Dialogas ir kalba yra pagrindinis augančio žmogaus smegenų „maistas“. Ypač svarbu, kad jis būtų kokybiškas ir subalansuotas. Kalba nėra tik atskiri žodžiai - tėvai, bendraudami su vaiku, ugdo jo emocinį intelektą, moralines vertybes, loginius gebėjimus. Sužinoję ir supratę, kokią didelę naudą turi laiku ištarti žodžiai ir kaip jie lemia vaiko raidos trajektoriją, tėvai nebeskubės pirkti išmaniųjų telefonų ir žaislų. Jie su vaikais kalbėsis.
Skirtingai nei kiti žmogaus organai, smegenys gimus vaikui dar nėra pakankamai subendusios, o smegenų vystymasis labai priklauso nuo vaiko potyrių - vienas svarbiausių, be lytėjimo ir matymo, yra girdėjimas tėvų sakomų žodžių. Tėvai jau nuo pat mažens turi kalbėti su vaiku - pasakoti apie skalbimą, gaminamą maistą ar… Homero „Odisėją“. Svarbu kiekvieną savo veiksmą nusakyti kuo vaizdingiau ir išsamiau. Juk vaikas nuo pirmos dienos mėgina užmegzti kontaktą ir įsitraukti į pokalbį - į jo gugavimą reikia reaguoti turtingais ir plačiais atsakymais.
Knygos „Trisdešimt milijonų žodžių“ autorė Dana Suskind siekia, kad neuromokslo laimėjimai, tiriantys vaikų raidos ypatumus, būtų pritaikyti praktiškai ir jais galėtų naudotis kiekviena šeima. Ši knyga padės tėvams suprasti, kokie be galo svarbūs yra augantiems vaikui tėvų sakomi žodžiai. Turtinga kalbinė aplinka ne tik padeda vystytis vaiko smegenims, bet ir sustiprina šeimos tarpusavio ryšius.
Knygos autorė Dana Suskind - medicinos mokslų daktarė, chirurgė, susidomėjo vaikų smegenų vystymusi implantuodama klausos aparatus kurtiems vaikams. Ji pastebėjo, kad kalbėjimo gebėjimai vystosi skirtingu tempu. Ji pradėjo gilintis į šią problemą ir įkūrė „Trisdešimties milijonų žodžių“ judėjimą - labdaringą organizaciją, siekiančią sumažinti kalbos įgūdžių skirtumus tarp skirtingų socialinių sluoksnių vaikų. Dabar jos sukurta ir moksliniais įrodymais grįsta vaikų ugdymo programa pristatoma gimdymo namuose, gydytojų kabinetuose, muziejuose ir bibliotekose.
Moksliniai tyrimai ir jų išvados
Sakoma, kad turtinga kalbinė aplinka yra kaip grynas oras. Mokslininkai daug dešimtmečių tyrinėja vaikų kalbos raidą. Plačiau verta paminėti vieną labai svarbų JAV, Kanzaso universitete, septintajame dešimtmetyje atliktą tyrimą, kuris turėjo reikšmingos įtakos vaikų kalbos raidos supratimui. Vaikų psichologai B. Hart ir T. Risley padėjo suprasti ankstyvosios kalbinės aplinkos svarbą ilgalaikei vaiko mokymosi perspektyvai.
1995 m. mokslininkų Betty Hart ir Todd Risley atliktas tyrimas parodė, kad kai kurie vaikai iki savo ketvirto gimtadienio girdėjo trisdešimčia milijonų žodžių mažiau nei bendraamžiai. Girdėję daugiau žodžių vaikai buvo labiau pasiruošę mokyklai, jiems lengviau sekėsi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Remdamasi šiuo tyrimu, profesorė Dana Suskind nusprendė įsigilinti į šią problemą.
Tyrimo metodika ir rezultatai
Dalyvauti buvo atrinktos kelios dešimtys šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių (aukšto, vidutinio ir žemo). Vaikai buvo stebimi nuo 9 mėn. iki 36 mėn. amžiaus. Tyrimas buvo atliekamas trejus metus, per kuriuos vieną kartą per mėnesį vieną valandą tyrimo stebėtojas ateidavo į šeimos namus ir įrašinėdavo viską, ką darė patys vaikai, kas buvo daroma jiems ir aplink juos. Tuomet dar trejus metus duomenys buvo analizuojami, nes tais laikais duomenis apibendrinti buvo įmanoma tik rankiniu būdu.
Nors tikėtasi, kad tyrimo metu bus atrasta esminių skirtumų, vienu didžiausių atradimų tapo šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių panašumai. Visų šeimų mažyliai panašiu metu ėmė tarti panašius žodžius, labai panašus buvo ir vaikų socializavimas pagal bendrą kultūrinį standartą, ir tėvų noras savo vaikams duoti viską, ką galima geriausio.
Tačiau išryškėjo ir stulbinantis skirtumas - skirtingose šeimose labai įvairavo pasakomų žodžių skaičius! Kiekvieno valandos trukmės seanso metu vienos šeimos bendraudavo su savo vaiku ilgiau nei keturiasdešimt minučių, o kitos perpus trumpiau. Į akis krito šios tendencijos ryšys su šeimos socioekonomine padėtimi. Per vieną valandą aukščiausios socioekonominės grupės vaikai girdėdavo vidutiniškai po du tūkstančius žodžių, o vaikai iš socialiai remtinių šeimų - apie šešis šimtus.
Atitinkamai pirmos grupės tėvai vaikams atsakydavo vidutiniškai apie 250 kartų per valandą, o trečios grupės tėvai - mažiau nei 50 kartų. Reikšmingiausias ir daugiausia nerimo keliantis skirtumas buvo tėvų žodinio pritarimo arba palaikomųjų frazių sakymas. Pirmos grupės vaikai per valandą girdėdavo maždaug 40 žodinio pritarimo pasakymų, o trečios grupės vaikai - tik apie 4 tokius pasakymus. Toks kalbėjimosi su vaiku kokybės santykis nekito viso tyrimo metu. Tai reiškia, kad tiek, kiek tėvai kalbasi su savo vaiku per pirmuosius aštuonis jo gyvenimo mėnesius, tiek kalbėsis su savo vaiku ir tada, kai jam bus treji bei vėliau.
Pagrindiniai aspektai
- Žodžių kiekis: Vaikai iš aukštesnio socioekonominio sluoksnio išgirsta daugiau žodžių.
- Atsako dažnumas: Tėvai iš aukštesnio socioekonominio sluoksnio dažniau atsako vaikams.
- Žodinis pritarimas: Aukštesnio socioekonominio sluoksnio vaikai dažniau girdi pagyrimus.
Kalbos svarba ankstyvajame amžiuje
Taigi, ši svarbi žinia aktuali ir šiandien - vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus. Nei socioekonominė padėtis, nei lytis, nei gimimo eiliškumas šeimoje nėra svarbiausi gebėjimo mokytis komponentai. Svarbiausia - kiek ir kaip tėvai kalbasi su vaiku.
Vaikų iš šeimų, kuriose tėvai daug kalbėdavo, pasiekimai buvo geresni, neatsižvelgiant į tos šeimos išsilavinimo lygį ar ekonominę padėtį. Prisiminkime dar ir tai, kad pagrindinis žmogaus smegenų parengimas - bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas - didžiąja dalimi įvyksta per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Tai žinant labai natūrali ir savaime suprantama tampa kalbėjimosi su mažyliu šeimoje svarba.
Kaip skatinti kalbos raidą?
Svarbu suprasti, kad teigiamą įtaką vaiko kalbinei raidai daro ne tik žodžių kiekis. Labai svarbus yra kalbėjimo turinys. Didelę įtaką turi šeimos kalbėjimo įpročiai - visi vaikai paaugę kalba ir elgiasi taip, kaip yra įprasta jų šeimoje. Jei mažai kalbame su savo vaikais, tikėtina, kad tiek pat jie kalbėsis su savaisiais.
Taigi - kalbėkimės su savo mažyliais kuo daugiau! Televizorius ir radijas gyvos šnekos nepakeičia ir jokios teigiamos įtakos kūdikio smegenims neturi. Nėra toks reikšmingas ir suaugusiųjų tarpusavio kalbėjimasis vaiko aplinkoje. Svarbiausia - kuo daugiau kalbėtis su pačiu vaiku (bet ne kalbėti vaikui!).
Kūdikio patarimai jaunam tėčiui iš tėčio iš „Sanford Health“
Patarimai tėvams
- Nuo 1-2 mėn.: Mėgdžiokite jo tariamus garsus irgrimasas: čepsėjimą, žiovavimą, raukymąsi, šnairavimą. Stenkitės prisiderinti prie mažylio siūlomo bendravimo ritmo. Kreipkitės į mažylį vardu.
- Nuo 2-4 mėn.: Kūdikis taria tik švelnius, kiek dainingus balsius. Kalbėkite su mažyliu trumpais, paprastais sakiniais apie jį patį, jo drabužėlius. Kalbėkite apie tai, kas dabar daroma - perrenginėdama, keisdama sauskelnes, maudydama, maitindama, nešiodama lauke ar veždama vežimėlyje.
- Nuo 3 mėn.: Stebėkite, kaip kūdikiui patinka netikėti pakalbinimai: neįprastai susiraukite, šūktelkite, cyptelkite - taip prajuokinsite mažylį.
- Nuo 4-6 mėn.: Atsiranda dvibalsių, įvairių garsų junginių. Kalbėkite su mažyliu trumpais, paprastais sakiniais apie jį patį, jo drabužėlius. Kalbėkite apie tai, kas dabar daroma - perrenginėdama, keisdama sauskelnes, maudydama, maitindama, nešiodama lauke ar veždama vežimėlyje.
- Nuo 6-7 mėn.: Kūdikis gerai skiria dviskiemenius žodžius. Pradeda suprasti artimųjų vardus, daiktų pavadinimus, prašymus.
- Nuo 7-9 mėn.: Mažyliui girdint stenkitės kalbėti taisyklingai - nevartokite iškreiptų, žargoniškų arba primityvių „kūdikiškų“ žodelių. Kalbėkite paprastais, bet gramatiškai taisyklingais sakiniais. Jūsų mažylis sieja tai, apie ką kalbate, su tuo, ką mato, ir taip pats mokosi kalbėti.
- Nuo 10-11 mėn.: Stenkitės atpažinti ir pavadinti mažylio jausmus, jo ketinimus. Komentuokite jo veiksmus. Leiskite jam įsižiūrėti į veidus ir juos tyrinėti: kalbinkite pasilenkusi virš lovytės, nešiodama, šnekinkite stovėdama kambario gale ir eidama artyn (taip naujagimis suvoks buvimo „čia“ ir „ten“ galimybę, ilgainiui pradės laukti pažįstamo veido pasirodymo). Pasilenkite prie kūdikio 25-30 cm atstumu, nusišypsokite ir kalbinkite jį aukštu balsu. Net jei pradžioje tai atrodys nenatūralu, žinokite, kad tyrimais nustatyta, jog aukštesnis balso tembras mažyliui turi teigiamą įtaką. Kalbėkite su pauzėmis, kad kūdikis „spėtų“ atsakyti žvilgsniu, veido grimasa, aktyviu judėjimu, o vėliau - ir gugavimu. Kalbinkite ir dainuokite kūdikiui kuo įvairiau - greitai ir lėtai, storu ir plonu balsu, garsiai ir pašnibždomis. Atsistojusi prieš veidrodį ir laikydama mažylį ant rankų rodykite savo ir vaiko kūno dalis, įvardykite jas. Žaiskite slėpynių - uždenkite mažylio veiduką lengva skarele ir po kelių sekundžių jį „atraskite“. Garsiai įvardykite abu šiuos veiksmus. Kreipkitės į kūdikį vardu, įvardydama, ko jis nori, ką jis veikia, kuo užsiėmęs, dėl ko nepatenkintas. Kalbėkite maloniu balsu, vartokite paprastus žodžius ir stenkitės kuo dažniau bendrauti akimis. Deklamuokite jam ritmiškus eilėraštukus, skaitykite nesudėtingo turinio knygeles ne mažiau kaip porą kartų per dieną.
- Septintas mėnuo: Mažyliui augant vartokite vis daugiau žodžių: sakykite ne tik „linksmas“ ar „liūdnas“, bet ir „patenkintas“, „susidomėjęs“, „nuobodžiaujantis“, „nusivylęs“, „susijaudinęs“ ir pan. Šių žodžių reikšmę mažyliui stenkitės parodyti visu kūnu, veido mimika ir balsu. Svarbi smulkmena - įvardydama vaiko emociją sakykite „Tu atrodai piktas“, bet ne „Tu esi piktas“. Skamba švelniau ir emocija nesutapatinama su vaiko esybe. Savo elgesiu parodykite kūdikiui emocinės būsenos priežastį ir įvardykite: „Aš džiaugiuosi ir esu susidomėjusi, nes vartome įdomias knygeles.“ Aiškiai ištarkite ir pakartokite artimųjų giminystės pavadinimus: tėtis, mama, sesė, brolis, senelis, močiutė, dėdė Tomas, teta Irena.
Svarbus skirtumas: kalbėti SU vaiku, o ne vaikui
Pajuskite skirtumą tarp to, kai kalbatės SU vaiku ir kai kalbate vaikui. Kalbėti SU vaiku, o ne vaikui - tai jautriau reaguoti į mažylio poreikius. Susitelkite į tai, kas mažylį domina, ir nebetęskite užsibrėžtos temos, jei matote, kad ji mažyliui nebeįdomi. Pavyzdžiui, vaikštinėjant lauke rodote mažyliui augalus, norite nuskinti lapelį, kartu pauostyti žiedą. Staiga mažylis emocingai sukrunta pamatęs šunį vedžiojančią kaimynę. Pereikite prie kalbos apie šuniuką, kaip jis loja, ką daro, paieškokite netoliese vaikštinėjančių kitų šuniukų. Tęsti medžių apžiūros nebederėtų, nes tai jau būtų kalbėjimas vaikui, o ne su vaiku, neatsižvelgiant į jo reagavimą.
Visuomet sureaguokite ir atsakykite į mažylio klausimą. Jis tokiame amžiuje klausia žvilgsniu, besdamas pirštuku į daiktą ar kitais gestais. Pavadinkite ir apibūdinkite jo klausiamą daiktą, reiškinį, veiksmą. Ir šnekamajai, ir rašytinei kalbai galioja tas pats - svarbu skaityti SU vaiku, o ne vaikui. Tai reiškia, kad veiklą pritaikome prie mažylio poreikių ir susidomėjimo. Skaitydama pasisodinkite mažylį ant kelių - taip jis galės lengviau sieti garsą ir vaizdą. Leiskite mažyliui pajusti kalbos ritmą ir jos melodingumą. Deklamuokite skambius eilėraštukus, dainuokite lopšines, skaitykite trumputes pasakas.
tags: #kaip #kalbejimas #lavina #vaiko #smegenis
