Istorija - tai gyvenimo mokytoja, tačiau šiandien susidaro įspūdis, jog kritinė masė žmonių taip nemąsto ir istoriją gyvenime laiko šalutiniu mokslu. Prie to prisideda ir valstybė, kurios ministrai neigiamai atsiliepia apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Pastebima tendencija, jog laikyti istorijos egzaminą renkasi vis mažiau abiturientų. Ar iš tiesų šiandieniniam žmogui istorija yra tik šalutinis dalykas? O galbūt, priešingai, netgi reikėtų kalbėti apie tai, jog istorijos egzaminas moksleiviams ateityje taptų privalomas? - Klausimas dėl istorijos svarbos iškyla ne pirmąkart. Garsusis romėnų posakis, jog žmonės, nežinantys istorijos, lieka vaikai, byloja, kad įtampų būta ir klasikiniame pasaulyje. Kitaip tariant, visąlaik kyla pagunda dabartį vaizduoti protingesnę už praeitį, todėl visa tai susiję su tam tikru sąmonės tipu, o ne mūsų laikotarpiu.
Yra susiformavęs technokratinis požiūris, kai veiklos nesugebama matuoti universaliais ar bendražmogiškais kriterijais, todėl nuolatos reikalingos ekspertizės. Orientuojamasi į tai, ką galima įrodyti ataskaitomis ar dokumentais, kurie skirti greitam ir efektyviam suvartojimui, bet savęs neapsunkinama ilgalaikėmis strateginėmis paieškomis. O humanitarinių mokslų - tarp jų ir istorijos - vertė tokiu būdu apskritai yra neįrodoma. Tokiame kontekste filosofija, istorija ir literatūra yra dalykai, kurie puošia gyvenimą, tačiau jokiu būdu nėra pirminiai ar svarbiausi. Už tokio požiūrio slepiasi visiškas aklumas, nes, mano nuomone, be šių mokslų žmonija ne tik būtų primityvesnė ir bukesnė, bet ir apskritai nebūtų išgyvenusi. Istorija reikalinga tam, kad žmonija išgyventų. Claude'as Levi-Straussas yra pasakęs, jog XXI a. bus humanitarinis arba jo visai nebus.
Jei šitaip žvelgsime į istoriją ir nesuprasime, jog mums tenkantys iššūkiai, įtampos bei dramos buvo išgyventos ir kitų visuomenių, bei nesugebėsime iš to pasimokyti, mes pasmerksime save baisiam politiniam ir moraliniam aklumui, kuris gali turėti pražūtingų pasekmių. Istorija reikalinga ne tik sielos rafinavimui, gilesniam žvilgsniui į pasaulį ir į dabartį, kuri, tiesą sakant, yra nesuvokiama be praeities. Istorija reikalinga tam, kad žmonija išgyventų. Claude'as Levi-Straussas yra pasakęs, jog XXI a. bus humanitarinis arba jo visai nebus.
Aplinkos ir socialinių tinklų spaudimas, rodyti mielus, tobulus vaizdus, taip transliuojant savo sėkmę, viena vertus, įtraukia, kita vertus, iššaukia priešingas trokštamoms reakcijas. Tai užkrečiama. Tokių įrašų, kalbų daugėja. Gerai, jei jų įgyvendinimui nepuolama į greituosius kreditus (puolama, dar ir kaip…). Tačiau žinojimas apie režisuojamą realybę verčia skeptiškai žiūrėti į panašaus pobūdžio tiražuojamus vaizdus. O knygos? Perkamiausiųjų dešimtuke tikrai rasime sėkmės istorijas ar modelius jai pasiekti, pvz. „Penki žingsniai sėkmei“, tačiau vargu ar aptiksime „Ko aš išmokau iš trijų žlugusių santykių“.
„Mokslas, o ypač akademinė jo versija, niekada nemėgo neigiamų rezultatų, o ką jau kalbėti apie savo ribotumo pripažinimą ir viešą jo garsinimą“, - rašo Nassimas N. Talebas. Itin reta, kad disertacija būtų rašoma paneigti jau esantį įsitvirtinusį modelį. Yra toks terminas jatrogenija (gr. iatros - gydytojas + genos- kilmė). Terminas vartojamas tik medicinos srityje, tačiau galėtų sėkmingai persikelti plačiau. Juk ir kitų sričių profesionalai klysta, gali net kenkti pažinimo ar dėl šviesesnės ateities. O kol sociumas taip orientuotas į sėkmę, nesėkmė suprantama tarsi lengvas kriminalas, gėda, kurią būtina greičiau pamiršti.
Plona, o plona riba tarp savęs neužkrovimo negatyviomis emocijomis ir savigraužos, kurią dauguma mūsų esame tobulai įvaldę. Deja, natūralu kartoti jau išmoktus dalykus. Apie nesėkmes ir jų svarbą nekalbama mokyklose ir šeimose. Draugų rate irgi retai. Nežinoma kaip. Bijoma nepadaryti kažkokios įsivaizduojamos žalos. Sėkmės prisikvietimo patarėjai akcentuoja būtinybę vengti neiginių, o troškimus formuluoti teiginiais ir pamiršti visus žodžius su priešdėliu ne-. Neiginiai blokuoja. O gal nebūtinai?
Sakoma, žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais. Toje frazėje turima minty bent jau savos šalies istorija. P.S. Knygų pavadinimai sugalvoti.
Istorija reikalinga tam, kad žmonija išgyventų - Lotyniška sentencija „Historia est magistra vitae“ sako, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, tačiau šiandien susidaro įspūdis, jog kritinė masė žmonių taip nemąsto ir istoriją gyvenime laiko šalutiniu mokslu. Prie to prisideda ir valstybė, kurios ministrai neigiamai atsiliepia apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Pastebima tendencija, jog laikyti istorijos egzaminą renkasi vis mažiau abiturientų. Ar iš tiesų šiandieniniam žmogui istorija yra tik šalutinis dalykas? O galbūt, priešingai, netgi reikėtų kalbėti apie tai, jog istorijos egzaminas moksleiviams ateityje taptų privalomas?
Šis interviu ciklas skirtas istorijos svarbos suvokimui, pilietiškumo ir patriotiškumo skatinimui. Dažnai šios sąvokos suplakamos į vieną. Ar teisinga taip daryti? Kuo jos skiriasi?
Patriotizmas yra sudėtingas dalykas, egzistuoja įvairios jo atmainos. Klasikine romėniškąja prasme patriotizmas - Tėvynės meilė, suderinta su dorybėmis, tai yra narsa, lojalumu bei sugebėjimu tarnauti savo valstybei ir jos institucijoms. Romėnai buvo įsitikinę, jog patriotu gali būti tiktai patricijai, nes prastuomenė, anot jų, neturi Tėvynės jausmo. Tad klasikine prasme tai pilietinė sąmonė. Tačiau patriotizmas, patekęs į modernųjį pasaulį, buvo pasisavintas ir aprobuotas kai kurių politinių sistemų, kurios jį suprato labai savotiškai. Pavyzdžiui, SSRS patriotizmą suprato kaip elementarų imperinį šovinizmą, tiesiog džingoizmą, perkeltą į SSRS. Visai ką kita ši sąvoka reiškia žmogui, kuris kovoja už savo šalies nepriklausomybę. Apskritai, patriotizmas yra labai artimas pilietiškumui, tik pilietinis patriotizmas - ugdomas dalykas, kuris glaudžiai siejasi su edukacija.
Organizatorių nuotr./L.Donskis pirmąją savo raštinę atidarė Klaipėdoje. Jau Renesanso humanistai rašė, jog žmogus negali būti vien fiziškai narsus, dar turi būti tokie dalykai kaip politinė ir intelektualinė narsa. Visa tai gimsta iš rašto, studijų ir žinojimo, kas yra dorybės. Fizinė narsa ir sugebėjimas pasimušti gatvėje dar nėra pilietinė sąmonė ir patriotizmas. Be to, gali egzistuoti ir sporadiškas patriotizmas, kuris nėra ugdomas. Pavyzdžiui, kai žmogus susijaudina išgirdęs savo šalies himną. Patriotizmas ir pilietiškumas yra artimos sąvokos, tačiau iki galo jos nesusilieja.
Jei pažvelgtume į istoriją, pastebėtume, jog mūsų tautiškume būna pakilimų ir nuopuolių. Pavyzdžiui, Valančiaus sąjūdis ar naujasis nacionalinis atgimimas SSRS laikotarpio pabaigoje. Kaip manote, kada galėtume tikėtis kito tokio pakilimo? Galbūt tam būtina kokia nors labai didelė grėsmė?
Valančiaus, aušrininkų ir varpininkų epochos sąjūdžiai kilo iš grėsmės. Būdamas vyskupu Valančius puikiai pažinojo žmones ir suprato, jog kyla mirtina grėsmė, kad kaimas prasigers ir degraduos. Pasirodė, jog žmonės, kuriuos visi mes laikėme tarybiniais inteligentais, nė velnio tokie nebuvo. Didelė masė buvo kuo tikriausi Lietuvos patriotai, kurie labai greitai nusimetė kaukes ir perėjo į Lietuvos pozicijos gynimą. Apskritai, to meto inteligentai puikiai suprato, ką reiškia rusifikacija, kalbos praradimas ir tautos atplėšimas nuo vakarietiškos lotyniškos civilizacijos. Kita vertus, tuo metu veikė ir bendra europinė nuotaika, romantinė dvasia, tam tikros įtakos turėjo ir tokie įvykiai kaip Tautų pavasaris. Mūsų naujasis nacionalinis atgimimas kilo iš kitos situacijos. Inteligentija pajuto, jog SSRS griūva, ir pasirodė, jog žmonės, kuriuos visi mes laikėme tarybiniais inteligentais, nė velnio tokie nebuvo. Didelė masė buvo kuo tikriausi Lietuvos patriotai, kurie labai greitai nusimetė kaukes ir perėjo į Lietuvos pozicijos gynimą. Man atrodo, kad dabar esame normali ir saugi šalis, tad nereikia sukrečiančio sąjūdžio, kuris gali atnešti nebūtinai vien gerų dalykų. Geriau palinkėčiau Lietuvai prasmingo ateities projekto, kuris suvienytų šalį. Vienu metu tai buvo laisvės ir nepriklausomybės siekis, vėliau - noras įsilieti į Vakarų pasaulio gyvenimą ir tapti NATO bei Europos Sąjungos nariais. Visa tai pasiekėme. Galbūt dabar mūsų tikslas turėtų būti Lietuva, kurioje gyventi gera ir kuri nereikalauja eksperimentų ją palikti ir ieškoti laimės svetur? Galbūt dabar mes turėtume stengtis kurti tokią Lietuvą, kuri lietuviui būtų tas pats, kas žydui Izraelis: šalis - svajonė?
Šiuolaikinis patriotizmas nebėra teritorinis - Užsiminėte, kad Senovės Romoje tik aukščiausias visuomenės sluoksnis - patricijai - galėjo būti patriotai. O jeigu pažiūrėtume į šiandieninę situaciją, ar nesusidaro įspūdis, jog šiandieninis elitas, atvirkščiai, yra mažiau patriotiškas nei likusieji visuomenės socialiniai sluoksniai?
Jeigu kalbėtume apie kosmopolitinį elitą Europos visuomenėje, tai man atrodo, jog tas kosmopolitizmas yra artimas Tomo Venclovos apibūdintam „protingam nacionalizmui“. Tai reiškia, kad žmonės yra pakankamai ištikimi, lojalūs ir mylintys savo kraštą, tiesiog jiems patinka bendra Europinė erdvė, kurioje gyventi yra gera. Taip atsiranda natūrali simpatija europietiškai tvarkai, kalboms, kurias tu moki, šalims, kurias tu mėgsti, tačiau tai nekonfliktuoja su tavo patriotiškumo jausmu. Tad apsišvietęs europietis kosmopolitas ir europietis patriotas nėra dvi priešingos sąvokos. Gali būti Prancūzijos ar Lietuvos patriotu ir mylėti visą Europą vienu metu. Tačiau, man atrodo, problema iškyla tada, kai mėginame patriotizmą traktuoti kaip teritorinę sąvoką. Tokiu atveju kaip tik žemesnieji sluoksniai yra mažiau patriotiški, nes emigruoja. Dažnai mes pradedame emigruojančių žmonių patriotizmą matuoti kojomis ar bilietais, tačiau aš net neabejoju, jog jie yra pasiruošę visada būti su Lietuva. Interneto atsiradimas lėmė, jog šiuolaikinis patriotizmas nebėra teritorinis. Galima būti prie kompiuterio Londone ar Dubline ir domėtis Lietuva bei ją palaikyti arba, atvirkščiai, galima sėdėti Jurbarke, skaityti „Vakaro žinias“ ir išvis nesidomėti Lietuvos politiniu gyvenimu.
Teigiate, jog kosmopolitizmas ir patriotizmas yra lengvai suderinami dalykai, tačiau mūsų ir kitų šalių Europos Sąjungos skeptikai dažnai kartoja, jog tapę šios sąjungos nariais mes pradėjome prarasti savo tautiškumą, išskirtinumą ir, galbūt, net tapatumą. Ar dirbdamas Europos Parlamente pastebėjote kokių nors integracijos į ES keliamų grėsmių?
Dirbdamas Europos Parlamente supratau, jog ten atstovaudami Lietuvai mes tik stipriname, o ne silpniname šalies raumenis, parengdami ją normaliam gyvenimui Europoje. Todėl visas šis kontekstas yra tik mūsų stiprybė. Kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu mūsų valstybė gyventų labiau izoliuotą gyvenimą? Abejoju, jog mūsų technologijoms, mokslui, kūrybai ir kultūrai tai būtų naudinga. Kaip tik ta įtampa ir būtinybė būti protingiems, išsilavinusiems ir konkurencingiems garantuoja Lietuvos sėkmę. Paprastai nedidelės šalys laimi prieš didžiąsias todėl, jog jos negali sau leisti komforto nekalbėti kitomis kalbomis. Kitaip tariant, nedidelės tautos visada pranoksta didesniąsias savo manevringumu, kūrybingumu ir atvirumu būtent todėl, kad jos turi įsiterpti. Šiuo atžvilgiu įstoję į ES mes tik sustiprėjom. Taip pat nereikia pamiršti ir to, jog lietuvių kalba yra viena iš oficialių ES kalbų ir ES garantuoja juridinį jos apsaugojimą. Juk niekada anksčiau Europa lietuvių kalbos nesaugojo, priešingai, vos neužkasė. Žinoma, yra žmonių (tarp jų ir turinčių labai gerą reputaciją), kurie teigia, jog Europos Sąjunga yra blogis arba Sovietų Sąjungos pakaitalas, bet, mano nuomone, tai yra kliedesiai. Labai gerai žinau SSRS, nes joje gimiau ir užaugau, ir labai gerai žinau ES, nes joje gyvenu dabar. Lietuvių tapatybei ir kultūrai aš matyčiau vienintelę egzistencinę grėsmę, jeigu Lietuva būtų ne su Europa ir jeigu Lietuva pradėtų gravituoti labiau link Rusijos erdvės. Tokiu atveju aš matyčiau grėsmę. Bet vakarietiška erdvė Lietuvai grėsmės nekelia.
Ar būtina atlikti viešas veiklas kaip balsavimas, himno giedojimas ar valstybinių švenčių šventimas minioje, jog galėtum save laikyti pilietišku žmogumi? Galbūt užtenka gerbti ir mylėti savo Tėvynę širdyje?
Inteligentiškam žmogui visąlaik slypi pagunda su šypsena žiūrėti į politinį ritualą, bet man yra tekę matyti, kokią galią tai turi Amerikoje, tad aš šito nenuvertinčiau. Himno giedojimas bei išklausymas, Konstitucijos ir savo šalies vėliavos pagerbimas yra prasmingi dalykai. Tai yra tai, ką sociologai vadina „širdies įpročiais“. Šie dalykai gali turėti įtakos ir mūsų politinei kultūrai bei elgsenai. Gerai, kada žmogus adekvačiai reaguoja į savo tautos vėliavą ir himną. Sakyčiau, egzistuoja tokia momentinė, situacinė, politinė mobilizacija, kuri yra sveikas dalykas.
O jeigu pažvelgtume šiek tiek plačiau. Ar Vakarų pasaulio gyventojai yra pilietiški? Kaip mes atrodome jų kontekste?
Man teko gyventi įvairiose Vakarų pasaulio šalyse tokiose kaip JAV, Didžioji Britanija, Švedija, Suomija, Olandija ir Belgija. Nepulčiau mūsų nuvertinti ir kitoms Vakarų visuomenėms giedoti giesmių. Apskritai nemanau, jog verta save lyginti su tokiomis didelėmis visuomenėmis kaip JAV ar Didžioji Britanija. Man atrodo, jog tų visuomenių likimą lemia labai galinga demokratinė mašina. Ji įtvirtina demokratinių ir liberalių vertybių neliečiamybę ir netgi įmuša masėms į galvą, kad tie dalykai yra nepakeičiami. Rinkimuose dalyvauja geriausiu atveju 50 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių, iš kurių pusė ateina prastai informuoti apie padėtį ir nesuvokia, už ką balsuoja. Lietuvoje, mano manymu, viskas atrodo neblogai ir žmonės yra pakankamai sąmoningi. Niekada dar mūsų balsavimo rezultatai nebuvo katastrofiški (triskart pabeldžia į medį). Palyginus su tuo, kas šiuo metu vyksta Vengrijoje ar Lenkijoje, mūsų visuomenė tokios savižudiškos elgsenos dar niekada nedemonstravo. Tiesa, buvo Rolando Pakso tapimas prezidentu. Tačiau tada mūsų šalis išgyveno sunkų laikotarpį, žinoma, nebuvo apsieita ir be mielos mūsų kaimynės pagalbos. Reikia pasidžiaugti, jog į tai Lietuva reagavo adekvačiai ir išsisuko iš tos situacijos. Aš tikrai nedrįsčiau teigti, kad Vakarai yra labai sąmoningi ir šviesūs, o mes atsilikę. To tikrai nėra. Mūsų išrinkti prezidentai buvo pakankamai konsoliduojančios, o ne skaldančios šalį figūros. Svarbiausia, neišklysti iš kelio dėl takelio ir, prisiminus klasikos žodžius, nepakartoti tų visuomenių klaidų, kuriose į pirmas pozicijas patenka pavojingi politikai. Gerai, kad mes nesusiduriame su tokiais reiškiniais kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas su Marine Le Pen ir jos mieluoju tėveliu, Laisvės partija su Gertu Vildersu Olandijoje ar Vlaams Belang partija Belgijoje. Mūsų Pankos tautininkai yra juokas palyginus su šiais judėjimais.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Eitynės „Tėvynei“ - Ar galima teigti, kad manote, jog mūsų demokratinė sistema veikia pakankamai gerai? - Mūsų demokratija neabejotinai veikia gerai valstybiniu lygmeniu. Rinkimai ir parlamentinė demokratija Lietuvoje yra aukštos kokybės, neturime problemų su valdžių atskyrimo ir perdavimo mechanizmais. Bet lyginant Lietuvą su Šiaurės kaimynais, mūsų šalis stipriai atsilieka savivaldos srityje. Savivalda pas mus yra prasta. Mums reikėtų atsikratyti vietinio feodalizmo, kai miestelį valdo partiniai baronai su savo kišeniniais juristais, raštvedžiais ir kitais asmenimis. Linkėčiau atsikratyti šito modelio, jau prisižiūrėjome to į valias. Tai sustiprintų savivaldą ir pakeltų mūsų politikos kokybės lygį. Visa kita aš vertinčiau kaip sėkmės istoriją. Per mūsų dvidešimt šešerių metų raidą aš matau daug daugiau pliusų ir sėkmių nei nesėkmių.
Šiuo metu aktualus klausimas yra privalomoji šauktinių karo tarnyba. Ar galima pagrįstai jaunuolius, kurie stengiasi išvengti karinės tarnybos, išbraukti iš pilietiškų ir patriotiškų žmonių rato?
Mes negalime elgtis pagal saldofonišką logiką ir nesubtiliai bei nejautriai žiūrėti į žmonių pasirinkimo priežastis, kurios gali būti įvairios ir neturėti nieko bendro su priešišku požiūriu į Lietuvos valstybę. Juk žmogus gali būti pacifistas, gali neleisti tikėjimas. Pavyzdžiui, susiduriate su Jehovos liudytoju, kuris yra didžiausias Lietuvos patriotas, tačiau yra kategoriškai nusiteikęs prieš statutines organizacijas ir santykius. Negi išbrauksime jį iš lietuvių tarpo? Turime į tai žiūrėti lanksčiai, tuo labiau kad, manau, visada bus kritinė jaunų lietuvių masė, kurie tarnybą Lietuvos kariuomenėje laikys garbe ir priederme. Yra įvairiausių paramilitarinių pozicijų, tad norintiems turime suteikti galimybę atlikti tarnybą būnant techniniais darbuotojais, pagalbiniu personalu, vertėjais. Apskritai šauktinių kariuomenė yra sveikintinas dalykas. Tai dar niekam nesugadino gyvenimo nei Izraelyje, nei panašiose šalyse, kuriose egzistuoja supratimas, kad jeigu tavo tauta patyrė tragedija, valstybė privalo garantuoti, kad ji niekada nepasikartos. Tai yra Izraelio pozicija ir gerai, jog Lietuva yra nutarusi, kad tai, kas įvyko keturiasdešimtais metais, niekada nepasikartos.
Justinas Marcinkevičius - didis literatas, bet ne „Lietuvos sąžinė“ - Paskutinis klausimas. Prabilot apie žmones, nusimetusius kaukes. Dabar istorikai diskutuoja dėl Justino Marcinkevičiaus. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
Moksleivės, 2016 m. ekspedicijos į Krasnojarską dalyvės Samantos Uikytės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime2017 m. birželio 14 d. Seimo kanceliarijos (aut. O. man, Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientei, šiandien tenka ypatinga garbė kalbėti šioje tribūnoje bei atstovauti savo mokyklai, rajonui, netgi daliai jaunimo. Juk kurdami savo šalies ateitį, turime žinoti jos kultūrą ir jos istoriją. Dar Antikos išmintis byloja: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai“. Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, prisimename vieną skaudžiausių Lietuvos puslapių - tremtį, kurią patyrė ne vieno mūsų seneliai ir proseneliai. Kokia laisvės kaina mokėta už savo krašto nepriklausomybę ir laisvę? Kiek prievarta išvežtų nekaltų žmonių taip ir nesugrįžo atgal į Lietuvą, mirė atšiauriuose Sibiro kampeliuose, su ilgesiu galvodami apie paliktą gimtinę?
Tai tik dalis Žemaitijos, o iš viso regiono? Bet mums tai tolima istorija, pateikiama filmuose ir atsiminimuose, o senesnių žmonių visa tai patirta. Mūsų gimnazijos mokiniai su bendrijos „Lemtis“ nariais jau trejus metus per vasaros atostogas vyko į tremtinių gyventas vietas. Pernai keliavome į Krasnojarsko krašte esančius kaimelius. Vykau ten kupina entuziazmo, kaip ir visa grupė. Tada ir teko įsitikinti, kad girdėti viena, o pamatyti ir pajausti visai kas kita. Nueita daugybė kilometrų, klampota pažliugusiais keliais, brautasi pro brūzgynus, kur kažin kada ar žengė žmogaus koja. Suprantama, mes žinojome, kur ir kokiu tikslu vykstame, nes kelionės vadovas Gintautas Alekna dar prieš ekspediciją skaitė keletą paskaitų, rodė filmuotą medžiagą. Aš ir kiti grupės dalyviai jautėme žygio prasmę, darbo reikalingumą. Per 14 dienų aplankėme 21 tremtinių kapines, trejas aptvėrėme nauja tvora, pastatėme penkis maumedžio kryžius - tegul jie liudija, kad mes nepamiršome tų, kuriems taip ir buvo nelemta grįžti į savo tėviškę.
Atsidūrus toli nuo namų buvo man svarbu būti reikalinga ir svarbia. Esu įsitikinusi, kad patriotizmą reikia ugdyti nuo mažų dienų, pasitelkiant tokių kaip aš patirtį. Daugelį dalykų supratau jau tada, kai klausiausi vadovo paskaitų, seminarų. G. Alekna daugiau nei 50 kartų vyko į tremtinių vietas - jis ekspedicijos gyvas kelrodis ir enciklopedija. Su Gintautu mums buvo ramu, saugu, o jo žinios ir teikiama informacija motyvuoja ir žadina smalsumą. Visose trijose ekspedicijose mus globojo „Lemties“ bendrijos narė Gražina Žukauskienė, turinti per 20 ekspedicijų patirtį. Praėjus beveik metams, mintyse vartau ekspedicijos dienoraščio puslapius ir išgyventus vaizdinius, ir šiandien jausmai vis dar gyvi. Niekada nepamiršiu matytų vaizdų, kaip antai, Orešnojės kaime ant kalno boluojantis baltas kryžius su mano paliktu tautiniu simboliu, tai yra, juostele arba sunykusiame Priiskovaja kaime likusios nedidelės kapinaitės su 30 lietuviškų kapų ir mūsų pastatytu mediniu kryžiumi, saugančiu čia palaidotų ramybę...
Kapinių vaizdus keičia sutiktų žmonių veidai, jų istorijos, likimai. Didelį įspūdį man padarė susitikimas su tremtinių vaikais, kurie jau sunkiai surezga lietuvišką sakinį. Lankantis Narvoje, aplankėme tremtinės Danutės Danilaitės šeimą, kuri buvo ištremta, kai jai buvo vos keli metukai, bet ji dar šiek tiek kalba lietuviškai. Labai smagu sutikti tokių žmonių, kuriems mes buvome savi. Ji mus globojo kaip močiutė vaikaičius, pasakojo apie tremties vietas. Mane labai sujaudino vieno sutikto ten gimusio tremtinio mintis: gimė čia, Sibire, bet širdyje yra tėvų žemė - Lietuva. Tada ir pagalvojau, o kai kada mes, joje gyvenantys, neįvertiname to, ką turime - savo kalbos, papročių, tėvynės. Visa tai, ką patyriau, pakeitė mano požiūrį į gyvenimą bei vertybes. Grįžusi iš ekspedicijos, savo draugams pasakojau apie nuveiktus darbus, kelionės įspūdžius, išgyvenimus. Manau, kad tai, ką patyriau, išgyvenau, yra gyvoji istorija, kuri turi didžiulę prasmę.
Diplomatija bando paversti naująją istoriją trintuku, kad galėtų nutrinti revoliuciją. - F. Geriausia, ka mums duoda istorija, - tai jos skatinamas entuziazmas. - J. V. Istorija kaip ir gamta turi savo dėsnius. - L. Istorija yra gyvenimo mokytoja. Istorija yra laboratorija, kurioje mes turime idėjų rezultatą. - E. Istorija - tikras praeities liudininkas, tiesos šviesa, gyvoji atmintis. Istorija - nuolatinė pjesė, kurią vaidina vis nauji aktoriai. - A. Istorija - mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. - M. Istorija yra melas, dėl kurio visi susitarė. Istorija - tai aš. Istorijos motto: tas pats, bet kitaip. - A. Istorijos nežinantys žmonės visada lieka vaikais. Istorijos nuosėdos yra atskiro žmogaus nelaimė. - M. Istorinė tiesa dažnai būna kaip banali pasakėčia: visuose procesuose yra realūs dalykai ir ketinimai; neginčytinas faktas dažnai tampa užsitęsusiu procesu. Kaip po to rizikuoti kalbėti apie ketinimus? Įvairių pamokomų istorijų ir posakių rinkinys - didžiausias turtas. - J. V. Jei istorija būtu dėstoma, kaip pasaka, ji niekada nebūtų užmiršta. - Dž. R. Kiekvienas žmogus, tai pasaulis. Po kiekvienu akmeniu guli pasaulio istorija. - H. Kiekvienos epochos savi uždaviniai, ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga. Mes visada pasirengę dukart papasakoti tą pačią istoriją, tačiau nenorėtume jos dukart išgirsti. - V. Nelabai malonu skaityti istoriją. Skaitant telieka keistas liūdnokas pasitenkinimas, kad ir šiandien nieko naujo neatsitinka. Viskas jau buvę tuzinus kartų. Melas, veidmainystė, žmogžudystės, Baltramiejaus naktys, korupcija dėl valdžios troškimo, nepertrūkstama karų grandinė - žmonijos istorija parašyta krauju ir ašarom, o po tūkstančiais krauju nutaškytų praeities statulų tik kai kada sušvisdavo kokia nors viena, užlieta sidabrinės gėrio šviesos. Demagogai, apgavikai, tėvažudžiai ir žudikai, apgirtę nuo valdžios egoistai, pranašai, fanatikai, skelbią artimo meilę tik su kalaviju; tas pats ir tas pats, ir visur ta pati kantri liaudis, kurstoma susikibti viena su kita beprasmiškoms žudynėms už kaizerį, tikėjimą ir bepročius valdovus - nei galo, nei pabaigos. - E. M. Pasakojamajai istorijai visada trūksta tikslumo, bet ji yra portretas, o statistinė istorija visada tėra mechaninis antspaudas. - A. Pirmas istorijos uždavinys - susilaikyti nuo melo, antras - neslėpti tiesos, trečias - neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu. Tobulai parašyti istoriniai romanai verti išsamiausių istorijos studijų. - O. Vienintelis dalykas, kurio pamoko istorija, yra tas, kad žmonių istorija nepamoko. - Dž. B. Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais. Žmonijos istorija vis labiau darosi panaši į lenktynes tarp mokymosi ir katastrofų. - H. Dž.
Dar senovės Romoje istoriko, teisės žinovo Tacito naudota frazė, kad „istorijos nežinantys visada lieka vaikais“ atitinka šių dienų realybę. Užduokime sau retorinį klausimą, ar viską žinome apie praeitį, atskiro etnografinio regiono, konkrečios vietovės atsiradimo aplinkybes, protėvių įsikurdinimą, jų amatus, verslus, prekybinius ryšius su kaimynais. Palikus didžiulę spragą žmonių istorinėje atmintyje, tauta nebetenka savo genetinio kodo, sampratos, kas mes tokie esame, iš kur atėjome, kuo esame įdomūs pasauliui. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, senųjų Lietuvos kapinių ir palaidojimų specialistas Vytautas Almonaitis yra parašęs nemažai knygų apie Nemuno žemupį, jam charakteringą geografinį išskirtinumą. 1996 metais išleistoje didelės apimties knygoje “Jurbarkas. Deja tai yra mokyklinuko referato lygio archeologų ataskaita skaitytojams. Kodėl verta stabtelti būtent ties Seredžiumi, kiek daug kolegos humanitarai žino apie Dubysos pilį, pagaliau kodėl iki šiol dar mįsle išlieka Medrabos pilies lokalizacijos vieta (1422 metų Vytauto Veliuonos bažnyčios fundacijoje minimas Medinų, Rusteikių kalnas prie Nemuno (in monte Me-dyny alias Rusteyki…; infra montan etiam ad litus fluvii Nemen…)( Codex,1984,p.68; Vitoldiana,1986,p.42). Christmemelis - legenda, ar tikras faktas, kad skersai Nemunu plaukusius kryžiuočius pasitiko krūmuose besislapstantys lietuviai ir norėdami juos sunaikinti ėmėsi gudrybės: persirengęs vyras moters rūbais šaukėsi pagalbos, esą pagonis skriaudžia lenkai krikščionys. Seredžiaus pavadinimas dar anotuotas senuosiuose tarpukario Lietuvos istorijos vadovėliuose. Šios hipotezės laikėsi ir garsus akademikas Juozas Jurginis. Visuomenės, mokslininkų entuziazmas, patriotizmas buvo didžiulis. Praktiškai vos ne kiekviename miestelyje veikė visuomeninės organizacijos, leista 11 dienraščių, 40 savaitraščių, profesionaliai savo pareigas atliko kraštotyrininkai. Archeologas, restauratorius Adolfas Tautavičius aprašė tarpukaryje Seredžiuje surastų romėniškų monetų vertę. Nemažai Romos imperijos egzistavimo periodo monetų rasta Veliuonoje, Kulautuvoje ( Kauno rajonas), Algimantuose ( Raseinių rajone, Dargiškėje, Janapolėje ( Telšių rajonas) (//htpp: Numizmatika 1. Tai- neginčijamas įrodymas, kad egzistavo didysis prekybinis kelias tarp romėnų ir baltų, išsamiai išgvildentas netgi istorijos tėvo Herodoto veikale „Istorija“. Gintaras - etimologinis išvestinis žodis „aestis“, visa besidriekusi teritorija už Romos imperijos ribų, skitų - Europos Sarmatija apibūdinta Aleksandro Gvagnini veikale “Europos Sarmatijos aprašymas“. Kolegos archeologai, mokslinių institutų atstovai dažnai mėgsta konferencijose kalbėti apie romėniškas monetas, surastus lobius, tarsi pritardami tai dar Daukanto, Basanavičiaus veikaluose gvildentai romėniškosios kilmės teorijai. Tačiau neformaliuose pokalbiuose staiga pasikeičia jų pozicija, liepia nesivaikyti populiarių pseudomokslo idėjų. Ant visų Jurbarko krašto piliakalnių papėdėse stovi lentelės su užrašu - piliakalnis iš I tūkst. Todėl susirinkusiam gausiai serediškių ir svečių bendruomenei Valdas Rakutis palinkėjo didelės sėkmės įgyvendinant projektą išpopuliarinti Seredžių kaip turistinės traukos epicentrą. Idėjas privalo generuoti Jurbarko verslo ir turizmo centro specialistės, kad vykstant Nemuno žemupiu matytųsi prasmė, kodėl čia verta apsilankyti, nusifotografuoti, galbūt įsigyti kokį suvenyrą? Kaip gerasis pavyzdys gali būti Prancūzijoje Meco kelias netoli Verdeno, įvardintas „laisvės keliu“. Per žiaurias I Pasaulinio karo Verdeno kautynes, istoriografijoje įvardintas „Verdeno mėsmale“ žuvo siaubingas skaičius prancūzų, vokiečių karių ( arti milijono). Žemė buvo išrausta nuo šrapnelių, kulkų. Valdui Rakučiui teko lankytis Norvegijoje, Danijoje. Kelia didelę nuostabą kaip saugomas dvasinis, materialinis, mitologinis paveldas, pagoniškojo gyvenimo artefaktai. Renginio pabaigoje Arvydas Sviderskis, mokytoja kraštotyrininkė Margarita Baršauskienė įteikė pranešėjui, susirinkusiems dovanas, o kraštietis Seimo narys Ričardas Juška apgailestavo, kad savivaldybėse neišsaugoti kraštotyros skyriai, nebedirba etninės kultūros specialistai.
„Kasdienė akistata su viskuo nepatenkinta ir vis burnojančia tamsa perša tikėjimą, kad jau nebebus Baltijos kelių ir Laisvės laužų. Ar netiesa čia parašyta? Gal iš tikrųjų nereikėjo tų visų akcijų ir kelių? Vos ne kasdien, o gal ir dar dažniau, skundžiamės, kaip dabar bloga gyventi, kaip sunku gyventi, kokie esame vargšai, kokia niekam tikusi valdžia. Ir taip diena iš dienos. Žinoma, ne visi taip murma, bet didžioji dalis tikrai. O kaip yra iš tikrųjų? O iš tikrųjų tereikia pasižiūrėti į parduotuves su gausybe prekių ir nemažesne gausybe pirkėjų, į gatves su automobilių spūstimis, į laisvai užsienin vykstančius apsipirkti. Ar būdavo taip anksčiau, ar taip elgtis galėjome? Tikrai ne. Viso šito tiesiog nebuvo. Aiškiai žinojai, kad vadinamos šlapios dešros gausi nusipirkti (jei užteks) pirmadienį arba ketvirtadienį atstovėjus ilgą eilę parduotuvėje, kad apie nuosavą automobilį galėjai pasvajoti, kol sulaukdavai paskiros, o užsienin išlėkti, tik svajonėse. Ar buvo lengviau smetoninei Lietuvai? Ar buvo lengviau ikismetoninei Lietuvai? Ar būtų šiandien Lietuva, jei ne J. Basanavičiaus „Aušra“ ar V. Kudirkos „Varpas“? Bet palaukite, čia vėl norėtųsi klustelti, kas tas Basanavičius, „Aušra“, Kudirka, „Varpas“? Sakote, savaime aišku. Norėtųsi taip galvoti, deja, pasižiūrėjus televizijos laidą „Klausimėlis“, kai žmonių buvo klausiama kas yra Kovo 11-oji? Kuo ši data skiriasi nuo Vasario 16-osios? Teko įsitikinti, kad daug Lietuvos gyventojų nežino, neskiria šių datų ir nemato nieko baisaus. Tiesą pasakius, žiūrint į pagyvenusias moteris, vyrus, į jaunus žmones, kurie aiškindavo, kad tai pavasario lygiadienio švietė, arba, kad darbo žmonių šventė, buvo graudžiai liūdna. Pirmojo „Aušros“ numerio, pasirodžiusio 1883 m. balandžio mėnesį, pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ - „Žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikais“. Jau tuomet, beveik prieš pusantro šimto metų, tamsiai, neraštingai visuomenei buvo aiškinama apie savos istorijos pažinimą. Mes gi, pasirodo, taip ir likome vaikais neišmanėliais, kuriems nėra svarbus Tėvynės likimas, jos istorija. Nežinantys artimos (jau nekalbame apie tolimą) istorijos lieka per maži, kad suprastų, kaip ir kodėl reikia branginti tėviškę ir ją saugoti. O kam būti savo Tėvynės patriotu? Va, Kovo 11-oji laisva diena, išeiginė, vadinasi, važiuojam į Lenkiją pigesnės dešros, mėsos, miltų ar cukraus. Kokia čia dar šventė, baikit juokus. Va, apsipirksime pigiai ir valio. Liūdna ir darosi neramu dėl savo krašto ateities. Negi dvidešimt pirmame amžiuje tapome tokiais materialistais, kad viską galime parduoti, iškeisti nesusimąstydami, kokias vertybes prarandame. Jonas Basanavičius rašė: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!” Oi, kaip dar gajūs mūsuose per penkiasdešimt metų puoselėti sovietiniai reliktai. „Tačiau ateina toji diena, kai prisidedame dar vienus laisvės metus. Apgintus, išsaugotus, išpuoselėtus. Ir tų metų niekada neturi būti per daug. Kaip ir mūsų pastangų siekti šviesos ir tiesos. Šiandien. Kasdien. Į dar vieną Kovo 11-ąją! Švęskime Laisvę!“ - sakoma tame pačiame sveikinime. Vilties yra. Mūsų viltis - tie laisvės vaikai, kurie jau nepažino apsimestinio ir melagingo gyvenimo, kurie yra pajutę tikros laisvės vėjo gūsį, kurie žino, kaip ir kam reikia švęsti valstybines šventes.
lietuviškas laikraštis „Aušra“. Prabėgo šiek tiek daugiau negu šimtas metų. lieka vaikai“ - pamačiau ant kito popieriaus lakšto. padaugintas Molotovo ir Ribbentropo 1939 metų pakto slaptųjų protokolų kopijas. podėlių buvo pradėtos traukti iki tol cenzūros draustos knygos. pseudonimu: „1984“. prakutęs vyresniųjų klasių moksleivis. nugalėjusio kolektyvizmo šalyje. Teisininkų darbas - tai nuolatinis balansavimas tarp teorijos ir praktikos. Žinoti įstatymo raidę - būtina, tačiau suprasti, kaip teismai interpretuoja konkrečius straipsnius realybėje - neįkainojama. Džiugu pranešti, kad Infolex sistema žengė reikšmingą žingsnį į priekį, patobulinusi „Klausk dokumento„ funkciją. Dabar ji ne tik atsako į jūsų klausimus apie teisės aktus, bet ir apibendrina teismų praktiką pagal konkrečius įstatymų straipsnius. Tryliktą kartą sostinėje pradedamas dviračių dalijimosi sistemos „Cyclocity Vilnius“ sezonas. Nuo balandžio pradžios vilniečiai ir miesto svečiai turi puikią alternatyvą mieste judėti tvariai ir saugiai. nužudo pažangos, sutarimo, dialogo galimybes. pabirusios žarijos. nežinantys istorijos, tikrai yra vaikai. dygliuotų praėjusių šimtmečių emocijų. Tam, kad galėtum žiūrėti į priekį. "Verslo klasės" 2009 m. rugsėjo mėn. patį žaidimą. Prienų „Revuonos“ vidurinėje mokykloje 5-12 klasių mokiniai buvo pakviesti dalyvauti viktorinoje, skirta Vasario 16-osios 95-sioms metinėms paminėti. Vasario 21 dieną susirinkome apibendrinti viktorinos atsakymų, pasidžiaugti laimėjimais. Viktorinos klausimus kūrė istorijos mokytojas Romas Vilčinskas. Teisingus atsakymus apie Lietuvos valstybės simboliką, svarbius tarpukario Lietuvos įvykius ir asmenybes, dailininko “padarytas” klaidas XIX a. Mokytojas Romas Vilčinskas įteikė mokyklos direktorės Ilonos Balčiukynienės pasirašytus I laipsnio diplomus penktokui Povilui Damynui ir šeštokei Ugnei Alaburdaitei, II-ojo laipsnio - penktokui Alvarui Zagurskui, šeštokei Gretai Kazlauskaitei, aštuntokei Gretai Radzevičiūtei, III-čiojo laipsnio - penktokei Emilijai Jankauskaitei, šeštokui Orestui Aleksynui. Išgėrę arbatos, pasidžiaugę laimėtojais, nusprendėme, kad ir kitais metais dalyvausime viktorinoje, pasikviesime daugiau draugų.
