Vaikų auklėjimas - tai sudėtingas ir atsakingas procesas, reikalaujantis iš tėvų kantrybės, laiko ir nuolatinio noro ieškoti geriausių sprendimų. Nėra universalaus ugdymo modelio, tinkamo visiems, todėl itin svarbu atsižvelgti į individualias vaiko savybes, kad būtų galima nustatyti, koks auklėjimo modelis jam būtų tinkamiausias.
Tėvai patys renkasi, kokį auklėjimo tipą pasirinkti: į mažojo poelgius žiūrėti atlaidžiai, vadovautis savo autoritetu ir pavyzdžiu įkvėpti vaiką, ar valdingai primesti vaikui sukurtas taisykles. Kaip pastebi specialistai, svarbu suprasti, kad tėvų elgesys daro didžiulę įtaką vaikų raidai ir gerovei.
Auklėjimo tipai: nuo atlaidumo iki autoritetingumo
Raidos psichologė Diana Baumrind sukūrė auklėjimo stilių koncepciją, kurios pagrindas - tėvų požiūris į auklėjimą. Remdamasi tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, mokslininkė išskiria 4 auklėjimo tipus:
- Atlaidus auklėjimo stilius: Šio stiliaus šalininkai yra jautresni, ugdydami vaikus, nesistengia jiems nuolat vadovauti ar su jais konfrontuoti, kai vaikas pasielgia ne taip, kaip tikėjosi tėvai. Jie įprastai nereikalauja, kad vaikas elgtųsi kaip suaugęs, linkę su vaikais aptarti jiems iškilusias problemas.
- Valdingas auklėjimo stilius: Visiška atlaidžių tėvų priešingybė yra valdingi tėvai, kurie yra labai reiklūs savo mažyliams, bet neatsakingi. Jiems labai svarbus vaikų paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes ir sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Jų kuriama aplinka yra su labai aiškiomis taisyklėmis.
- Autoritetingas auklėjimo stilius: Autoritetiniai tėvai yra tvirti, bet jautrūs - jie laikosi savo žodžio, bet vaikų nevaržo. Šis stilius pasižymi šiltais tėvų ir vaikų santykiais. Pagrindiniai dalykai, kuriais vadovaujasi auklėdami vaikus - savarankiškumas ir bendradarbiavimas. Kartu jie aptaria netinkamą elgesį ir nenaudoja fizinių bausmių vaikams bausti. Jie suteikia laisvę vaikui pačiam pasirinkti, o pasirinkę prisiimtų atsakomybę už savo sprendimą. Tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikai suprastų savo elgesio pasekmes ir suvoktų, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima.
- Atsiribojęs auklėjimo stilius: Atsiriboję tėvai - neįsitraukę į vaikų gyvenimą. Jiems vargu ar rūpėtų, kad jų vaikas išdaužė langą ir juolab veikiausiai nerūpėtų aiškintis, kodėl jis taip padarė.
Paanalizuokime praktinę situaciją. Jei tėvai atlaidūs, vaikui darželyje sudaužius langą, šie nepuls pamokslauti: „Ir vėl prisidirbai, eilinį kartą elgiesi kaip mažas vaikas, negalvoji apie pasekmes, mes taip nesielgdavome”. Atlaidžių tėvų reakcija būtų labai humaniška: jie paklaustų, kaip tai įvyko, ir patartų kitą kartą būti atsargesniam.
Valdingas tėvas, kilus panašiai ar analogiškai situacijai, elgtųsi visai kitaip: jis įsakytų be paaiškinimų ir vaikui neliktų kitos išeities, kaip tik paklusti tėvo reikalavimams. Tikriausiai būtų taip: „Už šitą šunybę tris dienas negalėsi išeiti į kiemą”.
Autoritetingi tėvai, vaikui sudaužius langą, kartu aptartų situaciją, paaiškintų, kodėl negalima daryti tokių veiksmų ir kaip svarbu būti atsargesniam. Jie suteiktų vaikui galimybę pačiam suprasti pasekmes ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Atsiribojusių tėvų reakcija būtų abejinga - jiems greičiausiai nerūpėtų nei išdaužtas langas, nei jo priežastys.
Auklėjimo tipų įtaka vaiko asmenybės raidai
Dažnai tėvus neramina klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad jis nekenktų sklandžiai asmenybės raidai. Nepaisant to, atlikta nemažai tyrimų, kurie atskleidė, kaip vienoks ar kitoks auklėjimo būdas vaikystėje paveikė tolimesnį žmogaus gyvenimą.
- Atsiribojusių tėvų vaikai gyvenime patyrė daugiausiai sunkumų dėl to, kad buvo nepakankamai empatiški, įsigilinantys į kito žmogaus jausenas.
- Vaikams iš atlaidžių šeimų paauglystėje ir vėlesniame amžiuje kyla problemų dėl nestabilaus elgesio, tačiau jie, anot mokslininkų, neturi bėdų dėl nepakankamo savęs vertinimo. Nors jie mokosi blogiau, bet tai netrukdo jiems jaustis laimingiems ir visaverčiams kitų atžvilgiu.
- Tie, kurie augo valdingose šeimose, gerai mokosi ir puikiai elgiasi namuose ir viešumoje, tačiau linkę save blogiau vertinti. Tyrimai rodo, kad jų socialiniai įgūdžiai yra blogesni ir didesnis depresijos lygis.
- Bene geriausiai gyvenime sekėsi tiems, kurie savo tėvus vaikystėje laikė autoritetais. Vaikai iš autoritetingų šeimų ne tik kad patys save geriau vertino nei kitose šeimose, bet taip pat juos taip galėjo įvertinti ir kiti. Tyrimais nustatyta, kad būtent autoritetingus tėvus turėję žmonės yra labiau socialūs - neturi problemų bendraudami su įvairiais žmonėmis, jiems lengviau adaptuotis skirtingose kultūrose. Šiose šeimose, tėvų jautrumas nulėmė visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionalumą, tuo tarpu reiklumas labiausiai įtakojo elgseną. Tokiose šeimose augę vaikai išmoksta atrasti balansą tarp išorinio pasaulio normų ir siekio patenkinti individualius norus.
Tėvų autoritetas ir jo svarba
Psichologai ir psichoterapeutai tėvams dažnai akcentuoja, kad iki tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, atitinkamai reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams šioje vietoje labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi mažos akutės ir jų elgesys yra vertinamas.
Labai svarbu nuo mažų dienų vaikui nustatyti suprantamas ir aiškias ribas, paaiškinti, kodėl vienų ar kitų dalykų negalima daryti ir kas gali atsitikti, jei nebus daroma taip, kaip patariama. Elgesio pasekmės turi būti labai aiškios, kad vaikutis galėtų suvokti ir daryti pasirinkimą tarp vieno ar kito veiksmo ir už tai prisiimti atsakomybę, tai itin svarbu savarankiškos ir savimi pasitikinčios asmenybės vystymuisi.
Nustatytų taisyklių turi būti laikomasi visada, priešingu atveju vaikas ims nebesuprasti. Mažų vaikų mąstymas yra labai konkretus, jis dar nepajėgus suprasti „išimties iš taisyklės”. Net ir žinodamas tai, vaikas nuolat bando tėvų kantrybės ribas, kad susikurtų individualią skalę „kiek galima neklausyti”. Tėvai, įvertinę tai, neturėtų prarasti pusiausvyros - pakelti balso, nervingai kartoti frazę „aš tau jau sakiau”.
Reikia daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo būdų. Tėvai neturėtų kalbėti vieni, reikia leisti išsisakyti ir vaikams. Suteikdami galimybę vaikui surasti savo sprendimą, nepamirškite jį už tai pagirti. Taip pat išsiaiškinkite ar mažylis supranta, kokios bus jo sprendimo pasekmės.
Jei yra besąlygiška meilė, tuomet bus ir kantrybės. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Galbūt jam trūksta dėmesio - vaikai trūkstamą kontaktą išsireikalauja manipuliuodami, pavyzdžiui, iškrėsdami kokią nors šunybę.
Patarimai tėvams, norintiems būti autoritetais
Tėvams, norintiems savo vaikams būti autoritetais, svarbu atsiminti kelis esminius dalykus:
- Vaiko nuomonė turi būti nuolat atsižvelgiama.
- Vaikus reikia girti ne tik už gerai atliktus darbus, pavyzdžiui, gražiai sutvarkytą kambarį ar gražiai nupieštą piešinį, bet ir už tai, kad stengiasi, tobulėja, mokosi naujų dalykų.
- Labai svarbu prisiminti, kad kritikuoti reikia ne patį vaiką, o konkrečius jo poelgius. Būtina nepamiršti, kad vaikai į kritiką reaguoja labai jautriai, tad pirmiausia reiktų paminėti nors keletą pozityvių dalykų ir už juos vaiką pagirti, o tik po to ramiu tonu išsakyti, ką vaikas galėtų daryti geriau ir kaip jam to pasiekti.
- Į vaiko iškrėstą šunybę nereaguokite iškart - leiskite sau į ją pažvelgti iš šalies, galbūt po to kils originalių minčių, kaip įkvėpti vaiką į toje pačioje situacijoje elgtis kitaip.
- Tėvai vaikui turi rodyti pavyzdį - jei kažko nedarote patys, neturėtumėte to reikalauti iš vaiko.
- Svarbu abiem tėvams sutarti dėl bendrųjų vaiko auklėjimo principų. Jei vaikas jaučia, kad tėtis ir mama nesutaria dėl tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, vienas iš tėvų tuo pat metu nori leisti tam tikrą dalyką, o kitas - drausti, vaikas nesupras, kodėl taip yra, atsiras niša savivalei. Esant tokiai situacijai, dažniausiai vaikai pradeda manipuliuoti ir elgtis tose pačiose situacijose neadekvačiai.
- Tėvams svarbu sutarti. Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, nesikalba, neturi panašios pasaulėžiūros, jis jų pavyzdžiu nelaikys, jam gali kilti sunkumų bendraujant.
- Tėvai turėtų vaikus mokyti tik to, ką patys išmano, t.y., neišeiti iš savo kompetencijos ribų. Jei vaikas pajaus, kad jį bandoma išmokyti to, ko patys tėvai savo kasdieniniame gyvenime netaiko, jis tai veikiausiai atmes.
- Svarbu neieškoti trumpalaikių problemos sprendimo būdų - neapsiriboti esama situacija.
Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui. Tėvai nuolat turi klausti savęs, ką aš, kaip tėvas ar mama, galiu padaryti, kad mano vaikas elgtųsi geriau, kad su kylančiais sunkumais susidorotų sklandžiau.
Vaikų auklėjimas reikalauja nuolatinio dėmesio, pastangų ir meilės. Tėvams tenka ne tik suteikti savo vaikams besąlygišką meilę, bet ir padėti jiems tapti atsakingais, savimi pasitikinčiais ir dorais piliečiais. Svarbiausias vaiko auklėjimo principas - meilė ir besąlygiškas priėmimas. Vaikui būtina jausti, kad jis yra mylimas, vertinamas ir priimtas toks, koks yra. Tėvai turėtų nuolat skatinti vaiką, parodyti jam, kad jie yra jo palaikymo ir paramos šaltinis. Bendravimas yra esminis elementas, kai kalbama apie vaikų auklėjimą. Tai padeda vaikams ir paaugliams išmokti socialinių įgūdžių, bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti savo mintis ir jausmus.
tags: #behioristiniai #auklejimo #modeliai
