Motinystė - tai ne tik džiaugsmas ir meilė, bet ir nuolatinis, itin reikalaujantis darbas, kuris dažnai lieka neįvertintas visuomenėje. Pasak lyčių lygybės ekspertės R. Butkevičiūtės, motinystė yra 24 valandas per parą trunkantis nenuilstamas darbas, kuriam būdingas beveik neegzistuojantis laisvadienių skaičius, darbas naktimis, sirgimo metu, minimalus atlygis, o kartais netgi pajamų mažėjimas. Be to, motinos dažnai susiduria su visuomenės priekaištais dėl nepakankamumo ir nesugebėjimo susitvarkyti, o kuo daugiau pastangų jos įdeda, tuo mažesnė ekonominė vertė yra sukuriama. Motinystės procesas reikalauja ne tik fizinių pastangų, bet ir emocinio bei psichologinio atsidavimo, o tai gali sukelti didelę įtampą ir vienišumo jausmą.
Visuomenėje įprasta, kad motinos rūpinasi ne tik vaikais, bet ir namų ruoša, maisto gaminimu. Net ir pasidalinus pareigomis su tėvais, didžioji dalis atsakomybės dažniausiai tenka mamoms. R. Butkevičiūtė pabrėžia nuolatinį emocinį krūvį, kuris sukelia didelę įtampą ir neleidžia visiškai pailsėti. Nepaisant didelio krūvio, dažnai vyrauja lūkestis, kad motinos su viskuo susitvarkys pačios. Stereotipai, tokie kaip „anksčiau buvo sunkiau“, sudaro įspūdį, kad kreipimasis dėl emocinės pagalbos parodo moters silpnumą ar mažesnę vertę. Dėl šios priežasties motinos linkusios vengti pagalbos ir slopinti savo emocijas, o motinystės problemos lieka nutylimos.
„Šie stereotipai tikrai prisideda prie vienišumo jausmo auginimo ir apskritai problemos neigimo“, - teigia R. Butkevičiūtė. Kai nutinka nelaimės, visuomenė sureaguoja, tačiau prevenciniai žingsniai, kurie galėtų padėti išvengti skaudžių situacijų, dažnai ignoruojami, o moterys raginamos „susimokėti“ ir „pereiti“ sunkų laikotarpį.
Motinystės patirtys: nuo džiaugsmo iki izoliacijos
Motinystės patirtys gali būti labai skirtingos. Kai kurios moterys jaučiasi laimingos ir patenkintos motinystės atostogomis, mėgaujasi laiku su vaikais. Tačiau kitos gali jaustis lyg būdamos „kalėjime“. Pastaruoju atveju moterys negali viešai išreikšti savo jausmų, bijodamos visuomenės pasmerkimo. „Labai baisu yra pasakyti, kad namai man yra kalėjimas arba, kad man dirbti yra maloniau ir aš jaučiu didesnį pasitenkinimą ir prasmę dirbdama, negu būdama namie su savo vaiku. Pabandyk taip pasakyti viešai, tai tave suvalgys ir išspjaus“, - tvirtina R. Butkevičiūtė, pridurdama, kad tai dar labiau didina vienišumo jausmą.
Siekiant gerinti motinų emocinę sveikatą, svarbu, kad apie sunkumus motinystės laikotarpiu kalbėtų tiek moterys, tiek vyrai. Moterys, kurios viešai dalinasi savo išgyvenimais, turėtų būti priimamos, o ne smerkiamos.
Situacija Lietuvoje: stereotipai ir pasaulinės tendencijos
Nors Lietuvoje pastaruoju metu atsirado nevyriausybinių organizacijų ir projektų, skirtų mamoms, vis dar susiduriama su vyresnių kartų atstovų keliamais stereotipais. Pasaulinės tendencijos rodo raginimus moterims prisiimti atsakomybę už gyventojų populiacijos didinimą, o tai persikelia ir į Lietuvą. Politikai ir nuomonės formuotojai skatina moteris gimdyti, o tos, kurios nusprendžia nenorėti vaikų, patiria spaudimą ir patyčias. Tai kelia pavojų lyčių lygybės ir moterų teisių pažangai.
R. Butkevičiūtė nerimauja, kad seniai vyraujantys motinystės stereotipai išliks ir bus perduodami ateities kartoms. Ji ragina didesnio masto valstybinės politikos ir nacionalinių kampanijų, skirtų šiai temai analizuoti. Kampanijų metu būtų galima kalbėti ne tik apie sunkumus, bet ir apie pozityvias motinystės patirtis, dalintis patarimais.
Pagalba mamoms: kaip atliepti poreikius
Pastebėjus, kad mamai reikia pagalbos, svarbiausia kantriai ieškoti būdų ją palaikyti ir tiesiogiai paklausti, kokios pagalbos jai reikia labiausiai. Tai gali būti valanda laiko pasivaikščiojimui, maisto paruošimas, galimybė mokytis ar pasiruošti vairavimo egzaminui, ar tiesiog nueiti pas psichologą. Jei mama teigia, kad pagalbos nereikia, svarbu pabandyti pasiūlyti konkrečius dalykus. „Pirmas žingsnis yra atsidaryti tuos išteklius arba prabilti, papasakoti bent vienam žmogui, kuriuo pasitiki, kaip jautiesi iš tikrųjų“, - sako R. Butkevičiūtė.
Arbatėlė #3 : Motinystės iššūkiai, kaip turėti gražius plaukus ir tarnybiniai romanai
Tragiška dingusios trijų vaikų mamos istorija
Naujienų portalas tv3.lt primena apie tragišką įvykį - sekmadienį rasta negyva nuo trečiadienio dingusi trijų vaikų mama, gyvenusi Vilniaus rajone. Moters kūnas rastas netoli namų esančiame miške. Viena iš mirties versijų - savižudybė. Moteris sausio 29 d. išėjo iš namų ir nebegrįžo. Jos paieška viešai paskelbta socialiniuose tinkluose penktadienį, o sekmadienį prisijungė savanoriai. Moteris su vyru augino tris mažamečius vaikus.
Į moters paiešką įsijungė ir viešoji įstaiga „K9 paieška“. Jų atstovai pasidalijo informacija apie paieškos eigą, pabrėždami keturračių klubo „ATV Bekelės lokiai“ atstovų pagalbą. Deja, paieška baigėsi skaudžia žinia. VšĮ „K9 paieška“ vadovas Jurijus Aleksandrovas pasakojo, kad organizacija pagalbą gavo penktadienį, o sekmadienį buvo suorganizuota paieška, prie kurios prisijungė apie kelios dešimtys žmonių. Paieškų metu buvo atliktas vietovės šukavimas, tačiau moters kūnas buvo aptiktas po 20 minučių nuo paieškos pradžios.
Panašūs atvejai pasaulyje
Istorijos apie dingusius žmones, kurie po daugelio metų atsiranda, nėra naujiena. Prieš 24 metus JAV, Šiaurės Karolinos valstijoje, dingusi trijų vaikų mama Michele Lyn Hundley Smith buvo rasta gyva ir sveika. Moteris dingo 2001 m. gruodį, teigdama, kad išvyko apsipirkti. Ji prisipažino, kad išvyko dėl „buitinių problemų“. Jos dukra Amanda socialiniuose tinkluose išreiškė mišrias emocijas - džiaugsmą, pyktį, liūdesį, tačiau pabrėžė, kad jos mama yra tik žmogus.
Dar vienas panašus atvejis - Audrey Bakeberg, kuri dingo 1962 m., pabėgusi nuo smurtaujančio vyro. Po 62 metų ji buvo rasta gyva Jungtinėse Valstijose, gyvenanti kitu vardu. Detektyvui Isaacui Hansonui pavyko ją surasti pasitelkus DNR genealogiją ir archyvinius dokumentus.
