Linai (Linaceae) yra vieni iš retų pluoštinių augalų, auginamų Europoje, turintys gilias auginimo tradicijas. Nuo seniausių laikų žmonės žavėjosi lino savybėmis ir panaudojimu. Lininiai drabužiai yra praktiški ir gražūs, tinkami pavasario bei vasaros aprangai, nes nesukelia alergijos, sugeria drėgmę ir suteikia vėsos pojūtį. Dažytas linas gali įgauti įvairiausias spalvas.
Lietuvoje linai pradėti auginti prieš 4 000 metų. Tarpukario Lietuvoje linų pluoštas buvo svarbi eksportuojama prekė. Nors didžiausias linų auginimo plotas užfiksuotas 1940 m. - 96,6 tūkst. ha, vėlesniais dešimtmečiais šie plotai mažėjo. Nors XXI a. pradžioje pluoštinių linų auginimas Lietuvoje beveik nunyko, aliejinių (sėmeninių) linų pasėliai pasaulyje, ypač Europoje, padidėjo.
Lietuvoje taikoma linų auginimo ir derliaus dorojimo technologija leidžia pasiekti vidutinį 4 t/ha derlių, o pažangūs augintojai iš hektaro gauna 6 tonas ir daugiau aukštos kokybės šiaudelių.
Linų Brandos Tarpsniai
Per vegetacijos laikotarpį linai pereina kelis brandos tarpsnius:
- Daigų, arba skilčialapių.
- Eglutės.
- Greito augimo.
- Žiedpumpurių.
- Žydėjimo.
- Brendimo (žalioji, ankstyvoji geltonoji, geltonoji ir visiškoji branda).
Kiekvienas brandos tarpsnis trunka vidutiniškai po 10 dienų, o bendra vegetacijos trukmė priklauso nuo veislės, dirvožemio ir klimato sąlygų.
Tinkamos Sąlygos Linams Augti
Dirvožemis
Lietuvoje linai geriausiai auga priesmėlio, lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose, kai dirvožemio pH yra neutralus arba mažai rūgštus. Dirvos dirbimu reikia paruošti sėklos guoliavietę, kad linai sudygtų vienodai ir greitai. Paviršinis 1-3 cm dirvos sluoksnis turi būti sudarytas iš smulkių grumstelių, po juo - suspaustas sluoksnis, ribojantis sėjamosios noragėlių darbo gylį, ir gilus supurentas sluoksnis be tuštumų.
Priešsėliai
Vienas geriausių priešsėlių linams yra žieminiai javai, auginti po daugiamečių žolių. Taip pat linai sėjami po kaupiamųjų, daugiamečių žolių ir vienamečių ankštinių augalų.
Linų Auginimo Technologija
Dirvos Paruošimas
Auginant linus, iš rudens naikinamos piktžolės. Po kaupiamųjų augalų dirva suariama, o po daugiamečių žolių, supjausčius velėną diskiniais padargais, ariama plūgu su priešplūgiu. Jei auginama po žiemkenčių, patartina surinkti ir išvežti šiaudus, nes nevisiškai suirus per žiemą, dirvos struktūra gali būti nevienoda.
Rudeninis dirvų dirbimas
Dirvas rudenį galima ruošti keliais būdais. Nupjovus javus, dirva tuojau pat įdirbama skutikais 6-8 cm gyliu (jei vyrauja sėklinės piktžolės) arba 10-12 cm gyliu (jei yra vegetatyviškai plintančių piktžolių). Nelygios dirvos išlyginamos. Sudygus piktžolėms, dirva kultivuojama arba skutama antrą kartą. Vėl sudygus piktžolėms, laukas suariamas. Nuėmus priešsėlį, kai atželia daugiametės piktžolės, dirva purškiama herbicidu (glifosato analogu). Kai piktžolės paruduoja, laukas (jei lygus) ariamas. Jei dirva nelygi, prieš ariant ji nuskutama ir išlyginama. Arimo laikas priklauso nuo dirvos tipo: sunkias, piktžolėtas dirvas reikėtų arti anksčiau, o nepiktžolėtas ir lengvas - vėliau. Visas dirvas būtina suarti iki spalio vidurio. Nevertėtų arti per daug drėgnų dirvų. Linams labai svarbu arimo kokybė: arimas turi būti lygus, plačiomis varsnomis, neišverčiant podirvio. Geriausiai tinka apverčiamieji plūgai. Tik vienodai ir lygiai suartoje dirvoje galima tikėtis išauginti vienodus linus.
Pastaba: anksti suarus dirvas, gali sudygti nemažai piktžolių. Pasirodžius joms, reikėtų kultivuoti ir kartu akėti 10-12 cm gyliu. Paskutinį kartą kultivuojama be akėjimo 8-10 cm gyliu prieš porą savaičių iki šalčių.
Pavasarinis žemės dirbimas
Dirvoms pradžiūvus, pirmiausia reikėtų žemę suakėti, kad dirvožemis būtų apsaugotas nuo perdžiūvimo. Atėjus sėjos laikui, žemė įdirbama „Germinator“ tipo agregatu arba kombinuotais sėjos agregatais, kurie vienu važiavimu įdirba dirvą ir kartu pasėja linus. Ruošiant dirvą sėjai, būtina laikytis principo - ją įdirbti ir linus pasėti per vieną dieną. Jeigu neįmanoma per vieną dieną įdirbti ir apsėti viso ploto, geriau ruošti lauką ir apsėti jį dalimis. Taip dirbant neperdžius dirva, linai dygs greitai ir vienodai. Visi darbai atliekami arimo kryptimi. Nevienodai dygstantys linai, „banguotas“ pasėlis - tai dažniausiai per giliai supurentos dirvos pasekmė, kai sėkla pasėjama per giliai. Jei dirbama nepakankamai pradžiūvusi dirva, gilesniuose sluoksniuose susidaro suplaktos žemės gumulai, pro kuriuos negali prasiskverbti linų šaknys.
Sėklos Paruošimas
Norint išauginti gerus linus ir gauti didelį bei kokybišką derlių, būtina sėti aukštos kokybės sėklą. Tik iš gerai paruoštų, vienodo stambumo sėklų užauga stiprūs daigai. Iškūlus linų sėmenis, sėkla valoma, o jei reikia - džiovinama. Sėmenims džiovinti bei vėdinti geriausiai tinka aktyvioji ventiliacija, nes linai yra aliejiniai augalai. Žiemą vėdinama, kai oras giedras ir sausas. Pavasarį, atšilus orams, vėdinama iš ryto, kol oras šaltesnis. Jei sėmenų drėgnumas 16 % ir daugiau, vėdinti reikia pašildytu oru. Sausus sėmenis ant ventiliacijos įrengimų galima supilti iki 75 cm storio sluoksniu.
Sėmenų valymas
Valomi tik sausi sėmenys, nes drėgnų valyti neverta - sunkiau atskirti piktžolių sėklas. Linų sėmenys valomi specialiomis valomosiomis, pvz., „Petkus Gigant K 531“ ar „Petkus Selektra K 2181“. Svarbu parinkti tinkamus sietus ir sureguliuoti oro srautus.
Sėklos beicavimas
Sėklos paruošimui priklauso ir beicavimas. Linų ligos - fuzariozė, svylarūdė, stiebalūžė ir kitos - plinta ir per sėklą. Beicuojant sunaikinami grybeliai, esantys sėklos paviršiuje. Beicuotų sėmenų lauko daigumas padidėja 15-20 procentų. Jei sėkla sausa (12 % drėgnumo), beicuoti galima likus 2-3 savaitėms iki sėjos. Drėgnesnė sėkla beicuojama prieš 2-3 dienas iki sėjos. Kad beicas vienodžiau padengtų sėklas, tonai sėmenų sunaudojama 3-5 litrai vandens.
Sėja
Geriausia linus sėti siauraeilėmis (7,5 cm) sėjamosiomis, važiuojant 4-6 km per valandą greičiu. Ankstyva sėja - viena iš svarbiausių sąlygų. Linus galima pradėti sėti, kai vidutinė paros temperatūra aukštesnė kaip 5 °C, o dirva 10 cm gylyje įšilusi iki 7 °C. Sėklos įterpimo gylis lemia daigumą: molio ir priemolio dirvose sėkla įterpiama 1-1,5 cm gylyje, o priesmėlio dirvose - ne giliau kaip 2 cm. Sėjant reikia numatyti, į kokio dydžio barus bus suskirstytas linų laukas, kad su turima technika jį būtų galima nurauti per 1-2 dienas.
Sėklos ūkinė vertė paskaičiuojama švarumą padauginus iš daigumo ir padalijus iš 100. Sėkliniams pasėliams rekomenduojama išberti 20-22 mln./ha 100 % ūkinės vertės sėklų, kitiems linų pasėliams - 22-25 mln./ha. Sėjos darbai atliekami arimo kryptimi.
Kaip pasigaminti liną iš linų
Skirtumai Tarp Sėmeninių Ir Pluoštinių Linų
Lininių (Linaceae) šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkiui svarbi viena gentis - Linum. Šioje gentyje yra daugiau kaip 200 rūšių, tačiau mus domina tik sėjamojo lino (Linum usitatissimum L.) varietetai: pluoštiniai (elongata), tarpiniai (intermedia), sėmeniniai (brevimulticaulia) ir šliaužiantieji (prostrata). Šie varietetai skiriasi aukščiu, augalo biologija, stiebų ir galvenų skaičiumi, sėklų kiekiu ir svoriu. Lietuvoje šiuo metu auginami du šios rūšies varietetai - pluoštiniai ir tarpiniai linai.
Pluoštiniai linai Lietuvoje turi gilias tradicijas - tai aukšti, plonais, tiesiais stiebais augalai, kurių pagrindinė produkcija yra pluoštas, o sėmenys - šalutinė. Tarpiniai linai, auginami nuo 1995 m., užima tarpinę padėtį tarp pluoštinių ir tikrųjų sėmeninių linų. Jų pagrindinis stiebas užauga iki 45-75 cm aukščio, gali turėti 1-3 ir daugiau žemesnių šoninių stiebų. Ant augalo susiformuoja nuo 7 iki 20 ir daugiau galvenų. Tarpinių linų sėklos stambesnės nei pluoštinių (1000 sėklų sveria nuo 5,5 iki 10,0 g), o stiebuose būna apie 12-15 % pluošto. Šio pluošto pluoštinės ląstelės šiek tiek blogiau susiformavusios nei pluoštinių linų, todėl jis trumpesnis, kietesnis ir šiurkštesnis, naudojamas trumpojo linų pluošto reikmėms.
Sėmeninių Linų Auginimo Ypatumai
Sėmeniniai linai nėra tokie lepūs kaip pluoštiniai. Jų auginimo technologija panaši į pluoštinių - naudojami tie patys beicai bei herbicidai, tačiau tręšimo ir nuėmimo technologijos labai skiriasi. Aliejiniams linams tręšti paprastai pakanka 35-90 kg/ha fosforo ir 90-120 kg/ha kalio veikliosios medžiagos. Azoto trąšų normos svyruoja nuo 0 iki 140 kg/ha. Trąšos parenkamos atsižvelgiant į dirvoje esančių maisto medžiagų kiekį.
Sėmeniniai linai sėjami kuo anksčiau, kai tik dirvos pakankamai pradžiūva. Lietuvoje registruotos veislės yra vidutinio vėlyvumo (vegetacija trunka iki 105 dienų ir ilgiau). Sėjama 1-2 cm (lengvose dirvose - 3-4 cm) gylyje, siauraeilėmis sėjamosiomis. Optimali sėklos norma - 7-9 mln. daigių sėklų hektarui, o tai sudaro apie 40-70 kg/ha sėklos, priklausomai nuo jos stambumo.
Derliaus nuėmimas
Sėmeniniai linai dažniausiai pjaunami ir kuliami javų kombainu. Derlius nuimamas tuomet, kai galvenos paruduoja ir sėmenys jose ima „barškėti“. Siekiant išvengti linų stiebų apsivyniojimo ant kombaino pjaunamosios, galima prieš nuėmimą sėmeninius linus desikuoti. Efektyviausiai linų stiebus išdžiovina desikantas Reglonas super, išpurškus jo 2,5 l/ha likus 2-3 savaitėms iki derliaus nuėmimo. Auginant ekologiškai ir nenaudojant desikantų, galima palaukti, kol linai visiškai subręs ir išdžius stiebai, nes sėmeninių linų galvenos neatsiveria ir sėmenų neišbarsto.
Sėmenininių linų pasėliuose gali būti įrengtos technologinės vėžės, kurios palengvina pasėlių priežiūrą ir purškimą. Svarbu, kad kombaino pjovimo aparatas būtų tvarkingas: aštrus dalgis, tiesūs pirštai, aštrūs priešpeiliai. Kombainas mažiau užsikemša pjaunant linus aukštai - nupjaunant tik galvenas. Sėmeniniai linai pjaunami vėlai - rugsėjo, o kartais ir spalio mėnesį. Pjovimui būtina pasirinkti sausą, saulėtą dieną ir pjauti tik po vidudienio. Tinkamai sureguliavus kombaino valomąją, sėmenų švarumas siekia apie 95-98 %. Kombaino kūlimo būgnas turi suktis minimaliu greičiu, kad neskaldytų sėmenų.
Linų Veislių Pasirinkimas
Linų aukštis bei šluotelės ilgis yra svarbūs rodikliai aliejinių linų nuėmimo technologijoje. Kadangi aliejiniai linai paprastai pjaunami javų kombainais, kuo aukštesni augalai, tuo didesnė ražiena lieka, sunkiau paruošti lauką kitiems sėjomainos rotacijos augalams. Užsienyje aliejinių linų stiebų pluoštas naudojamas popieriaus, tekstilės, geotekstilės, kompozitų gamybai. Lietuvoje, kol nėra išvystyta trumpojo linų pluošto perdirbimo pramonė, aukšti aliejiniai linai nėra pageidautini. Todėl vertinami trumpesni stiebai, kompaktiškesnės šluotelės ir didesnis produktyvių galvenų skaičius.
Linų Panaudojimas Ir Savybės
Linų pluoštas naudojamas įvairiems tekstilės gaminiams, o sėmenys - aliejui, maistui ir medicinos reikmėms. Lininiai drabužiai yra praktiški, gražūs, nesukelia alergijos, sugeria kūno drėgmę ir teikia vėsumo įspūdį. Dažomas linas gali įgauti begalę spalvų.
Gydomosios Savybės
Linų sėmenų gydomasis poveikis priklauso nuo gleivių ir linamarino. Vartojant sėmenų ekstraktus arba nuovirus, stemplės ir skrandžio gleivinės pasidengia plonu gleivių sluoksniu, kuris jas apsaugo nuo dirginimo. Grūsti linų sėmenys vartojami nuo užkietėjusių vidurių ir nutukus. Ataušusios tyrelės kompresai dedami ant pažeistų vietų: gyjančių žaizdų, nudegusių arba nušalusių vietų.
Linų Kultūrinė Reikšmė
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse ir pasakojimuose. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Lininis audinys, vienas iš seniausių tekstilės gaminių pasaulyje, daromas iš lino augalo pluošto. Seniausi laukinio lino naudojimo tekstilei kurti įrodymai randami pietryčių Europoje. Sukultūrintas linas buvo Azijoje ir Viduržemio jūros teritorijoje apytikriai prieš 9000 metų.
Sėjamasis linas (lot. Linum usitatissimum - „pats naudingiausias“) yra kultūrinis augalas, auginamas tūkstančius metų. 4-5 tūkstantmetyje pr. m. e. egiptiečiai iš lino siuvo drabužius, bures, vijo virves, į siauras lininio audinio juostas vyniodavo mirusiuosius. Šventikai dėvėjo lino drabužius kaip tyrumo simbolį ir vadindavo liną „suverptu vėju“. Iš Egipto per Graikiją ir Romą linas pasiekė Europą. Lietuvoje linai pradėti auginti 2000 m. pr. m. e. Pačiu naudingiausiu linas vadinamas todėl, kad visos jo dalys buvo naudojamos žmogaus buityje: sėklos (sėmenys) maistui, ilgas pluoštas geriems, ploniems audiniams, pakulos - prastesniems audiniams, maišams, virvėms, spaliai - namams šiltinti.
Linas auginamas daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Kanadą, Argentiną, Lenkiją, Ukrainą, Prancūziją, Italiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, D. Britaniją, Rusiją. Geriausios kokybės linų pluoštas užauginamas Europoje.
Linas turi metro aukščio stiebelį, 80-100 lapelių ir gražiai mėlynai žydinčius žiedus (rečiau sutinkami baltais, violetiniais, rožiniais žiedais). Auga labai greitai: sėjami kovą - balandį, birželį laukai jau mėlynuoja jų žiedais. Linai mėgsta vėsius, debesuotus orus, pakankamą drėgmės kiekį žydint ir nelabai sutaria su piktžolėmis.
Rugpjūtį, praėjus maždaug 100 dienų nuo sėjos, linai raunami, ne pjaunami, tam, kad stiebelis liktų kuo ilgesnis. Kuo ilgesnis, storesnis stiebelis - tuo geresnis lino pluoštas. Nuraunami linai suguldomi 3-4 savaitėms laukuose. Stiebelio išorė džiūsta, suskilinėja, žemėje esantys fermentai ir mikroorganizmai suardo ryšius tarp pluošto ir stiebelių medienos. Senovėje Lietuvoje linai buvo mirkomi giliose linmarkose 2-3 savaites, kad pluoštas lengviau atsiskirtų nuo netinkamų verpti augalo dalių. Ne visas lino stiebelis tinkamas pluošto gamybai, tik stiebelio išorinė dalis (apie 20-30 %). Ją reikia atskirti nuo vidinės sumedėjusios dalies. Pastarasis procesas vadinamas „mynimu“, kai stiebelis sulaužomas. Po to vyksta „brukimas“ - iš linų pašalinamos sumedėjusios dalelės (spaliai). Gaunamas ilgas linų pluoštas dar turi būti iššukuotas, suverptas į siūlus, išbalintas. Natūralios spalvos lino verpalai yra pilkšvai rusvi, siūlai gali būti dažomi įvairiomis spalvomis. Audimo staklėmis, panaudojant išilginius siūlus (metmenis) su ataudais (skersiniais siūlais), pagaminamas lino audinys.
