Kūdikio motorinė raida - tai svarbus pagrindas pažintinei ir protinei raidai. Kiekvienas kūdikis turi atrasti savo unikalų būdą kalbėti, judėti, protauti, o tam smegenys naudoja pačių įvairiausių judėjimo būdų bandymus, kol galų gale išrenka patį tinkamiausią. Tai gali būti netipinė raida, tačiau ji yra normali. Svarbu pastebėti, kada kūdikio judesiai tampa įprasti ir tinkami jo kaulų bei raumenų sistemai.
Kada sunerimti dėl kūdikio judesių?
Pasak vaikų kineziterapeutės Viktorijos Paltanavičiūtės, vartytis kūdikiai patys pradeda maždaug 4-5 gyvenimo mėnesį. Dažniausiai mažyliai apsiverčia nuo nugaros ant pilvo ir tik po to nuo pilvo ant nugaros. Dėl kūdikio vartymosi sunerimti reikėtų, jeigu jis nesivarto 6-7 mėnesių. Jei mažyliui sunku gulėti ant pilvuko, tai dažnai būna nesivartymo priežastimi - reikėtų atkreipti dėmesį, kaip mažasis laiko rankytes, paguldytas ant pilvelio. Reikėtų paguldyti kūdikį ant pilvuko. Po to prilaikant rankytes reikėtų padėti mažyliui jas ištiesti ir pasilaikyti ant ištiestų rankyčių.
Savarankiškai mažyliai sėdi 7-12 mėnesių ir tai priklauso nuo kiekvieno vaiko individualaus vystymosi. Prieš sodinant mažylį pirmiausia reikėtų sustiprinti jo liemens, apatinius nugaros ir pilvuko raumenis. Tai taip pat stiprina gulėjimas ant pilvo, ypatingai ištiestomis rankytėmis.
Vienas iš požymių, kad kūdikis jau pasiruošęs mokytis sėdėti, yra gebėjimas rankomis pasiekti pėdutes, su jomis žaisti. Tačiau vien šio gebėjimo tikrai neužtenka atsisėsti ir sėdėti. Trys būtiniausios sąlygos yra štai šios: kūdikis jau turi mokėti kontroliuoti galvą - sugebėti išlaikyti ją tiesiai, kad nesvirtų į šonus, priekį ar atgal. Tai nutinka apie trečią gyvenimo mėnesį, kuomet mažylis įgunda fiksuoti žvilgsnį, žiūrėti, pavyzdžiui, tiesiai į mamą. Turi mokėti pakankamai sulenkti klubus - kaip tik tai įrodo rankomis pasiektos pėdutės. Pasičiupti pėdutes ir su jomis žaisti - labai tikslingas, valingas judesys, rodantis dar ir tobulėjantį kūdikio gebėjimą koordinuoti judesius. Lėliukas turi sugebėti vartytis ir suktis apie savo ašį, kas parodo, kad liemens raumenys jau pakankamai ištreniruoti. Jei turi galimybę ugdyti ir treniruoti šiuos gebėjimus ir reikiamas raumenų grupes, tai maždaug apie šeštą septintą gyvenimo mėnesį mažylis jau būna pasiruošęs mokytis sėdėti.
Sėdėti ir atsisėsti yra skirtingi gebėjimai, mat vieni vaikai pirmiausia išmoksta sėdėti, paskui - atsisėsti, kiti - priešingai. Kūdikiai atsisėda taip, kaip jiems lengviausia tai padaryti. Fiziškai atsisėsti lengviausia iš keturpėsčios padėties: pakanka tik pasistumti atgal viena ranka ir nugriūni į sėdimąją padėtį. Sėdantis „per šoną“ ar tiesiai iš gulimosios padėties reikia labai stipraus pilvo preso ir gerų koordinacijos gebėjimų. Antra vertus, kad kūdikis galėtų atsistoti į keturpėsčią padėtį, jam taip pat reikia tam tikrų gebėjimų.
Kūdikiai labai skirtingi, tad sunku tiksliai apibrėžti, kada jau galima pradėti sodinti - tai reikia pajusti intuityviai: jei kūdikis nenulaiko galvytės, pasodintas suglemba, tai sodinti dar anksti. Tačiau gali būti, kad kitas panašaus amžiaus mažiukas jau laiko galvą, rodo ženklus, kad nori sėstis, džiaugiasi pasodintas, tad tokį kūdikį galima mokyti sėdėti. O jei trumpam, vos keletai minučių savarankiškai dar nesėdintį paramstysite pagalvėlėmis, kad šiek tiek pasėdėtų - taip pat nieko bloga nenutiks.
Kad gebėtų tvirtai sėdėti pats, kūdikis turi išlavinti pusiausvyros jausmą ir suformuoti apsaugines atramas. Pirmiausia susiformuoja priekinė rankų atrama (pasodintas atkiša rankytę į priekį ir ja atsiremia), augdamas išmoksta šoninės atramos ir galiausiai, maždaug apie devintą mėnesį, įgunda atsiremti atmesdamas rankytę atgal. Savarankišku sėdėjimas vadinamas tada, kai mažylis išlaiko pusiausvyrą sėdėdamas tiesia nugara be jokios pagalbos bent kelias minutes. O tai būdinga 7-12 mėn.
Daugelis kūdikių vystosi taip, kaip parašyta raidos knygose: iš pradžių išmoksta vartytis, tada šliaužti, paskui ropoti, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnelius. Vis dėlto dalies visiškai sveikų mažylių raida netipinė, ji taip ir vadinama - atipine raida. Kūdikis išbando pačių įvairiausių judėjimo būdų, kol galų gale smegenys išrenka patį tinkamiausią jam. Tas judėjimo būdas yra tinkamas vaiko kaulų, raumenų sistemai ir tampa vieninteliu bei unikaliu jo judėjimo būdu.
„Nenormalu“ neegzistuoja. Kadangi kiekvienas kūdikis turi surasti tinkamiausią būdą judėti (vartytis, šliaužioti, atsisėsti, ropoti ir vaikščioti), kol suras tą tikrąjį, gali išbandyti pačių netikėčiausių būdų. Dalis neropoja mūsų akiai įprastu būdu, o šliaužia tarsi gyvatės, juda sėdėdami ir šokinėdami ant užpakaliuko arba ropoja keistai susukę kojas. Yra ir tokių, kurie iš pradžių išmoksta atsistoti ir tik vėliau atsistoja keturiomis ir pradeda ropoti. Tokia kūdikio raida nėra tipinė, tačiau ji normali.
Šiuolaikiniai raidos specialistai, stebėdami kūdikio raidą, nesilaiko griežtų taisyklių, kada ir kaip jis turėtų judėti, nes judesių įvairovė didžiulė. Ko tik nesugalvoja mažieji, norėdami kaip nors pasiekti jiems įdomų žaisliuką. Vienas ropoja parietęs koją, kitas „eina“ tik rankutėmis, o kojos nevalingai velkasi iš paskos, trečias šliaužia tarsi gyvatė arba ungurys. Vis dėlto labai svarbu, kad kūdikis keistai judėtų ne ilgiau nei dvi savaites ar mėnesį, o vėliau jau pradėtų ropoti arba eiti visiems mums įprastu būdu (skirtis gali tik smulkmenos: rankų mostai, žingsnio ilgis ir pan.). Jeigu to nepadaro ir per ilgai, pavyzdžiui, šokinėja ant užpakaliuko, tai gali rodyti sutrikusią raidą.
Atipinė kūdikio raida nėra patologinė, ji tiesiog kitokia. Netipiškumas būdingas, ko gero, daugeliui kūdikių, tačiau kai kurie keistai juda (vartosi, sėdasi, ropoja) taip trumpai, kad mamos nepastebi ir nespėja išsigąsti. Kai kurie kūdikiai pabando įvairių judėjimo būdų ir labai greitai (tarkime, per kelias dienas) atranda sau patogų būdą, na, o kitiems prireikia mėnesio, kol kūnas paklūsta ir juda panašiai kaip visi kiti tokio amžiaus vaikai.
Labai sunku pasakyti, kas konkrečiam kūdikiui yra per anksti. Greičiausiai visos šio berniuko organizmo sistemos (griaučiai, raumenys, mąstymas, pasaulio suvokimas) yra pakankamai brandžios, kad jis galėtų atsistoti ir judėti vertikaliai. Kitaip negu kiti kūdikiai, kurių pusiausvyros ir koordinacijos sistemos dar nėra pakankamai išsivysčiusios ir gali judėti tik keturiomis. Šiems kūdikiams gebėjimas ropoti leidžia laisvai judėti po namus. Na, o tas, kurio kūno koordinacija yra puiki, nemato prasmės ropoti, nes gali kaip didelis žmogus vaikščioti. Ropoti galbūt išmoks kada nors, kai prireiks palįsti po stalu arba mama pastatys žaislinį tunelį. Galima taip pažaisti su kūdikiu, kad jis įžvelgtų prasmę ropoti. Vis dėlto pagrindinis jo judėjimo būdas jau visuomet bus vaikščioti. Gera koordinacija priklauso nuo daugybės nervų sistemos struktūrų - kitaip tariant, kai subręsta tam tikros smegenų dalys ir kūdikis yra pajėgus atlikti tam tikrus veiksmus. Dėl ankstyvesnės nei įprasta raidos nereikia išgyventi, nes ji rodo, kad kūdikis yra pakankamai subrendęs greičiau įsisavinti tam tikrų įgūdžių. Antra vertus, nereikia ir tikėtis, kad ankstyva motorinė raida rodo, jog kūdikis bus aukšto intelekto ar ateity labai gerai mokysis, o juo labiau jog bus genijus. Kada kūdikis pradės vaikščioti, labai priklauso nuo genetikos. Jeigu neramu, kad kūdikis anksti arba labai vėlai pradeda vaikščioti, paklauskite tėvų, kada jūs žengėte pirmuosius žingsnius: jeigu anksti, greičiausiai ir jūsų kūdikis anksti tai darys, jeigu vėlai, nereikia tikėtis, kad 9-10 mėn. ims vaikščioti.
Kartais ankstyva kūdikio raida gali kelti nerimą, tarkime, jeigu 6 mėn. kūdikis, prisilaikydamas lovytės virbų, savarankiškai stovi. Visi pusės metų kūdikiai pastatyti turėtų į grindis remtis kojytėmis, tačiau jeigu patys stovi, reikėtų kreiptis į gydytoją ir patikrinti, ar išnyko įgimtas žingsniavimo refleksas. Visi vertikalia padėtimi laikomi naujagimiai žingsniuoja - tai vadinama automatinio žingsniavimo refleksu, tačiau jeigu kūdikio raida nėra sutrikusi, šis refleksas turėtų išnykti apie 1,5 mėn. amžiaus, o nuo 3 mėn. atsirasti vadinamoji refleksinė kojyčių atrama (kai pastatytas ir prilaikomas kūdikis į grindis remiasi pėdutėmis). Paskui kurį laiką vertikaliai laikomas ir vėl gali į grindis nesiremti kojytėmis, tačiau nuo 6 mėn. jau privalo tai daryti. Jeigu vertikaliai laikomas 5 ar 6 mėn. amžiaus kūdikis žingsniuoja, būtinai reikia kreiptis į raidos specialistus, nes tai gali rodyti sutrikusią motorinę raidą.
Nors kiekvieno vaiko raida yra kitokia, vis dėlto verta pavartyti ir paskaityti raidos vadovėlių, kuriuose yra nurodytas laikas, kada kokių įgūdžių kūdikis turėtų įgyti. Daugelis tų įgūdžių ir įgyja raidos vadovėliuose numatytu laiku. Taip pat galima lyginti savo kūdikius su kitais mažyliais tam, kad pastebėtume galimus raidos nesklandumus ir laiku suteiktume pagalbą.
„Ir apskritai mama, kuriai kyla bent mažiausia mintis, kad mažylis elgiasi neįprastai, kad jo raida šiek tiek kitokia nei bendraamžių, turėtų kreiptis į vaiko raidos specialistus, - teigia neurologė L. Mikulėnaitė. - Vis dėlto lyginti kūdikius ir vaikus reikėtų protingai, kad nepadarytume žalos jų savivertei. Visada turime paisyti mažylio temperamento, jo prigimties. Pasaulis yra margas ir kūdikis bei vaikas gali būti aktyvus, greitas, lėtas, nerangus, tačiau kiekvienas turėtų greitai arba mažais žingsneliais eiti savo raidos keliu. Iš pradžių kelti galvytę, paskui vartytis, atsisėsti, ropoti ir vaikščioti. Galbūt šių veiksmų seka ir bus kitokia, tačiau visus juos turėtų daryti.“
Sveikai besivystančiam kūdikiui reikia būti ant grindų, kad jis galėtų lavinti savo kūno raumenis ir pradėtų judėti: vartytis, sėstis, ropoti ir galų gale eiti. Vis dėlto kiekvienas kūdikis, o vėliau vaikas vaikšto šiek tiek kitaip.
Kūdikio raida apima keletą sričių: judesius, kalbą, suvokimą, bendravimą, emocijas. Įgūdžiai, įgyti pirmaisiais gyvenimo metais, labai svarbūs kūdikio raidai ir lydi jį visą gyvenimą. Įvertinti raidą naudinga visada. Geriau išgirsti žinią, kad jūsų kūdikis sveikas, raida atitinka chronologinį amžių, nei lankyti ilgai trunkančiais ir kartais ne ypatingai malonias procedūras. Pirmąjį raidos vertinimą rekomenduojama atlikti apie trečiąjį gyvenimo mėnesį. Vėliau kūdikius vertiname šeštąjį ir devintąjį gyvenimo mėnesiais bei vienerių metų amžiuje. Svarbu, kad vertinimo metu kūdikis gerai jaustųsi, nesloguotų, nekosėtų, būtų sotus ir nenorėtų miego. Blogai besijaučiantis kūdikis neparodys visų savo gebėjimų, o raidos vertinimo rezultatai bus neteisingi.
Vertinimo metodus parenkame pagal tikslą. Galime naudoti klinikinį stebėjimą, kurio metu kūdikiui nepateikiamos užduotys, o tik stebime kaip jis juda. Jei mūsų tikslas yra atrinkti kūdikius, turinčius riziką raidos sutrikimams, naudosime standartizuotas skales. Moksliniams tyrimams naudojamos dar tikslesnės skalės, kurių pagalba galime paskaičiuoti raidos amžių, motorinės raidos rodiklį ir kt. Kasdieninėje klinikinėje praktikoje naudojame skales, kurių metu pateikiamos tam tikros užduotys, atitinkančios kūdikio chronologinį amžių. Jei kūdikiui nustatomas raidos atsilikimas nuo chronologinio amžiaus - rekomenduojama kineziterapija, kurios trukmė priklauso nuo raidos atsilikimo. Nustačius, kad kūdikio chronologinio amžiaus raida atsilieka nedaug, gydymas judesiu gali trukti kelias savaites, tačiau jei kūdikio raida stipriai atsilieka nuo chronologinio amžiaus - kineziterapija gali būti taikoma kelis mėnesius.
Kauno klinikose dirba daugiadalykė specialistų komanda, pacientams suteikiama aukščiausio lygio visapusė priežiūra, tad esant poreikiui, kūdikiai nukreipiami tolesnei konsultacijai pas atitinkamą gydytoją specialistą. Kineziterapeutai yra atsakingi už judesius, tačiau kūdikiams gali būti sutrikusios ir kitos raidos sritys. Negalima praleisti nė vieno kūdikio raidos etapo, nes tai gali sukelti neigiamas pasekmes ateityje. Negalima daryti nieko anksčiau laiko nei kūdikiui tai priklauso daryti. Pavyzdžiui, negalima mokyti vaikščioti aštuonerių-dešimties mėnesių amžiaus kūdikio, vedžioti kūdikį pakėlus jo rankas aukštyn (taip vedžiojamo kūdikio savarankiškas vaikščiojimas vėluoja, jis vėliau išmoksta reguliuoti savo žingsnio ilgį ir tempą, koordinuoti pusiausvyrą). Stebėkite ir saugokite savo kūdikius, bet tuo pačiu palikite jiems daug erdvės judėti patiems. Pasirūpinkite vaizdine ir garsine stimuliacija aplinkoje.
Kūdikio raida apima keletą sričių: judesius, kalbą, suvokimą, bendravimą, emocijas. Įgūdžiai, įgyti pirmaisiais gyvenimo metais, labai svarbūs kūdikio raidai ir lydi jį visą gyvenimą. Įvertinti raidą naudinga visada. Geriau išgirsti žinią, kad jūsų kūdikis sveikas, raida atitinka chronologinį amžių, nei lankyti ilgai trunkančiais ir kartais ne ypatingai malonias procedūras. Pirmąjį raidos vertinimą rekomenduojama atlikti apie trečiąjį gyvenimo mėnesį. Vėliau kūdikius vertiname šeštąjį ir devintąjį gyvenimo mėnesiais bei vienerių metų amžiuje. Svarbu, kad vertinimo metu kūdikis gerai jaustųsi, nesloguotų, nekosėtų, būtų sotus ir nenorėtų miego. Blogai besijaučiantis kūdikis neparodys visų savo gebėjimų, o raidos vertinimo rezultatai bus neteisingi.
Vertinimo metodus parenkame pagal tikslą. Galime naudoti klinikinį stebėjimą, kurio metu kūdikiui nepateikiamos užduotys, o tik stebime kaip jis juda. Jei mūsų tikslas yra atrinkti kūdikius, turinčius riziką raidos sutrikimams, naudosime standartizuotas skales. Moksliniams tyrimams naudojamos dar tikslesnės skalės, kurių pagalba galime paskaičiuoti raidos amžių, motorinės raidos rodiklį ir kt. Kasdieninėje klinikinėje praktikoje naudojame skales, kurių metu pateikiamos tam tikros užduotys, atitinkančios kūdikio chronologinį amžių. Jei kūdikiui nustatomas raidos atsilikimas nuo chronologinio amžiaus - rekomenduojama kineziterapija, kurios trukmė priklauso nuo raidos atsilikimo. Nustačius, kad kūdikio chronologinio amžiaus raida atsilieka nedaug, gydymas judesiu gali trukti kelias savaites, tačiau jei kūdikio raida stipriai atsilieka nuo chronologinio amžiaus - kineziterapija gali būti taikoma kelis mėnesius.
Kauno klinikose dirba daugiadalykė specialistų komanda, pacientams suteikiama aukščiausio lygio visapusė priežiūra, tad esant poreikiui, kūdikiai nukreipiami tolesnei konsultacijai pas atitinkamą gydytoją specialistą. Kineziterapeutai yra atsakingi už judesius, tačiau kūdikiams gali būti sutrikusios ir kitos raidos sritys. Negalima praleisti nė vieno kūdikio raidos etapo, nes tai gali sukelti neigiamas pasekmes ateityje. Negalima daryti nieko anksčiau laiko nei kūdikiui tai priklauso daryti. Pavyzdžiui, negalima mokyti vaikščioti aštuonerių-dešimties mėnesių amžiaus kūdikio, vedžioti kūdikį pakėlus jo rankas aukštyn (taip vedžiojamo kūdikio savarankiškas vaikščiojimas vėluoja, jis vėliau išmoksta reguliuoti savo žingsnio ilgį ir tempą, koordinuoti pusiausvyrą). Stebėkite ir saugokite savo kūdikius, bet tuo pačiu palikite jiems daug erdvės judėti patiems. Pasirūpinkite vaizdine ir garsine stimuliacija aplinkoje.
Ropojimo metu stiprėja ryšiai tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio neuronų tinklų. Lavina kūdikio regėjimą ir propriorecepcijos (kūno padėties erdvėje suvokimo) įgūdžius. Pavyzdžiui, atstumas tarp kūdikio akių ir grindų yra panašus kaip tarp skaitomų knygelių. Savarankiškumo ugdymas. Jei jūsų vaikelis nebando ropoti, bet šliaužia, pirmas dalykas ką galite padaryti: skatinti šliaužti per kliūtis (pvz. pagalves, savo kojas), taip kūdikis savaime norės kelti pilvelį ir tiestis ant rankų. Jeigu 8 mėn. kūdikis dar neišsikelia ant keturių, o 11 mėn. Jei vis dėlto reikia skatinti kūdikį ropoti, naudinga pradėti nuo keturpėsčios padėties, o esant joje skatinti kūdikį atkelti vieną ranką (siekti žaisliuko). Taip pat naudinga pamokyti kūdikį ropoti atskirai kojomis bei atskirai rankomis, o paskui viską sujungti. Atminkite, kad ropojantis kūdikis gali pasiekti elektros lizdus, vazoninius augalus, gyvūnų guolius ir maistą ir t. Labai geras patarimas - paropokite patys. Apžiūrėkite namus iš tokios padėties, iš kurios juos mato kūdikis, taigi paropokite po juos keturiomis.
Vis dar pasitaiko, kad tėvai painioja šliaužimą su ropojimu. Šliaužti kūdikiai pradeda tuomet, kai jų pečių juosta sustiprėja taip, jog rankos sugeba traukti kūną į priekį, o kojos spirtis. Tiesa, kai kurie kūdikiai praleidžia šliaužimo etapą ir iš karto pradeda ropoti, to reikėtų vengti, todėl stebint tokią situaciją, rekomenduojama pasikonsultuoti su kineziterapeutu. Tiksliai pasakyti, kada kūdikis pasieks šį fizinės raidos etapą - sudėtinga, tačiau ropoti dažniausiai pradeda 9-10 mėn. sulaukę kūdikiai, o 11-12 mėn. mažyliai - jau tikri ropojimo ekspertai, jų ropojimas yra koordinuotas. Iki 12 mėn. Jei kūdikis gimė neišnešiotas, jis taip pat ropos, tačiau gali būti, kad šiek tiek vėliau nei bendraamžiai. Pavyzdžiui, jei kūdikis gimė 32-33 nėštumo savaitę, jis ropoti gali pradėti (tačiau tikrai ne būtinai) vidutiniškai 2 mėn. vėliau. Pirmiausia kūdikiai turi išsikelti į keturpėsčią padėtį (ant kelių ir tiesių rankų) ir pasiūbuoti šioje padėtyje. Taip pat kūdikis keturpėsčioje padėtyje turėtų gebėti laisvai atkelti vieną ranką (dažniausiai ko nors siekdamas) ir tvirtai išsilaikyti.
Kūdikis, norėdamas pasiekti jiems įdomų žaisliuką, gali išbandyti įvairius judėjimo būdus. Vienas ropoja parietęs koją, kitas „eina“ tik rankutėmis, o kojos nevalingai velkasi iš paskos, trečias šliaužia tarsi gyvatė arba ungurys. Vis dėlto svarbu, kad kūdikis keistai judėtų ne ilgiau nei dvi savaites ar mėnesį, o vėliau pradėtų ropoti ar eiti įprastu būdu.
Kai motina siekia kūdikį maitinti griežtai pagal tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į kūdikio verksmą, atsiradusį „ne laiku“. Eidama prieš gamtą, motina darosi abejinga jo primityviai „kalbai“, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeiminių santykių sritis. Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų „be reikalo“ atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuotojo pasaulio kūdikių. Artimiausių žmonių nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų.
Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia isterija, agresija ir neuroze. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku, ir ryšys tarp jų trūkinėja. Vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“.
Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi. Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis pats yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.
Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiam žmogui atrodo trumpai, naujagimiui galbūt yra „amžinybė“. Mes galim vienas kitam pasakyti: „Aš dabar negaliu, neturiu laiko - tu palauk, pakentėk“. Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus. Kaip stresas stabdo pieno tekėjimą motinos krūtyje, taip jis slopina ir išsigandusio kūdikio apetitą. Suteikite mažyliui kuo daugiau signalų, kad būtent Jūs - jo motina, esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama. Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį ramina ir judesiai, nes primena kūdikiui tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose.
Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti, tačiau alkis - toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, per ankštų drabužėlių veržimo. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos arba tiesiog nuobodžiaudami. Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Eidama nuraminti verkiančio kūdikio, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos.
Jeigu iš pat pradžių laikysite kūdikio verksmą signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turite sulaužyti, jūs netrukus tapsite tikra savo vaiko reikalų žinove. Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo „iki verkimo“ signalus taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius.
Kai motina jautriai atsiliepia į jos naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta „kalbėti aiškiau“. Su kiekviena amžiaus savaite kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti savo kūdikio „gerą“ elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl įjungs vienintelės savo aktyvios veiklos - verkimo - „mygtuką“. Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Jeigu vaiko nusiraminimą lydės įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas „žaidimėlis“…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku, tam, kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla. Taip, tėveliai, ir jūs džiaukitės tomis bendravimo su kūdikiu valandėlėmis, nes tikriausiai norite, kad jūsų vaikas augtų guvus ir protingas.
Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį kartu. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Taip turi būti pagal gamtą. Jie dar sveria santykinai nedaug, o jų mamos ir tėčiai paprastai būna jauni, sveiki ir stiprūs žmonės. Geras išradimas yra vaiknešėlis, ypač toks, kuris kabinamas motinai ant krūtinės. Būdraudamas kūdikis matys ir girdės ne tik kintančią aplinką, bet ir savo motinos veidą ir balsą, taip pat veidus ir balsus žmonių, su kuriais ji bendrauja. Saugus su motina ir kupinas naujų įspūdžių, vaikas „užmiršta“ verkti.
Kūdikio gimimas šiuo būdu pirmosiomis paromis gali turėti neigiamos įtakos mamos galimybei žindyti, o vaikeliui žįsti. Neigiamos įtakos gali turėti: naujagimio atskyrimas nuo mamos pooperaciniu laikotarpiu; pieno gamybos pagausėjimo vėlavimas; galimai mažesnis vaikelio burnytės vakuumo susidarymas, dėl kurio mažyliui sunku suimti krūtį pirmosiomis valandomis; naujagimio patirta gimdymo trauma ar kitos gimimo metu patirtos komplikacijos. Šios ar kitos būklės gali neigiamai veikti vaikelio fizines galimybes žįsti, taip pat tam tikrose padėtyse jam gali kelti skausmą ar diskomfortą, taip apsunkinant galimybę efektyviai žindyti.
Hiperbilirubinemija arba fiziologinė naujagimių gelta. Įprastai ši būklė tiesioginės įtakos žindymui nesukelia, tačiau jei prižiūrintys gydytojai ir neonatologai paskirs gydymą fototerapija (kai naujagimis tam tikrą laiko tarpą turi gulėti po specialiomis mėlynomis UV spindulių lempomis), laikinai naujagimį atskirs nuo mamos - po to būdingas vaikelio vangumas ir mieguistumas gali lemti nepakankamą ar neefektyvų žindymą. Tokiu atveju naudinga žinoti, kaip atpažinti, kad vaikelis žinda aktyviai ir kokie, esant poreikiui, yra alternatyvūs sumaitinimo būdai.
Mamos ir naujagimio atskyrimas. Tikėtina, kad tokios situacijos nėra dažnos. Atskyrimo faktas rodo, jog aplinkybės buvo kritinės ir galbūt buvo iškilęs pavojus mamai bei jos vaikeliui. Dėl savaime suprantamų priežasčių tiesioginis žindymas tuo metu nevyks. Kaip elgtis tokiais atvejais, aptarsime tolesniame šio straipsnio tekste.
Kitos priežastys: priešlaikinis gimdymas arba mažas naujagimio gestacinis amžius, kai dėl fizinės ar nervų sistemos nebrandos vaikeliui gali būti sunku kontroliuoti kvėpavimą, kūno temperatūrą ar aktyvuoti pirminius refleksus, reikalingus žindymo metu. Taip pat mažas gimimo svoris - dėl to vaikelis gali būti kiek silpnesnis ir greitai pavargti; įdubę/ plokšti ar traumuoti speneliai, kuomet dėl ne itin gilaus priglaudimo arba vaikelio burnos anatomijos ypatybių (trumpo liežuvio pasaitėlio, lūpos ar gomurio nesuaugimo) tiesioginis žindymas mamai kelia stiprų skausmą ir diskomfortą arba mažyliui sunku paimti krūtį ir efektyviai žįsti.
Kaip aptarėme anksčiau, aplinkybės ir vaikelio nežindymo priežastys įvairios, ir gali tiesiogiai nepriklausyti nuo mūsų pastangų ar norų. Ką daryti, kai šeimos lūkestis ir siekis yra žindyti?
Nurodytos ir aprašytos situacijos nėra nei itin retos, nei negirdėtos. Ligoninėje mama ir vaikeliu besirūpinančios akušerės bei kiti specialistai tikriausiai informuos, jog šiuo atveju svarbiausi yra trys pagrindiniai dalykai, kuriais ir vertėtų vadovautis, susidūrus su žindymo iššūkiais: Pamaitinti vaikelį; Skatinti ir palaikyti mamos pieno gamybą; Išlaikyti dažną glaudimą prie krūties bei oda- oda kontaktą.
Vadovaujantis šiomis trimis taisyklėmis, dažniausiai galima įveikti tą sudėtingą ir daug nerimo keliantį laikotarpį, kai vaikelis nežinda ar neima krūties.
Pamaitinti vaikelį. Atrodo savaime aišku, kad vaikelis turi būti pavalgęs. Tačiau kartais, net ir sąmoningai to nesiekiant, šis bazinis poreikis lieka antrame plane, ypač jei dar vyrauja ir kitos nepalankios aplinkybės, pvz.: vaikelio mieguistumas, aktyvumo stoka, nemokėjimas atpažinti vaiko siunčiamų alkio ženklų ir pan. Todėl itin svarbu sekti mažylio pasisotinimo rodiklius, tokius kaip - svorio priaugimą (per 2 sav. turėtų atgauti gimimo svorį), tuštinimosi ir šlapinimosi dažnį, taip pat mamos priešpienio/ pieno gamybos pokyčius.
Jei vaikelis visai nežinda ar kyla pagrįstas įtarimas, kad naujagimiui reikia pagalbos iš šalies, idealiausiu atveju ypač pirmomis valandomis bei dienomis visas maitinimo poreikis turėtų būti patenkinamas tiesiogiai iš krūties arba primaitinant nusitrauktu mamos pienu. Jei tokių galimybių nėra - Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kaip alternatyvą pasirinkti donorinį pieną. Jei ir šių sąlygų nėra, tik tuomet - dirbtinį pieno mišinį.
Pirmomis dienomis itin svarbu netrikdyti naujagimio kitais dirbtiniais speniais ar žindukais ir, kiek tik galimybės leidžia, visą reikiamą priešpienio normą sumaitinti žindymui draugiškomis priemonėmis, tokiomis kaip taurelė, vamzdelis/ zondukas, pipetė, šaukštelis ar be adatos naudojamas švirkštas. Taip galima užtikrinti, kad kūdikis gaus reikiamą maistą, o žindymas būtų skatinamas ir palaikomas, kad vėliau kūdikis galėtų sėkmingiau grįžti prie krūties.
Buteliukas taip pat gali būti geras pasirinkimas (ypač didėjant išgeriamo pieno kiekiui), tik vertėtų atkreipti dėmesį į 2 svarbius dalykus: žinduko formą bei maitinimo techniką. Rekomenduojama pasirinkti buteliuką, kurio žindukas būtų panašesnis į piramidės formą (ne toks staigus praplatėjimas) arba kurio pagrindas būtų nedidelio pločio (maždaug dviejų pirštų apimties) - taip skatinant platų išsižiojimą, kuris labai svarbus žindant. O siekiant vaikeliui palengvinti ir sumažinti srovės stiprumą, maitinant buteliuku patariama naudoti Vaikelio kontroliuojamą primaitinimo būdą (ang. Paced bottle feeding technique). Šios technikos išskirtinumas tas, kad buteliukas nėra užverčiamas vertikaliai virš burnytės, bet laikomas horizontalioje padėtyje, kas ir leidžia pieno srovei tekėti perpus lėčiau.
Patenkinus esminį naujagimio poreikį būti sočiam, dėmesį galima skirti kitiems, ne mažiau svarbiems momentams, kuriuos aptarsime toliau.
Skatinti ir palaikyti mamos pieno gamybą. Pagimdžius pirmųjų valandų priešpienio ištraukimas gali turėti tiesioginės įtakos tolesnei pieno gamybai, todėl didelis dėmesys turėtų būti skiriamas šiam laikotarpiui. Jei mažylis nežinda, stimuliuojant krūtis reikia nusitraukti pieną taip dažnai, kaip žinda vaikelis (ne mažiau kaip 8 kartus per parą). Priešpienio lašus įprastai 2-5-ąją parą keičia gausesnė pieno gamyba, kurią svarbu skatinti dažnais nusitraukimais rankomis, o paskui efektyviu stimuliavimu su pientraukiu. Švelnus masažas ir neskausmingi kompresijos paspaudimai rankomis taip pat gali turėti įtakos nutraukiamo pieno kiekiui, todėl juos patariama atlikti kas kartą stimuliuojant pieno gamybą. Galima pradėti nuo švelnių sukamųjų krūties judesių, paskui tvirtai, bet nesukeliant diskomforto ir skausmo, suėmus krūtį ranka, vis paspausti, taip sustiprinant pieno srovę bei spartesnį ir efektyvesnį pieno ištraukimą.
Naudojant pientraukį taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tinkamą gaubtelio dydį bei paties pientraukio specifikacijas. Tyrimai rodo, jog vienu metu stimuliuojant abi krūtis, nusitraukto pieno kiekis bus didesnis, nei naudojant vieną pientraukį. Jeigu reikia skatinti mamos pieno gamybą, kai maitinama vien nutrauktu pienu, dvigubas elektrinis pientraukis gali būti itin efektyvi priemonė.
Gaubtelio dydis, t.y. tas tunelis ar vamzdelis, į kurį įtraukiamas spenelis, turėtų būti parenkamas individualiai. Paprasta liniuote ar specialia matuokle galima pamatuoti spenelio skersmenį (plotį) ties susijungimu su ruduoju laukeliu. Prie šio skaičiaus pridėjus 2-3 mm (kad būtų erdvės judėti audiniams), gauname gaubtelio dydį, t.y., jei spenelio plotis yra 15 mm, prie šio skaičiaus pridedame 2-3 mm - jums tinkamas gaubtelis bus 15-18 mm dydžio. Įprastai su nauju pientraukiu gamintojas prideda 24 mm dydžio standartinius gaubtelius, kurie dažniausiai būna ženkliai per dideli. Dėl to į gaubto tunelį yra įtraukiamas rudasis laukelis, tikėtina, po juo užspaudžiami latakai ir gali būti traumuojamas spenelis. Jeigu traukimo metu jaučiate diskomfortą ar skausmą, jeigu pieno negausėja, patartina susisiekti su žindymo konsultantu, kuris parinktų tinkamą gaubtelio dydį individualiai. Nusitraukto pieno laikymo sąlygos (siūloma vadovautis keturių taisykle): Šviežiai nutrauktas pienas, laikomas 16-29°C kambario temperatūroje, tinkamas maitinti 4 valandas. Šaldytuve laikomas pienas tinkamas naudoti iki 4 dienų. Šaldiklyje užšaldytas pienas saugus vartoti iki 4 mėnesių.
Nors pagrindinis šio etapo tikslas yra stimuliuoti pieno gamybą tiek, kad būtų galima visą mažylio maisto poreikį patenkinti vien mamos pienu, net ir vienas mamos meilės pieno lašas yra vertingas ir naudingas vaikeliui. Toliau aptarsime kitą ne mažiau svarbų žingsnį.
Išlaikyti dažną glaudimą prie krūties bei oda-oda kontaktą. Oda-oda kontaktas, kai nuogas arba tik su sauskelnėmis vaikelis glaudžiamas prie nuogos mamos krūtinės ar pilvo, yra itin svarbus faktorius šiame etape. Idealiomis sąlygomis vaikelis ir mama neturėtų būti atskirti vienas nuo kito; dažnas laikymas ant krūtinės bei glaudimas prie savęs, išlaikant oda-oda kontaktą, sąlyginai nėra sudėtinga. Kitomis aplinkybėmis, jei mama nėra pasiekiama (pavyzdžiui, įvykus gimdymo komplikacijai ar pooperaciniu laikotarpiu po Cezario operacijos), prie savęs glausti ir laikyti vaikelį gali tėtis ar kitas patikimas artimas žmogus.
Glaudimas prie savęs ne tik suteikia naujagimiui priėjimą prie krūties, aktyvina jo ieškojimo, ropojimo krūties link bei kitus pirminius refleksus, taip pat padeda mažyliui jaustis saugiai, stabilizuoja kūno temperatūrą bei širdies ritmą.
Tomis aplinkybėmis, kai vaikelis nežinda ar neima krūties, alternatyvūs sumaitinimo būdai taip pat gali būti naudojami taikant oda-oda kontaktą. Toks veiksmas tarsi subtili užuomina, jog krūtis ir žindymas yra būdas pasisotinti.
Net jei kūdikis nenori imti krūties ar susiduria su sunkumais, yra svarbu kantriai bandyti vėl ir vėl. Galbūt prireiks laiko, kol mažylis sustiprės, tačiau suteikiant jam visą prieigą ir galimybes paimti krūtį, tai įvyks greičiau. Taip pat šiame procese svarbu kreiptis ir ieškoti pagalbos, nes emocinis artimųjų palaikymas iš šalies, laiku ir vietoje specialisto duoti patarimai gali greičiau padėti pasiekti šeimos tikslų - sėkmingai žindyti savo vaikelį.
Kaip padėti kūdikiui ropoti: 7 patarimai, kaip išmokyti kūdikį ropoti!
