Daktaras Jonas Basanavičius, pirmininkavęs Lietuvos Tarybos posėdžiui, per kurį buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, ryškių pėdsakų paliko ne tik Lietuvoje. Praėjus vos kiek daugiau nei metams nuo jo mirties, J.Basanavičiaus atvaizdas pasirodė ant lito banknotų. Daugybė Lietuvos miestų yra įamžinę J.Basanavičiaus, pirmojo lietuviško mėnraščio „Aušra“ redaktoriaus, atminimą paminklais ir biustais, žinoma, po šalį driekiasi aibė J.Basanavičiaus gatvių, kurių garsiausia - Palangoje.
Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Jo motina Marė Birštonaitė kilusi iš labai senos, kryžiuočių raštuose dar XIV a. minimos Birštonų giminės. Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip gerbiamas ir teisingas žmogus. Tėvai, būdami pamaldūs ir dievobaimingi, norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo keliaujantys daraktoriai. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Tėvai norėjo, kad Jonas taptų kunigu ir stotų į Seinų kunigų seminariją, nors jis pats labiau linko prie mokslų - tai, žinoma, būdingas XIX a. kartų konfliktas. Kaip rašo A.Nezabitauskis, „ta įgimtoji žingeidumo kirmėlaitė dr. J.Basanavičių iš pat mokyklinių laikų atitraukė nuo kunigystės ir įdiegė jo širdyje mokslo meilę.“
1873 metais Jonas Basanavičius išvyko į Maskvą, kur įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Tačiau teištempė du semestrus ir perėjo studijuoti mediciną - diplomas jam buvo suteiktas 1879-aisiais. Maskvos universiteto Medicinos fakultetas anuomet buvo garsus visoje Rusijoje, o jį baigusieji laikyti gerais gydytojais. Dar studijuodamas Maskvos universitete, J.Basanavičius pradėjo kultūrinę ir politinę veiklą. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu.
1879 m. pabaigoje, siekdamas išvengti privalomos gydytojo praktikos Maskvoje, J.Basanavičius iškeliavo į Bulgariją. Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn. jis pradėjo dirbti Lom Palankos (dabar Lomas) ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju. Gyvendamas Bulgarijoje, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais, rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius. 1882 m. gruodžio mėn. persikėlė į Prahą, kur su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Čia jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona Gabriele Eleonora Mohl, čekų vokietaite. Po kelių mėnesių draugystės Jonas Elę vedė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Deja, 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė nuo džiūvimo.
Po žmonos mirties J.Basanavičius dar labiau pablogino ir taip pašlijusią sveikatą. 1892 m. persikėlė į Varnos miestą, o 1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę. Tačiau jis nuolat siekė grįžti į gimtinę. 1905 m. rugpjūčio 1 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o kitą dieną nuvyko ir į Vilnių. Grįžęs į Lietuvą, J.Basanavičius tapo vienu svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Jis buvo Didžiojo Vilniaus seimo, 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos iniciatorius ir pirmininkas. Jo pastangomis buvo organizuojami archeologiniai kasinėjimai, rūpintasi lietuviškų mokyklų kūrimu.
1918 m. vasario 16 d. J.Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Jis pats perskaitė istorinį Nepriklausomybės Aktą. J.Basanavičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje iki pat mirties.
Dr. J.Basanavičiaus gimtinė yra Ožkabalių kaimas, Bartininkų v., Vilkaviškio apskr. Ši vieta senovėje buvo tankiai gyvenama lietuvių ir sudarė svarbų strateginį punktą prieš kryžiuočius. Pats dr. J.Basanavičius savo autobiografijoje rašo, jog šie piliakalniai iš pat jaunystės jame įdiegė lietuviškumo dvasią ir savo gimtosios žemės meilę. Visa tai kaitino būsimojo tautos patriarcho vaizduotę ir jame stiprino lietuviškumo jausmą. Dr. J.Basanavičius su užsidegimu ir susižavėjęs tyrinėjo visus savo gimtosios apylinkės piliakalnius.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Jo gyvenimas ir darbai yra neatsiejama nuo Lietuvos istorijos dalis, o jo atminimas amžinai gyvas tautos širdyje.
Kaip Basanavičiui pavyko išgelbėti lietuviškas pasakas ir ateities kartoms išsaugoti liaudies dainas
Visas savo turtą jis užrašė mokslus einančiai lietuvių jaunimėnai. Už nuopelnus Lietuvai, dr. J.Basanavičiui gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Įstaigos sodelyje pastatytas paminklas. Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų.
Jonas Basanavičius nepaliko vaikų.
tags: #ar #jonas #basanavicius #turejo #vaiku
