir pjuvenų, pirmais metais po jo įterpimo daržovėms reikės azoto trąšų, nes grubios organinės medžiagos šutimo metu naikina azotą. Maksimalią šviežio mėšlo įterpimo naudą pajausite praėjus sezonui, kai patręštose vietose galėsite pasodinti tas pačias kultūras: agurkus, kopūstus, burokėlius, ridikėlius, žalumynus.
Mėšle paprastai būna daug piktžolių sėklų. Todėl patogu jį įterpti ne pavasarį, o rudenį - didžioji dalis piktžolių suspės suželti ir galėsite jas sunaikinti perkasdami dar prieš pagrindinės kultūros sodinimą. Be to, rudenį įterpiant mėšlą per žiemą jis prisigeria drėgmės, pamažu pradeda šusti ir gerai susimaišo su dirvožemiu.
Kompostas ir perpuvęs mėšlas
Perpuvusį mėšlą ir subrendusį kompostą į dirvožemį galima įterpti ir pavasarį, ir rudenį. Kiekvienas būdas turi savų privalumų ir trūkumų. Kai įterpiame rudenį, dalį maistinių medžiagų išplauna polaidžio vanduo, užtat organinės medžiagos pasiekia optimalų drėgnumą, ir paskui lengvai susimaišo su dirvožemiu. Todėl rinkitės jums patogesnį variantą.
Paprastai po avietėmis, serbentais, braškėmis, obelimis ir kitomis daugiametėmis kultūromis perpuvęs mėšlas ir kompostas įterpiami perkasant žemę nuėmus derlių. Daugiametės gėlės taip pat organinėmis trąšomis tręšiamos rudenį. Be to, šių organinių trąšų galima nemaišyti su dirvožemiu, o išbarstyti kaip mulčią - žiemą jis apsaugos nuo šalčio.
Durpės
Jose nedaug maistinių medžiagų, tačiau durpės - dirvožemį gerinantis priedas. Žemumų durpės palengvina sunkų molingą dirvožemį, o jeigu dirva smėlinga, durpės padeda geriau sugerti drėgmę. Sausos durpės sunkiai drėksta ir labai lėtai sugeria vandenį, todėl kartais sunku jas vienodai paskirstyti dirvožemyje.
Jeigu yra laiko, patogu durpes įterpti rudenį. Jeigu jūsų darže dirvožemis sunkus, pravers štai toks patarimas: 4-5 litrus (puskibirį) durpių įterpkite į vieną kvadratinį metrą dirvožemio, paskui pavasarį - tiek pat durpių ar perpuvusio mėšlo ir dar kartą perkaskite. Tai palengvins tolygų organinių medžiagų permaišymą su dirvožemiu, bus lengviau sutrupinti didelius molio grumstus.
Dirvožemio kalkinimas
Dirvožemio kalkinimas rudenį: kalkės, kreida, pelenai, dolomito miltai ir kitos kalkinimo priemonės. Gesintos kalkės į dirvožemį įterpiamos tik rudenį, nes jos sulėtina fosforo įsisavinimą. Siekiant nepakenkti augalams, reikia, kad po kalkinimo iki aktyvios vegetacijos pradžios praeitų keli mėnesiai.
Šiais laikais dirvožemio rūgštingumui sumažinti dažniau naudojamos ne kalkės, o dolomito miltai, kreida, pelenai. Visus šiuos priedus įterpti į dirvą galima bet kuriuo metu. Dažnai tai daroma pavasarį, mat kruopščiai purenant dirvą kur kas paprasčiau kalkinančią medžiagą paskirstyti dirvožemyje. Pelenus patariama įterpti tik pavasarį - joje yra vandenyje tirpstančių maistinių medžiagų, kurias polaidžio vanduo išplauna.
Mineralinės trąšos
Siekiant racionaliau naudoti mineralines trąšas darže, verčiau jas įterpti pavasarį, prieš pat sėją ar daržovių sodinimą. Daugiamečiai augalai mineralinėmis trąšomis tręšiami rudenį.
Rudeninių trąšų sudėtyje turi būti ne tik fosforas ir kalis, bet būtinai ir azotas (tik kitokiomis proporcijomis lyginant su vasarinėmis trąšomis). Nukritus lapams daugiamečių augalų medžiagų apykaita sulėtėja, tačiau visiškai nesustoja. Dauguma augalų ir toliau naudoja azotą ir kaupia jį intensyviam augimui pavasarį. Azoto įsisavinimas šaltame dirvožemyje vyksta labai lėtai, nors jo poreikis pavasarį ypač didelis (ypač tai jaučia vaismedžiai), o pavasarinės trąšos negali jo patenkinti.
Rudenį galima tręšti azoto, fosforo ir kalio trąšomis atskirai, tačiau patogiau naudoti subalansuotus rudeninius mineralų kompleksus, kuriuos gali pasiūlyti bemaž kiekvienas trąšų gamintojas.
Molingos ir smėlingos dirvos
Viena iš didžiausių dirvų problemų - tai dirvos pH. Vadinasi, kai kur turime dirvą kurti iš naujo: pernelyg lengvą žemę pasunkinti, kietą - palengvinti, sureguliuoti pH. Idealus daržo dirvožemis turi būti purus, puveningas (tai išduoda tamsesnė spalva), turtingas organikos ir mineralų.
Anksčiau buvo sakoma, kad gamtinei žemdirbystei mėžimo nereikia. Bet bėda ta, kad iš aplinkos į dirvožemį patenka daug chemikalų, naikinančių mikroorganizmus. Į žemę kas kelerius metus įterpdami mėšlo dirvą pagerinsime.
Užsiminėte, kad molingos ir smėlingos dirvos yra problematiškiausios. Pirmiausia dirvą reikia palengvinti arba pasunkinti: į molingą įterpti smėlio, o į smėlingą - sunkios žemės. Smėlingos žemės yra miškuose, nederlinguose kalneliuose, tokiuose kaip, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Susitarus su ūkio savininku, galima nuimti nestorą paviršinį sluoksnį ir įterpti į savo dirvą. Bet šiam reikalui visiškai netinka žvyras ir smėlis iš karjero. Žemės gelmėje gyvena kitokie mikroorganizmai nei dirvožemio paviršiuje, jie augalams kenksmingi.
Dėl tos pačios priežasties nerekomenduojama ir žemę arti. Praktika rodo, kad žemiau nei 20 cm gylyje glūdintys mikroorganizmai, atsidūrę paviršiuje, išbalansuoja dirvą. Todėl žemę geriau purenti lėkštėmis, skutikais ar frezomis. Užtat kuo puikiausiai tinka smėlis iš upės ar ežero.
Į dirvą įterptas sapropelis yra vienas naudingiausių priedų, tik jį naudoti reikia saikingai - vienam kvadratiniam metrui visiškai pakanka pusė kibiro. Ir tai yra 5 metų dozė. Sapropelis - tai gėluose vandenyse per kelis tūkstančius metų iš nuosėdų susiformavusi organika. Jis ir trąša, ir apsauga nuo kenkėjų, ir purena dirvą.
Sideratai - žaliosios trąšos
Daržininkai žino, kad naudinga daržo plotus užsėti sideratiniais augalais, bet ne visada tai daro. Sideratiniai augalai atstoja mėšlą. Paaugę, prieš žydint, jie įterpiami į dirvą ir virsta mėšlu.
Sideratus verta sėti visose dirvose - ir gerose, ir blogose. Pavyzdžiui, ketverius metus derlingoje dirvoje augo daržovės, buvo taikoma sėjomaina, o jau penktais metais naudinga užsėti sideratinių augalų. Sunkiai žemei labiau tiks pupiniai augalai, jeigu labai lengva - grikiai, rugiai. Jeigu neskubate, į sunkią žemę galite pasėti dobilų ir palaukti kelerius metus, kol jų šaknys išpurens dirvą, kol iš gelmės ištrauks naudingas medžiagas, o tada papurenti paviršių.
Klaidos auginant ridikėlius. Paprasti, bet svarbūs patarimai!
Aktyvuota medžio anglis
Labai gera priemonė ir aktyvuota medžio anglis, tik nereikėtų painioti su skirta kepsninėms. Anglis per šaknis perduoda augalams reikalingo CO2. Svarbu teisingai ją į dirvą įterpti. Anglis yra korėta, todėl viską į save sutraukia. Jeigu jos įterpsime į lysves ir pasėsime sėklų, daigeliai neišgyvens. Todėl pirmiausia būtina ją prisotinti.
Savo ūkyje atlikome bandymą, į vieną lysvę įterpėme aktyvuotos anglies mišinio, į kitą - ne. Pamatėme akivaizdų skirtumą: pagerintoje dirvoje derlius augo dvigubai greičiau, daržovių lapai buvo didesni. Aktyvuotos anglies įterpę ir dviejuose šiltnamiuose sulaukėme neįtikėtino rezultato. Kiekvienas daržininkas žino, kad negalima ridikėlių sėti dukart toje pačioje lysvėje, bet savo šiltnamiuose per vieną sezoną jų pasėjome net 4 kartus iš eilės ir derlingumas nė kiek nesumažėjo, o kokybė išliko nepriekaištinga.
Kompostas ir mulčiavimas
Turbūt nė viena daržininkų diskusija nepraeina be temos apie kompostą ir mulčiavimą. Kompostas - tai daržo klasika. Auginant šaknines daržoves, nerekomenduojama įterpti mėšlo, tada žemei praturtinti puikiai tinka kompostas. Be abejo, gerą darbą nudirba raudonieji Kalifornijos sliekai, pagaminantys biohumusą. Tai labai stipri trąša, dirvožemio derlingumui pagerinti jo pakanka 10 kartų mažiau nei komposto.
Mulčiavimas - viena dažniausiai naudojamų priemonių. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad tai daryti verta tik po to, kai dirva paminkštinta, jeigu buvo kieta. Arba pakietinta, jeigu per minkšta. Dar viena pastaba apie mulčią - tinka ne bet koks. Nuolat pjaunama sodo pievelė jau yra išeikvojusi savo energiją ir gerasias savybes, todėl iš jos bus mažai naudos. Mulčiuoti vien žole taip pat nepakaks, reikia įvairovės - medienos ir žolės.
Visada patariu naudoti lapuočių medienos mulčią, jame yra ir kalio, ir magnio, ir pH neblogas. Tik nereikia pamiršti, kad mulčių reikės nuimti. Jeigu kokį kartą įterpsite didesnį kiekį, nieko bloga nenutiks, bet jeigu medienos atliekų įterpinėsite nuolat, jos nespės susifermentuoti ir ilgainiui daugės šaknų augimą stabdančių medžiagų, daržovės nenorės augti. O šakninių daržovių iš viso nerekomenduoju mulčiuoti, išskyrus bulves, jos vien tik mulčiuje gali užaugti. Šakninėms daržovėms mulčiavimas netinka, nes drėgmė sulaikoma pačiame dirvos paviršiuje, nors jos labiau reikia šiek tiek giliau. Be to, drėgmei laikantis paviršiuje, šakninės daržovės labiau šakojasi. Burokėlius, ropes, ridikėlius ir kitas daržoves gali pradėti graužti po mulčiu gyvenantys graužikai.
Tai tinka augalams, kuriems nuolat reikia didesnio azoto kiekio: paprikoms, baklažanams, agurkams. Cukinijas ir moliūgus mulčiuojame tik tada, kai norime suvaldyti piktžoles ir mažiau užsiminti ravėjimu.
