Nuo seno diskutuojama apie vaikų skaičių šeimoje ir jo įtaką asmenybės formavimuisi. Nors daugelis mano, kad gausi šeima yra idealas, vis daugiau tėvų renkasi auginti vieną vaiką. Tačiau ar tikrai vienturčio vaiko padėtis šeimoje yra tokia nepalanki, kokia kartais įsivaizduojama? Šiame straipsnyje panagrinėsime gimimo eiliškumo įtaką, populiarius mitus apie vienturčius vaikus ir pateiksime praktinių patarimų tėvams.

Gimimo eiliškumo įtaka asmenybei

Garsi prancūzų psichoanalitikė Fransuaza Dolto dažnai kartodavo: daugelis brolių ir seserų turi ne tuos pačius tėvus. Ką tai reiškia? Tačiau kaip bet kuri kita klasifikacija, gimimo eiliškumo psichologija - sąlygiška. Pasisakymai šia tema pernelyg kategoriški ir nenatūraliai konkretūs, pavyzdžiui: pirmagimiu galima psikliauti, jis darbštus ir organizuotas, reiklus ir rimtas, laikosi įstatymų, duoto žodžio, pasikliauja tik savimi, tačiau nori įtikti visiems. Arba apie viduriniuosius vaikus: jie ramūs ir žemiški, sugeba išklausyti, problemas sprendžia kompleksiškai, siekia, kad visiems aplinkui būtų gera ir džiugu. Sutikite - bet kuriai pseudoaksiomai "Pirmagimis visada..." arba "Jaunėliams būdinga..." rasis daugybė antipavyzdžių.

Išties, gimimo eiliškumas svarbus ne pats savaime, o konkrečios šeimyninės situacijos kontekste. Pridėkime dar gamtos dovanas, ir gausime "kiek žmonių - tiek likimų". Pagal Adlerį, pirmagimio padėtis pavydėtina tik kol jis šeimoje vienintelis: būdamas "visatos centras", mėgaujasi neišmatuojama tėvų meile ir rūpesčiu bei savo saugiu egzistavimu. Daugybę amžių pasaulyje viešpatavo pirmagimio teisė į privilegijuotą padėtį. "Nuvertimas nuo sosto." Silpnoji pirmagimio vieta - perfekcionizmas, kurio šaknys glūdi atstūmimo ir tėvų meilės praradimo pojūtyje, kai gimė antras vaikas. "Aš tapsiu pačiu geriausiu, kad susigrąžinčiau tėvų meilę", - tokį nesąmoningą sprendimą priima pirmagimis. Formuojasi "meilės užsitarnavimo" mechanizmas, kuris vėliau veikia santykius su partneriu. Be to, vaiko amžius čia neturi reikšmės. Pavyzdžiui, dvimečio elgesys gali regresuoti (jis ima reikalauti čiulptuko, kalbėti kaip lėliukas), o paauglys - šiurkščiai bendrauti, pulti į isteriją, netgi bėgti iš namų. Tėvai dažniausiai susierzina, sugriežtina reikalavimus, ir... Nuoskauda tėvų atžvilgiu vyresnėlio širdyje gali išlikti visą gyvenimą. Daug pasakyta ir prirašyta apie tai, kaip palengvinti pirmagimiui perėjimą prie vyresniojo vaidmens. Tai ir asmeninės erdvės sukūrimas (tegu tai bus tik kampelis, lentynėlė spintoje, dėželė "slaptiems daiktams"), būtinas taktilinis (lytėjimo) kontaktas ir moralų tema "tu gi vyresnis" atsisakymas. Kad susigrąžintų tėvų meilę, vyresnieji vaikai kartais identifikuojasi su savo lyties gimdytoju ir prisiima dalį tėvystės funkcijų. (Todėl vyresnėliai atsakingesni ir valdingesni, ir tuo galima paaiškinti Adlerio sekėjų pastebėtą faktą, jog vyresni vaikai dažniau tęsia šeimos tradicijas). Svarbiausia - leisti vyresniam vaikui atvirai reikšti ir pasakyti savo jausmus.

Antrajam vaikui nežinomas tas "visuotinio susižavėjimo" pojūtis, kurio taip ilgisi jo vyresnysis brolis ar sesuo. Nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių jis atranda pasaulį, kuriame suaugusieji dalija dėmesį, meilę ir rūpestį dviem. Iš pradžių brolis ar sesuo mažyliui nė kiek ne įdomesni nei ryškus barškutis. Susidomėjimas vyresnėliu išauga po pusmečio, o paskui gimsta garbinimas. Broliukas ar sesutė taip mikliai meta kamuoliuką, taip vikriai laksto, taip aukštai iššoka... Antrajam vaikui nuo pat pradžių tempą diktuoja jo vyresnysis brolis arba sesuo: situacija jį stimuliuoja viršyti "varžovo" rekordus. Dėl to jis dažnai lavėja sparčiau nei vyresnysis. "Jis elgiasi taip, tarytum rungtyniautų bėgimo varžybose, ir jeigu kas nors išsiveržia keletą žingsnių į priekį, paskubės aplenkti. Jis visą laiką verčiasi per galvą", - teigia A. Kad būtų pastebėtas ir užiimtų savo vietą po saule šeimoje, vidurinysis vaikas geba vaidinti vaidinti tiek "didelio", tiek "mažiuko" vaidmenis - priklausomai nuo aplinkybių. Kitaip nei pirmagimis, paniręs į dvasinius išgyvenimus, antrasis vaikas dažniausiai orientuojasi į sociumą ir yra atviras pasauliui. Kita vertus, jeigu žvelgsime iš A. Adlerio koncepcijos, aiškinančios gimimo eiliškumo efektą kova dėl valdžios, viduriniiesiems vaikams gali išryškėti priešingi, agresyvūs ("grobuoniški") bruožai. Ir nusiteikusį "pesimistiškai", ir "rungtyniaujantį"antrąjį vaiką reikia mokyti vertinti save lyginant save dabartinį su savimi praeityje (anksčiau nemokėjau, bet dabar išmokau), o ne lyginant save su broliu arba seserimi. Pirmagimio "Aš" dažnai būna liguistai hipertrofuotas, o štai antrajam vaikui reikia sutvirtinti asmenines ribas ir asmeninę erdvę.

Trečiasis (šiame straipsnyje tarp trečio ir jauniausio šeimoje dėkime lygybės ženklą) vaikas patenka į jau susiformavusią sistemą: tėvų požiūris į vaiko auklėjimą nusistovėjęs, jie nesiblaško tarp kraštutinumų. Pasak A. Trečias dalykas - jaunesnis vaikas auga aplinkoje, kurioje "dideli" vyresni vaikai naudojasi privilegijomis ir diktuoja toną. Tai gali skatinti nevisavertiškumo jausmą ir aukštą motyvaciją būti pranašesniam už kitus. Paaugęs jauniausias vaikas moka priimti kitų globą, pagalbą, paramą. "Mažulio" gyvenimas sukoncentruotas į žmones ir santykius su žmonėmis. Paprastai mažiausiam vaikui šeimoje užkraunama mažiausiai pareigų - o juk elgesio stereotipai susiformuoja būtent vaikystėje. Kai kurie žmonės "mažylio" vaidmenį vaidina visą gyvenimą.

Pasak Adlerio, vienturčio vaiko pozicija unikali tuo, kad jam netenka konkuruoti su broliais bei seserimis. Dažniausiai toks vaikas varžosi su tėvu. Jis pernelyg ilgai ir smarkiai kontroliuojamas mamos ir laukia tokios pat globos bei rūpesčio iš kitų.

Jei vaikų metų skirtumas didelis, jaunesnysis vaikas gali prisiimti pirmagimio, o ne vidurinio ar jauniausio vaiko rolę. Įvaikintų vaikų asmenybė formuojasi naujojoje šeimoje. Jei svarstėte, kodėl brolis ar sesuo mieliau vienas vaikšto gamtoje, o šeimos nariai skundėsi, kad jūs per daug mėgstate vadovauti, esate ne vieni. Tai vyksta visose šeimose. Viena iš pagrindinių to priežasčių 0 gimimo eiliškumas.

Mokslininkai išskyrė pirmagimių, vidurinių vaikų, jaunėlių ir vienturčių savybes.

Pirmagimis:

• Perfekcionistas
• Deda daug pastangų
• Lyderis
• Linkęs vadovauti
• Atsakingas
• Motyvuotas
• Sąžiningas
• Kontroliuojantis
• Atsargus
• Patikimas

Pirmagimiai būna linkę į perfekcionizmą, nes juos to išmoko tėvai, kurie nerimaudami stengiasi savo pirmuoju vaiku rūpintis tobulai. Vaikai dėl to nusprendžia, kad patys turi būti tobuli. Kai pirmagimiai būna vaikai, jie paprastai neblogai bendrauja su suaugusiais. Šie vaikai neretai būna pernelyg atsargūs. Jie mėgsta kontroliuoti ir dažnai mano, kad yra geresni už kitus. Šie vaikai paprastai daug pasiekia visose srityse - mokykloje, darbe ir kitur. Jie dirba nuosekliai ir mėgsta laimėti.

Vidurinis vaikas:

• Prisitaikantis
• Nepriklausomas
• Tarpininkas
• Mėgstantis pamaloninti kitus
• Gali būti maištingas
• Jaučiasi esantis nuošaly
• Taikdarys
• Bendraujantis

Vidurinieji vaikai būna supratingi, linkę bendradarbiauti ir lankstūs. Viduriniams vaikams šeimoje neretai trūksta dėmesio, todėl jie atsigriebia būdami su draugais. Vidurinis vaikas paprastai būna visiškai kitoks, nei vyriausias ir jauniausias šeimoje. Jie mėgsta darbą, kuriame gali pasireikšti puikūs derėjimosi ir bendravimo sugebėjimai, kurie išsivystė šeimoje, tarpininkaujant tarp vyriausio ir jauniausio vaiko.

Jaunėlis:

• Bendraujantis
• Žavus
• Komunikabilus
• Linkęs manipuliuoti
• Norintis dėmesio
• Susitelkęs į save
• Linksmas

Kai tėvai rūpinasi jauniausiu vaiku, jie jau pasitiki savimi, todėl būna lankstesni. Jauniausias vaikas gauna daugiau laisvės, nei jo broliai ar seserys. Jie išmoksta patikti miniai dėl savo žavumo. Jaunėliai, kaip ir pirmagimiai, jaučiasi ypatingi.

Vienturtis:

• Pasitikintis savimi
• Sąžiningas
• Atsakingas
• Perfekcionistas
• Mėgsta būti dėmesio centre
• Labiau suaugęs, nei bendraamžiai
• Siekiantis pritarimo
• Jautrus
• Lyderis

Vienturčiai auga apsupti suaugusiųjų, todėl paprastai patys būna labiau suaugę. Jie taip gali įgauti svarbių žinių. Jie praleidžia daug laiko vieni, todėl būna kūrybingi ir pasitikintys savo nepriklausomybe.

Vienturčiai vaikai neretai susiduria su visuomenės stereotipais ir nuogąstavimais. Tačiau daugelis jų yra paneigti mokslinių tyrimų.

Mitai ir stereotipai apie vienturčius vaikus

Ištisus dešimtmečius vienintelio vaiko etiketė buvo stigma tiek vaikui, tiek tėvams. Manyta, kad vienturčiai užauga išpuikusiais egoistais, nemokančiais dalytis ir bendrauti. Šie stereotipai tokie gajūs, kad vien dėl šios priežasties tėvai kartais apsisprendžia turėtų daugiau vaikų. Tačiau tyrimai paneigia nuomonę, kurią ištisos kartos buvo susidariusios apie vienintelius vaikus šeimoje.

• Vienturčiai vaikai drovūs, agresyvūs ir mėgsta įsakinėti - MITAS.
• Vienturčiai mieliau renkasi individualią veiklą ir vengia varžytis - MITAS.
• Nors vienturčiai yra laikomi išlepintais, iš tiesų jie kaip tik stengiasi visiems įtikti, nes į kiekvieną žmogų jie reaguoja taip, tarsi tai būtų jo tėvai.
• Vienturčiai - socialinių įgūdžių stokojantys vienišiai - MITAS.
• Vienturčiai yra ekscentriški vunderkindai, intelektualai - MITAS.
• Vienturčiai vaikai jaučiasi vieniši, susikuria įsivaizduojamų draugų - MITAS.
• Vienturčiai yra išlepinti - MITAS.
• Vienturčiai - savanaudžiai - MITAS.
• Vienturčiai įpratę, kad visada būtų jų viršus - MITAS.
• Vienturčiai nesavarankiški - MITAS.
• Vienturčiai turi daugiau emocinių problemų - MITAS.

Susan Newman (2009), apžvelgdama to meto tyrimus, negailestingai griauna pasenusius vienturčio vaiko sampratos stereotipus ir paneigia mitus.

Kaip teikia pediatrijos ir psichiatrijos profesorius Michaelas Lewisas, savanaudžiais vadinami žmonės, kurie daugiausia galvoja apie save užuot rūpinęsi kitais. Intelektinis gebėjimas galvoti apie kitus ir priimti kitų požiūrį anksčiau šešerių metų nesusiformuoja. Tad šia prasme visi vaikai yra savanaudžiai.

Vienturčiai vaikai nepatiria nuolatinio varžymosi dėl dėmesio ar materialinių dalykų, todėl jiems nereikia nustumti kito, kad būtų pirmi ar pertraukinėti kitus, norint, kad išklausytų. Atvirkščiai - vienturčiai visada išklausomi, todėl jų reakcijos adekvatesnės, su jais lengviau susitarti.

Vienturčiai linkę daugiau pasitikėti savimi, kadangi vadovaujasi suaugusiųjų nuomone ir šalia neturi kitų vaikų, kuriais galėtų pasikliauti ar kurie padėtų išspręsti problemas.

Tyrimai patvirtina, kad vienturčių ir nevienturčių vaikų emocinė sveikata nesiskiria.

Psichologijos mokslų daktaras docentas F. Mainas pastebi tam tikras savybes, kurios būdingos vyriausiajam, o taip pat ir vieninteliam šeimos vaikui, pvz.: pernelyg stipri orientacija į užduotis, polinkis įsakinėti, rimtumas, susikaustymas, teisuoliškumas.

Kaip priešprieša aukščiau išvardytiems stereotipams, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad vienturčių, kaip ir vyriausiųjų vaikų, yra neproporcingai daug tarp garbės stipendijas gavusių koledžų studentų, įvairių sričių profesionalų. Autorė pastebi, kad vienturčiai neretai surenka aukštesnius testų balus, mokosi geresniais pažymiais, yra ambicingi, labiau linkę siekti karjeros aukštumų, neretai apdovanoti vadovo talentu. Tai rodo, kad vienturčiai dažnai būna labai gabūs.

Įdomu yra tai, kad įvairių apklausų duomenimis, vertindami patys save, vienturčiai vaikai patvirtina esantys arba tokie patys laimingi ir patenkinti, arba laimingesni ir netgi labiau patenkinti savo gyvenimu negu vaikai iš daugiavaikių šeimų. Paklausus pačių vaikų nuomonės, kokia šeima jiems atrodo tobula, atsakymai verčia nusišypsoti. Vienturčių manymu, jie norėtų brolio ar sesės, tačiau, ko gero, jei jį turėtų, norėtų būti vienturčiai. Šie vaikai kartais teigia pavydintys tiems, kurie turi brolių ar seserų, o pastarieji atvirkščiai - svajoja būti vieni. Taigi čia tinka posakis, kad kaimyno žolė visada žalesnė.

Lietuvoje vyraujantis šeimos tipas yra 1 vaiko šeima ~55%, daugybėje vakarų pasaulio šalių taip pat. Tai kaip ir neturėtų stebinti. Auginti ir augti tokio tipo šeimoje yra savų pliusų ir minusų, taip pat kaip ir kito tipo šeimose.

Auklėjimo spąstai ir patarimai vienturčių tėvams

Gera žinia vienturčių tėvams - vaiko elgesį ir jo pasekmes vėlesniame gyvenime kur kas labiau lemia tėvų požiūris į vaiko auginimą nei vaikų, augusių toje šeimoje, skaičius. Dauguma auklėjimo klaidų būdingos visiems, tačiau jos akivaizdesnės ir reikalauja daugiau budrumo auginant vieną vaiką. Štai ką pataria vienturčio vaiko auginimo ekspertė Susan Newman (2009):

• Pasiskirstykite pareigas. Nedarykite už vaiką to, ką jis pajėgus pats dėl savęs padaryti. Ketverių metų vaikas pajėgia nunešti savo puodelį į kriauklę, penkerių gali pasikloti lovą. Maži vaikai nesunkiai įstengia įvykdyti tokias užduotis kaip padengti stalą, nurinkti nedūžtančius indus, išeinant iš kambario užgesinti šviesą ar susirinkti žaislus. Mokyklinio amžiaus vaikai turi gebėti susikrauti kuprinę, pasiruošti drabužius rytdienai. Esminė idėja, kurią reikėtų puoselėti: namai - visų, tad visi ir prižiūri tvarką juose.
• Venkite perdėtos globos. Pastangos apsaugoti vaiką yra tie spąstai, į kuriuos lengviausia pakliūti. Kai kūdikis pradeda vaikščioti, savo rūpesčiu jį dusinantys tėvai stovi už nugaros, kad sučiuptų užuot leidę jam pargriūti. Kai vaikas verkia - jie viską meta ir bėga pasirūpinti, kai vaikas žaidžia su kitais mažyliais, jie baisisi paprasčiausiu ginču ir užstoja vaiką dėl menkiausio timptelėjimo už rankovės ar sugriuvusio kaladėlių bokšto. Sustokit. Pasitraukite į šalį ir leiskite pačiam vaikui išsiaiškinti. Kurkite tokį tėviško elgesio modelį, kuri skatintų nepriklausomybę ir savarankiškumą.
• Nepabrėžkite, kad jis vienturtis. Vaiko suvokimą, kad jis vienturtis sukuria tėvai. Jei kas nors negerai, paprasčiausia viską paaiškinti tuo, kad augini jį vieną. Vienturčių tėvai dažnai linkę manyti, kad jų vaiko bėdos kyla iš vienturčio statuso. Visgi, jei abejojate visada pravartu patyrinėti situaciją ir išsiaiškinti, ar kiti panašaus amžiaus vaikai irgi turi tokių pačių problemų, kaip jūsiškis. Tikriausiai atsakymas bus teigiamas.
• Gavimą derinkite su davimu. Pirmenybinė vienturčio situacija užtikrina tai, kad jis ims tol, kol bus duodama ir šia prasme jis niekuo nesiskirs nuo bendraamžių, augančių didesnėse šeimose. Skirtumas tik tas, kad tie vienturčio tėvai, kurie turi ką duoti, linkę tai daryti be apribojimų. Jeigu vienturtis gauna per daug ir per ilgai, ilgainiui jis ima reikalaus to, ko tikėdavosi anksčiau. Taip formuojasi asmenybė, atitinkanti nekantraus išlepinto vienturčio stereotipą.
• Mokykite dalytis ir gerbti kitus. Nors vienturtis yra pagrindinė namų figūra ir jo padėtis jam leidžia paimti paskutinį sausainį ar išrinkti naujam augintiniui vardą, visgi išmokykite jį paklausti, gal kas nors kitas norėtų vienintelio likusio pyrago gabalėlio. Retkarčiais jį turėtų suvalgyti vienas iš tėvų. Visa tai svarbu tam, kad vaikas nemanytų, kad viskas tenka tik jam.
• Nubrėžkite ribas, aiškiai įvardykite, kokio elgesio tikitės. Daugiavaikėse šeimose ribas nubrėžia būtinybė, tačiau aiškios taisyklės būtinos ir vienturčiams. Pavyzdžiui, sustabdykite vaiką, kai jis jus pertraukia ir paaiškinkite, kad privalu sulaukti savo eilės kalbėti tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Jei toleruosite, kad vaikas jus pertraukinėja, tikriausiai nekreipsite dėmesio ir į kitus padoraus elgesio standartus, pvz.: ramiai sėdėti restorane, susitvarkyti kambarį ar pasidėti žaislus į vietą. Autorė mano, kad vienturčio vaiko tėvai privalo elgtis ypač griežtai, kitaip smulkmenos, į kurias nekreipsite dėmesio, vaikui augant pavirs išties svarbiais dalykais.
• Venkite supervaiko sindromo. Nors atrodo, kad šiais laikais visi be išimties stengiasi užauginti ypatingus vaiku, vienturčių tėvai dažnai taip jaudinasi dėl tos vienintelės galimybės užauginti neeilinį vaiką, kad patys sąmoningai skatina savo mažylius lenktyniauti. Suprantamas troškimas, kad jūsų vaikas būtų visomis prasmėmis išsilavinęs, tačiau lavinkime jį nepamiršdami proto ribų.

Visi trokštame būti pripažinti, būti dėmesio centre - jei ne nuolat, tai bent dažniau. Atsidurti ant scenos, tegul ir kartkartėmis - argi tai ne didžiausia prabanga? Vienturtis šeimai suteikia daugybę galimybių, kurių jie neturėtų augindami kelis. Tėvai gali įgyvendinti savo svajones augindami, lavindami vaiką, juo džiaugdamiesi. Jis bus mylimas, saugus, privilegijuotas ir jausis mylimas, saugus, privilegijuotas.

Gera žinia vienturčių tėvams - vaiko elgesį ir jo pasekmes vėlesniame gyvenime kur kas labiau lemia tėvų požiūris į vaiko auginimą nei vaikų, augusių toje šeimoje, skaičius.

Vienturčių vaikų tėvai privalo elgtis ypač griežtai, kitaip smulkmenos, į kurias nekreipsite dėmesio, vaikui augant pavirs išties svarbiais dalykais.

Knygoje teigiama, kad nors vienturčiai yra laikomi išlepintais, iš tiesų jie kaip tik stengiasi visiems įtikti, nes į kiekvieną žmogų jie reaguoja taip, tarsi tai būtų jo tėvai.

Vienturčiai vaikai nepatiria nuolatinio varžymosi dėl dėmesio ar materialinių dalykų, todėl jiems nereikia nustumti kito, kad būtų pirmi ar pertraukinėti kitus, norint, kad išklausytų. Atvirkščiai - vienturčiai visada išklausomi, todėl jų reakcijos adekvatesnės, su jais lengviau susitarti.

Vienturčiai linkę daugiau pasitikėti savimi, kadangi vadovaujasi suaugusiųjų nuomone ir šalia neturi kitų vaikų, kuriais galėtų pasikliauti ar kurie padėtų išspręsti problemas.

Tyrimai patvirtina, kad vienturčių ir nevienturčių vaikų emocinė sveikata nesiskiria.

Psichologijos mokslų daktaras docentas F. Mainas pastebi tam tikras savybes, kurios būdingos vyriausiajam, o taip pat ir vieninteliam šeimos vaikui, pvz.: pernelyg stipri orientacija į užduotis, polinkis įsakinėti, rimtumas, susikaustymas, teisuoliškumas.

Kaip priešprieša aukščiau išvardytiems stereotipams, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad vienturčių, kaip ir vyriausiųjų vaikų, yra neproporcingai daug tarp garbės stipendijas gavusių koledžų studentų, įvairių sričių profesionalų. Autorė pastebi, kad vienturčiai neretai surenka aukštesnius testų balus, mokosi geresniais pažymiais, yra ambicingi, labiau linkę siekti karjeros aukštumų, neretai apdovanoti vadovo talentu. Tai rodo, kad vienturčiai dažnai būna labai gabūs.

Įdomu yra tai, kad įvairių apklausų duomenimis, vertindami patys save, vienturčiai vaikai patvirtina esantys arba tokie patys laimingi ir patenkinti, arba laimingesni ir netgi labiau patenkinti savo gyvenimu negu vaikai iš daugiavaikių šeimų.

Paklausus pačių vaikų nuomonės, kokia šeima jiems atrodo tobula, atsakymai verčia nusišypsoti. Vienturčių manymu, jie norėtų brolio ar sesės, tačiau, ko gero, jei jį turėtų, norėtų būti vienturčiai.

Šie vaikai kartais teigia pavydintys tiems, kurie turi brolių ar seserų, o pastarieji atvirkščiai - svajoja būti vieni. Taigi čia tinka posakis, kad kaimyno žolė visada žalesnė.

Mielos mamos, skaitydamos šį straipsnį turbūt ne viena pagalvojote: „O kokia aš, kokie mano vaikai?“ Galbūt atpažinote būdingus vienturčio, pirmagimio, viduriniojo ar jaunėlio bruožus savyje ir dabar galėsite išsivaduoti iš jums nepatinkamo išmokto vaidmens.

Soc. m. dr. Jus dar su mazuciais esat, ner ko noret, kad nenorit daugiau. Bet is kitos puses pagalvokit ar tas vienas vaikas bus laimingas, ateis amzius kada nores seses ar brolio, o uzauge ir kiti jauciasi liudnai ir pavydi kad kiti turi platesne gimine. As asmeniskai megstu svest sventes gausioje seimoje, o jei koks mociutes jubiliejus, tai is vis musu virs 50 susidaro. Noriu kol kas tik vieno.. nezinau, gal ateityje pasikeis kazkas, bet neplanuojame artimiausius 7 metus net galvoti apie tai (nebent netycia). *demesys vaikui. 8 m. 11 m. Noriu kol kas tik vieno.. Bull shit! Brolis ar sesė yra geriausia, kas gali nutikti! Noriu kol kas tik vieno.. 6 m. 11 m. Kai pagimdziau pirma, sakiau aciu, uztenka kai paauginau ji, sakiau tikrai daugiau niekada gyvenime, nes charakteris ir oziai ohoho pas vyruka bet... Dievo planas nuostabus, ir stai turiu antra, ir jis nuo pirmos gyvenimo minutes kaip diena ir naktis nuo brolio skiriasi, tokius ir 5 galeciau augint ir brolis tikrai yra geriausia dovana vyresneliui, matau, kaip jis po truputi keiciasi, svelneja, myli broliuka. 6 m. Po pirmos dukros purciaus vaiku kaip velnias kryziaus 3metus del daug ko.. 8 m. 11 m. Aš jums paantrinsiu. Tik mano situacija kita vaikystėje turėjau viską:visišką tėvų dėmesį, daiktus, atostogas ir t.t. viską ko tik norėjau, viską vertinau ir nenorėjau su niekuo dalintis. Nenorėjau nei brolio nei sesės (visi vaikai šiek tiem egoistai). Paauglystėje tėvai išsiskyrė, o ir be visų pliusų būnant vienam išlenda ir minusai, tokie kaip tėvų lūkesčiai. Tada po truputį pradėjau galvoti ir su pavydu žiūrėti į draugus ir drauges, kurie turėjo brolius ar seses. Tėvai kitų šeimų nesukūrė, tad likau viena. Suaugus supratau, kad dabar esu TAS vienintelis žmogus, kuris irgi rodys dėmesį ir reikalui esant tėvams padės, ir tėvai manęs laukia ir viską skaudžiau išgyvena, nei tų, kurie turi daugiau vaikų. Paprasčiausia turint daugiau vaikų tėvai ir neįsikimba vieno, jie rūpinasi visais taip neužkraudami ir viso savo dėmesio vienam. Bet tas dar nieko. Kai netekau tėčio tada supratau, kad be mamos ir dar esančios gyvos babos daugiau nieko neturiu (turiu vyrą, tikiuosi bus kaip priesaikoje sakėm, bet gyvenimas yra gyvenimas ir niekad negali būti tikras, bet kalbu apie artimiausią kraujo ryšį) tada jau turėjau ir didžiausią savo turtą metukų tik sulaukusią dukrytę. Bet to skausmo, netekus vieno iš tėvų su nieko negalėjau pasidalinti, kaip kad negalėjau pasidalinti ir savo dziaugsmais. Mano mamytė turi tris seseris ir brolį ir tai yra nuostabu. Tas jausmas tarp brolių ir seserų yra kažkas ypatingo. Dabar kai žiūriu į savo mergaites džiaugiuosi, kad jos turi viena kitą. Su mama esam labai artimos ir esam ne kart kalbėjusios, kodėl taip gavosi, jog aš viena. Mama sakė jog tikrai galvojo ir visada norėjo trijų vaikų, o va gavosi kaip gavosi. Aš galvojau turėsiu vieną ankstyvoje jaunystėje (karjera, namai kelionės ir t.t. atrodė svarbu ir vieno vaiko per akis), o gimus pirmagimiui galvoje ir širdyje viskas persivertė. 6 m. 11 m. As taip pat esu vienas vaikas seimoje. Labiausiai paauglysteje truko brolio/seses, kad pasibedavoti, kaip tevai uzknisa vilkau ju problemas viena, nes jie kaip mazi vaikai ju nesprende, krove ant manes, ypac mama. Kazkokia psichologe jos buvau, ir dabar panasiai, tik kad jau tvirta esu ir galiu atlaikyt. Man susituokus mano tevai issiskyre pagaliau. Tai dabar irgi uzknisa, kad viena atsakinga esu tai viena, tai kita aplankyti, suziuret demesi paskirstyt... Vyras is 7 vaiku seimos, tevus jei ne vienas, tai kitas aplanko, susimeta visi del tevu jei kokia beda, ir siaip visada zinai, kad turi dar 6 amzinus draugus... truksta ir dabar seses man, paplepet, pasidalint dziaugsmais ir rupesciais...

Psichologijos mokslų daktarė, dėstytoja, šeimų ekspertė ir daugelio knygų autorė amerikietė Susan Newman (2009) savo knygoje „Vienturtis: vaiko auginimo džiaugsmai ir sunkumai“ apžvelgia ilgametę patirtį ir sugriauna daugelį mitų apie vienturčius vaikus.

Anksčiau ir dabar Pasak autorės, dar prieš dvidešimt ar trisdešimt metų turėti vieną vaiką šeimoje buvo nemadinga. Manyta, kad greičiausiai kažkas turėjo sutrukdyti tokiai šeimai susilaukti daugiau vaikų. Daugiavaikės šeimos buvo savotiškas standartas. Ir tam būta gana objektyvių priežasčių: aukštas kūdikių mirtingumas, grėsmingos epideminės ligos, fizinės darbo jėgos ūkyje poreikis ir kt. Visgi pasiekimai medicinoje (skiepų ir antibiotikų atsiradimas) lėmė ankstyvų mirčių ir sergamumo sumažėjimą. O gyvenimo būdo pasikeitimai (pvz.: sumažėjęs pagalbininkų poreikis ūkyje) lėmė tai, kad daugiau nei vieno vaiko išlaikymas tapo tiesiog ekonomiškai nenaudingas. Turbūt didžiausią įtaką šeimos struktūros kitimui turėjo tai, kad moterys gausiai įsiliejo į darbuotojų gretas. Šiuolaikinės moterys linkusios įgyti aukštąjį išsilavinimą ir imtis veiklos tose srityse, kurios kažkada priklausė vyrams: politika, teisė, medicina ir kt. Svarbu ir tai, kad vyrai taip pat tapo mažiau pajėgūs išlaikyti šeimas be moterų pagalbos. Todėl šiandien kaip niekad daug moterų dirba ir nesvarbu ar dėl to, kad būtina, ar dėl to, kad nori. Dar vienas veiksnys, anot autorės, lėmęs šiuolaikinės šeimos mažėjimą - moterys gimdo ar įsivaikina vaikus sulaukusios vyresnio amžiaus. Vis dažniau pirmas nėštumas atidėlinamas tol, kol peržengiamas trisdešimties metų slenkstis, todėl natūralu, kad lieka mažai laiko ir galimybių susilaukti didesnės šeimos. Pastebėtina, kad santuokų „amžius“ vėlyvėja, vis daugiau vaikų auginama partnerystėje. Užsienio statistika rodo, kad apytiksliai viena iš dviejų santuokų baigiasi skyrybomis ir tikriausiai nėra pagrindo tikėtis, kad artimiausioje ateityje skyrybų skaičius žymiai sumažėtų. Šie ir kiti socialiniai pokyčiai, anot Susan Newman, labai pakoregavo šeimos dydį ir sudėtį.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją, kiekvienas skirtingai įsivaizduoja, kiek vaikų jo šeimoje galėtų būti ir tai, ką gero gali duoti vieno ar daugiau nei vieno vaiko buvimas šeimoje. Būtent tai ir turėtumėte pabrėžti, atsakydami į visus klausimus, siūlymus ar patarimus, kuriuos jums dosniai dalija aplinkiniai. Galite pasakyti: „Mums užteks ir vieno“, „Esame labai patenkinti, turėdami vieną vaiką, ir apie antrą negalvojame“, „Vienas vaikas - tai mūsų šeimos sprendimas. Jūs galite nuspręsti kitaip“.

Jei vis dėlto kalbos apie didesnes šeimas verčia jus stipriai emociškai reaguoti, pykti ar jaustis pažemintais, nuliūsti - galbūt padėtų, jei ir vėl pasikalbėtumėte su sutuoktiniu ar sutuoktine dėl sprendimo turėti vieną vaiką arba tai aptartumėte su psichologu, psichoterapeutu. Psichoterapijos proceso metu, dirbant su specialistu, pasąmoniniai troškimai palengva iškyla į paviršių, ir tada tampa aiškiau, kodėl vienaip ar kitaip reaguojame ar nusprendžiame. Pasirinkimas, kiek turėti vaikų (arba neplanuoti nėštumai - kitais atvejais), labai dažnai gali būti susijęs su neišspręstais vidiniais konfliktais, pavyzdžiui, galbūt patys vaikystėje patyrėme stiprią brolių ar sesių konkurenciją, ir todėl norime savo vaiką apsaugoti nuo tokių pat nemalonių išgyvenimų, arba dėl sudėtingo ryšio su tėvu galime stipriai mylėti dukrą, tačiau niekaip „neliptų“ santykiai su sūnumi, ir atvirkščiai. Ir dar gali būti begalė situacijų.

tags: #10 #vienintelis #vaikas #seimoje

• Procedūra inkstų stentavimui nėštumo metu
• Vaiko teisių apsaugos tarnybų atsiliepimai
• Konstitucinio Teismo sprendimai dėl dirbtinio apvaisinimo
• Šeimos eilėraščiai
• specialieji poreikiai priešmokyklinėje grupėje