Hyperaktyvių vaikų gera savijauta ir sėkmė mokymosi procese gali būti iššūkis tiek jiems patiems, tiek jų tėvams bei mokytojams. Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.
Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaiko komplimentu, nors iš tiesų tai - liga. Vienų autorių duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra 3-5 proc. Dauguma hiperaktyvių vaikų linkę į alergijas maistui. Įvairių autorių duomenimis, hiperaktyvių vaikų yra 3-5 proc. Pastebėta, kad hiperaktyvumas gali pasireikšti vaikui dar negimus: yra duomenų, kad motinos įsčiose tokie vaikai būna itin judrūs visą parą ir judėdami neduoda motinai pailsėti. Patyręs vaikų neurologas gali nustatyti hiperaktyvumo diagnozę ir ankstyvoje vaikystėje. Taip pat pastebėta, kad hiperaktyvių vaikų būklė pagerėja, kai jų maiste yra mažiau įvairių saldumynų, patiekalų su maisto priedais, maistiniais dažais, konservantais. Angliavandenių (cukrų) turinčių produktų iš viso atsisakyti negalima, nes jie yra energijos šaltinis.
Hiperaktyvumas, arba pagal tarptautinę ligų klasifikaciją hiperkinezinis sindromas - tai iki šiol nevisiškai aiškus psichinis-neurologinis sutrikimas. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių ir tyrinėjamų vaikų neurologinių problemų. Dėl to pasitaiko klaidų, ir diagnozė priklijuojama vaikui, kai jos nėra, arba atvirkščiai. Hiperaktyvumas diagnozuojamas, kai aptinkami bent 8 diagnostikos požymiai, ir jie pastebimi ilgiau nei 6 mėnesius. Hiperaktyvumo požymius aiškiai ir išsamiai pateikė vaikų ir paauglių psichiatrė T. Pastebėta (tačiau dar nėra pakankamai pagrįstų mokslinių tyrimų), kad hiperaktyvių vaikų būklė pagerėja, kai jų maiste yra mažiau įvairių saldumynų, patiekalų su maisto priedais, maistiniais dažais, konservantais. Angliavandenių (cukrų) turinčių produktų iš viso atsisakyti negalima, nes jie yra energijos šaltinis.
Kaip atskirti aktyvų vaiką nuo hiperaktyvaus?
Aktyvumo ir hiperaktyvumo sąvokos dažnai painiojamos. Hiperaktyvumas - tai elgesio sutrikimas, kurį diagnozuoti turi specialistas. Kartu su juo pasireiškia ir dėmesio koncentracijos stoka, impulsyvumas. Taip pat būdingas užmaršumas, išsiblaškymas, rizikingas elgesys, negebėjimas tinkamai laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu vaiko prašoma būti ramiam, jis gali negebėti tokiu išlikti. Hiperaktyvūs vaikai kartais linkę daug kalbėti. Toks elgesys būdingas esant įvairioje aplinkoje: ir namie, ir darželyje ar mokykloje, ir svečiuose. Dažnai gali atrodyti, kad hiperaktyvus vaikas tyčia ignoruoja tėvų prašymus. Tačiau iš tikrųjų jis kitaip negali. Kad ir kaip stengtųsi patenkinti tėvų lūkesčius, jam tai sunkiai pavyksta. Aktyvus ir hyperaktyvus vaikas yra du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas aktyvus vaikas yra hyperaktyvus, todėl pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją.
Hiperaktyvumo kilmės priežastys
Hiperaktyvumas - auklėjimo pasekmė, ar įgimta savybė? Šio sutrikimo kilmės priežasčių yra įvairių. Jos gali būti ir įgimtos, ir įgytos. Vienų kilmė - neurofiziologinė. Tai atvejai, kai tam tikri smegenų pažeidimai arba netinkamas jų vystymasis lemia hiperaktyvumą. Šiam sutrikimui įtakos gali turėti ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Įrodyta, kad daug maisto priedų (dažiklių, konservantų) turintis maistas skatina hiperaktyvumą. Kai kuriais atvejais priežastys - genetinės. Hiperaktyvumą gali lemti ir gimdymo traumos. Auklėjimas šiuo atveju atlieka menką vaidmenį. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažnai klaidingai suprantamas kaip blogas elgesys dėl netinkamo auklėjimo. Kita vertus, auginant hiperaktyvų vaiką, jį auklėti sunkiai.
Kaip auginti ir auklėti hiperaktyvų vaiką?
Struktūra ir tvarka. Svarbu sukurti tvarką ir rutiną dienos įvykiams numatyti. Tokiam vaikui ypač svarbu laikytis dienos rėžimo, taisyklių. Hiperaktyvūs vaikai greitai išsiblaško, todėl tuo metu, kai mokosi, reikėtų netrukdyti. Kartais šį sutrikimą turintį vaiką auginantiems tėvams sunku pastebėti jo teigiamą elgesį. Gimdytojai linkę sakyti, kad atžalos nėra už ką pagirti, nes mato tik nusižengimus. Vis dėlto tokie vaikai nėra blogiukai, todėl jų teigiamą elgesį būtina pastebėti, pagirti. Dėl nuolat sulaukiamo nepasitenkinimo, priekaištų, bausmių, tokių vaikų savivertė neretai būna žema. Dėl šios priežasties raida gali pakrypti ne visai tinkama linkme. Vėliau gali išsivystyti tam tikrų emocinių sutrikimų.
Fizinis aktyvumas. Suteikite galimybę vaikui išleisti perteklinę energiją per fizinį aktyvumą. Namuose verta stebėti, kokios situacijos išprovokuoja netinkamą hiperaktyvaus vaiko elgesį ir stengtis jų vengti. Pavyzdžiui, vaikas nemėgsta drabužių su daugybe sagų, batų su raišteliais, nes hiperkinezės trukdo greitai ir tvarkingai apsirengti, apsiauti batus. Keiskime vaiko aprangą bei avalynę, kad jis galėtų savarankiškiau susitvarkyti pats. Pateikime dar vieną pavyzdį. Hiperaktyvaus vaiko savybė žaisti su daugybe žaislų bei juos chaotiškai išmėtyti erzina jo sesutę, kuri mėgsta juos tvarkingai sudėlioti, išrikiuoti. Vaikai dėl to dažnai susipyksta, susipeša. Bandykime namuose rasti du atskirus kampelius vaikų žaislams: vieną - hiperaktyviam vaikui, kitą - jo broliui ar seseriai. Hiperaktyvus vaikas daug bėgioja, juda, karstosi, dūksta.
Mokymosi metodai. Mokymosi medžiagą aktyviems vaikams geriausia pateikti vizualiai, papildant ją praktiniais pavyzdiai. Turėkite galvoje, kad kiekvienas vaikas turi jam priimtiniausią mokymosi būdą ir jeigu viena forma pateikta informacija jo nesudomina, tai nereiškia, kad jo nesudomins tą pati informacija pateikta kita forma. Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma. Skaidykite informaciją. Leiskite daryti pertraukas. Koreguokite aplinką. Darykite patikslinimus. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Nepamirškite apdovanojimų. Skatinkite gerus elgesio pavyzdžius ir pastangas. 1. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagirkite tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. 2. Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys. Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. 3. Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas, specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas ar nedidelė pinigų suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą.
Suderinkite maistą ir miegą. Sveikas maistas ir pakankamas miegas gali turėti įtakos hiperaktyviems vaikams. Pastebėta (tačiau dar nėra pakankamai pagrįstų mokslinių tyrimų), kad hiperaktyvių vaikų būklė pagerėja, kai jų maiste yra mažiau įvairių saldumynų, patiekalų su maisto priedais, maistiniais dažais, konservantais. Angliavandenių (cukrų) turinčių produktų iš viso atsisakyti negalima, nes jie yra energijos šaltinis. Dauguma hiperaktyvių vaikų linkę į alergijas maistui. Venkite maisto produktųsu įvairiais priedais, dažais, konservantais, pramoniniu cukrumi, miltinių produktų, kiaulienos, saldumynų. Hiperaktyvūs vaikai dažnai taip įsiaudrina, kad negali ramiai pavalgyti, ilgai neužmiega, vartosi lovoje. Keliolika minučių prieš valgį ar miegą galima jam paleisti raminančią muziką. Muzika vaiką nuramina, pagerėja jo apetitas, sumažėja blaškymasis. Prieš miegą tinka vaikui padainuoti, paskaityti.
Stabilus emocinis palaikymas. Padėkite vaikui suvokti ir įvardinti jaučiamas emocijas ir mokykite, kaip su jomis išbūti, nusiraminti. 8. Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina miegoti, raskite laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu atsikratyti pykčio,nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti savo elgesį. Pasistenkite atleisti ir kitiems žmonėms, kurie tą dieną nesuprato ar supyko dėl jų vaiko elgesio. Tie žmonės dažnai nežino, kad vaiko aktyvumas ir dėmesys sutrikę, ir kaltina tėvus.
Bendradarbiavimas su mokyklos bendruomene. Bendradarbiaukite su mokytojais, susidarykite planą, kaip padėti vaikui mokykloje. Tėvams, auginantiems kitokį vaiką, neišvengiamai teks ieškoti būdų, kaip bendradarbiauti su mokytoja. Šioje situacijoje naudingiausia būtų, kad tėvai ir mokytoja periodiškai susitiktų, susėstų ir kalbėtų apie vaiko problemas, bėdas, pasiektą pažangą, kartu ieškotų būdų, kaip geriausiai padėti vaikui. Labai svarbūs keli dalykai - tėvų noras ir pastangos bendradarbiauti su mokytoja bei mokytojos gebėjimas (noras bei žinios, įgūdžiai) dirbti su hiperaktyviu vaiku. Ar teisūs mokytojai, tvirtindami, kad „viskas priklauso nuo auklėjimo“? Kaip mama turėtų elgtis su mokytojais - ginčytis, raudonuoti, nutylėti, susipykti? Nuo auklėjimo priklauso daug, bet ne viskas. Beje, toks mokytojų teiginys tėvams skamba ganėtinai kaltinamai. Sunku duoti vieną patarimą visiems gyvenimo atvejams. Vaikui be galo svarbu, kad mama palaikytų jį, net kai jis elgiasi netinkamai. Tai nereiškia, kad mama turi girti jo poelgius. Bet vaikui svarbu jausti, kad tėvai jo pusėje. Realybė tokia, kad mokytojai mokinių turi daug, taigi geriau būtų, jeigu bendradarbiavimo iniciatyva eitų iš tėvų pusės. Tėvams reiktų pasitelkti visą savo diplomatiją ir, pirmiausia, rasti su mokytoja gerą kontaktą, tada ieškoti būdų, kaip tie suaugę žmonės kartu galėtų padėti vaikui.
Konsultacijos su specialistais
Su specialistais konsultuotis reikėtų nuolat, nes vaikui augant kinta jo poreikiai, socialumo supratimas. Būtina pasikonsultuoti taip dažnai, kaip kyla problemos. Nesigėdinkite pasikonsultuoti su šeimomis, auginančiomis tokius pat hiperaktyvius vaikus (yra tokius vaikus auginančių šeimų draugija). Jeigu nerandate išeičių ir, atrodo, niekas neveikia, visada galite pasikonsultuoti su specialistais ir atrasti naujų pagalbos būdų. Mamai (ir tėčiui lygiai taip pat) specialisto pagalba galėtų būti labai naudinga. Paprastai sakant - tokiam vaikui reikalinga ypatinga tėvų pagalba mokantis gyventi sociume. O tėvams reikia sužinoti bei išmokti, kaip padėti vaikui. Kur patartumėte kreiptis mamai? Į vaikų psichinės sveikatos specialistus. Būna, ir, deja, gana dažnai. Kitoks vaikas - visada didžiulis išbandymas ir mamai, ir šeimai. Labai rekomenduočiau neužsidaryti savyje, o kreiptis pagalbos ne tik vaikui, bet ir sau.
Ar hiperaktyvumas gali būti gydomas vaistais?
Pagrindinis vaistas yra ne medikamentai, o elgesio terapija. Vaistus gali skirti vaikų neurologas arba vaikų psichiatras, kai nustatomi tokie psichikos sutrikimais, kaip nerimas, depresija, miego sutrikimai, nevalingi judesiai (tikai). Kiekvienam vaikui skiriamas tik individualus gydymas, tai reiškia, kad kas padėjo vienam vaikui, nebūtinai padės kitam. Geriau rinktis homeopatinius vaistus. Pagal gydymo standartus, iš pradžių išbandomi visi nemedikamentiniai gydymo metodai, ir, jeigu tai nepadeda, tuomet skiriamas medikamentinis. „Poliklinikoje veikia ambulatorinė reabilitacija. Tad hiperkinezinių sutrikimų turintys vaikai sulaukia kompleksinės pagalbos ir yra stebimi 16 parų. Po to, kai esame labiau susipažinę su vaiku, jo sutrikimais, pateikiame daugiau patarimų tėvams, parašome rekomendacijas pedagogams. Tik kai visi nemedikamentiniai būdai nepadeda, skiriame vaistų. Taigi šių sutrikimų gydymą sudaro psichosocialinės intervencijos, specifinė pagalba mokykloje ir medikamentinis gydymas.
Maisto papildų nauda hiperaktyviems vaikams kol kas neįrodyta.
Klaidos auginant hiperaktyvius vaikus
Vieni tėvai iš hiperaktyvaus vaiko tikisi elgesio, būdingo savireguliacijos bei savikontrolės problemų neturintiems jo bendraamžiais, todėl labai dažnai atžalos elgesį interpretuoja kaip neklusnumą ir vaiką baudžia. Tai skatina vaiką priešintis, taip sukeliant dar daugiau elgesio problemų. Hiperaktyvūs vaikai yra labai judrūs, impulsyvūs, nedėmesingi, tėvai turi daug sunkumų juos augindami bei ugdydami. Jie patiria nuolatinę įtampą ir nuovargį, baiminasi dėl vaiko saugumo, jaučiasi bejėgiai susidūrę su jo neklusnumu ir kt. Nusivylę visomis auklėjimo priemonėmis, tėvai dažniau tokį vaiką baudžia, taip sukedami priešišką jo elgesį. Kiti tėvai net aiškų vaiko neklusnumą, manipuliavimą savo negebėjimu ką nors daryti supranta kaip neišvengiamas hiperaktyvumo pasekmes. Todėl vaikui netaikomos jokios priemonės, galinčios sudrausminti. Vaikui formuojasi supratimas, kad jam viskas leidžiama, nes jis yra kitoks. Šie bruožai gali įsitvirtinti ir labai apsunkinti bendravimą su vaiku. Kartais tėvai tiesiog pavargsta nuo komplikuotų paieškų, kaip elgtis su vaiku, ir leidžia įvykiams klostytis savaime. Taigi nustojama vaiką auklėti. Kokių rezultatų galime tikėtis tuomet? Abu paminėti bendravimo su hiperaktyviu vaiku būdai nėra derami. Tėvai kiekvienoje situacijoje turėtų įvertinti, ar vaikas nepajėgė pasielgti tinkamai dėl jam būdingų savybių, ar dėl neklusnumo.
Didžiausia klaida - iš hiperaktyvaus vaiko reikalauti tokių pačių rezultatų kaip ir iš šio sutrikimo neturinčiojo. Bausmės, priekaištai nepadeda, situacijos nepalengvina. Paprastai baudžiamo vaiko elgesys blogėja, o savikontrolė nelavinama. Reikėtų suprasti, kad hiperaktyvus vaikas neišpildo tėvų lūkesčių ne piktybiškai, o todėl, kad jam iš tiesų sunku tai padaryti.
Kaip „suvaldyti” hiperaktyvų vaiką?
Svarbu mokytis atskirti neklusnumą nuo problemų, kurios kyla dėl hiperaktyvumo sindromo. Daugelis tėvų, auginančių hiperaktyvų vaiką, intuityviai skiria, koks jo elgesys sietinas su vaiko turimomis problemomis, o koks yra paprasčiausias neklusnumas. Pavyzdžiui, paprašius surinkti išmėtytus žaislus, įprastas hiperaktyvaus vaiko elgesys būtų toks: jis geranoriškai imtųsi darbo, tačiau kelis žaislus padėjęs į vietą, vėl susidomėtų kuriuo nors iš žaislų ir pradėtų su juo žaisti, arba tvarkymasis jam labai greitai atsibostų ir jis mestų darbą. Be to, jei žaislų būtų išmėtyta nedaug, vaikas tvarkytųsi noriau, jei daug - jį gąsdintų numanomo darbo kiekis ir tvarkytis gal net nepradėtų. Tokį vaiko elgesį tiesiogiai lemia hiperaktyvumo sindromas.
Kita vertus, hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti, greitai išmoksta manipuliuoti suaugusiųjų supratingumu bei atlaidumu. Hiperaktyvus vaikas, nenorėdamas tvarkytis, gali nepaklusti - jis net nepabando bent vieno žaisliuko padėti į vietą, stovi ar sėdi nepatenkinta veido mina arba atvirai atsikalbinėja. Toks elgesys nėra vien hiperaktyvumo pasekmė. Šiuo atveju reiškiasi vaiko neklusnumas. Todėl su vaiku reikėtų elgtis kitaip, nei tuomet, kai jis meta tvarkytis, nes negali ilgai atlikti monotoniškos veiklos ar impulsyviai susidomi kokiu nors žaislu.
Jei vaikas netinkamai pasielgė dėl hiperaktyvumo sindromo, jam turi būti suteikta pagalba, parama. Pavyzdžiui, paprašytas sutvarkyti žaislus, vaikas energingai ėmėsi veiklos, bet greitai tapo vangus, nusiminė, pradėjo sėdiniuoti. Aišku, kad jam per sunku sutvarkyti visus žaislus. Tuomet galima vaiką pagirti, pasiūlant pagalbą: „Šaunu, tu pasistengei ir dalį žaislų sudėliojai į vietas. Dabar aš tau padėsiu ir mes abu greitai pabaigsime tvarkytis”. Šiuo atveju svarbu tvarkytis kartu su vaiku, o ne viską daryti už jį. Tvarkymąsi galima paversti žaismingu procesu: „Kur gyvena kiškutis? Strykt, ir užšoko ant lentynos. O kur mašinų garažas? Suvažiuoja visos mašinos. „Labanakt”, - sako greitoji pagalba. „Labanakt”, - sako raudonasis automobiliukas”.
Jei vaikas nepradeda tvarkytis, nes žaislų išmėtyta daug ir jį slegia ilgo monotoniško darbo nuojauta, galime pasakyti: „Ignai, pradėk tvarkyti žaislus. Netrukus aš baigsiu plauti indus ir tau padėsiu”. Tai turėtų paskatinti vaiką pradėti tvarkytis. Tačiau savo žodį turime ištesėti ir greitai prisijungti prie žaislus tvarkančio vaiko.
Jei vaikas netinkamai elgiasi dėl neklusnumo, turi būti taikomi visi įprasti būdai jam įveikti. Tarkime, paprašytas susitvarkyti žaislus, vaikas aiškiai priešinasi ir siekia, kad viską už jį padarytų tėvai. Tuomet galima pasiūlyti jam pasirinkimą: „Ignai, jei tu dabar pradėsi tvarkyti žaislus pats, netrukus aš tau padėsiu. Mes greitai susitvarkysime ir liks laiko pažiūrėti filmuką. Jei tu nepradėsi tvarkyti žaislų dabar pats, aš tau nepadėsiu. Tuomet turėsi juos tvarkyti vienas. Tuomet filmukui laiko nebeliks”. Tai gali paskatinti vaiką pradėti tvarkytis. Kai pastebime, kad vaikas priešinasi mūsų prašymams, taisyklėms, tvarkai, galima su juo nuoširdžiai pasikalbėti, kodėl svarbu elgtis taip, kaip prašome. Pavyzdžiui, vaikas vakare nori žiūrėti televizorių ir nepaklūsta raginimui eiti miegoti. Galime pasikalbėti su juo apie tai, kad miegodamas jis auga, stiprėja, išsimiegojęs būna linksmesnis, jam geriau sekasi susikaupti ir kt. Hiperaktyvūs vaikai paprastai įsiklauso į aiškinimus ir nuoširdžiai bando elgtis tinkamai.
Svarbu sukurti saugią namų aplinką, pašalinti netinkamą elgesį skatinančias priežastis. Kadangi hiperaktyvus vaikas dūksta, laksto, bėgioja, karstosi, grindys niekur namuose neturi būti slidžios, reikėtų vengti aštrių baldų kampų, greitai virstančių ar galinčių nukristi daiktų. Spintos, spintelės, komodos, kuriose laikomi vertingi daiktai, turėtų būti rakinamos. Vaikui prieinamose vietose negalima laikyti buitinių cheminių medžiagų, vaistų ir kt. Elektros lizdams būtini kištukai. Taip išvengsime vaiko traumų ir neprarasime mums brangių daiktų. Be to, nereikės patirti neigiamų emocijų, kad vaikas vėl kažką numetė, sudaužė ir pan. Renkantis poilsio formas taip reikėtų pagalvoti, kada kils mažiau rūpesčių. Iškyla į gamtą (pavyzdžiui, miško aikštelę, pievelę) suteiks progą pailsėti, nes hiperaktyvus vaikas galės laisvai, be ypatingos priežiūros palakstyti, padūkti. O štai ilgesnė kelionė visuomeniniu transportu gali gerokai apkarsti tiek vaikui, tiek tėvams.
Hiperaktyvaus vaiko elgesio reguliavimui svarbios ne „stop” komandos, bet į tinkamą veiklą orientuojantys pasiūlymai, nuorodos. Pastebėkime, ką iš mūsų, tėvų, girdi hiperaktyvus vaikas: „Liaukis triukšmavęs”, „Nebėgiok, nugriūsi ir užsigausi”, „Pasėdėk ramiai”, „Neskriausk broliuko”. Tai yra taip vadinamos „stop” komandos. Jos vaikui nusako, ko jis neturi daryti. Tačiau nepadeda suprasti, ką daryti jis turi. Pavyzdžiui, pamatę, kad vaikas nori pajudėti ir pradeda nesaugiai bėgioti, galime pasiūlyti - „Gali palaipioti karstykle” (jei tik yra galimybė, namuose reikėtų įrengti saugią karstyklę, suteikiančią galimybę pajudėti), arba „Apsirenk, eisime pabėgioti į kiemą”. Dažniau galime vaikams pasiūlyti piešti, lipdyti, pavartyti knygutes, atlikti užduotėles pratybų knygelėse. Tokią...
Tai veikia geriau nei bausmė vaikui, turinčiam ADHD | Drausmė ir pasekmės
Supratimas ir kantrybė. Svarbiausia - turėti supratimo ir kantrybės. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės ir tada vėl prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus. Konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Tai sukelia nuolatinę įtampą šeimoje. Vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad pradės asocialiai elgtis. Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir leidžiasi terorizuojami. Taip tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską, kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas, kada jam kas nors pasakys „ne“. Kai tėtis ir mama kelia skirtingus reikalavimus (vienas leidžia tai, už ką kitas baudžia), hiperaktyviam vaikui ypač sunku. Dėl tokių konfliktų hiperaktyvūs vaikai visiškai sutrinka ir jaučiasi nesaugūs.
Kadangi hiperaktyvus vaikas dūksta, laksto, bėgioja, karstosi, grindys niekur namuose neturi būti slidžios, reikėtų vengti aštrių baldų kampų, greitai virstančių ar galinčių nukristi daiktų. Spintos, spintelės, komodos, kuriose laikomi vertingi daiktai, turėtų būti rakinamos. Vaikui prieinamose vietose negalima laikyti buitinių cheminių medžiagų, vaistų ir kt. Elektros lizdams būtini kištukai. Taip išvengsime vaiko traumų ir neprarasime mums brangių daiktų. Be to, nereikės patirti neigiamų emocijų, kad vaikas vėl kažką numetė, sudaužė ir pan.
Tėvai savęs neturėtų kaltinti, kad jų vaikas yra hiperaktyvus dėl netinkamo jų auklėjimo. Hiperaktyvumo priežastys nėra visiškai aiškios. Hiperkineziniai sutrikimai, labiausiai išryškėja mokyklinio amžiaus vaikams, kai reikia sistemingai dirbti ir susikaupti per pamokas. Auginantys hiperaktyvius vaikus tėvai visada pasirengę išgirsti nemalonią žinią, kad jų vaikas vėl kažką iškrėtė. Tačiau jie turėtų mokėti keisti klaidingas aplinkinių reakcijas į netinkamą vaiko elgesį.
Kai kuriose užsienio šalyse, ypač JAV, naudojami specifiniai vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti (jie pagerina dėmesio koncentraciją, mažina aktyvumą). Tačiau, be vaistų visada, skiriama elgesio terapija, šeimos terapija. Vaistai dažniausiai skiriami, esant lydintiems psichikos sutrikimams: nerimui, depresijai, miego sutrikimams, tikams.
Jeigu šis sutrikimas laiku diagnozuojamas ir vaikui suteikiama kompleksinė pagalba (jam padeda ir tėvai, ir mokytojai, ir psichologas), tai blogo elgesio tikrai galima išvengti. Taigi blogas elgesys - ne visada hiperaktyvaus vaiko bruožas. Tiesa, kad suaugę vaikai gali būti linkę daryti nusikaltimus, vartoti alkoholį, narkotines medžiagas? Taip gali nutikti, kai hiperaktyvumą lydi sutrikusios emocijos, žema savivertė. Vaikui laiku nesuteikus pagalbos, vėliau jis gali būti linkęs į nusikalstamą veiklą.
Nepaisant neigiamų hiperaktyvumo padarinių, hiperaktyvūs vaikai turi tik jiems būdingų teigiamų savybių? Pastebėta, kad tokie vaikai kartais būna itin gabūs. Jie gali būti vadinami indigo vaikais. Apie 30 % vaikų iki paauglystės šis sutrikimas gali išnykti. 20 % hiperaktyvumas išnyksta iki 25 metų. Deja, maždaug 50 % kai kurie hiperaktyvumo požymiai išlieka ir suaugus.
tags: #kaip #aukleti #hiperaktyvu #vaika
