Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas augtų savarankiškas ir drąsus. Tačiau kartais tėvai, siekdami apsaugoti vaiką nuo visų pasaulio pavojų, gali nepastebimai peržengti ribą ir sukurti situaciją, kai vaikas tampa per daug priklausomas nuo jų. Viena dažniausių tokių situacijų - nuolatinis vaiko nešiojimas ant rankų.
Nuo kokio amžiaus jau nėra normalu nešioti vaiką ant rankų? Nors nėra griežtos taisyklės, specialistai pataria atkreipti dėmesį į vaiko amžių ir jo psichologinės raidos etapus. Paprastai 2 metų vaikai jau yra perėję į tą amžių, kai siekia patenkinti savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikį, mokosi būti atskiri, siekia autonomijos, vis labiau linkę tyrinėti supančią aplinką, išbandyti naujus būdus lipti, judėti, pasiekti.
Tačiau 2 metų vaikas taip pat gali ir išsigąsti savo naujai atsiradusios drąsos būti vis labiau atskiru nuo mamos. Todėl kartu gali siekti ir norėti saugumo užtikrinimo, nuraminimo, apsaugojimo nuo esamų ar įsivaizduojamų grėsmių aplinkui. Gali būti, kad Jūsų dvimetis ar dvimetė kaip tik ir išgyvena tokį laiką, kai jau nori būti vis labiau savarankiškesnis, atskiresnis nuo Jūsų, bet kartu dar nori ir saugumo bei padrąsinimo iš Jūsų pusės, kad tyrinėti supantį pasaulį yra saugu ir patrauklu.
Kaip tinkamai atliepti vaiko poreikius šiuo jautriu laikotarpiu? Svarbu rasti balansą tarp vaiko nuraminimo ir padrąsinimo būti savarankiškam.
Kaip elgtis, kad vaikas nepriprastų prie rankų?
Vengti perdėtos globos. Kai vaikas vis prašosi ant rankų, gali būti verksmingas, pajautrėjęs, tikrai sunku nenuraminti, nepaguosti, nepanešioti. Ir tikrai svarbu išsigandusį, sunerimusį ar susijaudinusį vaiką nuraminti. Tačiau tikrai nereikia jo nuolat nešioti lauke, namuose ar svečiuose.
Vaikas atsiskirdamas nuo mamos pajaučia nerimą ir grįžta pas mamą nuraminimo. Jei mama vaiką nuolat laikys glėbyje, nešios, sakys „Tikrai nebeeik ten daugiau“, vaikas pradės suprasti, kad visgi pasaulis yra nesaugus ir vienintelė, kas gali saugumą užtikrinti yra mama. Tai pavojingas pasaulio matymas, nes vaikas, taip suvokęs pasaulį, augs labai priklausomas nuo kito žmogaus, nedrįs bandyti ir patirti kažką naujo, neišmoks būti atskiru ir tuo džiaugtis. Ir kol jam ar jai 2 metai, viskas tvarkoje, mama tikrai juo pasirūpins. Bet kai jam bus 22 metai, toks pasaulio priėmimas trukdys džiaugtis gyvenimu visavertiškai.
Neatstumti. Kitas kraštutinumas, kurio rekomenduojama vengti - per didelis vaiko stūmimas eiti būti atskirai, žaisti savarankiškai, nusiraminti tik pačiam, problemų sprendimų ieškoti tik ne su mamos pagalba. Tada vaikas pradeda suprasti, kad šiame pasaulyje jis yra vienas ir niekas jam nepadės, niekas juo nepasirūpins ir jo nenuramins. Toks pasaulio priėmimas baisus 2-mečiui, ir pavojingas 22-mečiam, kuris, net ir susidūręs su sunkumais gyvenime, niekada nesikreips į nieką pagalbos, nesėkmes ar bėdas išgyvens vienatvėje, desperatiškai bandys ieškoti ne visada saugių jam išeičių.
Naudoti nuraminimo ir padrąsinimo „miksą“. Tam, kad padėtume vaikui įveikti šį jautrų etapą, labiausiai gali padėti mamos jautrumas saikingai naudoti tiek vaiko nuraminimą, tiek tuo pačiu padrąsinimą, kad jis gali pats. Tad jei vaikas prašosi ant rankų lauke, galima jį trumpai pritūpus apkabinti, pasakyti, kad viskas gerai, kad nusiramintų, o tada atsitraukti ir padrąsinti tęsti žaidimą, aplinkos tyrinėjimą. Ir tai kartoti keletą kartų - nuraminimas ir padrąsinimas bėgti žaisti toliau, vaikui grįžus - vėl trumpas nuraminimas ir vėl padrąsinimas tęsti jo veiklą. Jei vaikas vis tiek prašys ant rankų, tvirtai pasakyti: „Matau, kad nori, kad panešiočiau. Bet aš nenešiosiu Tavęs lauke, Tu pats šauniai visur nueini ir nubėgi. Galiu Tave tvirtai apkabinti, o Tu bėk apžiūrinėti tą žiogą toliau“.
Kūdikystėje artumas - lygu saugumas. Greta tėvų artumo ir saugumo, kūdikis suvokia, kad gali būti ir kitokių jausmų bei pojūčių. Į kūdikio verkimą dažnu atveju reikėtų atkreipti dėmesį - patikrinti jo fiziologinę būseną: ar ne drėgnas, ne per šalta, nieko neskauda. Kūdikis paprastai verkia ne be reikalo, dažnai jis praneša apie jam nemalones patirtis.
Kūdikiui artimi žmonės turėtų būti greta jo nuolat. Būtina reaguoti į vaiko siunčiamas „žinutes“ ir jas visas nuoširdžiai priimti. Svarbu, kūdikiui verkiant ar būnant suirzusiam, prie jo prieiti, priglausti, nuraminti - kitaip tariant - patenkinti jo poreikius. Nuolat verkiantis, ignoruojamas naujagimis ar kūdikis auga nesaugioje aplinkoje, apsuptoje baimės, ir išgyvena didelį stresą, jis tampa priešiškas kitiems žmonėms. Tokios patirtys iš tiesų turi įtakos ir jo tolesnei raidai.
Tėvams nuolat būnant pasiekiamiems, priimant vaiko siunčiamus signalus ir į juos reaguojant, kuriamas tvirčiausias ryšys, pagrįstas abipusiu supratimu ir pasitikėjimu, stiprinamas prieraišumo ir bendrystės jausmas.
Visgi nuolatinis kontaktas gali būti sudėtingai įgyvendinamas ir varginti, kelti klausimų, ar tas nuolatinis „čiūčiojimas“ naudingas pačiam vaikui. Tačiau būti greta nuolat - būtina.
Alternatyvūs būdai nuraminti kūdikį
Paguldykite vaiką į savo lovelę. Ją iš anksto pašildykite, kad nebūtų temperatūrų pokyčių. Tai galite padaryti su šilto vandens buteliais ar šildykle, kuri įprastai naudojama nuo pilvo dieglių. Perkeldami vaiką, guldykite jį ant pilvuko, taip, kaip gulėjo ant jūsų krūtinės. Palaukite kelias minutes ir tuomet paverskite jį ant nugaros.
Pamėginkite migdyti kūdikį šalia savęs, kad jaustų jūsų šilumą, tačiau nemiegotų ant jūsų. Tą lengviausia padaryti, jei žindote kūdikį krūtimi. Migdydami šalia savęs, uždėkite savo ranką ant vaikelio, kad jaustų lengvą spaudimą.
Neskubėkite atsisakyti fizinio kontakto. Per staigus atsiskyrimas gali išgąsdinti kūdikį, todėl jis gali nebesijausti saugus.
Taip pat svarbu suvokti, jog kūdikiui verkiant ar būnant irzliam, būtina prie jo prieiti, prisiglausti, nuraminti, nes tai sukuria saugumą. Jei jį ignoruosite, vaikas ims jaustis nesaugiai. Nuolat verkiantis ir ignoruojamas naujagimis auga nesaugioje aplinkoje, apsuptoje baimės, išgyvena stresą. Tokios patirtys turi įtakos ateities raidoje.
Tik jausdamas tėvelių artumą vaikas pasitiki aplinka. Jei tėvai nuolat bus pasiekiami kūdikiui, bus kuriamas tvirtas ryšys, pagrįstas abipusiu supratimu, pasitikėjimu. Vėliau vaikas labiau pasitikės kitais žmonėmis, aplinka.
Nuolatinį vaiko sūpavimą, siekiant jį užmigdyti, galima keisti kitais švelnumo būdais. Pavyzdžiui, pagalvokite apie švelnių audinių antklodes. Galbūt jam kažkas iš tiesų patinka. Prie švelnios medžiagos prisilietęs, įsuptas į ją kūdikis taps ramesnis ir pamažu įmigs.
Kai kurie vaikai nusiramina arba linksminasi klausydami tam tikros muzikos arba triukšmo, kitiems patinka mamos gestai, leidžiami juokingi garsai arba rodomos grimasos.
Psichologai mano, kad į verkiantį vaiką būtina atkreipti dėmesį - visų pirma tam, kad suprastumėte, kodėl jis verkia. Jei kūdikis dar nepripratintas prie rankų ir verkia, rodos, be priežasties, stenkitės nukreipti jo dėmesį aukščiau išvardintais metodais.
Jei esate įsitikinę, kad kūdikis savo verkimu prašosi paimamas ant rankų, ir jūs norėtumėte atpratinti nuo šio įpročio, štai keletas patarimų, kaip tai padaryti:
- Visų pirma, būkite kantrūs ir geranoriški, kadangi pripratintas prie rankų vaikas gali reikalauti paimamas ant rankų ne tik verkimu, bet ir isterija. Kraštutiniu atveju, jei jau niekas nepadeda nuraminti vaiko, palikite jį saugioje vietoje ir išeikite į kitą kambarį - dažniausiai kūdikis po to supranta, kad jo ant rankų niekas nepaims ir po truputį nusiramina.
- Galima pabandyti imti kūdikį ant rankų saugiose, tačiau ne itin patogiose jam pozose - keletą tokių bandymų, ir jis jau nebenorės ant rankų.
- Vietoj to, kad imti mažylį ant rankų, stenkitės nuraminti jį, apkabinant ir glostant, kalbant su juo švelniu tonu.
Atpratinti vaiką nuo rankų reikia laiku, kantriai, ramiai, tendencingai. Tačiau geriausiai pasirūpinti, kad to neatsitiktų jau nuo pat pirmųjų dienų, tuomet jis augs savarankiškas, ne toks kaprizingas ir nepriklausomas nuo tėvų. O taip bus lengviau ir mamai, ir tėčiui.
Akimirksniu nuraminkite verkiantį kūdikį (4 mažai žinomi būdai, kurie veikia, kai niekas kitas nepadeda)
Savaime aišku, kad kūdikiui reikia mamos ir tėčio, jų rankų šilumos. Bet baisu, kad netaptų „rankinuku“, jei nuo ryto iki vakaro bus nešiojamas ant rankų. Kūdikystėje mažylis išgyvena vadinamąjį visagalybės pojūtį, kai atrodo, kad viskas skirta tik jam, pasaulis sukasi tik apie jį. Nešioti vaiką būtina, bet su saiku.
Jeigu kūdikis vienas paliktas verkia, o nurimsta tik paimtas ant rankų, reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip elgiasi. Mamos ir tėčio rankos visada mažylį ramina. Jeigu verkia, vos tėvai jį paguldo, galbūt jam ką nors skauda, gal yra alkanas.
Taip pat žr.
Žinoma, mažylis gali būti ir pratęs „nenulipti“ mamai nuo rankų. Labai trumpam palikti jį vieną pažaisti su mėgstamu žaislu galima leisti, kai mažylis yra sveikas, pamaitintas, sausas, saugus. Pabuvimo vienam, nors ir trumpo, reikia, kad vaikas išmoktų būti savarankiškas. Taip pamažu vaikas mokosi „atsiskirti“ nuo mamos, tai būtina jo raidai. Vaikas išmoksta suprasti, kad net tada, kai nėra mamai ant rankų, ji yra ir tikrai ateis, kai reikės. Kūdikiai „išbando“ savo mamą: verkia ir stebi, kaip greitai ji ateina. Tai irgi vienas vaiko raidos etapų.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
tags: #kaip #atpratinti #kudiki #nuo #ranku
