Vėžiagyviai (Crustacea) - tai gausi nariuotakojų (Arthropoda) grupė, apimanti apie 50 000 rūšių, išskiriama į atskirą potipį. Šios grupės atstovams būdinga didelė formų įvairovė, atsiradusi dėl prisitaikymo prie skirtingų ekologinių nišų ir gyvenimo būdo.
Vėžiagyvių kūną sudaro dvi pagrindinės dalys - galvakrūtinė ir pilvelis. Jis padengtas chitinine danga, kuri tarnauja kaip apsauginis šarvas. Galvakrūtinę dengia chitininis šarvas - karapaksas. Kiekviename segmente, išskyrus paskutinį, dažniausiai yra galūnių pora.
Virškinimo sistema paprastai atsiveria burnos anga. Žarnos skirstomos į priekinę, vidurinę bei užpakalinę. Analinė anga atsiveria telsone, paskutiniame narelyje. Priekinės ir užpakalinės žarnos vidus padengtas chitinine kutikula.
Mitybos įvairovė ir kvėpavimas
Daugelis vėžiagyvių specializuojasi mitybos atžvilgiu. Planktoniniai dažniausiai minta augaliniu planktonu bei bakterijomis, bentosiniai - yra plėšrūs, o detritofagai - minta augalų ir gyvūnų liekanomis.
Smulkūs vėžiagyviai (žandakojai, kiautavėžiai) kvėpuoja visu kūno paviršiumi arba galūnėmis, kurios nėra diferencijuotos. Kiti turi specializuotus kvėpavimo organus - pakitusias plokščias kojas arba specialias žiaunas. Vėdarėlių, kaip ir kitų sausumos vėžiagyvių, dangos audinių vamzdeliai yra įsiterpę į kūno vidų ir sudaro kažką panašaus į trachėjų sistemą. Šiuos vamzdelius skalauja hemolimfa ir iš jų paima deguonį.
Kraujotakos sistema ir nervų sistema
Vėžiagyvių kraujotaka skiriasi įvairiose jų grupėse. Tie, kurie kvėpuoja visu kūno paviršiumi, kraujotakos sistemos neturi. Kiti, kvėpuojantys pakitusiomis galūnėmis, dažniausiai turi širdį arba širdį ir trumpą aortą (šakotaūsiai ir kiti). Jei kraujagyslių nėra, hemolimfa cirkuliuoja sinusais ir lakūnomis. Stambiausių vėžiagyvių (dešimtkojų) kraujagyslių sistema yra gerai išvystyta.
Pats primityviausi vėžiagyviai turi kopėtinio tipo nervų sistemą, panašią į daugiašerių kirmėlių nervų sistemą. Vidaus sekrecijos liaukų veikla tiesiogiai susijusi su nervų sistema ir jutimo organais.
Jutimo organai ir dauginimasis
Akys būna dviejų tipų: paprastos (nauplijinės) ir sudėtinės (facetinės). Chitininė kūno danga trukdo vėžiagyviams justi aplinką, todėl lietimo funkciją atlieka gausūs įnervinti šereliai, kurie dažniausiai būna išsidėstę ant čiuopiklių, antenų, galūnių. Kai kurie turi pusiausvyros organus.
Daugelis vėžiagyvių yra skirtalyčiai, tačiau pasitaiko ir hermafroditų (ūsakojai ir kai kurios krevetės). Būdinga heterogonija - vasarą dauginasi partenogenetiniu būdu, o rudenį atsiranda patinai bei patelės ir dedami apvaisinti kiaušiniai. Gonados porinės, neretai tarpusavyje susiliejusios.
Kai kurie vėžiagyviai dauginimosi periodu (langustai) iki nerštaviečių migruoja šimtus kilometrų. Migruoja ir omarai bei kai kurios krabų rūšys. Vislumas - labai nevienodas. Langustai deda iki 1,5 mln. kiaušinių, kai kurie krabai - iki 3 mln.
Vystymasis ir lervų stadijos
Daugelis vėžiagyvių vystosi su metamorfoze: iš kiaušinėlio išsirita lerva - nauplijus, kuri paprastai turi 3 poras galūnių ir 1 paprastą akį. Nauplijus praeina keletą stadijų ir virsta suaugusiu gyvūnu. Iš langustų ir omarų kiaušinėlių išsirita mizidinė lerva.
Vėžiagyviai sujungti į savo sistematinę grupę daugiausia dėl to, kad beveik visiems jiems vystymosi pradžioje būdinga nauplijaus lervos stadija, nors nemažai rūšių ją pabaigia dar prieš išsirisdamos iš kiaušinio.
Istorija ir fosilijos
Pirmą kartą terminas Crustacea panaudotas Pierre Belon ir Guillaume Rondelet XVI a. gamtininkų darbuose. Tačiau vėliau jis nebebuvo naudojamas, pavyzdžiui, Karlas Linėjus savo Systema Naturae vėžiagyvius priskyrė prie Aptera - nesparnuotų nariuotakojų.
Yra sukauptas didelis kiekis vėžiagyvių fosilijų, pradedant gyvūnais, kaip Perspicaris ar Canadaspis iš Kambro vidurio Burgeso skalūnuose. Iš Kambro periodo pabaigos jau randama daugumos didžiųjų vėžiagyvių grupių (žiaunakojai, žandakojai, kiautavėžiai, parazitiniai Pentastomida ir kt.) fosilijos. Pirmieji dešimtkojai vėžiai aptinkami Triaso periode, tuo tarpu pirmieji krabai - Juros periode.
Vėžiai Lietuvoje: rūšys ir jų ypatumai
Nuo seno manyta, kad vėžiai gyvena tik gėluose ir labai švariuose vandens telkiniuose. Tačiau pastaruoju metu jų aptinkama ir Baltijos jūroje, ir miestų taršos paveiktuose telkiniuose. Į Lietuvos vandenis patenka vis naujų vėžių rūšių, kurios čia ne tik aktyviai veisiasi, bet ir veja lauk mūsiškius senbuvius.
Iš viso Lietuvos vandens telkiniuose galima aptikti keturias rūšis vėžių: vietinius plačiažnyplius, siauražnyplius ir invazinius žymėtuosius bei rainuotuosius. Svarbu juos skirti, nes nuo rūšies priklauso, kaip ir kada su vėžiagyviu galima elgtis.
Žnyplės, dėmės ir dryžiai: rūšių atpažinimas
Plačiažnypliai vėžiai - Lietuvos čiabuviai, labiausiai vertinami dėl skonio ir maistinių savybių. Paprastai šie vėžiai būna tamsiai rudi, kartais pasitaiko ir mėlynų. Lengviausia juos atskirti pagal plačias žnyples. Vėžiai būna aktyvūs naktį, dieną tūno kieto ežero ar upės dugne po akmenimis, šaknimis ar urveliuose. Užauga iki 300 gramų svorio ir dvidešimties centimetrų ilgio. Plačiažnypliai, kaip jautri aplinkos pokyčiams rūšis, 1992 m. buvo įtraukta į saugotinų gyvūnų sąrašus Europos Sąjungos buveinių direktyvoje. Kai kurie mokslininkai teigė, kad Lietuva - plačiažnyplių vėžių kilimo centras.
Siauražnypliai vėžiai daugiau nei prieš šimtą metų į Lietuvos vandenis buvo perkelti iš Baltarusijos ir Latvijos. Ilgų ir siaurų žnyplių savininkai ne tokie išrankūs - jiems netrukdo nei dienos šviesa, nei deguonies stygius, nei sūresnis vanduo. Kadangi vėžiai maitinasi ir dieną, užauga didesni už plačiažnyplius. O ir urvelių bei slėptuvių jiems nereikia rausti - gyvena tiesiog ant dugno dumble. Siauražnyplius galima atskirti pagal baltą ar labai šviesią kūno apačią ir, žinoma, pagal siauras žnyples. Kūno viršus būna gelsvai žalias.
Siekiant atkurti vis mažėjančią vėžių populiaciją, 1972 m. į Europą, o kartu ir Lietuvą iš Šiaurės Amerikos atvežti žymėtieji vėžiai. Jie pasirinkti dėl atsparumo marui, tačiau nebuvo pagalvota, kad atsparūs marui vėžiai patys yra jo nešiotojai ir užkrės Lietuvos senbuvius. Žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę - baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, kiautas lygus. Jei gali gyventi dideliame gylyje, slepiasi po akmenimis ar dumble. Šie vėžiagyviai pripažinti invaziniais ir yra naikintini.
Dar vieni invaziniai vėžiai - rainuotieji. Jie į Lietuvą atsibastė patys, kaip spėjama - iš Lenkijos. Rainuotieji Lietuvoje stebimi nuo 1995 m. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Gyviai dryžuotais pilveliais aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą.
Vėžių gaudymas ir verslo galimybės
Daug vėžiagyvių rūšių yra naudojamos maistui. Jie yra gaudomi tiek mėgėjų, tiek pramoniniu būdu. Daugiausiai tai dešimtkojai vėžiai - krabai, omarai, krevetės. Iš ne dešimtkojų, daugiausiai valgomas krilis (Euphausiacea). Vėžiagyviai maistui taip pat yra auginami nelaisvėje.
Komercinis vėžiagyvių auginimas prasidėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Ilgą laiką buvusi populiariausia rūšis - didžioji tigrinė krevetė (Penaeus monodon), 2009 m. nelaisvėje jų buvo užauginta maždaug 770 000 tonų. 2004 m. ją pralenkė baltakojė blyškioji krevetė (Litopenaeus vannamei). Iš gėlavandenių rūšių, populiariausia maistui auginti didžiąsias upines krevetes (Macrobrachium rosenbergii) ir gauruotažnyplius krabus (Eriocheir sinensis).
Dr. Aloyzas Burba teigia, kad lietuviai neišnaudoja puikios verslo galimybės - plačiažnyplių vėžių veisimo. Pasak mokslininko, siauražnyplių rinka jau užpildyta, o plačiažnyplių - atvira. O šie vėžiai visoje Europoje yra labiausiai vertinamas delikatesas.
Reguliavimas ir kontrolė
Sumažėjus vietinių vėžių rūšių populiacijai, vėžiautojams taikomi apribojimai: per parą draudžiama sugauti daugiau nei 50 vėžių, kurių minimalus dydis 10 cm. Lietuviškus vėžius leidžiama gaudyti nuo liepos 15 iki spalio 15 d., invazinius - ištisus metus.
Vėžiauti siauražnyplius ir plačiažnyplius vėžius draudžiama nuo spalio 15 iki liepos 15 dienos. Gaudant vėžiagyvius reikia turėti žvejo bilietą, naudotis tik bučiukais arba samteliais (iš viso ne daugiau nei penkiais), nedelsiant atgal paleisti mažesnius nei dešimties centimetrų ilgio vėžiukus, ir per parą pagauti ne daugiau 50 siauražnyplių ar plačiažnyplių.
Invaziniams vėžiams patekus į vandens telkinį, efektyvių priemonių juos išnaikinti nėra. Labai svarbu gyventojus informuoti apie šių vėžių daromą žalą ir aiškinti, kokį pavojų kelia savavališkas jų perkėlimas į naujus vandens telkinius.
